+37069541879
[email protected]
Pylimo g. 5-4, LT-01117 Vilnius

Sutikimas seksui: kaip tai veikia?

Iliustracijų autorė Gabija Zavadskė

Praėjusiais metais nuvilnijus #metoo bangai, nušlavusiai daugybės įtakingų Holivudo vyrų karjeras bei šlovę (pavyzdžiui, Kevin Spacey), jos stiprūs purslai pasiekė ir Lietuvą. Dar prieš vykstant #metoo, drąsi aktorė Erika Račkytė, 2017 m. kovo mėn. viešai prabilo apie dabar jau buvusio Panevėžio J. Miltinio teatro vadovo seksualinį priekabiavimą. Priekabiautojas neteko savo posto, teisme pripažintas kaltu ir nuteistas 44 paroms arešto bei turi nukentėjusiajai atlyginti padarytą žalą.

Tų pačių metų lapkričio mėn. aktorė ir koloristė Julija Steponaitytė prabilo apie režisieriaus Šarūno Barto priekabiavimą. Vėliau prie jos prisijungė ir scenografė Paulė Boculaitė, kuri patvirtino irgi patyrusi nederamą to paties režisieriaus elgesį .

Toliau sekė istorijos apie VDA dėstytoją Joną Gasiūną (čia ir čia), režisierių ir LMTA dėstytoją Joną Vaitkų bei kitus.

Lenkiuosi žemai prieš visas drąsiai apie tai prabilusias moteris. Joms teko nemažai išgyventi. Pasidalinusios savo patirtimi, susilaukdavo visuomenės pasmerkimo, patyčių, pikantiškų antraščių abejotinos reputacijos portaluose. Bet jos sukūrė terpę pokalbiui. Jos iškėlė šią temą ir privertė kiekvieną pareflektuoti apie savo elgesį – ne tik vyrus, bet ir moteris, – ar tikrai visada elgiausi gerbdamas kito asmens orumą? Ar niekada nepasinaudojau savo patogia pozicija tam, kad panaudočiau kitą savo poreikiams patenkinti? Ar niekada neperžengiau kito asmens ribų be jo sutikimo?

Žinoma, kad dauguma mūsų peržengė! Ir aš peržengiau. Tik mažai kada gyvenime buvau galios pozicijoje. Savo ankstyvuose dvidešimtuosiuose buvau jauna naivi aktorė, kuri net tirtėdavo iš nepasitikėjimo savimi, susidūrusi akis į akį su kokiu autoritetu. LMTA mus augino taip, kad mintinai iškaltume nuostatą, kad esame niekam nereikalingi ir, jeigu tu kažkur stabdysi ar nubrėši savo ribas, tuoj pat į tavo vietą atsiras kita. Žinoma, mums nesakė, kad jeigu režisierius lieps permiegoti su juo, tai būtinai sutik, nes mes tiesiog apie tai nekalbėjome, tačiau jaunas žmogus, auginamas šlovinant autoritetus, nuolatos patiriantis psichologinį smurtą ir kuriam nuolat primenama apie jo paties menkumą, gali tikrai nesugebėti nubrėžti savo ribų.

Po to, kai daugiau moterų prabilo #metoo tema (o kiek dar neprabilo!), mačiau dvi sroves: moterys sakė „pati kalta“, o kai kurie vyrai pradėjo panikuot: O tai ką, dabar nė komplimento negali pasakyti moteriai? Tai dabar net paliesti negali?

Gerai, kad keliame klausimą apie tai, ką gali ir ko negali. Gaila, kad tik dabar, bet bent jau dabar. Taigi, kalbant šiais klausimais, ką gali ir ko negali, verta paminėti sąvoką sexual consent – sutikimas seksui.

Kas tai yra, plačiau papasakos seksologė Julia Lepiochina:

Jeigu kalbame apie seksualinį gyvenimą, sexual consent, arba sutikimas seksui, yra žmogaus leidimas, suteiktas tau veikti dalykus su jo kūnu. Kadangi mes vengiame kalbėtis apie seksą, šią temą laikome tabu, tad mes neturėjome galimybės išmokti deramos komunikacijos seksualiniame gyvenime.

Pavyzdžiui, tu esi pasimatyme. Niekada nereikia galvoti, kad, jeigu žmogus tau šypsosi, tai savaime reiškia, kad jis nori su tavimi mylėtis. Taip nėra. Tam mums reikalingas leidimas, žodžiu ištartas tvirtas „taip“.

Mes esame taip pripratę vieni kitus liesti, apkabinti, neatkreipdami dėmesio į tai, ar žmogus to nori. Manau, kad labai pravartu išmokti klausti: „Ar aš galiu tave apkabinti? Ar aš galiu tave paliesti? Ar galiu tave pabučiuoti?“ Kartais tai gali atrodyti kaip trikdis sukurtai intymiai atmosferai, bet, jeigu tu klausi iš širdies, jeigu tau rūpi to žmogaus jausmai, tai niekaip nepakenks jūsų santykiui.

BDSM pasaulyje consentas yra ypač svarbus. Ten yra prašoma, kad nuolatos užduotum klausimus: „Ar galiu paliesti?“ ir pan. Nes tu niekada nežinai, ką vakar žmogus veikė vakare – galbūt intensyviai sportavo ir šiandien jam skauda visus raumenis, o dabar tu prieini ir plekšnoji jam per nugarą.

Mes tokių klausimų neužduodame, nes mums įprasta manyti, kad galime daryti tai, ko užsimanome. Pamačiau ir einu apkabinti. O tam žmogui gal visai nereikalingas tas tavo apkabinimas – gal jis prieš porą dienų patyrė prievartą ar kokią nors traumą. Mes nežinome, kokiame kontekste kitas žmogus gyvena, kaip jis jaučiasi, bet elgiamės automatiškai.

Taip pat su seksu: kažkodėl jaučiame pareigą pabaigti lytinį aktą iki galo. Jeigu jau įžengėme į preliudiją, tai jau reikia pabaigti. Bet nebūtinai! Galbūt vidury mes persigalvojome. Pavyzdžiui, jau guliu nuoga, bet galbūt kaip tik tuo metu prisiminiau kažką sukrečiančio, pavyzdžiui, kaip mano buvęs vaikinas lovoje mane mušė ir aš dabar nebegaliu tęsti jokių seksualinių veiksmų. Kiek procentų iš mūsų tokioje situacijoje pasako: „Stop, aš nebenoriu“? Mažai. Taigi svarbu, ką apie mane pagalvos, negi čia imsi ir stabdysi viską, reik pabaigt…

Leidimas yra abipusis pokalbis apie planuojamą/turimą bendrą intymią ar seksualinę patirtį. Mes turime išdrįsti išsakyti, ką jaučiame, ko norime ir ką leidžiame kitam žmogui su savimi daryti.

Nbgd: Ar jau sekso metu, kai viskas dažniausiai vyksta lyg savaime, vis dar reikia prašyti žmogaus leidimo? Pavyzdžiui, lieti krūtis, nori pereiti prie oralinio – ar turi klausti: ar galiu?

Aš manau, kad tas klausimas niekada nesutrukdys. Žinoma, žinau, kai tie kūnai būna jau karšti, atmosfera tiesiog liepsnoja, abu skuba, plėšia drabužius nuo vienas kito, sunku ten įterpti kažkokį klausimą. Bet net ir tada tas klausimas turi labai daug naudos. Jis mus nuleidžia ant žemės, padeda pajusti, ko iš tikrųjų nori kūnas, ar esame pasiruošę tam, kas vyksta. Taip, net kai kūnas įkaitęs ir susijaudinęs, gali būti taip, jog suprasime, kad nebenorime tęsti vyksmo.

Nbgd: Moterys vyrų irgi turi klausti, taip?

Taip, visi mes esame žmonės. Vyrai irgi patiria seksualinių traumų, prievartos, smurto. Tai rodo, kad tau rūpi ir kad tu gerbi tą žmogų. Tai kuria intymumą tarp mūsų. Mes įsivaizduojame, kad aš pasėdėsiu, akutėm pamirksėsiu ir nuo tos akimirkos tarp mūsų prasidės intymumas. Ne, intymumą kuria pagarba, saugumas.

Kitas consento pliusas yra tas, kad mes pradedame šnekėti. O kai mes pradedame kalbėtis, mes pradedame mokytis seksualinės kalbos, kuriame savo seksualinį žodyną. Seksualinė kalba yra būtina geram lytiniam gyvenimui, tuomet mes nebijome paklausti, ar žmogui gera, nebijome iškomunikuoti savo ribų ar poreikių. Tuomet mums lengviau pasakyti: žinai, geriau kairėn, arba man patinka, kai man laižo pirštus, tempia plaukus ar kt. Kai intymus ryšys prasideda nuo saugumo, aš jausiuosi patogiai išsakydama savo poreikius, nes žinosiu, kad tam žmogui rūpi, kaip aš jaučiuosi.

Nbgd: Kaip iškomunikuoti, kad „stop, nebenoriu“, neįžeidžiant kito žmogaus?

Pasakyti: „Palauk vieną sekundę, man reikia atsikvėpti.“ Suprasti, kas vyksta. Man ir mano klientėms taip daug kartų buvo, kad kažkokie atsiminimai iškilo arba nebuvome pasiruošusios tai didelei intymumo bangai, kuri užplūdo. Tuomet labai svarbu sustoti akimirkai, pakvėpuoti ir suvokti, kas vyksta su tavo kūnu. Paprašyti partnerio (-ės), kad lukteltų. Ji (-s), žinoma, turėtų paklausti, kas vyksta, ar viskas gerai. Ir tuomet galima pasakyti: „Ne, aš jaučiu, kad kažkas netaip.“ Ir jeigu po to išgirstate partnerio (-ės) nusivylimo kupiną atodūsį: „Blemba, geriausioj akimirkoj sustabdei!“ Na, tuomet kelčiau klausimą, ar tas žmogus yra išvis TAS ŽMOGUS, su kuriuo tu nori mylėtis. Tikriausiai, tam žmogui yra svarbiausia pasiekti savo orgazmą ir tiek.

Žinoma, partneris (-ė) gali sunerimti ar nežinoti kaip reaguoti į tai, dėl to svarbu pridurti: „Tai nėra tavo kaltė, tiesiog šiuo metu jaučiuosi taip, kad turėčiau sustoti.“ Ir tuomet, pakvėpavus, pajusti, ką noriu toliau daryti – ar tęsti, ar ne.

Mums reikia mokytis turėti ne vienkartinį, bet tęstinį seksualinį gyvenimą. Atrasti seksą ne tik kaip pareigą, kuria užsiimame antradieniais nuo 19 iki 21 val. savo miegamajame, o kaip platų, svarbų viso gyvenimo dalyką. Integruokime pokalbius apie seksą savo kasdienybėje kartu su partneriu.

Nbgd: Kaip priimti, kai tau sako „stop“ – juk tai gali stipriai išmušti iš vėžių?

Suprasti, kad tai nėra apie tave. Tai jokiu būdu nereiškia, kad padarei klaidą. Kitam žmogui galėjo iškilti atsiminimai iš praeities, užplūsti emocijos.

Būna, kad moterys pradeda verkti per orgazmą – tai labai dažnas dalykas. Kadangi seksualinė energija yra labai stipri, ji iškelia jausmus ir emocijas. Nereikia to bijoti ar gėdytis – viskas yra natūralu. Tai, kas taip stipriai iškyla, yra tai, kas mumyse gyvena. Tokius dalykus reikia švęsti – reiškia, kad intymus ryšys buvo stiprus, kad žmogų ištiko nuostabūs vidiniai dalykai, atvėrė jam įvairius jausmus.

Vadinasi, kad seksas buvo ne tik fizinė, bet ir dvasinė patirtis. Tokiu atveju, net jeigu jūsų prašo tęsti, paklauskite: „Ar tikrai?“, pasiūlykite atnešti vandens. Tokioje situacijoje pagalvokite ne tik apie save, bet ir apie kitą.

Kuo mažiau esame savanaudiški sekse, tuo geriau.

Nbgd: Ar tą consentą palaikyti reikia ir ilgalaikiuose santykiuose?

Kodėl ne? Žinoma, jeigu esate kartu dešimt metų – situacija skiriasi. Tau jau galbūt nebereikia klausti ar galiu tave paliesti… bet ir tai – būna akimirkų, kai mes su žmogumi jau dešimt metų ir, pavyzdžiui, kažkoks jautrus momentas įvyko, aš sėdžiu ir verkiu, o partneris mane nori apkabinti, o aš tuo metu nenoriu būti liečiama. Tai consentas yra labai geras įprotis. Mes keičiamės nuolatos, kiekvieną akimirką jau esame kitokie, tad kodėl gi nepasiteiravus, ar galiu įeiti į tavo asmeninę erdvę?

Ir nesvarbu, kad mes kartu jau dešimt metų, galbūt aš šiuo metu nieko nenoriu priimti. Pagarba labai svarbu. Mes labai greiti įlįsti į kito asmeninę erdvę, nes mes, žmonės, esame linkę kontroliuoti. Mes norime daryti įtaką, valdyti, padėti, padaryti taip, kaip mums atrodo gerai, taip, kaip mes norėtume, kad mums darytų. Visur yra tas aš aš aš… Bet žmogui šiuo metu galbūt to nereikia. Kodėl gi nepaklausus: Ar aš galiu padaryti, kad tau būtų geriau? Ar aš galiu tave paliesti? Ar galiu tave pabučiuoti? Ar galiu tau masažą padaryti?

Labai dažnai mes imam ir iškart šokam kažkam daryti oralinį, o ar mes paklausiame: Ar tu to nori? Ar tu tam neprieštarauji? Jeigu žmogus nesutinka, galima vėliau apie tai pasikalbėti, galbūt žmogus turėjo neigiamų patirčių.

Aš manau, kad tai yra labai svarbu, nes tai sustiprina žmonių santykius.

Nbgd: Kaip užkalbinti žmogų, kad tai būtų deramas elgesys? Nes po #metoo reikalų buvo pasklidusios kalbos, kad dabar jau negali išvis žiūrėt į moterį ar pasakyti jai komplimento.

Svarbu užduoti sau klausimą: Koks yra mano ketinimas? Kai mes kažką darome iš širdies, su gražiais ketinimais, tuomet tai yra nuostabu. Pavyzdžiui, viena situacija: aš pamačiau labai gražų vyrą, kuris man patiko. Galbūt aš noriu su juo susipažinti ir galbūt norėčiau su juo kurti santykius. Kita situacija: aš pamačiau tą gražų vyrą ir galvoju sau: Blemba, AŠ NORIU JO ČIA IR DABAR! Ir man jau toliau nesvarbu – ar jis vedęs, gal jis turi dešimt vaikų, gal jis gėjus ar serga depresija ir apie seksą visai negalvoja, bet MAN REIKIA jo čia ir dabar. Ir ketinu lėkt kaip tankas jo kabinti ir man nusispjauti, kokiame gyvenimo kontekste jis šiuo metu yra. O kai žmogus man taria: „Ačiū, ne“, aš vis tiek tęsiu savo veiksmus, nes aš jo noriu ir jis man labai patinka. Tai yra du skirtingi ketinimai.

Kai sakai žmogui komplimentą, pravartu klustelti savęs, dėl ko aš sakau tą komplimentą. Ar dėl to, kad noriu pradžiuginti žmogų, o gal dėl to, kad noriu su juo praleisti naktį? Pirmas ketinimas yra noras kurti ryšį, o antrasis – kai tu kažką nori pasiimti iš to žmogaus. Tai šiuos dalykus vertėtų atskirti.

Ir, jeigu žmogus tau aiškiai parodo, kad nesi laukiamas, tai reikia priimti. Jokių šitų: „Ji tik vaidina, kad nenori“ arba „Jis manęs dar nepažįsta.“ Jeigu žmogus tau rodo NE, tai reiškia NE.

Labai svarbu ugdyti savo vidinę intuiciją tam, kad suprastume, kaip jaučiasi mūsų kūnas, o juo geriau suvoksime save, tuo geriau imsime suvokti ir kitus bei priimti jų jausmus. Kai mes elgiamės inertiškai, nejaučiame kitų žmonių, tuomet įvyksta daug negražių situacijų. O kai esame išlavinę savo intuiciją, mes galime vos įėję į kambarį su šimtu žmonių suprasti, su kuriuo iš jų mus sieja ryšys. Be jokių kalbų tu tai gali pajusti intuityviai.

Priėjus prie žmogaus nereikia pradėti nuo tų standartinių „Jūsų akys…“, galima pasakyti kažką paprastesnio ir ne tokio asmeniško, pavyzdžiui, pagirti šukuoseną, rūbus, batus. Ir, padarius vieną žingsnį, pastebėti, kaip žmogus reaguoja: ar jis yra palankus, o gal pasako „ačiū“ ir nusisuka? Arba išvis eina į kitą kambarį, o tu seki paskui tą žmogų… Na, taip tikrai nederėtų.

Reaguojant į tų vyrų nerimą – žinoma, kad jūs galite pasakyti moteriai komplimentą, bet labai svarbus ketinimas. Ar aš matau mėsos gabalą ir man jau seilės tįsta pamačius užpakalį, kaip aš noriu jos, ar aš matau žmogų, su kuriuo noriu pabendrauti, susipažinti. Kai mes kuriame ryšį su žmogumi, su jo asmenybe, tuomet ir kūniškas ryšys yra stipresnis.

Nbgd: Okei, o jeigu reikalas nueina iki sekso… Kada reikia aptarti kontracepcijos klausimą?

Situacijos būna labai skirtingos, tai vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Bet apsaugos klausimą reikia aptarti iki tol, kol jūs esate nuogi. Žinoma, nereikia persistengti: „Labas, mano vardas Julia, kokias apsisaugojimo priemones mes planuojame naudoti?“, bet tikrai tai reikia aptarti iki tol, kol esate išsirengę ir jau vyksta seksualiniai veiksmai.

Būna gi daug tokių situacijų, kad neaptari apsaugos, o paskui vyrai preziumuoja, kad moteris vartoja hormoninę kontracepciją, nes kažkodėl kiekviena moteris turi ją vartoti.

Arba vienas iš partnerių 100 proc. yra už prezervatyvus, o kitas niekuomet jų nenaudoja. Ir tuomet, kai ateina reikalas, guli visa įkaitusi ir liepsnoji aistra, o jis sako, kad nenaudoja prezervatyvų. Ir tu supranti, kad reikia prezervatyvų, bet tavo kūnas trokšta sekso. Ir tuomet labai lengva pasiduoti tam „ai…“

Pastebiu, jeigu vyras nenori mautis prezervatyvo, daug moterų prisitaiko prie to, net jeigu pačios tam nepritaria. Ne, tai yra tavo kūnas ir tu turi daryti tai, kas tau tinka labiausiai. Orgazmai yra daug geresni, kai moteris jaučiasi saugi.

Yra vyrų, kurie nenaudoja prezervatyvų dešimt metų ir galvoja, kad prezervatyvai šiais laikais vis dar tokie pat. Jie net nežino, kokie dabar prezervatyvai ir argumentuoja tuo, kad su prezervatyvais nieko nejaučia. Tai yra toks dominantinis variantas: aš pasakiau „ne“ ir mes taip darysime, nes man nepatinka. Tad geriau visa tai aptarti prieš.

Nbgd: O jeigu žmogus turi LPL, kada reikia įspėti?

Ligos būna skirtingos, bet įspėti būtina.

Nbgd: Tai kaip daryti: „Labas, aš Julia, aš turiu LPL?“

(Juokiamės abi). Ne, na, taip staigiai gal ne. Bet taip pat nevertėtų ir manipuliuoti kito žmogaus jausmais, nelaukti, kol jis tave įsimylės ir tuomet jam sunkiau bus tave atstumti. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis ir tą teisę jam reikia suteikti. Reikia pačiam kuo daugiau žinoti apie turimą ligą: pasekmes, kokiu būdu užkrečiama, kaip nuo to apsisaugoti ir pan. Kai kurios ligos skirtingai veikia abi lytis, tai reikia žinoti ir šią informaciją. (Nbgd pastaba: pavyzdžiui, ŽPV vyrams visiškai nėra pavojingas, o moterims jis gali sukelti gimdos kaklelio vėžį.) Reikia surinkta informacija pasidalinti su kitu žmogumi ir leisti jam pasirinkti.

Kada tai pasakyti? Na, jeigu ketinate mylėtis jau per pirmą pasimatymą, tai teks pasakyti per pirmą pasimatymą. Jeigu jūs susitikinėjate, bendraujate, tuomet reikia pasakyti tada, kai jaučiate, kad reikalai eina rimtyn, artėja link intymumo.

Šie reikalai liečia mūsų seksualinį balsą, kurį turime ugdyti ir nebijoti dėl to, ką apie mus pagalvos ar kad gėda prisipažinti. Reikia priimti save su viskuo ir būti tuo, kuo mes esame. Mes negalime nieko priversti būti su mumis.

Nbgd: Kaip yra su seksu tuomet, kai žmogus yra tiesiogiai nuo mūsų priklausomas studijose, darbe ar pan.?

Manau, kad tai yra individualus reikalas. Yra tam tikros darbo etikos taisyklės, bet yra ir tokių žmonių, kurie susitiko tokiomis sąlygomis ir laimingai nugyveno kartu visą gyvenimą. Negalime iš žmonių atimti šios galimybės, bet tikriausiai reikėtų sau užduoti tą patį klausimą: „Ar aš galvoju tik apie naudą sau? Ar aš galvoju apie galimybes, kurios gali atsiverti dviem žmonėms?“

Svarbiausia būti sąmoningam savo veiksmuose ir ketinimuose, kad nepadarytum kitam skriaudos. Ir jeigu tu žinai, kad šioje situacijoje esi galios pozicijoje – esi profesorė, bosas, dėstytoja ar vadovas… Tu turi būti labai sąmoningas moralinėse ribose. Maksimaliai stengtis neįskaudinti kito žmogaus. Gyvenime mes skriaudžiame vieni kitus neišvengiamai, bet galime stengtis to nedaryti. Negalvoti: „Pasimylėsiu ir nusispjausiu.“ Čia irgi svarbi komunikacija apie lūkesčius ir ketinimus tarpusavy. Jeigu mano ketinimas yra tik seksas, o tavo ketinimas yra santykiai, tai aš negaliu tau dabar šito duoti. Jeigu aš tave stebiu jau dešimt metų, myliu tave, noriu, kad būtum mano žmona – tai yra visai kiti ketinimai.

Svarbiausia, būti atviram apie tai, ką gali duoti ir ko tikiesi gauti. Jeigu aš neturiu noro būti santykiuose, aš turiu atvirai tuo pasidalinti. Jeigu aš turiu partnerį, turiu apie tai pasakyti. Jeigu esu atviruose santykiuose ir mano partneris leidžia man būti su kitu žmogumi, tai aš turiu tai iškomunikuoti. Kuo daugiau atvirumo, tuo geriau. Nereikia kurti draminių santa barbarų.

Jeigu žmogus yra per girtas šnekėti, tai jis yra per girtas mylėtis. Jeigu žmogus yra per girtas, kad pasakytų „taip“, tai reiškia „ne“, aš jau nekalbu apie girtą, negalintį pajudėti žmogų. Liūdniausia, kad dažniausiai tai yra du girti žmonės, kurie nesupranta, ką daro, bet jeigu tu esi blaivesnis, tai tau tenka didžioji atsakomybės dalis.

Komentarai (9)

  • Avatar

    Ugnė

    Pažįstami dažnai nustemba, kai vietoj draugiško apsikabinimo ištiesiu pasisveikinimui ranką, juk tai vyriška (pasirodo:) ). Bet va pagaliau žinau, yra daugiau žmonių, kuriem gali nepatinkti, kai asmeninė erdvė yra peržengiama. AČIŪ! Taip ir toliau!

    reply
    • Avatar

      Skaitytojas

      Savo draugų tarpe buvome labai įpratę apsikabinti – sveikinantis, atsisveikinant, reikšdami emocijas. Man tai yra labai priimtina, aš jaučiuosi patogiai tai darydamas, todėl šį įprotį persinešiau ir į kitas pažįstamų terpes. Todėl vieną kartą nustebau kai mergina, su kuria buvau pažįstamas per bendrus draugus, atsisveikinant man atveriant glėbį atšoko ir ištiesė dešinę. Buvo nejauki pauzė, ji pasakė, kad nemėgsta apkabinimų ir tiek. Dabar kiekvieną kartą ją pamatęs atsimenu, jog nereik iškart pulti kontaktuoti su žmogumi. Ir susimąstau kiek žmonių nemėgsta tam tikrų dalykų, pvz apkabinimų, tačiau vengia tai pasakyti vien dėl to nejaukaus momento kai nubrežiamos asmeninės ribos. Tad ačiū žmonėms kaip tu kurie to nebijo pasakyti ir ačiū nbgd kad verčia susimąstyti

      reply
  • Avatar

    M

    Aš irgi jaučiuosi nejaukiai, kai reikia apsikabinti, ypač su nepažįstamais, ar mažai pažįstamas žmonėmis. Nemėgstu ir gimtadienių darbe, kai reikia apkabinti ir pabučiuoti jubiliatą. Tiesiog nemėgstu, kai mane liečia nepažįstami žmonės.

    reply
  • Avatar

    Mika

    Ačiū, labai geras straipsnis, duodantis penu pakąstymams. Kaip prasidėjo #MeToo Lietuvoje ir drąsios moterys pradėjo pasakoti aavo istorijas, jaučiausi labai pasimetusi, nes nežinojau, kaip vertinti tas istorijas, kuriose dalyvavo ir alkoholis. Lyg ir visi žino, kad alkoholio vartojimas didesniais negu 1-2 taurės kiekiais gali baigtis neprognozuojamai (spaudoje, žiniose, naujienų portaluose ir žmonių pasakojimuose to pilna), tai kodėl žmonės jį vartoja neatsakingai? Galvojau, jei moteris pati vartojo alkoholį, tai gal pati ir kalta dėl tada patirtos seksualinės prievartos, nes pati paleido vadžias iš rankų? O va šis straipsnis užpildė tą trūkstamą dėlionės dalį – turi būti aiškus ir balsu ištartas abiejų pusių sutikimas viso veiksmo metu, tik tada tai bus ne prievarta. O jei aiškiai nepasakoma nei “Ne”, nei “Taip”, tas visada turi reikšti “Ne”. Tad labai ačiū už šį straipsnį!
    O iš asmeninės pusės, labai nemėgstu, kai žmonės įeina į mano asmeninę erdvę, bet tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse ne visi supranta, kad nereikia į ją lįsti, jei nekviečia. Kartą draugė norėjo supažindinti su savo nauju vaikinu. Aš kaip visad ištiesiau dešinę, o jis norėjo apkabinti, nes jo kultūroje tai priimta. Aš pasakiau “Ne”, jis vis tiek norėjo ir dar draugė pasipiktino, kaip aš čia neapkabinu jo pirmąkart susitikusi, čia gi jos vaikinas, dėl kurio ji galvą pametusi. Kelis kartus pakartojau, kad nenoriu, man tai nepriimtina, bet galiausiai vis tiek buvau apkabinta (leidausi tik todėl, kad nesusipykčiau su ūmaus ir užsispyrusio būdo drauge). Praėjo gal jau dešimtmetis nuo to, bet vis dar prisimenu ir bjauru. Ar dėl to, kad tai buvo maža, bet prievarta?

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.