Krepšelyje nėra produktų.
Pylimo g. 5-4, LT-01117 Vilnius
Žmonėtis vienai
Tekstą atsiuntė mūsų skaitytoja Monika Šarkaitė
Iliustracijos autorė Gabija Zava
Pamatai renginį, į kurį velniškai nori nueiti. Parašai tiems keliems draugams ir… nė vienas jų negali vykt kartu. Pagalvoji: „Gerai, tuomet eisiu viena.“ Bet puikiai žinai, kad nenueisi, o tūnosi namuose savimi nusivylusi ir žiūrėsi per instagram story‘ius į tuos, kurie turi „chebrą“ ir leidžia laiką taip, kaip pati norėtum.
Tai yra mano daugelio savaitgalių scenarijus, kuris, tikrai žinau, kamuoja ne mane vieną. Gėda būti vienai, kai visi aplink su draugais. Bet aš pagaliau išdrįsau, peržengiau per save ir nuėjau į muzikos albumo pristatymą viena su savim. Pakeliui gal tūkstantį kartų svarsčiau eit atgal į stotelę ir važiuot namo, nes kaip čia atrodys – viena koncerte? Bet visgi nuėjau ir stovėdama ten, tarp žmonių, kurių taip pat buvo ir po vieną, pajutau, kad man nebegėda. Ir labai noriu visiems pasakyti, kad nėra ko gėdytis būti su savimi. Man užteko vieno vakaro suprasti, kad beviltiškai laukiant draugų kompanijos, gali veltui praleisti tiek daug nuostabios patirties.
Gėda būti vienai, kai visi aplink su draugais.
Deja, sociume tarsi priimta į vakarėlius, barą, teatrą ar kitas pramogas eiti po kelis. O jeigu jau eini vienas tai tarsi užklijuojama vienišiaus, keistuolio etiketė. Bet juk žmogus su savim yra absoliučiai visą laiką, tai kuo skiriasi ėjimas į parduotuvę ir į meno galeriją vienam?
Aš supratau, kad nesiskiria. Būdama koncerte nesijaučiau prastesnė už kitus, nesijaučiau vienišesnė ar keistuolė, o išėjus jaučiausi drąsesnė nei užėjusi. Meluočiau sakydama, kad buvo viskas lyg niekur nieko, taip, pradžioje buvo nejauku, atrodė, ir žiūri visi, ir rankų nėra kur dėti, akimirką net svarsčiau išeit. Bet koks nuostabus jausmas save nugalėjus ir pagaliau supratus, kad ne tik nėra ko bijot, bet dar ir visai įspūdžiai kitokie, negu einant su kompanija. Kaip įdomu įsiklausyti į save, daryti tai, ką nori pati, žinoti, kad esi nepriklausoma nuo kitų nuotaikos ir norų.
Beveik 2019-ieji ir daugelis iš mūsų sugeba palaikyti puikius santykius su kitais, nuolat komunikuojame, dalinamės, šnekame, einame. Bet ar iš tikrųjų galime jaustis jaukiai ir be gėdos su svarbiausiu žmogumi – savimi? Nusiveskit save į pasimatymą, kavos puodeliui ar į kiną. Pajuskit save nuo galvos iki kojų ir visą iš vidaus. Vieną kartą įveikus baimę, sumišusią su gėda, atsiveria labai spalvingas pasaulis su naujomis galimybėmis, įvykiais, pažintimis ir nauju savimi.
Ką jūs darote tokiose situacijose? Ar gerai jaučiatės vieni viešuose renginiuose penktadienio vakarą?
Viktorija
Oi kaip pažystamas tas jausmas,kad vienai gėda. Anksčiau net į kavinę viena neidavau. Bet supratau,kad kai tau bus gera pačiam su savim tau nereikės kitų žmonių,kad gerai jaustumeis. Dabar viena ir į kiną, kavinę nueinu. Aišku save dar pagaunu mąstant,kad nejauku kaip čia atrodau iš šono,bet mokaus 🙂
Guste
As ne pirma karta einu viena i kina ir man taip patinka! Dabar neseniai buvau Bohemian Rhapsody paziuret, abipus manes nebuvo zmoniu, todel niekas netrukde su popkornu traskejimu ar kikenimu. Nu ir tiek prisiverkiau, tiek prisijuokiau – nuostabus filmas! Fainiausia buvo visa tai patirti vienai, neapsimetinejant prie kitu, kad viena scena patiko ar ne, ar pvz pirkti “diet coke”, nes atseit rupi ka kiti pagalvos. Siulau visiem dazniau uzsiimti megstama veikla vieniem ir pajusti skirtuma. Nebijokit kartais nustot derintis prie kitu ir pasirupinti savimi, nes juk mes svarbiausi siame gyvenime!
R
Tikra tiesa. Eidama su kitais tarsi jaučiu spaudimą, pvz., kikenti, kai kiti kikena, nors ir nelabai juokinga ir pan.
Gertrūda
Tik pabaigusi mokykla viena pasileidau aplink Europą. Dabar jau pusė metų kaip keičiu vietas ir vienišauju, nors tikrai nesiskundžiu. Einu kur noriu, valgau ką noriu, bendrauju su kuo noriu. Šiuo metu savanoriauju tikriausiai pigiausiame hostelyje Sofijoje. Čia keliautojų vienetai keičiasi kiekvieną dieną. Nepatingėjau paklausinet vienišių kodėl jie keliauja vieni. Daugumai iš jų tiesiog patogiau, nereikia prie nieko taikytis plius susirandi tikrai daugiau draugų nei keliaudamas poroje ar su draugais. Keliaujant leisti laiką su savimi nėra tabu. Nemanau, kad kiekvienas gali pasilikt tik su savimi, bet pabandyti vertą. Užtenka nueiti į mėgstamiausios grupės koncertą, vienam prasibrauti į pirmą eilę ir klykauti, šokti taip lyg tavęs niekas aplinkui nežinotų (nes taip ir yra).
Beata Tiškevič
Kaip įkvepia tai, ką rašote! Galbūt jūs sutiktumėte su nebegėda pasidalinti daugiau savo mintimis? Mielai publikuotume jūsų įspūdžius apie tai, ką reiškia pusę metų keliauti vienai. Jeigu tik jums įdomu – parašykite į man@nebegeda.lt <3 gražių kelionių! noriu ir aš taip!
Vilija
Jei norėsit panašių įspūdžių, duokit žinot – kątik grįžau iš solo 5 mėnesių kelionės po Amerikas i Okeaniją. Galėčiau brūkštelt ką prisėdus, kol neužsimiršo potyriai!
Rugilė
Būtų labai įdomu ir man paskaityti apie Jūsų keliones vienai. Labai labai noriu keliauti, bet vis kankina mintis ‘neturiu su kuo’. O vienai nedrąsu.
Andrius
Neseniai teko vienam pirmą kartą apsilankyti roko koncerte. Jausmas toks pats – keista, drovu, o ir draugų nusprendusių neiti su manimi komentarai – “vienas eisi???”. Bet keliolika minučių pabuvus viskas apsivertė. Vis dėl to eini savo mėgiamo atlikėjo klausyti, ne kavos pagerti į kavinę (nors dabar ir kavos vienas nueičiau). Grįžau laimingas, pilnas įpūdžių, o poto visų klausimai “na tai kaip”, galėjau drasiai atsakyti kad puikiai!
Beata Tiškevič
Man irgi panašiai buvo, kai pirmąsyk viena nuėjau į koncertą. Dar baisiau buvo, kai viena leidausi į kelionę. O dabar negaliu sustoti visur viena šmirinėti 😀 tai turi tokio žavesio!
laumė
Aš taip darau jau seniai ir gana dažnai. Kavinės, teatrai, muziejai, galerijos, kino teatras, kelionės jau įprasta. Koncerte viena buvau tik kartą, kai atsikrausčiau į kitą šalį. Su vietine drauge turėjom eiti į koncertą, bet tą pačią dieną ji atsisakė. Irgi ilgai galvojau “eit neit eit neit, ai neinu, nors ne, nueisiu”. Nuėjau ir tikrai visai smagu buvo. Nors ir nejauku iš pradžių, bet namo grįžau pasišokinėdama, niūniuodama sau. Eisiu kada nors ir vėl.
Rugilė
Labai pažįstamas jausmas ir, deja, bet per jį dar neperlipau. Labiausiai norėčiau viena pakeliauti. Keliauti labai labai noriu ir stengiuosi nepraleisti progos, tačiau dažniausiai sustabdo mintis ‘neturiu su kuo’… o vienai tiesiog nedrąsu. Ne dėl to, kad ‘ką žmonės pagalvos’, o labiau dėl to, kad ‘o ką, jeigu kas atsitiks?..būsiu viena..’ kažkaip baisu. Labai labai norėčiau, kad pasidalintų plačiau kas nors apie savo keliones vienai. Gal įkvėptų daugiau drąsos.
Monika
Facebook’e yra grupė “girls love travel” – tikras įkvėpimas keliauti vienai!:)
Būna, kad kuriai nors merginai kas nutinka kelionėje, o šioje grupėje atsiranda kita mergina iš to miesto ir atneša vaistų bei maisto! Kosmosas, bet tai tikrai vyksta;)
Pati dabar dar tik pradėjau solo bastymąsi Ispanijoje, bet ant tiek pasitikiu pasauliu (ypač su interneto prieiga:D), kad nebeišeina planuoti ateities. Tiesiog mėgaujuosi dabarties akimirka 😉
Guoda
Baigus mažo miestelio gimnaziją ir įstojus į universitetą Lietuvos sostinėje,netekau visų draugų, na bent jau man taip atrodė, kadangi dauguma pasirinko studijuoti šalia namų. Likau viena didžiausiame Lietuvos mieste. O tiek galimybių,tiek renginių, pramogų ir viską norisi pamatyti,išbandyti ir kaip gi aš bandysiu viena?Ilgą laiką man tai buvo visiškas tabu,praleidau begales nuostabių renginių,kiekvieną savaitgalį sėdėdama namuose, tačiauiau galop pasiryžau nueiti į vieną koncertą, kadangi tai buvo vienas mėgstamiausių mano atlikėjų,aš tiesiog negalėjau atsisakyti. Buvo keista,gėda,baugu,bijojau kitų žvilgsnių,nes dauguma žmonių ėjo grupelėmis,aidint juokui,tuo tarpu aš ėjau susikausčiusi,išsigandusi. Ir žinote ką, tai buvo vienas geriausių koncertų ever,kadangi aš ne tik klausiau savo mylimos muzikos,bet ir supratau,kad tai visai negėdinga! Žinoma,reikia laiko, kad visai įsidrasinčiau,tačiau tikiu,kad bus tik geriau.
Gabrielė
Aš taip pat viena ėjau į kiną. Ir dar per filmo premjerą, kai kino salė buvo pilnutėlė. Jaučiausi labai nejaukiai, nedrįsau net juoktis iš juokingų filmo vietų. Atrodė kad visi žmonės žiūri į mane. O šalia sėdėjęs nepažįstamas vaikinas net pasilenkė ir pasižiūrėjo tiesiai man į veidą. Stengiausi save raminti, kad viskas gerai, daug žmonių taip leidžia laiką, tačiau nusprendžiau, kad viena į kiną daugiau neisiu.
R
Nepasiduokite po pirmo bandymo! Kai kino seansas vyksta ne tokiu populiariu laiku arba ne premjeros metu, galima net labai neblogai praleisti laiką. Jei šalia kas sėdi, galite persėsti, kur laisva, ir jokie keistuoliai vaikinai nespoksos 🙂
Laura
Aš niekad nesuprasdavau dėl ko gėdytis eiti kažkur vienai. Man labai patikdavo ta nepriklausomybė nuo žmonių, kai nereikia nieko derinti. Užsimanei skaniai pavalgyti ir nueini sau. Niekas iš draugų neina kartu į koncertą, tai eini viena ir klausaisi mėgstamos muzikos. Taip per koncertą susipažinau su geriausia drauge. Tik patys geriausi prisiminimai. Dabar prabanga išeiti kažkur vienai, kai turi vyrą ir mažą vaiką.
Ieva
Anksčiau eidavau su draugais ar vyru praktiškai visur. Dabar kai yra vyras ir vaikas, o draugai turi daugiau rūpesčių ir atsakomybių negu anksčiau, kaip tik dažniau einu kažkur viena. Vadinu tai pasimatymu su savimi 🙂 ir dėl smagumo, kad nereikia derinti norų, kad gali pabūti ramybėje su savimi, ir dėl šeimos realybės – kai pvz filmas vakare, o vaiko nėra kas prižiūri. Tada einam vieną vakarą aš, kitą – vyras 😀 iš pradžių gaaal kiek keista buvo sėdėti kavinėje, ypač kai paklausdavo, ar būsiu viena, arba pirkti vieną bilietą. Krepšteldavo mintis, kad oi, pagalvos, kad aš visai vieniša. Bet kuo dažniau einu, tuo labiau džiaugiuosi galimybe pabūti su savimi. Dar noriu pakeliauti viena. Ir planuoju tai padaryti. Stabdo tik nenoras ilgam palikti mažiuko ir sudėtinga vyro darbotvarkė (reikalinga, kad ramiai palikčiau vaiką), bet ne gėda.
Gerda
Labai geras tekstas! Įkvėpiantis! Bet aš neišdrįsčiau. Mano mylimasis man yra didelė pagalba. Aš – mikčioju. Dabar rašau ir delnai prakaituoja 🙂 Viešos vietos, kadieniniai apsipirkimai maximoj ar kava iš kavinukės man yra iššūkis. Žmonės paprašo, kad pakartočiau, sako “nesuprantu”, aplinkinių įbesti žvilgsniai, raudonis paskendęs žanduose ir išpilantis karštas prakaitas – mano kasdienybė. Ir labai dažnai einant pirkt būtent kavos ar savo mėgstamo pyragėlio tenka nusipirkt visai kitą, kad neužlaikyt eilės.
Bet aš išdrįsiu! Butinai 🙂
Erika
Žmonės tikrai į jus nežiūri, dėl to, kad atėjote viena į kiną. Mums tik atrodo, kad esame labai įdomūs kitiems, o iš tiesų visi tuo metu būna savimi užsiėmę 🙂
Sofija
Mokykloj, kai buvau vienišė, labai puikiai sekėsi būt vienai, jokių problemų, jokių prisitaikymų. O dabar, kai kažkodėl pradingo visos draugės, reikia mokytis iš naujo. Ir kažkodėl labai sunku ir nesiseka. Keistas tas pasaulis, sakykit, ką norit.
Ugne
Man visas baimes padėjo nugalėti kelionė vienai į Aziją mėnesiui! Labai daug išmokau apie save ir apie kitus žmones, išmokau linksmai praleist laiką vienut vienutėlė arba perlipt per save ir pakalbint visiškai nepažįstamą žmogų. Tikrai tekdavo išeit iš savo komforto zonos kiekvieną mielą dieną. Nebuvo lengva, bet buvo verta, nors į kelionės galą jaučiausi jau pavargusi nuo to. Praėjus jau beveik porai metų po tos patirties vis sukirba viduj kirminėlis, kad norėčiau iš naujo leistis į panašų nuotykį su savimi ir pažiūrėt kiek pasikeičiau – taip tiesiog buitiškai tariant “pa’catch up’int” su savimi 🙂
Ugnė
Ah, kokia aktuali man ši tema! Tačiau mano situacija kitokia, nes man dar vis gėda, man nejauku, man nesmagu kažkur eiti vienai. Esu labiau iš tų žmonių, kurie net į parduotuvę norėtų kartais nueiti ne vieni. Man visada atrodė, jog visi aplinkui turi draugus, antras puses su kuriais visur eina, o čia tik aš tokia, kuri eitų visur viena. Tačiau paskaičius komentarus supratau, jog tokių kaip aš, kurie neturi nieko su kuo galėtų kažkur nueiti, tiek daug! Dabar tikrai bent kažkiek jausiuosi drąsiau, kai eisiu kur nors viena!
Marija
Tiesą sakant, aš į parduotuves dažnai specialiai viena einu, tada man lengviau išsirinkti, niekas nepatarinėja ir nesako savo nuomonės, vis tiek aš pati geriausiai žinau, ko man reikia 🙂
Į koncertus visada perku vieną bilietą, muzika man yra viskas, o po to įvairiai būna, kartais kas nors prisijungia, kartais viena einu. Neseniai buvau nusipirkus bilietą į Arcade fire Rygoje, net neįsivaizdavau, kaip nuvažiuosiu ir rasiu tą parką, bet evente susiradau, kas ieškojo pakeleivių. Buvo labai linksma ir smagi kelionė, nors su visiškai nepažįstamais žmonėmis.
Tiesa, keliauti viena nemėgstu, bet kol kas ir nėra poreikio, nes turiu draugų, kurie ir į pasaulio kraštą kartu keliautų 🙂
Odeta
Tik keliaudama viena supratau kaip siaubingai as bijojau vienatves, o gal labiau pacios saves ar savos draugijos.
Del tokios savo busenos ir susikaustymo man gana sunkokai sekdavosi atsipalaiduoti ir buti savimi tarp kitu zmoniu. O kaip gi gali jaustis gerai jei net pats, zmogus saves nepazisti?!
Kas blogiausia, kad vienatves baime budavo didesne uz viska ir stumdavo mane i bet koki zmoniu rata ar bet koki vaikino glebi.
Sukausi lyg uzburtam rate, tarp “draugu”, “pazistamu”, “mylimojo” ir jauciausi dar vienisesne nei Robinzonas Kruzas negyvenamoj saloj!
Dalykas tas, kad visada troskau keliauti, o su tuo troskimu giliai tikejau, kad surasiu savu zmoniu ar zmogu su kuriuo galesiu tai padaryti! Ir stai! O, bet, taciau… Viena ryta, nubudus, supratau! As svaistau savo laika! Laukimu as svaistau save!
Dabar jau daugiau nei metai “plavineju po Europa!” Viena pati! Nemeluosiu ir tiesiai sviesiai su sypsena prisipazinsiu, kad nervinuos pries kiekviena kelione! Rankos virpa, sirdis “kalatuojas”, taciau iskelta galva ir su sypsena imu viska ka man duoda rytojus! Pasaulis toks didelis ir sitiek daug jame visko telpa! Ir nera reikalo beviltiskai ieskoti draugu ar meiles kol, visu pirmiausia, nepamilai svarbiausio sioj zemej esancio zmogaus-Saves!
Rugilė
Man atrodo reiks ir man pakeliauti vienai. Lygiau taip pat trokštu keliauti, bet vis dar laukiu, kol sutiksiu ‘mylimąjį’ ar ‘draugų’, kurie norės tia daryti su manimi…. Ir lygiau taip pat sukuosi tokiame rate tarp jų visų… Dažnai netgi einu į kokį barą ar koncertą su bet kuria ‘draugais’, kurie man net gal ir nelabai patinka, bet kad tik nebūčiau viena… Skamba taip apgailėtinai…
Roberta
Man irgi kartais sunku vienai kur nors eiti. Didžiausia problema yra įsitraukimas į naują veiklą, pvz., sportą. Bet labai norint tai nestabdo.
Keliuose koncertuose buvau viena, nes niekas iš draugų nevyko, o aš žinojau, kad praleidus juos labai gailėsiuos. Žinoma, šiek tiek nejauku, ypač kai reikia “prastumti” laiką iki konco (kartą sėdėdama ir laukdama sprendžiau anglų gramatikos testus telefone, kad nereiktų tiesiog į vieną tašką žiūrėt, greičiau praeitų laikas ir pasimirštų visas awkwardness). Bet visa tai yra niekis, palyginus su tuo, kaip graužiesi, jog praleidi mylimų grupių koncertus ar neužsiimi nauja įdomia veikla.
O jei kas nors ir teisia bei keistai žiūri į tokius vienišius, tai, man rodos, nieko gero apie juos pačius nepasako. Tai kam iš viso apsikraut ir kreipt dėmesį 🙂
Marija
Va būtent, kad jei kasnors žiūri ir stebisi, tai čia jau jų problema 🙂
Greta
Aš taip pat galiu drąsiai teigti, kad nugalėjau šią savo baimę! Paskutinis išėjimas į kiną buvo penktadienio naktinis seansas, kur, atrodo, vien tik poros! Iš pradžių taip pat buvo nejauku, stovėti eilėje, per visą kino salę brautis vienai, bet pasibaigus filmui – jausmas neapsakomas! Labai džiaugiuosi!
Vaida
Aš taip pat kankinausi savo kompanijos nenoru kažką naujo išbandyti..praleidau labai daug progų, tačiau visada jaučiau, jog aš esu tas žmogus, kuriam reikia naujovių,nuotykių, o ne kiurksojimo prie tv su “draugėmis”. Pradžia buvo labai sunki. Pirmą kartą viena nuėjau į baseiną. Vėliau tai tapo įpročiu. Vėliau po baseino sugalvojau kartas nuo karto užsukti į kavinę VIENAI. Pirmas kartas buvo toks nejaukus. Tačiau iki šios dienos aš labiau mėgstu viena kur nors išeiti: į parduotuvę, nuvažiuoti į kitą miestą, nueiti į kavinę, kiną, repeticiją, kur nėra pažįstamų ir t.t. Dabar labai norėčiau kur nors išvykti vienai..tačiau bijau. O ko, pati nesuprantu. Mano didžiausia gėda nėra kur nors vienai nueiti, man gėda aplankyti tą vietą, kurioje nebuvau nei viena, nei su kažkuo. Gėda, kad pvz nežinosiu, kur įėjimas, kur eiti, ką sakyti ir t.t. ir nežinau, kaip su tuo kovoti..bet aš stengiuosi, kad ir “feilintis”, bet stengtis.
A.
O aš nuo 8 klasės viena vaikštau į visus mane dominančius koncertus viena, nes labai domėjausi (ir vis dar domiuosi) muzika, o panašią muziką klausančių bendraminčių neturėjau, taigi paauglystė buvo gerokai vieniša. Būdavo ir man, kad kažkur nusiliūdinusi, kad ir vėl teks eiti vienai, praleisdavau tuos renginius, nes vienišumas kiek ir skaudino. Tokia drąsi, kad užkalbinčiau koncertuose esančius žmones nebuvau taip pat. Tai gan daug muzikinių renginių ir festivalių ne vien Lietuvoje esu aplankiusi viena. Kartais pavykdavo su kažkuo susipažinti. Tačiau dabar paaugus ir kažkokiu būdu susipažinus su daugiau žmonių ir muzikiniams bendraminčiams atsiradus susidūriu su sunkumais, nes dar kol kas neįprasta/keista panašiose situacijose būti ne vienai. Tad mokausi būti su kitais tik dabar po tiek tos vienatvės metų. Taigi – išmokusi būti su savimi, nebemoku būti su kitais. O galvoje jau yra mintis išvykt, bent trumpam, kur nors vienai..
Ingrida
Iš dalies nugalėjau baimę vykti į naujas vietas viena, susidurti su naujomis situacijomis, kuriose nežinau kaip tinkamai elgtis, o tokiam ištikusiam reikalui labai paranku turėti šalia draugą/draugę. Tokia situacija ir nutiko, kai spalio pradžioje pirmą kartą gyvenime įsigyjau sporto klubo abonimentą. Tiesą pasakius, per spalio mėnesį nei karto ten neapsilankiau, nes kaip aš čia dabar viena eisiu, liūdna gi. Tada atkeliavo lapkritis, spyriau sau į dupcę ir nuėjau į tą baugią vietą viena! Be draugės! Ir buvo taip gera, nes gi sportuot pasiryžau ne dėl draugų, o dėl savęs! Panašiai buvo vasarą roko koncerte. Buvau viena, buvau su savimi ir sau! Daugiau patyrimų vieniems!
Milita
Man atvirkščiai – man patinka eit visur vienai. Ir dar idealu nesutikt pažįstamų žmonių. Nesvarbu ar tai koncertas, paroda, kavinė ar šiaip kelionė. Keisčiausia, kad prieš gerą dešimtmetį buvau visiškai priklausoma nuo žmonių, be kompanijos jausdavausi vieniša, negalėdavau likti su savim viena, vienatvę visuomet bandydavau užpildyti kokiais nors žmonėmis, bedravimu ir pan. Bet po to kažkaip po truputį pradėjau atrast save ir labiau pažint. Taip pamilau vienatvę. Labai gerai jaučiuosi viena. Nereikia prie nieko derintis, taikytis. Tiesiog eini, darai, būni kur nori, leidi laiką kaip nori, kiek nori ir kada nori. Tik yra vienas gėda – kad nuolat turiu atstumti žmones, su kuriais man nepakeliui. Man kartais būna negera, kad gal būt ką nors įžeidžiu, ar lieku neteisingai suprasta. Bet nebegaliu būt su žmonėmis kalbančius apie akcijas parduotuvėse, politiką, tv laidų herojus, apkalbančius kaimyną, draugą, bendradarbį, besipuikuojančiais naujais skudurais, daiktais. Negaliu būt su žmonėmis kurie dramatiškai kelia nulūžusio nago problemą, tapetų spalvos pasirinkimo problemą ar automobilio įbrėžimo problemą. Ir dar daug visko su kuo negaliu būti. Taip galų gale ir lieki pats su savimi 🙂 aišku, kaip ir visi, gyvenu aš socialinį gyvenimą, kaip ir kievienas,turiu įvairių socialinių vaidmenų nuo kurių pavargstu – darbas, projektai, mokykla ir t.t. Bet kas liečia laisvalaikį – aš noriu nuo visų pailsėt, ir į parką, kiną, koncertą ar dar kur – kompanijos nereikia. Reikia skirti laiko sau!
Andrius (kitas)
Jau senokai visur vadalojuosi vienas. Draugų apskritai daug neturiu, taip jau susiklostė… Tik man, skirtingai nei pirmajam Andriui, nueiti kavos vienam visiškai paprastas dalykas. Koncertuose esu buvęs kelis kartus. Lengvesnis variantas, kai renginys didelis, tada minioje būna įvairaus dydžio kompanijų ir lengviau įsipaišai. Bet tas pradinis nejaukumas (didesnis ar mažesnis) būna beveik visada ir jį žinoma padidina draugų komentarai “negi vienas eisi??”, todėl pastaruoju metu niekam net nesiūlau. O vat keliauti vienam vis dar nenugalėtas iššūkis, juolab ir pasiūlymai visur mirga su prierašu “dviems”… :/
Vytas
Ši patirtis aplankė ir mane. Eiti į koncertą vienam nėra lengva, į kiną lengviau – aš manau, kad tai net nėra neįprasta, juk filmas yra panašus į skaitymą, žiūrint filmą reikia likti su savim. Šokti, judintis koncerte yra visai kitas reikalas. Kažkaip nepatogu, nejauku, atrodo linksma ir gerai, bet nuolat save pagauni žvilgčiojantį į kitus šokančius ir besilinksminančius žmones. Pagalvoji, kad viskas gerai – man linksma, jiems linksma, bet suvoki, kad visiems linksma atskirai, tarsi neturi su kuo tuo džiaugsmu pasidalint. Taip ir lieki vienas – tai ekstazėj, tai vienišas, šokantis su savim ir sau.
Vis dėlto man svarbesnė kita situacija. Ne tada, kai netikėtai turi nueit kur nors vienas, kai paprastai turi pasirinkimą pasikviesti draugų, o vienišumas tiesiog retas reiškinys, bet tada, kai esi priverstas eiti vienas, nes negali su kuo nors nueiti arba tiesiog neieškai su kuo nueiti, bet pabuvojęs renginį supranti, kad visai neblogai būtų buvę praleisti laiką kartu su draugu. Čia skirtumas tarp vienkartinio atvejo ir gyvenimo būdo, kurį nori pakeist.
R
Pritariu – filmo žiūrėjimas tikrai kažkuo primena knygos skaitymą. Ypač jei tai jautresnis, gilesnis filmas, tai kažkaip nesinori, kad kas šalimais trikdytų ar komentuotų – apie filmą norisi susidaryti savo įspūdį. Geriau tada jau pažiūrėkime su draugu ar drauge atskirai ir vėliau susitikę aptarkime.
Koncerte būti be kompanijos gerai tada, kai užgęsta šviesos ir gali nebegalvoti, ar mažiau galvoti, kas žiūri, kas nežiūri.
Baimė
Aš dar iki galo nenugalėjau šios baimės, nors per kelis paskutinius metus stipriai pažengiau pirmyn. Pamenu, prieš gal kokius 8 metus (man dabar 30+) vaikščiojau Akropoly, laukiau kažko ir dar buvo likę nemažai laiko ir galvojau reikia nueiti pavalgyti. Tai oi kiek streso buvo valgant, atrodo padavėjos žiūri, kiti klientai žiūri, tai kuo greičiau viską atlikau ir išėjau 😀 dabar jau nueinu viena papietauti, nors dar kavinėj kartais atrodo, kad žmonės žiūri į mane, bet taip stipriai nereaguoju. Per paskutinius kelis metus stipriai sumažėjo draugų ratas, o ir esami nebūtinai mėgsta tuos pačius dalykus, tai viena nueinu į kiną, spektaklį, koncertą. Dar kol kas bijau viena eiti į mažesnes erdves, tokias kaip barai, klubai ar kokios mažesnės kavinukės, kur žmonės būtų arti manęs ir matytų, kad esu viena. Bet turiu vieną sau didelį pasiekimą, vyko vienos mėgstamos grupės koncertas nedielėj erdvėj, tokiam kaip bare/klube, tai per kančias, per dideles abejones, iki paskutinio autobusu galvodama, ar man tikrai to reikia, buvo net keli apsisukimai jau priėjus arčiau tos vietos, bet galiausiai nuėjau ir buvo tikrai smagus vakaras:) dar norėčiau išdrįsti viena keliauti, nes kol sulauksiu norinčių keliauti kartu galiu ir pasenti ir nepamatyti pasaulio, bet dar prisibijau. Paskaičius jūsų atsiliepimus ir berašant savo, ta baimė atrodo tokia juokinga :))
M
Neretai tenka pabūti su savimi, man tai lyg meditacija. Mėgstu greitai vaikščiot ir tikrai teko ne kartą einant ir verkti ir juoktis, bet tuo metu tikrai negalvoju ką apie mane galvos kiti, nes būnu susirūpinuosi man daug svarbesniais dalykais. Kartais nueinu viena į kiną ar į kokią kavinę. Vis dar apninka mintys, o ką pagalvos kiti. Bet, manau, jeigu tikrai kam nors labai knietės sužinoti, tikrai prieis, prisės ir kartu arbatos išgers. O jeigu ir yra tokių, kurie tyliai šnabždasi, tai vis tiek greičiausiai mūsų keliai vargu ar susikirs. O kalbant apie keliones, esu ne kartą keliavusi viena! Ir kai kam nors pasakau, jog kažkur keliausiu, primas klausimas yra su kuo. Ir vėliau tęsia pokalbis apie tai, jog negali būti, nes tikrai turi būti koks nors vaikinas, nes vienai-nesąmonė! Paskutinį kartą buvau Italijoje per Naujus metus! Visiška keistuolė, bet man tikrai patiko, tie, kurie norėjo pasveiktinti sugebėjo net paskaičiuoti, jog mano naujieji atėjo valandą vėliau nei Lietuvoje. Taip pat keliaujant vienai galiu pasirinkti tempą, kryptį, maistą, miegamą mietą ir nereiki rūpintis ar kitas yra patenkintas esamomis sąlygomis. Taip pat tokios kelionės leido suprasti laiko tarpą, kurį galiu praleisti kelionėse viena, nes mano atveju šis laikas turi aiškią ribą.
Visur viena K
Tema tikrai įdomi. Kiekvienas laikome savy tą neaiškią gėdą vienam lankytis viešumoje. Nuo paauglystės mane supo draugai, bet, tikriausiai, ne bendraminčiai. Jau tada teko nemažai renginių aplankyti vienai. Bet aš labai norėjau, o niekas nėjo kartu, tai matyt nugalėjo noras 🙂 Išvažiavus studijuoti, atsirado naujų draugių, bet, kad ir kaip gerai sutarėme, vis tiek dažniausiai vaikščiojau viena. Gerai pagalvojus, juk nueiname į koncertą, renginį ar meno galeriją ir būtent ten randame tuos bendraminčius, tik su jais reikia susipažinti 🙂 Būdavo, kad kiti nesuprasdavo, kodėl aš einu viena pasivaikščioti, bet aš tiesiog žinojau, kad tuo metu aš noriu, o kiti ne. Ir jau penkti metai, kaip einu viena į krepšinio rungtynes – krepšinį tiesiog dievinu, perku abonementą, kartais pasikviečiu draugų, bet retokai kas nori 😀 Tai priėmiau labai seniai, kad BŪTENT AŠ TO NORIU, todėl ir einu. Dar būna, kad draugai ar kolegos paklausia, su kuo ėjau į rungtynes, aš atsakau, kad viena, kartais ir paaiškinu, kad kone visada einu viena, o jie negali patikėti ir žiūri išpūtę akis 😀 Be to, visai nseniai draugė siūlė keliauti kartu, bet šiuo metu neturiu tam lėšų, tad jai pasiūliau skristi vienai, tačiau ji pasakė, kad viena tikrai nenori. Dar matyt turime visi suprasti, ko tikrai norime – ar daryti tai, ką mėgstame, ar gėdytis ir jaustis nepatogiai (nors tai net negėda). 🙂
Jurgita
esu tipinis vandenis. Dievinu laisvę ir nepriklausomybę! labai labai megstu kažkur išeiti viena. išgert kavos mieste, suvalgyt picą. Apsipirkt net nemokečiau su kažkuo 🙄 eini kur nori, darai ką nori, išeini kada nori. 😊 ausinukai ausyse ir GO ON!
Man taip pat butų labai aktualu daugiau sužinoti apie keliavimą vienai🤔 senai apie tai mąstau, tik neišdrįstu 😫
Žy
Man yra dalyku kuriuos megstu daryti viena, pvz eit apsipirkti ir kavos isgert ismokau eit viena ir tuo dziaugiuos. Isvykus studijuoti i kita sali, kur nieko nepazisti pradzioje buvo labai sunku, ir ne todel kad geda, bet todel kad nejauku buti su savim visada, tiek daug laiko. Kartais galvodavau ka su savim veikt, kaip nuobodu… bet po biski mokausi buti su savim ir man tas pradeda patikti 🙂 dabar einu pasivaiksciot viena, su dviraciu pasivazinet viena, pazinti kitus miestus viena ir pan Ir tiek daug dalyku atrandi, nes eini kur akys veda 🙂
Aušra
Tekstas toks, lyg jį būčiau parašiusi pati:-) Įvairios priežastys, kodėl renginiuose lankausi viena: esu vieniša, draugai turi skirtingus pomėgius. Nenorėdama praleisti sau įdomių renginių, pradėjau vaikščioti į juos viena. Į kiną nueiti vienai jau senai ne problema, į koncertą ar spektaklį nejauku tik iki renginio pradžios, o pabaigoje džiaugiesi, kad nepabijojai ateiti:-) o ir dabar turiu 4 bilietus į skirtingus koncertus į kuriuos eisiu viena:-D Keliauti bijojau viena, bet kai suėjo 30+, pagalvojau “argi mane stabdys gėda ir baimė?”. Dėl šių priežasčių ir aplinkybių taip galiu ir niekada nepradėti keliauti. Ir ką šiemet įsigijau kelionę ir pavasarį keliausiu VIENA, tiesa kelionė trumpa, bet tai tik pradžia:-)
B.
Anksciau labai daug dalyku veikdavau viena – esu tikrai nemazai viena apkeliavusi, viena eidavau i barus/klubus, i kavines, i spektaklius, kina, parodas, koncertus, kitokius renginius ir taip toliau. Kartais laika su draugais specialiai iskeisdavau i laika vienai, nes tai tikrai turi tam tikro zavesio (tik nezinau, ar visiems ji pavyksta pamatyti) – tiesiog kitomis akimis viska matai, kai esi vienas, kai negali nejaukiu momentu “uzdengti” pokalbiu su draugais ir turi ismokti juos isbuti tiesiog su savimi, taip pat susipazisti su daugybe ivairiausiu zmoniu, tai kartais veda i naujas draugystes, i idomiausius pokalbius ir kitoki pasaulio matyma, negu matei iki siol. Dabar daugiausia laisvalaikio praleidziu ne viena ir kartais siek tiek su ilgesiu prisimenu laika, kai viska veikdavau viena. Good times. Be galo dziaugiuosi, kad toks laikas buvo, nes jis dave labai daug geros patirties. Tad visiems, kurie pergyvena del to, ka pagalvos kiti, kad jie leidzia laika vieni, kurie jaudinasi, kad bus nejauku, noriu palinketi isdristi ir pabandyti. Labai gali buti, kad atrasite nuostabiu dalyku.
Viktorija
Man atrodo, kad įdomios, brandžios asmenybės nebijo ir nesigėdina būti, kažkur eiti vienos. Aišku, komplesksų (tokių kaip, ką kiti pagalvos, kad aš viena, kaip aš čia atrodau ir pan.) nugalėjimas ir asmeninis tobulėjimas tai netrumpas procesas. Turbūt mažiausiai reiktų rūpintis, ką pagalvos kiti – juk išmintingi žmonės nei stebisi, nei analizuoja, vienas žmogus, ar ne… Be to, kiekvienas žmogus kitiems, nepažįstamiems, rūpi mažiau, nei gali įsivaizduoti:)
Giedrė
Puikiai suprantu, kol dar buvau jaunesnė, nenuėjau į porą koncertų, nes niekas nenorėjo eit su manim, o tada atrodė, kad jau tikrai vienai nei šis, nei tas..
Dabar man 24 m. ir buvau 2016 m. “Imagine dragons” ir 2015 m. Ed Sheeran koncerte viena – tiesiog LABAI norėjau ir pagalvojau, oh well, tai gi vistiek atvarau į koncertą muzikos klausyt, o ne plepėt su kuo nors, tai galiu ir viena. Žinoma, kad nebuvo labai jauku, juolab, kad koncertai baigiasi vėlai, tai merginoms šiaip vėlai vienoms vaikštinėt ne kažką, deja.. Paskui draugės sužinojo, kad buvau, tai klausė, oi, tai kodėl nieko nesakei ir tt, tai tuomet net nepagalvojau kažko kviesti, nes atrodė, kad niekas nenorės, tai laiko tempt nesinorėjo – norėjosi kuo greičiau pirktis bilietus!
Bet labai džiaugiuos nuėjusi, koncertai buvo super, deja, tie atlikėai dabar į Lietuvą nebeatvažiuoja, tai džiaugiuosi pasinaudojusi proga ir pamačiusi juos gyvai.
Dabar žinau, kad jei atvažiuotų kas nors, ką tikrai norėčiau pamatyti, tai eičiau bet kokiu atveju, viena ar ne, nes neretai tokie koncertai būna proga vieną kartą gyvenime, kurios praleist tikrai nenoriu 🙂
Aurelija
Mes su buvusiu vaikinu turėjom nusipirkę bilietus į Maroką ir Barseloną, bet mėnesį prieš kelionę išsiskyrėm. Į Maroką viena važiuoti pabijojau, bet į Barseloną nuvažiavau! Tai buvo pirma mano kelionė vienai, ir man tebuvo 24. Labiausiai nerimavau, kad atrodysiu keistai viena sau be tikslo žioplinėdama mieste, bet, susidarius šiokį tokį planą, veiklos tikrai nepritrūko, o priešingai – laiko. Drąsiai sakau, kad tai buvo viena geriausių mano kelionių vien dėl to laisvės, nuo nieko nepriklausymo jausmo. Didžiausias iššūkis buvo valgymas vienai kavinėse, bet dabar manau, kad su tuo nejaukumu padėtų susitvarkyti knygos, žurnalo skaitymas.
Perskaičius šį straipsnį ir komentarus prisiminiau, kaip puikiai jaučiausi tada keliaudama viena. Tad, nors jau turiu visokių kelionių planų su draugais, vaikinu ir šeima kitiems metams, pasistengsiu savaitgaliui kur nors ištrūkti viena, toliau kovoti su vienišumo ir nejaukumo baimėmis. Labai linkiu tos buvimo vienam/-ai drąsos atrasti visiems, kuriems jos trūksta 🙂
Danielė
Kiek aš atsimenu, vaikystėje buvau tikra ekstrovertė. Tiesiog nesugebėdavau būti viena, bet kai man suėjo trylika ar keturiolika – kažkas lūžo. Nežinau nei kaip, nei kas, nei kodėl, bet netikėtai tapau vienišė. Turiu dvi pačias geriausias drauges, nepraradau sugebėjimo su visais sutarti, bet man pasidarė daug įdomiau būti vienai su savimi, o ir mano draugė tapo namisėdos, tad ištraukti jas iš namų pavykdavo labaaaai retai. Kadangi mėgstu rašyti, tai labai smagu pasieškot kokių nors jaukesnių kavinukių ir ten vienai sėdėt bei rašyt. Taip pat ir į kiną vienai nueit ne problema, net buvau ir į kelis siaubo filmus nuėjus – net smagiau vienai žiūrėti. Aišku, išeinu ir su draugėm susitikti, bet man tiesiog nėra taip reikalinga, kad kažkas su manim būtų.
Gabriele
O jAzau, kaip yra gerai keliauti vienai! Kokia laisve turi. Eini kur nori, kur nori sustoji, kada nori ir kur nori valgai, nori trumpai, nori igai, skaitai, vaikstai.. Va viena is mano pirmuju solo kelioniu (be kraustymosi i Londona) buvo Paryzius. Mano pasiilgtas, issvajotas mietas. Pora dienu buvau viena, pora su biciuliais. Su biciuliais buvo sunkoka. Daznai ivykstancios dramos – vienas nori eiti cia, kitas cia, vienas supyksta – visi stovi vietoj. ‘Chebra, koki vyna perkam?’ – vienas nori balto, kitas raudono, trecias supyksta, visi stovim. Zinoma buvo ir labai linksmu akimirku, Taciau daugiau pastangu ir kamtrybes reikia panaudoti, kad jas gauti.
Dienomis kai buvau viena, as skraidziau po Paryziu! Valandu valandas vaiksciojau jo siaurim gatvelem, uzmaciusi kepyklele galiu sau laisvai, nestabdant kito zmogaus ir nebunant raginamai, uzeiti, nusipirkti sviezia crosaunt ir kavos, kitur nuejusi apsizvalgyti, uzmaciau operos namus, ir pagalvojau, – ach kaip butu nerealu pamatyt opera Paryziuje. Nieko nelaukusi nuejau prie kasos, ir nusipirkau bilieta i to vakaro operete vykstancia, cia, uz 3valandu! Ir nereikejo su nieko to laiko derinti ar siulyti sios veiklos. Operete truko 4valandas, buvo rusu kalba su prancuziskais subtitrais. As nekalbu nei viena siu kalbu. Taciau laika praleidau beprotiskai gerai. Kas vyksta supratau is vaidybos ir keletos zinomu zodziu. Nepaprastas kostiumu ir scenos dizainas, zada atemes buvo visa operete… Ir cia tik kruopelyte ispudziu sukauptu per metus. Mano solo keliones, viasada palieka mane laimingesne, labiau ikveta ir kazka ismokusia. Daznai ne tik apie vietas, bet ir save.
Milda
O tai gal kuriam atvirą fb grupę (ar kitokią analogišką platformą), kur visi galėtų tiesiog parašyti, kas kur nori eiti, ir kiti žmonės, kurie taip pat neturi su kuo eiti, galėtų prisijungti? 🙂 būtų labai įdomu ne tik atrasti su kuo eiti į renginius, bet ir vėl sutikti daug naujų žmonių, nes kai nebestudijuoji, kažkaip tų pažinčių natūraliai sumažėja.
Ruta
Aciu uz nuostabu pasidalinima. Atrodo, kad skaiciau savo mintis ir jauciau savo jausmus. Pries kelis metus save tiesiog spirte isspyriau is namu, kad nueiciau i toki bara, kuriame turejo vykti koncertas. Problema man kilo tame, kad reikejo ateiti anksciau, norint ieiti pigiau. Tad zinojau, kad turesiu prastumti laika pries koncerta. Pries tai kalbejau su drauge, kuri ipratus keliauti viena. Ji sako: ‘kai as nueinu kur viena, isisvaizduoju pvz, kad kede ant kurios sedziu yra mano drauge ir mintyse (kai jau tikrai nejaukiai jauciuosi) kuriu su ja pokalbi. Sakau, aciu, kad esi cia ir leidi ant taves pasedeti’. Ir man tai labai padejo, nes taip nukreipiau savo koncentracija nuo minciu i pojucius ir buvo labai juokinga viduj. Tai padejo atsipalaiduoti. Juk dazniausiai ir buna jauku, kai nesikoncentruojam i blogas mintis, o bunam cia ir dabar. Nuo siol daznai, kai iseinu kur su draugais, stebiu aplinka ir pamaciusi vienus zmones jais zaviuosi. Anksciau net neatkreipdavau demesio, nes budavau pasinerus i pokalbius su draugais. Taciau, kai pati bunu viena, mano smegenine visada rekia, kad visi i mane ziuri ir as ten on the spotlight. Ommm
Pingback: Esu viena ir tuo patenkinta, arba vienišo Veronikos gyvenimo privalumai Nebegėda.lt
Pingback: Geriausi „Nebegėdos“ skaitiniai vienišiems žmonėms Nebegėda.lt - modernios sekso prekės tavo malonumui