Iliustracijų autorė: Saulė Gimžūnaitė

Teksto autorė Rūta Bernotaitė nuo šiol nebegėdai rašys tekstus apie asmenybes – sekso revoliucionieres, atnešusias žmonijai daugiau žinių seksologijos, urologijos ar ginekologijos srityse.

Iki jos apie seksą garsiai nebuvo kalbama net gydytojo kabinete, o tuo labiau – mokslinėse konferencijose. Ją vadina „sekso pioniere“ ir seksologijos mokslo „revoliucioniere“. Pasaulyje ji dar žinoma kaip pirmoji seksologė-terapeutė moteris. Tai – Virginia Johnson, kurios dėka šiandien moterys žino – orgazmą galima patirti net kelis kartus iš eilės, o klitoris nėra tik nereikalinga kūno atauga. V. Johnson savo indėliu į mokslinius tyrimus įgalino moteris mėgautis savo seksualiniu gyvenimu – be gėdos ar baimės. Ji atvėrė duris į malonumo, grįsto mokslu, pasaulį. Suteikė galimybę abi lytis ne tik galvoje mintyti, bet ir garsiai diskutuoti apie orgazmą, seksą bei ieškoti (ir atrasti) gydymo būdus su tuo susijusioms problemoms spręsti.

Gimusi 1925 m. Springfildo mieste (USA), vidutines pajamas uždirbančioje šeimoje, mokslus metusi dėl aistros dainavimui, būdama 20-ies Virginia jau buvo dukart išsiskyrusi. Trečioji santuoka su grupės, kurioje ji dainavo, lyderiu George Johnson, padovanojo jai pavardę bei dar vienas skyrybas – šįkart ir su muzikos pasauliu. Siekdama išlaikyti šeimą, ji persikėlė į St. Louis miestą, atsidavė žurnalistikai ir rašymui, įsidarbino vietiniame laikraštyje, dirbo marketingo srityje. Mokslų ji taip ir nebaigė. 1956 m. prasidėjo moters naujo darbo paieškos. Būdama dviejų vaikų mama, šiek tiek virš 30-ies, ji tikėjosi rasti tokią vietą, kuri ne tik užtikrintų stabilias pajamas, bet ir atvertų galimybes pabaigti bent kažkokias studijas.

Tuo pačiu metu gydytojui-ginekologui, mokslininkui Williamui Mastersui, studijavusiam porų nevaisingumą Vašingtono universitete, užsidegė žalia šviesa jo naujiems tyrimams. W. Mastersas suprato, kad sėkmingai padėti poroms galės tik jeigu turės galimybę analizuoti ne vien žmonių mintis apie seksą, bet ir patį sekso aktą. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad to meto Amerikoje vienintelių „atvirų“ ir „laisvai“ prieinamų tyrimo objektų – asmenų, užsiimančių prostitucija – lytinio gyvenimo ir pačio akto stebėjimas neduos jokių objektyvių rezultatų. Jų seksualinio gyvenimo dažnumas ir iš to kylančios problemos negalėjo atskleisti, kas daro įtaką „vidutiniškai dažnai“ seksu užiiminėjančių amerikiečių nevaisingumui ar kitoms, su tuo susijusioms, ligoms.

Vyras ėmėsi ieškoti individualių asmenų, porų, kurie ryžtųsi ne tik atvirai kalbėti apie seksą, bet ir juo užsiimti (ir viską daryti mokslo labui!) Nenuostabu – mokslininkas susidūrė su norinčiųjų trūkumu. Amerikoje (o ir visame pasaulyje) dar niekas nebuvo drįsęs plačiai atverti durų į žmonių miegamuosius, o jų sueitis stebėti nebe pro rakto skylutę, bet prisėdus šalia ant lovos.

Iš pradžių Virginia Johnson buvo įdarbinta tik kaip W. Masterso sekretorė. Pirmą dieną atvėrusi naujosios darbo vietos laboratorijos duris Virginia pateko į keistai intymų pasaulį, kuriame ją pasitiko seksu užsiimanti pora, veidus slėpusi popieriniais maišais, kol jų kūnus puošė dešimtys elektrodų, fiksuojančių kūno reakcijas į lytinę sueitį. W. Mastersas netruko pastebėti, kad naujoji sekretorė gali jam padėti ne tik fiksuojant tyrimų duomenis ataskaitose, bet ir ieškant tyrimo objektų. Būdama pragmatiška, stipri, bet kartu ir charizmatiška bei maloni, Virginia įtikino šimtus vyrų ir moterų sudalyvauti tyrime, kuris jau buvo spėjęs užsitarnauti nepalankų vertinimą visoje Amerikoje.

Virginios indėlis į tyrimus augo sulig diena. Tarpusavio pasitikėjimas stiprėjo, jokio mokslo nebaigusi moteris su darbdaviui padedant pradėjo kurti ir gilinti žinių bagažą apie žmogaus anatomiją bei psichologiją. Pritaikiusi turimas mokslines ir asmeninio gyvenimo žinias, ji analizavo gaunamus rezultatus iš laboratorijos stebėjimų, teikė vertingas išvadas iš savo, kaip moters, patirčių. Ji tapo nepakeičiama W. Masterso inicijuotų mokslinių tyrimų partnerė. Per kelerius dešimtmečius jų laboratorijoje mylėjosi 382 moterys bei 312 vyrų, kurių amžius svyravo tarp 18 ir 89 metų, o visa tai buvo fiksuojama raštu ir vaizdu.

Intymi aplinka, ilgos darbo valandos bei galbūt Virginios Johnson žavesys buvo puiki dirva ne tik puikiems tolimesniems moksliniams atradimams bei laimėjimams, bet ir… intymiems tarpusavio santykiams. W. Mastersas, tuo metu dar vedęs, klausė, jog galbūt jie gautų dar tikslesnius tyrimų rezultatus, jei tirtų savo pačių kūno reakcijas lytinio akto, atliekamo vienas su kitu (t.y. dviejų tyrimo klausime nusimanančių žmonių), metu. Kurį laiką stebėję ir išvadas iš svetimų porų sekso, jie pasuko savianalizės link. 1971 m. Virginia Johnson tapo Virginia Johnson Masters. Tačiau romantiški santykiai jiems nesutrukdė būti bene pirmaisiais, iš pagrindų sudrebinusiais sekso tabu visame pasaulyje.

1964 m. Virginia Johnson padėjo W. Mastersui įkurti Reprodukcinės biologijos tyrimų centrą (Reproductive Biology Research Foundation). Nors pradėjo kaip asistentė, greitai ji tapo viena iš centro vadovių. 1966 m. pora išleido jų populiariausią darbą „Žmogaus seksualinė reakcija“, kuriame V. Johnson sugriovė įvairius mitus apie moters seksualinį pasitenkinimą. Moteris ženkliai prisidėjo prie sekso terapijos tobulinimo porų institute. Jos charizma ir žavesys, kontrastuojantys su W. Masterso kietumu ir šaltumu, pavertė juos įžymybėmis. Jų veidai nuolat pasirodydavo televizijoje, o tuo metu vis dar itin atviri jų pasisakymai apie seksą bei malonumą buvo spausdinami pirmuosiuose leidinių, tokių kaip „Redbook“, „Playboy“ ir „Time“, puslapiuose. Nors tolimesni jų darbai, analizavę homoseksualių asmenų lytinius santykius ir jų „disfunkcijas“ buvo kritikuojami ne tik LGBT bendruomenės palaikytojų, bet ir heteroseksualių asmenų, tačiau jų indėlis į šiuolaikinės seksologijos mokslą yra neginčijamas.

Jų darbai padėjo tiems, kurie turėjo problemų su priešlaikine ejakuliacija, erekcijos disfunkcija, kitomis seksualinėmis (heteroseksualių asmenų) disfunkcijomis, nevaisingumu – visi šie klausimai iki jų buvo apipinti nepaaiškinamais mitais. Būtent Virginios Johnson dėka buvo moksliškai paaiškinta, kas vyksta glamonių metu moters kūne, kodėl užlieja ta šilta ir maloni banga. Pora stebėdama atrado, kad lytinį aktą sudaro keturios stadijos: susijaudinimas, platoniška fazė, orgazmas ir atsipalaidavimas. Šios išvados prilyginimos Nobelio vertam atradimui. Ir, bene svarbiausia, savo publikacijomis bei darbais laboratorijoje, terapijų metu Virginia Johnson (moksliškai) įrodė, kad būtent abipusis supratimas, palaikymas bei noras patenkinti vienam kitą, o ne vien save, yra tiesiausias kelias iki aukščiausio „O“ bei geriausias vaistas nuo seksualinių problemų tiek moterims, tiek vyrams.

Virginia Johnson Masters ir Williamas Mastersas išsiskyrė 1993 m., aukščiau minėtas centras uždarytas 1994 m. Praėjus keleriems metams, Virginia įkūrė savo vardo mokymų centrą, kuriame buvo suteikiamos visos galimybės mokytis, tirti ir gydyti seksualines disfunkcijas. Moteris mirė 2001 m., o jos asmeninio bei profesinio gyvenimo niuansai bei laimėjimai verti knygų ir serialų (jei įdomu, žiūrėkite „Masters of sex”).

Kokios asmenybės, padariusios proveržį seksologijos mokslo srityje, jums atrodo svarbios? Pasidalinkite komentaruose!