Iliustracijos autorė: Meda Dargytė

Projekto „Daugiau meilės savo odai“, vykdomo kartu su BENU vaistinės Sveikos odos institutu, metu žmonės dalinasi savo odos nuotraukomis ir istorijomis su grotažyme #nuogaoda. Vieni pasakoja apie įvairius iššūkius, problemas, baimes, su kuriomis susiduria, kiti džiaugiasi tuo, kaip pamilo savo odą tokią, kokia ji yra. Šiandien dalinamės viena iš istorijų, kurioje Ieva Krikštopaitytė pasakoja apie savo gyvenimą ir kovą su akne bei aplinkinių reakcijas į jos odos būklę.

Labai seniai norėjau pakalbėti apie aknę, nes su ja gyvenau maždaug iki 24 m., t. y. maždaug 10 savo gyvenimo metų (nors, tiesą pasakius, gerai nepamenu, kada viskas prasidėjo, bet kaip ir daugumai – paauglystėje). Ar galite įsivaizduoti, kad 10 metų jus kažkas kasdien kankina? Skamba tikrai žiauriai, bet taip ir buvo. Su akne gyvenu ir dabar, bet atrodau kardinaliai kitaip nei atrodžiau dar visai neseniai – maždaug prieš dvejus metus. Todėl visus, kam tai įdomu, kviečiu sužinoti mano aknės istoriją. Aknė yra liga, kuri žaloja ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kalbėti apie tai, kaip ji žaloja fiziškai, manau, neverta. Mano istorija bus labiau apie tai, ką jaučia ir su kuo kasdien gyvena aknės problemas kenčiantis žmogus.

Kadangi aknė atsiranda paauglystėje, viena iš dažniausiai girdimų frazių: „visi paauglystėje turėjome spuogų, praeis“ arba kažkas panašaus į tai, bet esmė ta pati – čia tik jaunatviniai spuogai, kurie praeis savaime. Žodžiu, nespaudinėk ir tiek. Šiandien aš žinau, kad ne visiems praeina ir negydant ši liga gali tęstis metų metus (o tas jausmas, kai tau virš 20-ies, bet veido oda vis dar kaip paauglės, žudo, ypač pradedant ieškotis darbo). Be to, aknę slėpsi ar ne – ji vis vien neliks nepastebėta. Ir tie, kas su šia liga gyvena, mane supras, kadangi dažniausiai atsiranda ne vienas, norintis padėti. Mano aknę „gydė“ kas netingėjo: nuo močiutės, gerų draugų iki kosmetologių (esu sulaukusi nemalonių komentarų tiesiog atėjusi išsipešioti ANTAKIŲ). Ir juk visi „tik norėjo padėti“, bet tai kaskart skaudino vis labiau. Kodėl? Nes žmonės paprastai pataria tuos pačius dalykus: gerti daug vandens, nespaudyti spuogų, nevalgyti saldumynų, naudoti vieną ar kitą kremą, gerti vienus ar kitus vitaminus, imtis tradicinės medicinos (pavyzdžiui, agurkų, tad įkeliu įrodymą, kad bandžiau – spoiler alert – deja, nepadėjo). Atsiranda toks tarsi spuogų gydymo ABC. Tie, kas nesupranta, kas čia tokio blogo – patarti, pabandysiu paaiškinti, ką jutau aš ir kodėl apskritai dėl to galima pykti.

Pirmiausia, žmonės dažnai man patarinėdavo, nors jų niekas neklausdavo ir neprašydavo, jie tai darė tiesiog pamatę mano veidą.

Tai iškart priversdavo jaustis nejaukiai. Antra, tokią aknės gydymo ABC, kurią nupasakojau, sužinai ir pats, nes tai gali perskaityti spaudoje, mokyklos vadovėlyje, o vėliau ir internete. Trečia, pripažinkime, kad visiems nusibosta, kai kas nors kartoja tą patį. Ketvirta, tu nejučiom ir dažnai visai to nenorėdamas esi priverstas teisintis ir aiškintis žmonėms, kaip tu gydaisi, ką darai ir kad tau neveikia būdai, kuriuos jie pataria.

Savo ruožtu, aš buvau pasiekusi tokią ribą, kai nebenorėjau lankyti močiutės arba nebevažiuodavau pas ją nepasidažiusi (nes ji buvo iš tų žmonių, kuris mane labai aktyviai „gydė“, nors kartais iš tiesų stengėsi daryti kažką, kad sveikčiau). Taip pat nebenorėdavau kalbėti apie tai su draugais, nes dauguma jų, vėlgi, tik dalydavo tuos pačius patarimus.

Buvau įpratusi ir gal net, sakyčiau, įgudusi pasidažyti prieblandoje ar tiesiog esant prastam apšvietimui. Dažydamasi veidą ten, kur mažiau šviesos, jausdavausi kur kas geriau, nes nemėgau žiūrėti į save be makiažo.

Yra buvę atvejų, kai važiuojant vasarą į gamtą iš labai gerų draugų išgirsdavau ką nors panašaus į: „O dieve! Važiuoji kepti šašlykų / pasėdėti prie laužo / plaukti baidarėmis pasidažiusi?“ TAIP, važiuoju pasidažiusi, nes tik taip aš jaučiuosi bent šiek tiek geriau, man bent šiek tiek mažiau gėda, nes žmonės nebespokso į mano veidą ir ant jo atsiradusias žaizdeles (galiu pasakyti, kad žmonės tai pastebi ir tu matai, kad jie pastebi).

Tai, kad tokius klausimus užduodavo man labai artimi žmonės, leido suprasti, kad šalia esantys nesuvokia, kokią naštą nešu kasdien ir kaip norėtųsi ją nusimesti.

Visi mes kažkiek skirtingai gyvename su akne, todėl mano patarimai aplinkiniams nebūtinai bus universalūs. Tačiau, kaip ir daugeliu atvejų gyvenime, manau, kad reikėtų visų pirma paklausti žmogaus, ar jam apskritai reikia pagalbos, patarimų ir, ar jis jaučiasi patogiai apie tai šnekėdamas. Kaip ir minėjau, mano atveju buvo taip, kad žmonės man patardavo nė neprašyti. Manęs klausdavo, ar aš gydausi, ar bandžiau vieną ar kitą būdą, gal reikėtų pabandyti dar ir trečią. Tikiu, kad yra žmonių, kurie nesigydo arba kurie tik ir laukia tos pagalbos iš šalies. Mano atveju taip nebuvo – aš buvau pavargusi nuo nesėkmingo gydymosi, todėl mane dar labiau vargindavo tokios kalbos. Taip pat visada jaučiau, kad daugelis žmonių, veikiausiai, tiesiog nesąmoningai, nesusimąstydami, iš nesugebėjimo susitapatinti su tuo, ką jaučiau, siekė man padėti. Dabar jau žinau, kad tai – tiesa. Štai dėl ko sakau, kad reikia visų pirma paklausti žmogaus, ar jam reikia jūsų patarimo. Ar jis nori apie tai šnekėtis? Galbūt jis nori šnekėtis visai ne apie gydymo būdus, o tiesiog apie tai, kaip jis jaučiasi? Pagaliau, jei žinote, kad žmogus lankosi pas specialistą – palikite gydymą savo srities profesionalui. Net jei specialistas yra prastas, tai greitai supras pats pacientas.

Aš visada sakydavau, kad jei tik turėčiau lygią odą, kuo dažniau stengčiausi vaikščioti be makiažo. Dažniausiai mano draugės tai praleisdavo pro ausis arba leptelėdavo ką nors panašaus į „Aha, kurgi ne“.

Šiandien mane vis dažniau galima pamatyti pasidažiusią tik akių tušu ar švelniai pasipudravus veidą. Ir man tai yra didžiulis, dar labai neseniai neįsivaizduotas, laimėjimas.

Tačiau taip pat noriu papasakoti apie tai, kaip aš iki šio laimėjimo atkeliavau. Man atrodo, kad per tuos 10 metų aš išbandžiau viską. Kelias tęsėsi nuo „Garnier“ prausiklių ir šveitiklių, vitaminų odai, įvairių tepalų, universiteto vaistinėje gaminamų miltelių ir tepalų su antibiotikais (nuo kurių, tiesa, man tik paūmėjo aknė ir tai bandžiau pasakoti sutiktiems daktarams, bet jie ir vėl man siūlė tik juos), mėlynos ir raudonos spalvų spindulių terapijas. Galima sakyti, būčiau pradinį įnašą butui sukaupusi iš pinigų, kuriuos išleidau savo veidui per tuos metų metus (ir čia dar vienas beviltiškas aknės bruožas).

Sugrįžkime prie to, kad šiandien mano oda atrodo visai kitaip negu ji atrodė dar 2017 m. pavasarį (kai dėl nežmoniško streso buvau pasiekusi tokį lygį, kad spuogai išvis nebegijo ir po šio laikotarpio liko daugiausiai randelių). Tada dar Ispanijoje sutikau daktarą (ne dermatologą), kuris man davė giliai įstrigusį patarimą: „Ieva, matau, kad tu turi problemą, tau reikia kreiptis į specialistus, nes tai yra išgydoma“. Iš pradžių tai buvo tiesiog dar vienas patarimas žmogaus, pamačiusio mano aknės sužalotą veidą. Tačiau tai buvo ir pirmas patarimas, manyje sužadinęs viltį, o ne atvirkščiai – neviltį, kurią jaučiau kaskart kai man patarimus dalindavo kiti.

Apie tai yra ir mano tekstas – apie viltį ir apie patarimą, kurio galbūt negavote. Patarimas skamba taip: kreipkitės į specialistus, ieškokite tinkamo (nes ir tokį reikia rasti) ir ieškokite SAU tinkamo gydymo. Kadangi, jei tai yra ūmi aknė, jei ji nesibaigia praėjus paauglystei, jei bandėte visus mano vadinamojo aknės ABC žingsnius ir nė vienas nepadėjo – vadinasi, to negana…

Kai man pagaliau (būnant maždaug 23 metų), pavyko atrasti gerą dermatologę, ji iškart man pasiūlė medikamentinį gydymą. Nepaisant to, kad aknės gydymui sukurti vaistai yra labai stiprūs ir turi įvairių šalutinių poveikių, kartais tiesiog nėra kitos išeities ir su tuo reikia susitaikyti. Tačiau visi iki to laiko mano sutikti daktarai arba man išvis nesiūlė medikamentinio gydymo, tad aš net nežinojau, kad toks yra, arba sakydavo „pabandykime iš pradžių su tepaliukais, kuriuose yra antibiotikų“. Tada aš sakydavau, kad man nepadėjo, kad jau bandžiau, bet tai paminėjus man vienąkart tiesiog atsakė: „Tokių, kokius aš išrašysiu, dar tikrai nebandei“. Todėl, kai man pagaliau pasiūlė medikamentinį gydymą, aš nedvejojau, buvau pasiryžusi ir maniau, kad nuėjau pakankamai ilgą kelią iki šio sprendimo (ir šiandien, kaip jau tikriausiai supratote, to nė kiek nesigailiu).

Nepaisant to, jokiu būdu nesiūlau griebtis vaistų kaip pirmo sprendimo gydymui. Esu už tai, kad susidūrę su aknės problema visi iš pradžių išbandytų kitus įmanomus būdus ir tik tada, kai niekas nebepadeda, imtųsi vaistų. Tačiau tiems, kurie priėjo liepto galą, o vaistų nenori, nes tiesiog bijo, galiu patarti tai, ką man patarė Ispanijoje sutiktas gydytojas ir ką man vis primindavo mano mylimas draugas, pats išbandęs šiuos vaistus – gydymas yra ir juo reikia pasinaudoti, nes gyventi su akne nėra išeitis.

Šiuo metu aš kovoju su likusiais randeliais ir vis dar kylančiais spuogais (nors jų kur kas mažiau), bet nepaisant to, mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai.

Aš jaučiuosi kur kas gražesnė, labiau pasitikiu savimi, manęs nebekankina neviltis, kad tai truks visą gyvenimą. Galų gale, man tiesiog yra lengviau nusiprausti veidą, man jo nebeskauda, aš greičiau galiu išeiti iš namų (nes man reikėdavo skirti gana daug laiko veido maskavimui). Pagaliau, man niekas nepatarinėja, kaip gydyti spuogus ir pagaliau aš galiu važiuoti į gamtą ir nesidažyti!

Kai atsirado pirmieji spuogai, net nesusimąsčiau, kad ši liga mane taip paveiks ir kad taip ilgai mes su ja gyvensime. Todėl, jei bent vienam žmogui tapsiu įkvėpimu nepasiduoti ar kovoti su ta liga iki galo (NES PABAIGA, PASIRODO, YRA!) – man jau bus laimėjimas. Pati mačiau tokio tipo sėkmės istorijas ir jos mane, gyvenant su akne, nors ir šiek tiek liūdino, bet ir įkvėpdavo nepasiduodi, tad to linkiu ir visiems vis dar kovojantiems!

DAUGIAU MEILĖS SAVO ODAI

Projekto „Daugiau meilės savo odai“ metu, pasitelkę specialistus į pagalbą ir bendradarbiaudami su @benu_vaistine Sveikos odos institutu dalinamės naudinga informacija ir kviečiame jus papasakoti savo #nuogaoda istorijas.

Kokių iššūkių jūsų oda jums kelia – ar galite išeiti į gatvę, pasirodyti artimiems žmonėms jos nemaskavę? Gal turite aknę, baltmę, rausti linkusią odą ar pan.? Pasidalinkite savo odos nuotrauka ir patirtimi savo Instagram paskyroje, pridėję grotažymę #nuogaoda. Pastebėkite, kaip jūs jaučiatės su savo oda tokia, kokia ji yra – kokios baimės, atradimai, džiaugsmai iškyla? Kas jums padeda ją priimti ir pamilti čia ir dabar?

Kiekvieną savaitę apdovanosime po vieną savo iššūkiais pasidalinusį žmogų BENU vaistinės ir BIODERMA paruošta dovana, kuri, neabejojame, pasitarnaus jums kaip puikus bendražygis meilės savo odai kelyje.

Jums taip pat gali būti įdomu pasiklausyti: KAIP TINKAMAI RŪPINTIS SAVO ODA?