Į viršų

Apie alkoholikus ir jų vaikus

Iliustracijos autorė Meda Dargytė

3 pašnekovai: Karolina (vardas pakeistas), kuri yra anoniminė alkoholikė ir Beata su Mindaugu, lankantys suaugusių alkoholikų vaikų grupę, pasakoja savo istorijas.

Kas Karolinai padėjo suprasti, kad jai reikia pagalbos? Kaip tėvų alkoholizmas paveikė Beatos gyvenimą?

2 epizodo dalyse, 2 pokalbiuose pašnekovai atskleidžia savo suvokimus gyjimo kelyje. Kodėl Karolina pradėjo vartoti alkoholį? Kuo ypatingi yra suaugę alkoholikų vaikai? Ir kaip elgtis, kai jauti, kad alkoholis valdo tavo arba tavo artimųjų gyvenimą?

Suaugęs alkoholiko vaikas yra žmogus, kuris subrendo fiziškai, bet emociškai jis nėra subrendęs. Jam užaugo raumenys ir papai, bet jis pats liko tame amžiuje, kuriame pirmą kartą užslopino savo jausmą. Neverk. Nebijok. Nepyk. Viskas, taip ir sustoja žmogaus vystymasis. – Beata

Dėkojame Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai
Epizodo kūrėja Beata Tiškevič
Balsas Beata Tiškevič
Epizodo pašnekovai Karolina (vardas pakeistas), Beata ir Mindaugas
Montažas Beata Tiškevič
Garso inžinierė Kata Bitowt
Muzikos autorius Martynas Gailius
Iliustracijos autorė Meda Dargytė
Prie epizodo taip pat dirbo Kotryna Bass, Greta Venckūnaitė
Epizode citavau Janet Geringer Woititz knygą „Suaugę alkoholikų vaikai“ ir savo knygą „Vyvenimas“

Šaltiniai:
https://ourworldindata.org/alcohol-consumption
http://ntakd.lrv.lt/lt/statistika-ir-tyrimai/alkoholio-vartojimas-ir-padariniai
https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Alcohol_consumption_statistics

Epizode rekomendavau šias knygas skaitymui:
„Anoniminiai alkoholikai“, Janet Geringer Woititz „Suaugę alkoholikų vaikai“, Susan Forward „Toksiški tėvai” ir „Emocinis šantažas“, Alice Miller „Kūno maištas” ir „Gabaus vaiko drama”, Claude M. Steiner „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės” ir Melody Beattie „Nepriklausomi”.

Naudingos nuorodos:
Anoniminiai alkoholikai
Suaugę alkoholikų vaikai
Jaunimo linija
Vaikų linija
Pagalbos Moterims linija


Šį epizodą remia TOMS. TOMS yra socialiai atsakingas prekės ženklas dėl savo inovatyvios idėjos, pakeitusios milžiniško skaičiaus žmonių gyvenimus visame pasaulyje. Idėja paprasta – pirkite TOMS batus ir už kiekvieną nupirktą porą, kompanija padovanos batus tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Tokiu principu šiandien išdalinta jau daugiau nei 88 milijonai batų porų pasaulyje ir 15 tūkstančių Lietuvoje. 

www.open24.lt su kodu ‘ nebegeda10 ‘ gausite PAPILDOMA -10% nuolaida visai TOMS avalynei.

Beata yra Nebegėdos bendraįkūrėja, tekstų ir tinklalaidžių autorė, prisidedanti ir prie Nebegėdos naujienlaiškių kūrimo.

Komentarai (4)

  • Avatar

    Ieva

    Miela Beata, mieli pašnekovai, AČIŪ!!!
    Ačiū Jums labai! Tai buvo taip stipru ir reikalinga! Man beveik 40 metų ir aš iki šiol bijau lėtai rakinamų durų… o jei dar kas nors nepataiko į rakto skylutę… ir aš bijau artumo, išgyvenu agresijos priepuolius ir nerimą. Aš visiškai nevartoju alkoholio, nes jaučiu, kad esu jam per silpna. Mano kūnas jo ir netoleruoja. Mano tetis buvo alkoholikas, bet net ir dabar kai jis mirė, aš esu pati įkalinta savo susikurtame vidiniame jausmu kalėjime. Kartais pratrūksta tie mano jausmai, kartais persivalgau ir taip užsiimu savidestrukcija….
    šiandien išgirdau auksinius žodžius, kurie manyje surezonavo. Gali būti, kad ne maistas ir ne valgymo sutrikimai kalti, galbūt yra kazkas giliau. Aš esu SAV. Niekada to negydžiau. Bet tai lenda ir lenda įvairiose gyvenimo sferose… kiekviename pašnekovų ir Tavo, Beata, sakiniuose, aš jaučiau iki skausmo save, savo išgyvenimus…
    aš nesu išskirtinė ir nesu viena. Ačiū, kad kalbate apie tai garsiai!
    Mano kūnas sureagavo į ši podcastą, jaučiu tokį lengva drebuliuką ir vibraciją… tekstas veikia. Tikiuosi, kad rasiu netoliese SAV grupe ir isdrisiu nueiti.
    Ačiū!!!!!

    reply
  • Avatar

    K

    Aš labai noriu pasakyti, kad ne tik alkoholikų vaikai užauga užstrigę vaikiškuose emocijų tramdymo mechanizmuose. Mano tėvai nebuvo alkoholikai, bet mama neadekvačiai reagavo į mano emocijas. Visos baimės, nerimas, emocijų slėpimas ir žudymas, galų gale melas kitiems ir sau… Kaip komentare viršuje nebijau su alkoholizmu susijusių dalykų (iš serijos jei nepataiko rakto į raktų skylutę) , bet jeigu kas nors įsiveržia į kambarį kuriame miegu nesibeldęs, širdis daužosi taip lyg būtų pasiruošus nusižudyt. Nes mama tiesiog negerbė niekada asmeninės erdvės ir dažnai rytais ateidavo į mano kambarį kai miegu, ir dėl to, kad esu pažeidžiamoje pozicijoje pradėdavo atidarinėt spintas, ieškot cigarečių, bardako ar kažko „blogo“.

    Yra viosuomenėje problema, kad santykiai su mama yra tarsi šventi, net jeigu mamos elgesys yra labai nemamiškas ir destruktyvus. Su Alkoholikais tėvais dar yra bent tas nioansas, kad niekas tavęs nesmerkia jeigu tu nenori su jais bendrauti. Visi supranta. O jeigu nenori bendrauti su overly controlling mama, visi sako ji tik rūpinasi tavimi. Tai yra žiauru, nes tu esi stumiamas toliau į tą „mama tik rūpinas manimi, vadindama visokiais žodžiais, rėkdama ant manęs kai kas nors nepasiseka. Taigi jai tik rūpi, kad pasisektų.“ O žaizda širdyje tai platėja ir platėja su kiekvienu kartu.

    Man jau 24, atrodo jau turėjau būti išsisprendus šitas bėdas, pati jau esu ištekėjusi. Bet tos problemos pradėjo smelktis ir į mano asmeninę šeimą. Taigi vakar, priėmiau grandiozinį sprendimą, paskambinau mamai ir pasakiau: „Elgiesi negerai, dabar nustok. Gana, tai yra šlykštu ką tu darai. Nustok arba kitaip nebus.“ Užvirė toks šaršalas. mama verkė, sakė kad nieko nesakė, nieko nedarė. buvo įtraukti kiti žmonės ir t.t. Galų gale tėtis paskambinęs pasakė, kad aš teisi, bet per žiauriai su mama pasielgta. Aš nežinau švelnesnio būdo žmogui parodyti, kad jis elgiasi neteisingai negu pasakymas kad aš matau, kad elgiesi su manimi neteisingai ir to netoleruosiu.

    Kartais nereikia nei alkoholizmo šeimoje, kad žmogus bijotų vieno ar abiejų savo tėvų taip pat labai kaip girto alkoholiko su kirvuku rankose. Psichologinis kirvukas kartais kerta dar skaudžiau, ir palieka nematomą randą kažkur giliai galvoje, kurį reikia gydyti praktiškai aklai, nes nežinai nei kur jis yra, nei kaip jį rast ir net jei pavyksta rasti, KAIP jį išgydyti?

    Gal kitas podcastas apie tai, kad psichologinis smurtas palieka panašius liekamuosius reiškinius kaip ir fizinis? Norėčiau, kad kas nors garsiai pasakytų jog geriau gaut 10 žuvų į snukį nei 1 kart emocinės propagandos  į smegenis.

    reply
  • Avatar

    Kita Ieva

    Kai tik pamačiau pavadinimą, žinojau, kad turiu išklausyti šią laidą. Mano tėvas alkoholikas. Protingas, nesmurtaujantis vyras, kuris geria nuo jaunystės, t.y. jau daugiau nei 30 metų. Ir visą tą laiką mama su juo kartu… Turbūt, nereikia sakyti, kad nuo vaikystės jutau, kad mūsų šeimai kažkas negerai, kad mes ne tokie; jutau gėdą; pykau ant mamos kodėl jinai su tokiu vyru; pykau, ant tėvo, kodėl jis toks silpnas ir renkasi alkoholį, o ne mus…. Užaugau, išėjau iš tėvų namų, tačiau vis dar skaudu matyti, kad viskas taip pat. Ir tiems žmonėms, kurie klausia ,,Kaip padėti alkoholikui?“ – tu tiesiog negali, kol žmogus pats nenutars, kad gana, man blogai, aš skaudinu artimus žmones, aš sergu. Tu niekaip nepadėsi… Nereikia prisiimti atsakomybės už juos…
    Kas nustebino klausantis, tai nors aš pati nevartoju alkoholio, tačiau supratau moters alkoholikės mąstymą (aš pati žinau geriausiai, jūsų nuomonė neįdomi ir t.t.)… Nepasakyčiau, kad mano vaikystė buvo sunki, tačiau ,turbūt, tas alkoholizmas paveikė: bijau pokyčių; netikiu, kad pavyks susitvarkyti; labai jautriai emociškai reaguoju į klaidas, nesėkmes, skaudžius žodžius; emociškai labai sunku prisileisti žmones… Ir visą šitą vidinę tamsumą kasdien turi nugalėti, kad gyventum pilnavertišką gyvenimą. Kad tikėtum, jog pavyks. Kad tikėtum, jog esi vertas. Kad tikėtum meile kitiems…

    reply
  • Avatar

    Donata

    Aš labai daug ko nepamenu iš to gyvenimo, kurį praleidau tėvų namuose. Tai maždaug buvo iki 20ųjų mano metų. Bet aš labai gerai pamenu tą nuolatinį nerimo, įtampos, baimės ir gėdos jausmą. Ir ta netikrumą kažkokį, kad „taip iš tikro tai nėra“. Aš pamenu ir raudona neonini mirksinti signalą savo galvoj su žodžiu „KODĖL?! „ (žodis didžiosiomis, nes jis turėjo būt išrėktas, bet niekad nebuvo. ) ir dar nesupratimą, kaip visi aplink, matydami, jog mes – aš ir mano broliai – gyvenam sunkiomis sąlygomis, niekas niekad neuždavė konkrečių klausimų, tiesiog kažkoks nuolatinis ignoras viso to ir nenorėjomas klaust ir išgirst atsakymų (aišku, nežinau ar būtume pasakoję). Kalbu apie mokytojus ir artimuosius. Čia net ne ta istorija, kad „nemato dramblio kambaryje“. Čia yra istorija iš pačio dramblio lūpų „Ei, šaika. Aš čia gi nu stoviu. Va. Vidury kambario. Nematot??“. Ir pats tada pasidarai kažkoks surambėjęs ir pradedi viską slėpti.
    Išgirdus Beatos iš SAV istorija net sukilo spaudimas dievaž. Irgi gabi mergiote. Viskas, ko imdavaus ir imuos rankose tirpsta… Ko norėt atrodo?! Imi gyvenimą ir ji gyveni! Bet vis kažkaip pritrūksta ugneles ir ta baimė, bet ne Nesėkmės, o būtent Sėkmės ir to, kaip toje sekmeje gyventi, juk tai ne man, ne apie mane ir aš to ne nusipelniau! Taip ir daužais eilę metu į susikurtas dėžutės sienas kaip šaratukas, o atrodo viskas jau čia – ranką tik tiesk ir pasiimk. Ir tada tarsi matai save iš šalies, per langelį ir apima slogutis ir liūdesys..
    Surezonavo ir pasakojimas apie girtą tevą, kai jis ateina pakalbėt „teviškai“ su manim į kambarį, atsisėda ant lovos krašto ir pradeda kažką nerišliai niurnet ir atsiprašinėti, kad jis „blogas tėvas“. Man širdis veržiasi iš krūtinės vien prisiminus. O tada eina į kitą kambarį „aiškintis“ su mama, kur kitoj lovoj maži broliai miega. Ir mums su vyresniuoju broliu ryte į mokyklą. O yra 1ma ar 2tra valanda nakties. Užmigdavau tik įsitikinus, kad užmigo ir tėvas. O mokykloj tiesiog prastumdavai tą dieną, nes tiesiog nežinodavai, kokią „programą“ šiandien tau paruošė tėvai ir ar galėsi bent bandyt paruošti pamokas. Tiesa mano istorijoj reikalas dar ir tas, kad geria abu tėvai ir „vienas kitą myli“ ir todėl neissiskyre. Geria iki šiol, tik mes nei vienas jau su jais nebegyvenam.
    Kai į mano rankas pateko knyga Suaugę Alkoholikų Vaikai aš, berods, prisėdau bevartydama. Viskas atrodė apie mane. Tuomet kaip tik jau buvau labai per vargus nuo bandymo suprast, kas su manim vyko/vyksta. Man buvo gal 32 metai. Dabar yra 36 ir aš pati turiu šeimą.
    SAVo deka aš pagaliau išmokau nebegelbet savo tėvų, nebesiparint kaip jie ten laikosi ir ramiai miegoti naktimis. Nustojau klausinėti ir bandyt susižinoti ar jie moka mokesčius už butą, nes esu mokejus ir didžiules skolas už elektrą ir davus šiaip pinigų, kad tik mažiesiems broliams, kurie vis dar gyveno su tėvais, nereikėtų gyventi be elektros kaip kad jau yra buvę. Bet kaip ir Tu, Beata, maniau, kad jau kai užaugsiu, tai viską sutvarkysiu. Kaip ir visus savo bernus, kuriuos pasirinkdavau grynai nevalingai pagal „jobnutumą“: „va, šitas atrodo labiausiai fucked up. Imu!“ :)) Dabar beje esu ištekėjusi už „paprasto“ bičo, prie kurio mokinuos nebesikabinet ieškodama, ką čia jame sutvarkyt, na nes jis normalus tiesiog ir nėra ką 🙂
    Na bet ner ką plėstis. Labiausiai supratau, kad per anksti nustojau lankyti SAV ir kad reikia būtinai grįžti. Labai JUMS visiems ačiū. Labai labai ❤️
    P. S. su tėvais bendrauju labai retai, taip sumažėjo mano nerimo priepuoliai ir niekad neskambinu pati, nes nežinau kokiam stovyje atsilieps, tai leidžiu sau išvengti to siurprizo.

    reply

Komentuok