Iliustracijos: Saulė Gimžūnaitė

Pasaulyje yra nemažai žmonių, kuriuos galima vadinti tikrais sekso revoliucionieriais. Būtent jie praturtino mus dabar turimomis žiniomis, kovojo už mūsų malonumą, orgazmą ir laisvę apie tai kalbėti. Be jų – nežinia, kaip mūsų seksualinis gyvenimas atrodytų šiandien, bet vargu, ar galėtume juo taip mėgautis! Šiandien papasakosime apie kelis žmones, kuriems už tai turėtume būti dėkingi.

Michalina Anna Wisłocka

Michalina Wislocka buvo lenkų ginekologė, seksologė ir pirmojo visose komunistinėse šalyse seksualinio gyvenimo gido „Meilės menas“ (lenk. „Sztuka Kochania“) autorė. 7 milijonai parduotų kopijų ir tiek pat abipusiškai maloniam seksui atviresnių moterų bei vyrų Lenkijoje ir už jos ribų.

Michalina savo asmeninį ir profesinį gyvenimą pašventė žmonių švietimui. Visų pirma, sugriovė stereotipą, kad orgazmas skirtas tik vyrams, bei stengėsi įrodyti, kad prezervatyvai, o ne abortai, yra kelias į saugesnį intymų gyvenimą. Michalina mokė moteris ne(be)sigėdyti ir imtis savojo kūno pažinimo, atrasti erogenines zonas, siekiant patirti orgazmą.

Moterims patarinėdama ne tik ligų, bet ir sekso malonumo klausimais, Michalina iki pat kone 40-ies nebuvo patyrusi, ką reiškia malonus seksas. Nekaltybės praradimą su Stanislawu ji įvardijo kaip be proto skausmingą, o visus po to sekančius lytinius aktus nemalonius. Tačiau po skyrybų su Stanislawu ji susipažino su jūreiviu Jerzy (ar kitaip – Jureku). Jų romanas prasidėjo pirmuoju gyvenime Michalinos orgazmu ir tęsėsi mėnesį. Po šio nuotykio moteris buvo įkvėpta pradėti rašyti savo garsiausią mokslinį darbą, pavadintą „Meilės menu“ ir atskleidžiantį, kaip mylėtis bei… mylėti.

Kai rankraštis buvo paruoštas, bandymas jį išleisti truko kone 10 metų. Sekso pozų piešiniai, atvira ir drąsi mokslinė terminologija, įvairių tuometinių tabu griovimas ilgai skynėsi kelią per valdžios institucijas. Leidybos kompanijos, partijos vadovai ar, tuo labiau, bažnyčia matė knygą kaip pornografinį skaitalą, kuris jokiu būdu negalėjo būti prieinamas plačiajai visuomenei. Ką jau kalbėti apie tai, kad knygoje buvo teigiama, kad ne tik vyras, bet ir moteris privalo jausti malonumą lytinio akto metu. Veikianti cenzūra siūlė išleisti knygą be paveikslėlių ir atsisakius dalies apie moters orgazmą. Tačiau autorė su tokiomis sąlygomis nesutiko. Moters orgazmas buvo kertinis knygos klausimas.

Galiausiai, po daugybės pastangų, 1978 m. knyga išvydo dienos šviesą. Nespėjus pasiekti knygynų lentynų, pogrindinę knygos versiją jau vartė tūkstančiai moterų ir vyrų visoje Lenkijoje. Knygos „Meilės menas“ egzempliorių buvo parduodama daugiau nei tuo metu Biblijos, o milijonai kopijų – tik oficialiai išleistų knygų pardavimų skaičius.

Michalina visą gyvenimą svajojo atrasti kažką, kas pakeistų daugybės žmonių gyvenimus. Jau vaikystėje žinojo, kad nori būti panaši į mokslininkę Marią Curie-Skłodowską. Ji jautėsi (ir ne be pagrindo) esanti sekso guru. Moteris įrodė, kad seksas gali būti abipusio džiaugsmo ir pasitenkinimo šaltinis. Supažindino, kad seksas gali būti skirtingas, bet vienodai malonus. Jos darbai davė paskatą vyrams stengtis patenkinti moterį, o moterims suteikė drąsos reikalauti iš vyro daugiau malonumo. Jos knygos, pasisakymai ir įvairios akcijos (tokios, kaip tuo metu sunkiai prieinamų prezervatyvų dalijimas), kai vienintelė kontracepcija buvo malda, tapo tikra revoliucija. Daugiau apie kaimyninės šalies sekso heroję sužinok čia.

HenryHavelock Ellis

Henry Havelock Ellis buvo anglų gydytojas, rašytojas, pažangus intelektualinis ir socialinis reformatorius, tyrinėjęs žmogaus seksualumą.

Ellis garsiausią kūrinį pavadinimu „Studies in the Psychology of Sex: Sexual Inversion“ įkvėpė parašyti jo santuoka su… lesbiete moterimi. Ji atvirai išreiškė pritarimą savo vyro vienam iš pirmųjų darbų „The New Spirit“, kuriame šis kalbėjo apie vyrų intymias paslaptis bei emocinį pasaulį.

Ellis stebėjo LGBT narių elgesį, įpročius. Aktyviai rinko gyvenime pastebėtą ir mokslu paremtą medžiagą tam, kad įrodytų, jog homoseksualumas yra natūralus gamtos (žmogus – gamtos dalis) reiškinys, o ne iškrypimas. Ir jam pavyko. „Studies in the Psychology of Sex: Sexual Inversion“ (šeši tomai, pasirodę tarp 1897–1928 metų) tapo pirmuoju anglų kalba išleistu medicinos vadovėliu (vėliau išverstu į daugybę kitų kalbų), kur homoseksualumas analizuojamas remiantis mokslu, užnugary paliekant visų, prieš LGBT nusistačiusių ir tik emocijomis besiremiančių, kritikų asmenines nuomones.

Mokslininkas knygoje dėstė, kad seksualinė trauka tos pačios lyties žmonėms yra viena iš įprastų seksualinio instinkto išraiškų: homoseksualumas biologiškai natūraliai pasireiškia tiek tarp gyvūnų, tiek tarp žmonių. Pagrindinė Havelock darbo mintis buvo ta, jog homoseksualumas nėra nei liga, nei nuodėmė, o vienintelis skirtumas tarp heteroseksualių ir homoseksualių žmonių – skirtingų aistros objektų pasirinkimas.

Jo darbai, kaip ir daugelio garsiausių ano šimtmečio seksologų, padėjo stiprų pamatą seksualinei laisvei ir nepriklausomybei. Nors ir priešinantis kai kuriems judėjimams ar individualiems asmenims, vyras atvėrė daugelio akis, sugriovė neteisingus nusistatymus, paskatino kitus gilintis į ne tik LGBT nariams svarbias temas. Havelock paprastai ir aiškiai bandė visiems parodyti, kad žmogus – tik maža gamtos dalis, kad ir kaip priešintumėmės šiai minčiai (tada ar dabar). Daugiau H. H. Ellis biografijos faktų rasi čia.

Wilhelm Reich

Wilhelm Reich – austrų medicinos gydytojas, psichoanalitikas.

„Seksualinė revoliucija“ – 1930 m. dr. Reich suformuota frazė. Jis tikėjo, kad tik išlaisvinus seksualumą, kažkas iš esmės gali keistis net ir pasaulio politikoje (apie tai jis kalbėjo dviejų pasaulinių karų sandūroje).

Reich buvo įsitikinęs, kad vienintelis skirtumas tarp ligoto ir sveiko kūno, – orgazmas. Tai panacėja, apsauganti nuo bet kokių ligų. Net tokių, kaip… fašizmas. Dar 1927 m. viename savo darbų („The Function of the Orgasm“) Wilhelm rašė: „Neurozė žmogui pasireiškia tik dėl to, kad jam nuolat trūksta pasitenkinimą suteikiančio orgazmo“. Reich drąsiai kalbėjo, kad tie, kurie manė, jog orgazmas yra tiesiog gamtos motinos sukurtas saldus triukas tam, kad žmonės turėtų paskatą mylėtis ir dėl to – daugintis, yra tikri naivuoliai. Savo darbais mokslininkas bandė įrodyti, kad neurozė pasireiškia dėl žmoguje slypinčios sutramdytos seksualinės energijos, išsiveržusios į išorę neurotišku, obsesiniu elgesiu. Gydymas? Orgazmas. Orgazmas, naudojamas pagal tikrąją savo paskirtį, tampa seksualinės energijos reguliatoriumi.

O ką daryti, jei žmogus neturi galios išlaisvinti orgazmo energijos? Tokiems (ir ne tik) Wilhelm sukūrė išeitį – prietaisą, Woody Allen filme įvardytą kaip „orgazmatronas“.

Orgono energija (angl. orgone energy) – pseudogyvybinė energija, atrasta ir „užpatentuota“ Wilhelm. Cirkuliuojanti atmosferoje, todėl galinti ne tik išlaisvinti žmogų iš emocinių ir psichologinių spazmų, bet ir išgydyti vėžį, radiacijos sukeltas ligas ar tiesiog – slogą. Ją galima surinkti ir naudojantis orgono akumulatoriumi (t. y. mūsų minimu orgazmatronu) – panaudoti žmogaus gyvybinei energijai papildyti.

Wilhelm Reich, rodosi, buvo šviesaus proto psichoanalitikas, išlaisvinęs orgazmą iš tuometinių tabu gniaužtų. Dar dabar sėkmingai laikomasi jo patarimų, kad būtent orgazmas gali išlaisvinti nuo įvairių įtampų. Be to, ne vienas psichoanalitikas remiasi Wilhelm mokymu, jog seksualinės energijos išlaisvinimas per orgazmą gali padėti emociškai ar psichologiškai sergančiam žmogui. Tačiau jo vėlesni pseudomoksliniai darbai kelia prieštaringas mintis. Daugiau faktų apie šią asmenybę rasi čia.

Alfred Kinsey

Alfred Kinsey – Amerikos biologas, entomologijos ir zoologijos profesorius, seksologas.

Jo ego nedavė ramybės tai, kad paskaitose apie santuoką kone į kiekvieną studento klausimą, susijusį su seksu, jis atsakydavo „nežinau“ – paties profesoriaus asmeninis seksualinis gyvenimas buvo duobėtas. Ir tada jis ėmėsi savo gyvenimo projekto, supurčiusio Ameriką ir iš esmės praplėtusio „normalu“ sampratą to meto žmonių galvose.

Kai studentai jį pradėjo atakuoti klausimais, į kuriuos jis neturėjo atsakymų, Kinsey užsimojo atlikti savo gyvenimo mokslinį darbą. Subūręs komandą, kurios narių profesinius ir asmeninius gyvenimus kontroliavo pats Alfredas Kinsey, jis apklausė 18 000 labai skirtingų vyrų ir moterų. Nesvarbu kur – LGBT naktiniame klube, kirpykloje ar raudonųjų žibintų kvartaluose, jis pokalbį pradėdavo familiariai: „Sveiki, esu Alfredas Kinsey, atlieku tyrimą. Gal galėčiau Jums nupirkti išgerti?“ Visa komanda buvo išmokyta, kaip klausti, kad būtų atsakyta. Ir tada tiriantieji klausydavosi, kaip klausiamieji pasakoja savo polinkius ir asmenines patirtis apie sadomazochizmą, nesantuokinius santykius, masturbacijos dažnumą, tos pačios ir priešingos lyties sekso partnerių kiekį. Kai visi tie tūkstančiai buvo apklausti, gauti rezultatai sujungti į vieną bendrą žmogaus seksualinio gyvenimo portretą. Jis buvo faktais nutapytas knygose „Sexual Behavior in the Human Male“ (1948 m.) ir „Sexual Behavior in the Human Female“ (1953 m.), kartu vadinamose „Kinsey Reports“.

Šios knygos lėmė tai, kad į šviesą išlindo tikroji žmonių seksualinio gyvenimo tiesa. Tai, kad dabar yra visiems žinoma, jog kone visi vyrai masturbuojasi, moterims seksualinio gyvenimo epogėjus po trisdešimties tik prasideda, o LGBT narių lytiniai santykiai nėra reta anomalija, – Kinsey nuopelnas. Nors tyrimas buvo naudingas jau vien tuo, kad padėjo daugumai pasijusti „normaliems“, tačiau atskleidė ir tai, kas atsiranda už seksualinių santykių paraščių, pvz., „žmogus ir žmogus“ ar amžiaus skirtumo tarp lytiniais santykiais užsiimančių asmenų.

Kad ir kaip ten bebūtų, Alfredas Kinsey šiuo darbu padėjo išlaisvinti seksą iš visuomenėje sustabarėjusių normatyvų ir stereotipo, kad vienintelė mylėjimosi prasmė – naujos gyvybės užmezgimas. Kinsey veidas puošė „Time“, „Life“ ir kitus populiariausius naujienų žurnalus, jo mokslinės ir „sausų faktų“ knygos tapo bestseleriais, o įvaizdis greitai prigijo muzikos ir televizijos popkultūroje. Apie šį revoliucionierių daugiau skaityk čia.

Taip pat skaityk: Geriausi vibratoriai pradedančiosioms: kurį rinktis?