Į viršų

Sex Guru: Wilhelm Reich

Iliustracija Saulė Gimžūnaitė

Ar žinote, kas yra orgazmatronas? Jausmas, judėjimas, o gal… liga? Tyliai šypsote į ūsą, sau pritardami linkčiojate galva ir regite, kaip prieš akis iškyla tas prietaisas, skirtas masažuoti galvai, kurį galima rasti pigių niekučių parduotuvėse. Vibruojantis rankose telefonas ar masažą atliekanti kėdė. Galbūt taip kažkada užvadinote didelį kambarį su dar didesne lova per vidurį – tokį, kur meilės žaidimams vietos tikrai pakaktų. O galbūt matėte Woody Allen filmą „Sleeper“ ir žinote, kad šis terminas buvo pavartotas apibūdinant garsaus psichoanalitko, Sigmund Freud mokinio, išradimą: medinę spintą, telefono būdelės dydžio, išklotą metalu ir izoliuotą plienine vata, kur pasodintas pacientas laukdavo intensyvios seksualinės palaimos.

Kviečiu susipažinti su dar vienu sekso perversmo pioneriumi Wilhelm Reich ir jo bene prieštaringiausiu darbu: prietaisu, padedančiu žmonėms užsipildyti kosmine orgazmo energija, ir tokiu būdu apsisaugoti ar pasveikti nuo psichinių ar kūno (net mirtinų) ligų.

Emociškai traumuojanti vaikystė

Wilhelm Reich gimė 1897 m., tuometinėje Austrijos-Vengrijos teritorijoje, žydų šeimoje. Jo tėvas buvo šaltas, agresyvus ir pavydus veikėjas. Vaikams buvo draudžiama bendrauti su žydų vaikais, kalbėti hebrajų kalba ar laikytis žydiškų tradicijų.

Kaip Wilhelm rašė dienoraštyje, dar būdamas 4-erių patyrė pirmąją lytinę sueitį su namų prižiūrėtoja, su kuria dalinosi lova. Nuo tada masturbuodavosi stebėdamas lytiškai santykiaujančius gyvūnus, nuo 11 metų aktyviai užsiimdavo seksu su kambarinėmis bei lankydavosi viešnamiuose, o 22-jų fantazuodavo apie savo motiną. Tačiau sudėtinga spręsti, kiek Wilhelm vaikystės prisiminimuose yra tiesos, o kiek – iškreiptų fantazijų, nes, kaip jo dukra vėliau teigė, tėvas vaikystėje, matyt, buvo seksualiai išnaudojamas.

Iki 12-os W. Reich buvo mokomas namuose. Palyginus rami kasdienybė pradėjo byrėti, kai paaiškėjo, kad jo motina užmezgė romaną su Wilhelm mokytoju. Pats Reich stebėdavo motiną ir meilužį jų miegamajame, nors ir bijojo. Slegiamas kaltės ir gėdos, Wilhelm galiausiai išskundė motiną. Ši žinia jo tėvui pasitarnavo kaip pretekstas savo agresijos prieš žmoną išlaisvinimui. Tai darė tol, kol ji, nebepakelianti skausmingos kasdienybės, 1910 m. nusižudė.

Vargingas studento gyvenimas, pažintis su Sigmund Freud ir meilės romanai su pacientėmis

Po motinos mirties Wilhelm buvo išsiųstas mokytis į berniukų gimnaziją, kur nuolat buvo užgauliojamas dėl žaizdotos, žvynelinės paveiktos odos. Tėvas mirė nuo tuberkuliozės 1914 m., palikdamas vaikus be skatiko. Po rusų įsiveržimo į Bukovinos miestą, kur jie gyveno, teko bėgti į Vieną. Ten Wilhelm prisijungė prie austrų-vengrų armijos. Karui pasibaigus įstojo studijuoti teisės į Vienos universitetą. Tačiau jau po 3 mėnesių nuobodžių studijų Wilhelm perstojo į mediciną. Gyveno vargingai: misdavo vien tik avižomis, džiovintais vaisiais, glaudėsi nešildomame kambaryje. Tam, kad mirtinai nesušaltų, miegojo su pirštinėmis ir paltu.

22 metų Wilhelm susipažino su Sigmund Freud. Vienas kitam paliko didelį įspūdį. Nors Wilhelm buvo dar tik jaunas studentas, Freud pakvietė jį prisijungti prie asociacijos, jungiančios Vienos psichoanalitikus bei atsiuntė pacientų, su kuriais Wilhelm galėjo praktikuotis. Viena pirmųjų jo pacienčių buvo mylimoji Lore. Deja, Lore greitai mirė nuo sepsio. Kai kurie šaltiniai teigia, kad moteris, iš tiesų, neišgyveno po namų sąlygomis Wilhelm atlikto aborto.

Būdamas 25 metų jis vedė vieną savo pacienčių Annie. Kartu jie susilaukė dvejų dukterų. Ir Annie, ir abi atžalos susiejo savo profesinį gyvenimą su psichologijos bei psichoterapijos mokslu, tapo įvertintomis mokslininkėmis psichoanalitikėmis. Wilhelm, tuo tarpu, 1924 m. baigė neuropsichiatrijos mokslus, o praktiką atliko klinikoje, vadovaujamoje medicinos Nobelio premijos laureato Julius Wagner von Jauregg. Wilhelm vedė ir išsiskyrė du kartus.

Wilhelm – charakterio gynybinių sienų griovėjas

Remdamasis Freud mokymu, jis tęsė savo darbus Vienoje. Analizavo skirtingus žmonių charakterius ir jų susiformavimo priežastis. Wilhelm teigė, kad tam tikros charakterio savybės užgimsta dėl skirtingai kūdikio išgyventų oralinių, analinių ir genitalinių erotizmo stadijų. Bet kurio psichoanalitiko, dirbančio pagal Freud mokymus, užduotis buvo pralaužti paciento gynybinius mechanizmus („charakterio šarvus“), susikurtus dar kūdikystėje dėl emocinių ir psichinių traumų, ir leisti pajusti išlaisvinančią seksualumo galią. Reich buvo puikus šio dalyko meistras, o kolegos jį praminė „charakterio griovėju“.

Reich taip pat buvo puikus dėstytojas ir pasakotojas. Vienas danų laikraštis 1936 m. rašė: „Kai tik jis pradeda kalbėti elegantiškai vaikščiodamas pirmyn-atgal per visą auditoriją, – tą pačią akimirką nelieka abejingų jo žavesiui. Jo klausėsi ne tik dėl puikios iškalbos, bet ir jo kerinčios asmenybės, atsispindinčios mažose, tamsiose akyse“.

Orgazmas – seksualinės energijos reguliatorius

Žiniasklaidos, filmų, knygų dėka tam tikros praeities personos mūsų akyse tampa revoliucionieriais dėl jų praeities darbų, mokslinių tyrimų. Tačiau Wilhelm Reich nereikėjo laukti šimtmečių, kad save galėtų vadinti sekso istoriją keičiančiu žmogumi. „Seksualinė revoliucija“ – 1930 m. Dr. Reich suformuota frazė. Jis tikėjo, kad tik išlaisvinus seksualumą, kažkas iš esmės gali keistis net ir pasaulio politikoje (ir tai jis kalbėjo 2-ejų pasaulinių karų sandūroje).

Reich buvo įsitikinęs, kad vienintelis skirtumas tarp ligoto ir sveiko kūno – orgazmas. Tai panacėja, apsauganti nuo bet kokių ligų. Net tokių, kaip… fašizmas. Dar 1927 m., viename savo darbų („The Function of the Orgasm“) Wilhelm rašė: „neurozė žmogui pasireiškia tik dėl to, kad jam nuolat trūksta pasitenkinimą suteikiančio orgazmo“. Reich drąsiai kalbėjo, kad tie, kurie manė, jog orgazmas yra tiesiog gamtos motinos sukurtas saldus triukas tam, kad žmonės turėtų paskatą mylėtis ir to pasekoje – daugintis, yra tikri naivuoliai. Savo darbais mokslininkas bandė įrodyti, kad neurozė pasireiškia dėl to, kad žmoguje slypi sutramdyta seksualinė energija, išsiveržusi į išorę kaip tai, ką mes vadiname neurotišku, obsesiniu elgesiu. Gydymas? Orgazmas. Kuris, jei tik naudojamas pagal tikrąją savo paskirtį, tampa seksualinės energijos reguliatoriumi.

O ką daryti, jei žmogus neturi galios išlaisvinti orgazmo energijos? Tokiems (ir ne tik) Wilhelm sukūrė išeitį – prietaisą, Woody Allen filme įvardintą kaip „orgazmatronas“.

Orgazmatrono gimimas

Orgono energija (ang. orgone energy) – pseudo-gyvybinė energija, atrasta ir „užpatentuota“ Wilhelm. Cirkuliuojanti atmosferoje, galinti ne tik išlaisvinti žmogų iš emocinių ir psichologinių spazmų, bet ir išgydyti vėžį, radiacijos sukeltas ligas ar tiesiog – slogą. Ji buvo apibūdinama kaip mėlynos spalvos kosminė energija. Ją buvo galima išmatuoti Org vienetais. Matoma plika akimi, ji sklinda nuo saulės ar šviečia iš dangaus. Jos galima rasti gyvūnuose, augaluose ir kosmoso platybėse. Ir, svarbiausia, ją galima surinkti ir naudojantis orgono akumulatoriumi (t.y. mūsų minimu orgazmatronu) – panaudoti žmogaus gyvybinei energijai papildyti. Wilhelm neva ištyrė, kad jo sukurta minėta medinė dėžė absorbuodavo iš aplinkos orgono energiją, metalo „pamušalas“ jai neleisdavo ištrūkti, sudarydamas „šiltnamio“ efektą, dėl ko dėžėje net pakildavo temperatūra.

Taigi tiems, kas skundėsi mažu libido, sveikatos problemomis, turėjo psichinių ar fizinių sutrikimų (nes gi orgono energija gydo nuo visokių ligų), užtekdavo atsisėsti į orgazmatrono vidų ir laukti, kol jų kūną užpildys koncentruota seksualinė kosmoso energija, išlaisvinanti visus gynybinius charakterio mechanizmus, trukdančius laisvai ir sveikai gyventi.

Prietaisas tapo neįprastai populiarus. Apie jį rašė mokslinėje ir bulvarinėje spaudoje. Žmonės orgazmatroną pirko ne tik dėl to, jog norėjo išsigydyti realiai egzistuojančias ligas, bet ir… norėdami patirti kosminės energijos malonumo galią. Tokią, kokią suteikia orgazmas. Wilhelm taip pat buvo įsitikinęs, kad jo išradimas gali padėti iš žmonių išvaryti fašistines, nacistines ar komunistines nuostatas. Nesgi, kaip ne kartą savo darbuose kalbėjo – represinės valdžios modeliai gimsta iš išlaisvinančios orgazmo galios trūkumo.

Orgazmatronas – pseudo-energijos akumuliatorius, kurio bijojo valdžios žmonės

Tačiau ne visi tikėjo orgazmatrono veikimu ar išvis – orgono energijos egzistavimu. Pats Albertas Einšteinas, pakviestas prietaiso kūrėjo, išbandė orgazmatroną. Nepajutęs jokio pokyčio, nepasitikintis Reich „moksliniais“ orgono energijos atradimais, Einšteinas išvadino Wilhelm melagiu bei pseudo mokslininku. Tokiu jį vadino ir dar keletas mokslininkų asociacijų. Jo ir jo kolegų moksliniai darbai apie seksologiją liepsnojo nuo Hitlerio patikėtinių rankos, Wilhelm vardas ne kartą šmėžavo federalinių tyrimų tarnybos (FBI) bylose.

Orgazmatronais bei Wilhelm pasisakymais apie galingus jo draugus valdžioje, taip pat susidomėjo Amerikos maisto ir vaistų administracija (FDA). Jų apklausos neišvengė nei Reich studentai, nei kolegos. Vienas profesorius, nusipirkęs Wilhelm prietaisą jautė, kad yra apgautas, tačiau niekam nieko nesakė, nes buvo patenkintas: jo žmona jame savo noru tyliai sėdėdavo po 4 valandas per dieną. Remiantis turimais įrodymais, valstybės prokuroras prieš Wilhelm pateikė ieškinį, ir dėl to Reich savo rankomis, stebint pareigūnams, turėjo sudaužyti paskutinius likusius orgazmatronus. Wilhelm ant prietaisų lūženų iškėlė Amerikos vėliavą. Po keletos mėnesių 6 tonos Reich knygų, žurnalų ir dokumentų buvo sudeginti, vadovaujantis teismo sprendimu. Šis įvykis dar dabar vadinamas kaip vienas didžiausių ir baisiausių cenzūros pavyzdžių per visą Amerikos istoriją.

Wilhelm – pseudo mokslininkas ar orgazmo pionerius?

Wilhelm Reich, rodosi, buvo šviesaus proto psichoanalitikas, išlaisvinęs orgazmą iš tuometinių tabu gniaužtų. Dar dabar sėkmingai laikomasi jo patarimų, kad būtent orgazmas gali išlaisvinti nuo įvairių įtampų. Be to, ne vienas psichoanalitikas remiasi Wilhelm mokymu, jog seksualinės energijos išlaisvinimas per orgazmą gali padėti emociškai ar psichologiškai sergančiam žmogui.

Tačiau jo vėlesni pseudo-moksliniai darbai kelia prieštaringas mintis. Bet ar pseudo-energijos (su)kūrimas ir neva kosminę libido energiją renkančio akumuliatoriaus išradimas reiškia, kad visa, ką Wilhelm sukūrė, yra apgavystė?

Natūraliai kyla klausimas – jei orgono energijos akumuliatorius buvo tiesiog juoką keliantis sukčiavimas ar mokslininko paranojinės šizofrenijos pasekmė (kaip teigė vienas teismo psichiatrų), tad kodėl JAV vyriausybė išleido kone 2 milijonus dolerių tam, kad pašalintų mokslininką ir jo pseudo-mokslus nuo žemės paviršiaus? Kas jiems kėlė baimę?

Ir jei, vis dėlto, orgazmatronas buvo tikras ir veikiantis prietaisas, ką tai sako apie tuos, kurie seksualinės revoliucijos priešakyje, išsilaisvinimo simboliu pasirinko… sandarią dėžę?

Gyvenimo praktikantė ir racionalaus mąstymo smalsuolė. Savianalizės, muzikos, rašymo ir ilgų diskusijų pagalba bandanti atrasti kaip sukurti dar daugiau pridėtinės džiugesio vertės sau ir kitiems. Mano tinklaraštis: http://griffinandtheblackcat.blogspot.com/ Mano instagram: https://www.instagram.com/wermisele/

Komentuok

Paremk Nebegėdą →