Nuotraukos autorius: Donatas Zazirskas

Turbūt nieko nauja nepasakysiu, jei pastebėsiu, kad dažniausiai egzistuojantis lytinis švietimas paprastai gali būti padalintas į dvi kategorijas. Pirmoji kategorija, tai yra abstinenciją skatinantis lytinis švietimas, grasinantis nepageidaujamu nėštumu, lytiškai plintančiomis ligomis bei sutrypta merginos verte. Antroji kategorija – tai patarimai super sexy divoms, kaip pakelti vyrą į 69 dangų. Priklausomai nuo to, kuria lytinio švietimo kategorija moteris labiausiai vadovaujasi, arba, tiksliau tariant, kurią savo pusę visuomenei ji atskleidžia, pagal tai mes ją paviršutiniškai priskiriame arba padorių šventųjų arba seksualių divų rateliui.

Labai sunku rasti subalansuotą lytinį švietimą, esantį kažkur tarp šių dviejų kategorijų –  tarsi lytinis gyvenimas kaip kokia moneta turėtų dvi puses: besąlyginį savęs saugojimą nuo didžiausio pasaulyje blogio – „nuplėštos garbės“ ir kitą pusę – super seksualų amplua, kai moteris vien žvilgsniu tirpdo vyrus, o ką jau bekalbėti apie tai, kas vyksta už miegamojo durų… Staigus monetos išmetimas į orą, ir va, prašau, iš atidžiai saugotos nekaltybės staigus pokytis į seksualios gundytojos pasaulį. Gal ir gerai, kad apie tai, kas vyksta už miegamojo durų tiek daug nesikalbama – paaiškėtų, kad toli gražu ne kiekviena sexy diva jame iš tiesų karaliauja. Ir lytiniame gyvenime ne taip, kaip metant monetą: labai sunku tokį staigų kardinalų pokytį padaryti.

Gal ir gerai, kad apie tai, kas vyksta už miegamojo durų tiek daug nesikalbama – paaiškėtų, kad toli gražu ne kiekviena sexy diva jame iš tiesų karaliauja.

Moralės sergėtojai ir išsamaus lytinio švietimo priešininkai paprastai palaiko abstinenciją propaguojantį lytinį švietimą. Kad tik kuo mažiau nusidėjėlių vaikščiotų šia žeme. Paradoksalu, tačiau kad ir koks griežtas būtų lytinis švietimas, arba apskritai jo nebūtų – kaip vaikšto „nusidėjėlės“ (ir nusidėjėliai), taip vaikšto. Kaži, kaip čia yra? Ar jos grasinimų negirdėjo? O gal nepavyko nei šventuolių vaidmuo, nei seksualių svajonių moterų? Kam tie vaidmenys apskritai? Ir ar iš tiesų būtina priklausyti vienai kategorijai? Gal mes, moterys, ne tik multitask‘iname gerai, bet ir gebame į visą galybę vaidmenų greitai persikūnyti?

Panašu, kad, kalbant apie mūsų seksualumą, net neturime didelio pasirinkimo. Mūsų lytinė raida ir su tuo susiję visuomenės primetami vaidmenys taip sparčiai keičiasi, kad nori nenori, vos tik pripranti prie vieno elgesio modelio, kaip mat tenka įvaldyti naują.

Mergaitės turi būti mielos ir nekaltos. Kai berniukai kasdien šlapindamiesi liečia savo penius, o ir šiaip mėgsta į juos įsikibti įvairiomis progomis, mes geranoriškai numojame ranka „berniukai…“ (ir puiku, dar betrūksta ir juos terorizuoti).  Mergaičių bandymai nagrinėti savo kūną, grynai smalsumo sumetimais, sulaukia kitokio atsako: mėginimai paliesti savo lytinius organus paprastai baigiasi sudraudimais ir pagąsdinimais. Viskas, kas susiję su mergaitės lytiškumu (išskyrus tą faktą, kad ji vieną dieną gimdys vaikus) – slapta ir gėdinga. Įprantama slėpti, nerodyti, neliesti, nematyti. Iš esmės, ignoruoti.

Paauglystės laikotarpiu besikeičiantis kūnas neretai tampa patyčių objektu – anksčiau nei bendraamžėms išaugusios krūtys, anksti prasidėjusios  mėnesinės, vėliau nei bendraamžėms augančios krūtys ir vėliau prasidedančios mėnesinės, mažos krūtys, didelės krūtys, liemenėlių dėvėjimas – turbūt reikia paieškoti merginos, kuri visus šiuos pokyčius praėjo be patyčių, pastabų, nepageidaujamų erzinimų. Nors, atrodo, jau ir įprastinių su paauglyste susijusių pokyčių per akis (hormonų audros, tapimas suaugusia, emocijos, reikalavimai mokykloje, spaudimas iš suaugusių pamažu galvoti apie būsimą profesiją ir t.t.), merginoms atsiranda dar nauja užduotis: atrodyti gražiai ir patraukliai, bet ne per daug patraukliai, kad nebūtų palaikytos nepadoriomis. Nuolatiniai gąsdinimai, kad vaikinams rūpi tik „tai“ ir kad geros merginos užduotis yra apsaugoti savo „tai“.

Saugoti reikia ne per ilgai. Pakankamai ilgai – kiek priklauso padoriai merginai, bet ne per ilgai. Nes per ilgai saugo nuobodžios merginos. Kur ta riba – turbūt ir pats velnias nedrįstų tiksliai pasakyti.

Vienaip ar kitaip, vos ta riba peržengiama, reikia daryti staigų šuolį iš šventosios ir dabar jau būti super seksualia būtybe. Viskas. Nekaltybė baigėsi, tikėkimės, kiek įmanoma padoresniu būdu – vaikinas to buvo nusipelnęs, padovanojo gėlių, draugavo toliau, ar kažkaip kitaip parodė, jog vertina šią „auką“. Prasidėjo naujas etapas – svajonių moters. Seksas turi būti aistringas, viešumoje moteris turi būti patraukli, paslaptinga, kad norėtųsi į žmonas imti.

Atrodytų, koks nuostabus etapas. Tiesiog imk ir mėgaukis. Mėgautis iš tiesų yra kuo, bet ir atsakomybės našta nemaža: nuolatinis nerimas dėl galimo nepageidaujamo nėštumo ir(ar) lytiškai plintančių ligų. Jei nesinaudojama prezervatyvais, apsauga nuo nėštumo dažnai krinta ant moters pečių – juk vyrams hormoninių kontraceptinių priemonių pas mus nėra. Ir net jei naudojamasi prezervatyvais, vis tiek išlieka maža rizika pastoti, pavyzdžiui, kai plyšta prezervatyvas ar kitais neatsargaus naudojimosi atvejais.

Šita grėsmė moterį lydi iki pat tada, kai pastoti pradeda reikėti. Staiga žmonės ima klausinėti: o kada vaikai? Moteris, atrodo, taip pavyzdingai saugojo save, po to kitaip saugojo, o dabar prašom – nebe saugoti reikia, o gimdyti, ir kuo greičiau – laikas gi tiksi. „Tu neini jaunyn, ieškok vyro, kuris tave imtų į žmonas, gimdyk vaiką, kol ne per vėlu!“ – pataria visažinės tetos. Vėl labai baisu, o kas jei per vėlu, o kas, jei nevaisinga, o kas, jei anksčiau tiek save prisaugojo, kad dabar kažkas nebeveikia? Staiga nebesvarbu, sekso deivė ta moteris ar ne. Koks skirtumas, kokia lovoj – svarbu, kad galėtų vaikų susilaukti. Jei susilaukia laiku, tai šaunuolė, jei nesusilaukia, tai turbūt dėl to, kad karjeristė. „Taip jai ir reikia“ – pikdžiugiškai sako gyvenimą susitvarkusios teisuolės.

Iliustracija Živilė Geina

„Tu neini jaunyn, ieškok vyro, kuris tave imtų į žmonas, gimdyk vaiką, kol ne per vėlu!“ – pataria visažinės tetos.

Kas vyksta po to?

Reikia būti gerai mamai – maitinti vaiką krūtimi ilgai ilgai, būti itin atsidavusiai, ir namus puošti, ir šeimos ritualus puoselėti, ir dirbti, nes kaipgi čia taip – XXI amžius, moteris turi galėti viską daryti IR, mėnuliui patekėjus, entuziastingai pasidabinusi nėriniuotais apatiniais – vėl tapti seksualia vilioke. Kitaip vyras pabėgs. Jau net nesileisime į tai, kas postringaujama dvasinguose straipsniuose, kaip šeimos laimė priklauso tik nuo moters, vyro atlyginimas priklauso tik nuo moters, vyro laimė priklauso tik nuo moters, viskas priklauso tik nuo moters.

Tiesa, motinų seksualumui jau mažiau keliama reikalavimų, ypač, jei jos atsidavusios motinos. Tarsi nebebūtina atrodyti seksualiai, bet vis tiek būtina išlaikyti šeimos laimę. Negražiai atrodanti moteris – vargšas vyras, turi kentėti tokią apsileidėlę, ir didvyris, jei neina į kairę (nors jei situacija atvirkštinė, tai paprastai vyras taip nesmerkiamas, o  moters atsidavimas tokiam vyrui irgi nesulaukia tokių įvertinimų). Žiauru, tiesa?

Ir galiausiai, į moterį kaip į seksualią būtybę nustojama žiūrėti, vos tik ji įkopia į maždaug šeštą dešimtį, o dažnai ir žymiai anksčiau. Vis dar sklando visuomenėje mitai, kad menopauzė – lytinio gyvenimo pabaiga. Moterys, kurioms nepriimtinas toks požiūris, kurios vis dar mėgaujasi savo lytiniu gyvenimu ir net neketina nustoti to daryti – vertinamos įtariai, jei apskritai nėra išjuokiamos. Šiame amžiuje svarbu atrodyti padoriai ir elegantiškai. Seksualumas tarsi turi išnykti ir neegzistuoti. Palyginkime su vyresnio amžiaus vyrais – tie, kas gyvena aktyvų lytinį gyvenimą, laikomi tikrais vyrais. O analogiškai besielgiančios moterys vertinamos itin įvairiai.

Ir kas gi mus verčia bandyti atitikti visus šituos standartus? Kur konkrečiai yra ta visuomenė? Ir jei reaguojame į tokias pastabas, tai kodėl? Man atrodo, labai dažnai „svarbu, ką kiti pagalvos“ labiau ne dėl to, jog iš tiesų svarbu, ką kiti žmonės pagalvos, bet dėl to, kad iš tiesų mes viduje jau ir pačios taip galvojame. Norisi prieš save atrodyti tolerantiškai, nuostabiai ir supratingai, bet, et… ta davatkiška teisuolė, pasirodo, spėjo apsigyventi ir manyje… Juk, jei jos ten nebūtų, tai nuaidėtų tas „visuomenės balsas“ neišgirstas ir bėjėgis…

Man atrodo, labai dažnai „svarbu, ką kiti pagalvos“ labiau ne dėl to, jog iš tiesų svarbu, ką kiti žmonės pagalvos, bet dėl to, kad iš tiesų mes viduje jau ir pačios taip galvojame.

Prieš aštuonis metus skaičiau knygą „Bėgančios su vilkais“. Beveik nieko konkretaus iš tos knygos nebeatsimenu, bet kaskart apie ją pagalvojus, man iškyla štai tokia idėja: mes, moterys, galime vienu metu būti visokios, su savo daugialypiais vaidmenimis: ir raganos, ir šventuolės, ir sekso deivės, ir nekaltybės, ir puikios mamos ir nelaimę nešantys viesulai, ir namus puoselėjančios namų šeimininkės ir ambicingos karjeristės ir t.t. Nereikia ieškoti sau vienos kategorijos. Mes puikiai, it vanduo, galime tolygiai pasklisti visur. Ne dėl to, kad visuomenė iš mūsų to prašo, bet dėl to, kad mes iš tiesų galime subalansuotai pasiskirstyti labai daugelyje vaidmenų. Nereikia aukoti vieno dėl kito. Galima atsisakyti, kai kažkas nebereikalinga, bet nereikia aukoti.

Svarstau, gal tada ir seksualumo srityje pagaliau kiekvienoje iš mūsų atsiras tas įgalinimo jausmas ir nebereikės savęs kišti į vis naujos kategorijos rėmus? Gal iš pasyvaus sekso objekto pagaliau patapsime lygiaverčiais sekso subjektais, o seksualumas taps tiek pat natūraliu ir įprastu gyvenimo aspektu, kaip ir vyrams?

Tik sutarkime dėl vieno – pradėkime šiuos pokyčius ne nuo lūkesčių hipotetinei visuomenei, bet nuo savo vidinės davatkiškos teisuolės. Kaip sakoma, baby steps 🙂

Daugiau apie moteris pasiklausyti galite čia: Kuo skiriasi padorios moterys nuo nepadorių?