Michaliną nupiešė Saulė Gimžūnaitė
Teksto autorė Rūta Bernotaitė nuo šiol nebegėdai rašys tekstus apie asmenybes – sekso revoliucionieres, atnešusias žmonijai daugiau žinių seksologijos, urologijos ar ginekologijos srityse.

Lenkija, dvidešimto amžiaus 8-asis dešimtmetis ir komunistų valdymas. Šalies stiprus krikščioniškas užnugaris. Moterys, laikančios galią savo rankose. Apsaugos priemonės, seksas ir orgazmas. Spaudos cenzūra. Prieštaros, kurių, rodės, niekada nepamatysi viename sakinyje be neigiamio atspalvio. Tačiau vienai moteriai, kurią gatvėje galėjai atpažinti iš skubrios eisenos, trumpai kirptus plaukus slepiančių gėlėtų skarelių bei aprangos, aplenkusios to laikmečio madas, pavyko. Ji – Michalina Wislocka, lenkų seksologė ir ginekologė.

Michalina savo asmeninį ir profesinį gyvenimą pašventė stereotipo, kad orgazmas skirtas tik vyrams, griovimui bei įrodymui, kad prezervatyvai, o ne abortai, yra kelias į saugesnį intymų gyvenimą. Michalina mokė moteris ne(be)sigėdyti ir imtis savojo kūno pažinimo, atrasti erogenines zonas, jas atitinkamai išnaudoti orgazmui pasiekti. Ir visai nesvarbu, kokia moteris tai buvo – kaimo ar miesto gyventoja, „namų šeimininkė“ ar komunistinės partijos atstovo žmona, lytinį gyvenimą dar tik pradedanti ar žilų plaukų sruogomis jau pasipuošusi. Ji – pirmojo visose komunistinėse šalyse seksualinio gyvenimo gido „Meilės menas“ („Sztuka Kochania“) autorė. 7 milijonai parduotų kopijų ir tiek pat abipusiškai maloniam seksui atviresnių moterų bei vyrų Lenkijoje ir už jos ribų.

Michalina gimė 1921 m. mokytojų šeimoje. Totalitarinis tarpukario režimas, II-asis pasaulinis karas, vokiečių okupacija bei visos šeimos ištrėmimas ir sugrįžimas. Augdama pasipriešinimu persmelktoje aplinkoje, ji pati buvo prieštaringa – nuo vaikystės beribiai drąsi, o tuo pačiu kukli atsiskyrėlė, konservatyvi ir atvira keistenybėms, empatiška bei užsispyrusi (manoma, kad Michalina turėjo Aspergerio sindromą, kas galėjo paaiškinti tą didžiulę drąsą, pasireiškiančią kartu su nesugebėjimu užmegzti naujų socialinių ryšių).

Nuotrauka iš pudelek.pl

Būdama 12-os Michalina pirmą kartą įsimylėjo. Jos meilės objektas buvo vyresnis nepraustaburnis berniokas Stanislawas Wuttke (kadangi ši pavardė skambėjo pernelyg vokiškai, kas buvo pavojinga gyvenant pokario Lenkijoje, vėliau pasikeitė pavardę į Wisłocki), kitaip – Stachas ar Staszekas. Po ketverių metų jiedu susižadėjo, o dar po dviejų – paslapčia susituokė. Vietoj vestuvinio maršo akordų jie girdėjo vokiečių mėtomas bombas. Kol vyras studijavo sostinėje biologijos mokslus, Michalina gyveno su tėvu bei dviem jaunesniais broliais viename Lenkijos kaimų. Tačiau netrukus ji išsikraustė ir gyvenimą pradėjo kurti su Stachu Varšuvoje. Vyras jauną moterį „auginosi“ kaip namų šeimininkę – šeiminiai santykiai rutuliojosi pagal to meto stereotipinį modelį.

Michalina mylėjo ne tik savo vyrą. Sunkiai mezganti naujas pažintis, moteris dar nuo vaikystės turėjo vieną geriausią draugę – gražuolę Wandą Kowalczyk. Nors ir charakteriu, ir išvaizda jos buvo priešingybės, bet tai nesutrukdė joms sukurti stipraus ryšio. Jų ryšys buvo toks tvirtas, kad Michalina įliejo Wandą į savo ir Stanislawo intymų šeimos gyvenimą. Užsimezgė meilės trikampis, kuriame nebebuvo ribų tarp sutuoktinių ir draugių. Wanda ne tik buvo Michalinos sielos antroji pusė, bet ir draugės paskatinta – Stanislawo sekso partnerė. Tai buvo apgaulinga gyvenimo idilė.

Pirmoji pastojo Wanda, o tiksliai suplanavus neužtruko ir Michalina. Atitinkamai gimę berniukas Krzysztofas ir mergaitė Krystyna, pagal visas krikščioniškas ir moralines normas buvo užregistruoti kaip Wislockių dvyniai. Visi gyveno vienuose namuose, vaidino savo roles. Wanda buvo dvynių auklė ir teta, Michalina – dėl darbo retai namie būnanti motina, o Stanislawas – nuolat neištikimas ir narkotikuose save randantis vyras bei tėvas. Sąlyginė ramybė nutrūko, kai Michalina namuose rado pornografines svetimų moterų, su kuriomis Stachas permiegojo, nuotraukas. Iki tol gražią šeimos idilę nutraukė ne tik jis, bet ir Wanda, už rankos vedina Krzysztofu. Tačiau ji sekė ne Stanislawo, bet visiškai naujo gyvenimo, įkandin. Beveik paauglys jos sūnus buvo įsitikinęs, kad su teta vyksta atostogauti. Po kelerių metų, eilinio bandymo sutramdyti paauglio charakterį metu, per konfliktą Wanda, šaukdama ant sūnaus, atskleidė tiesą. Vaikinas dar prieš melo demaskavimą užsimezgusią depresiją netruko pradėti skandinti alkoholyje. Vėliau, po vienos nelaimės, vaikinas neteko dar ir kojos. Iki pat jo mirties juo rūpinosi emociškai vis dar sesuo, Michalinos dukra Krystyna.

Tačiau šeimos dramos ir aplinkos įvykiai nesutrukdė Michalinai siekti savo profesinių tikslų. Atvirkščiai – sunkumai ją užaugino ir atvėrė kelius. Kadangi Stachas ateityje save matė kaip garsų mokslininką, biologą, savo žmonai leido prabėgomis studijuoti prancūzų kalbą ir biologiją, kad galėtų jam asistuoti moksliniuose darbuose. Tuo pačiu dirbdama ligoninėje ji įgavo praktikos, o jau 1969 m. rankose laikė daktaro laipsnio diplomą, dirbo ginekologe-seksologe.

Moterims patarinėdama ne tik ligų, bet ir sekso malonumo klausimais, Michalina iki pat kone 40-ies nebuvo patyrusi, ką reiškia malonus seksas. Nekaltybės praradimą su Stanislawu ji įvardino kaip be proto skausmingą, o visus po to sekančius lytinius aktus nemaloniais. Jos vyro nesustabdomą norą užsiimti seksu „malšino“ Wanda ir… kaip vėliau paaiškėjo – daugybė kitų moterų. Tačiau po skyrybų su Stanislawu ji susipažino su jūreiviu Jerzy (ar kitaip – Jureku). Jų romanas prasidėjo pirmuoju gyvenime Michalinos orgazmu ir tęsėsi mėnesį. Po šio nuotykio moteris buvo įkvėpta pradėti rašyti savo garsiausią mokslinį darbą, pavadintą „Meilės menu“ ir atskleidžiantį kaip mylėtis bei… mylėti.

Michalinos knygos naujausias leidimas

Kai rankraštis buvo paruoštas, bandymas jį išleisti truko kone 10 metų. Sekso pozų piešiniai, atvira ir drąsi mokslinė terminologija, įvairių tuometinių tabu griovimas ilgai skynėsi kelią per valdžios institucijas. Leidybos kompanijos, partijos vadovai ar, tuo labiau, bažnyčia matė knygą kaip pornografinį skaitalą, kuris jokiu būdu negalėjo būti prieinamas plačiajai visuomenei. Ką jau kalbėti apie tai, kad knygoje buvo teigiama, kad ne tik vyras, bet ir moteris privalo jausti malonumą lytinio akto metu. Veikianti cenzūra siūlė išleisti knygą be paveikslėlių ir atsisakius dalies apie moters orgazmą. Tačiau autorė su tokiomis sąlyomis nesutiko. Moters orgazmas buvo kertinis knygos klausimas. Kai Michalina buvo benuleidžianti rankas, leidybos klausimus į priekį pastūmėjo moters pacientės. Jos „iš pogrindžio“ skaitė ir praktiškai taikė „Meilės meno“ patarimus, o tarpusavyje diskutavo apie tai, kaip knyga teigiamai keičia jų lytinius santykius. Šiame moterų klube buvo ir kelios valdančiosios Komunistų partijos Centrinio komiteto viršiausių politikų žmonos. Mylimųjų įkalbėti pareigūnai uždegė žalią šviesą „Meilės meno“ publikacijai be didesnės cenzūros, 1978 m. ji išvydo dienos šviesą. Nespėjus pasiekti knygynų lentynų, pogrindinę knygos versiją jau vartė tūkstančiai moterų ir vyrų visoje Lenkijoje. Knygos „Meilės menas“ egzempliorių buvo parduodama daugiau nei tuo metu Biblijos, o milijonai kopijų – tik oficialiai išleistų knygų pardavimų skaičius.

Vėliau sekė dar ne viena Michalinos knyga, kurioje buvo nagrinėjamos panašios – sekso ir meilės – temos. Nors ir mokslinės, bet parašytos lengvai ir suprantamai, buvo populiarios. 1997 m. Michalina apdovanota Ordino kryžiumi už nuopelnus mokslui. Per gyvenimą ji vadovavo ne vienam institutui ir klinikai, besirūpinančiais moterų ir jų kūdikių sveikata.

Michalina visą gyvenimą svajojo atrasti kažką, kas pakeistų daugybės žmonių gyvenimus. Jau vaikystėje žinojo, kad nori būti panašį į mokslininkę Marią Curie-Skłodowską (lenkų-prancūzų atradėja, tyrinėjusi radioktyvumą, pimoji moteris, apdovanota Nobelio premija net ne vieną, o keletą kartų už atradimus skirtingose mokslo šakose). Ji jautėsi, ir ne be pagrindo, esanti sekso guru. Moteris įrodė, kad seksas gali būti abipusio džiaugsmo ir pasitenkinimo šaltinis. Supažindino, kad seksas gali būti skirtingas, bet vienodai malonus. Jos darbai davė paskatą vyrams stengtis patenkinti moterį, o moterims suteikė drąsos reikalauti iš vyro daugiau malonumo. Ji buvo pirmoji, mokanti žmones apie sąmoningą seksą ir – kaip pati sakytų – meilę. Jos knygos, pasisakymai ir įvairios akcijos (tokios, kaip tuo metu sunkiai prieinamų prezervatyvų dalinimas), kai vienintelė kontracepcija buvo malda, tapo tikra revoliucija.

Nors po įspūdingo meilės romano su Jureku ji turėjo dar ne vieną partnerį, bet rimčiau niekada nebeįsipareigojo. Jos santykiai su dukra buvo atitolę. Didžiąją gyvenimo dalį atidavus toksiškai partnerystei su Stanislawu, o vėliau – darbui ir moterų švietimui, jai buvo sudėtinga palaikyti glaudesnį ryšį su Krystyna ar bet kokiu kitu žmogumi. Tačiau ji labai mylėjo ir rūpinosi visomis moterimis bei… taksų veislės šunimis, kurie buvo jos nuolatiniai gyvenimo palydovai. Michalina mirė nuo širdies ligų 2005 m. vienoje Varšuvos ligoninių. Dukra Krystyna, nors ir siekė rūpintis mama prieš mirtį, bet senatvinė mamos silpnaprotystė užkirto tam kelią. Pasaulį išvydus lenkų filmui „The Art of Loving. Story of Michalina Wislocka“ (Nbgd: jis rodomas ir Lietuvoje, jo pavadinimas verčiamas kaip „Meilės menas“) Krystyna buvo ne kartą paprašyta pasidalinti savo mintimis apie motiną. Tai ji darė glostydama taksų veislės šunį.