Nuotraukų autorius Donatas Zazirskas
Tekstą atsiuntė mūsų skaitytoja.

Negalėčiau pasakyti, kad augau pernelyg griežtoje šeimoje. Man niekada nebuvo aiškinama, kad nekaltybė yra kažkokia nežemiška vertybė, o jos „netekimas“ mane kažkaip sumenkins ar pakeis. Ir niekuomet neteko girdėti kokių nors baisių stereotipų apie seksualiai aktyvias moteris. Vis dėlto, jau nuo mažų dienų man buvo ganėtinai suprantamai paaiškinta, kad per greitai į lovą gultis nereikia ne dėl to, kad galėtum prarasti nekaltybę, dorumą ar savigarbą, o tiesiog dėl to, kad gali būti palikta. Palikta ir, žinoma, tokiu būdu pažeminta. Išnaudota.

Žinojau, kad visos, man tą sakančios, norėjo tik gero. Tikriausiai po visu tuo retu priminimu slėpėsi baimė, kad man bus sudaužyta širdis, kad iš vaikino tikėsiuosi daugiau nei jis man gali (ar nori) duoti, seksui suteiksiu per didelę reikšmę, o mano ir partnerio požiūriai į tą patį aktą gali nesutapti. O galbūt netgi baimė, kad tiesiog besimėgaudama seksu pastosiu nuo to, kuris vaiko su manimi tikrai nenorės auginti. Ir vis dėlto, metams bėgant ir atrandant savo pačios seksualumą ėmiau suprasti, kad nesugebu mėgautis seksu (ir, tiesą sakant, netgi jo bijau), jeigu juo užsiimu ne ilgalaikiuose ir daugiau mažiau patikimuose santykiuose.

Kiekvieną kartą, užsimaniusi sekso (kurio nemenkas poreikis ir taip visuomet kėlė nemažą diskomfortą), ėmiau bandyti sau įrodinėti, kad jo be jokių įsipareigojimų būti negali. Gi kaipgi reikės suvokti faktą, kad pasimylėję daugiau nebesusitiksime? Nebandysime vienas kito pažinti? Į sau patrauklius vaikinus negalėjau žiūrėti kaip į vienos nakties objektus, vis tiek juose ieškojau savybių, kurios galėtų nuvesti į santykius. Pateisindama savo pačios geismą, ėmiau veltis į man ne visuomet malonius, dažnai nedžiuginančius, toksiškus ir mano (tikiu – jų taip pat) psichinei sveikatai atsiliepiančius santykius su man netinkamais, ne visuomet maloniais, kartais netgi emociškai smurtaujančiais žmonėmis, nes jie ėmė atrodyti patraukliau nei tiesiog paprasčiausias seksas be įsipareigojimų. Kai suprasdavau, kad toli gražu santykiuose nesu laiminga, paaiškėjus, kad nebūtinai esame suderinami ir kad nebūtinai noriu santykius tęsti, bandydavau juose likti bene per prievartą, taip bandydama save įtikinti, kad jie nebuvo pradėti iš paprasčiausios baimės, kad vienos nakties nuotykis ar nereikšminga, vienkartinė geismo išraiška pavers mane pasileidėle. Seksą ėmiau demonizuoti, o savo geismo bijoti, bandydama sau paaiškinti, kad geriau jau kankinsiuosi bloguose santykiuose, kuriuose galėsiu patenkinti bent jau savo poreikį reguliariai mylėtis, nei tiesiog surasiu žmogų ar žmones, kuriems tiktų tokie patys susitikimai be įsipareigojimų.

Kai bent šiek tiek susivokiau, kad pati priimu destruktyvius sprendimus, padariau didelę pertrauką tiek nuo santykių, tiek nuo sekso, bandydama tiesiog susidėlioti jausmus ir mintis, bandydama rasti būdą tiek savęs, tiek kitų nebeskaudinti netikusiais santykiais su netinkamais žmonėmis. Galiausiai vis tiek ėmiau jausti kuriam laikui sąmoningai nuslopintą, bet niekur nedingusį poreikį mylėtis. Stebėdama priešingos lyties atstovus ir suvokdama, kad savo pačios gijimo ir susivokimo proceso metu iš man patrauklaus vaikino nenoriu nieko daugiau nei paprasčiausio kūniško malonumo, kažkoks balselis pasąmonėje ėmė busti ir pradėjau bijoti to, kad vaikinas, iš kurio nenoriu nei santykių, nei vaikų, nei vestuvių (nes kurgi daugiau, jei ne tuo keliu seksas turėtų nuvesti?), nei apskritai ko nors daugiau nei sekso, vis tiek kažkokiu būdu gali manimi pasinaudoti. Palikti. Išduoti. O gal tiesiog pasijuokti ir kitiems papasakoti apie mano palaidą būdą. Nes tikriausiai tik tokia ir galima vadinti moterį, kuri nori sekso (o šiuo atveju dar ir, o dangau!, tik sekso), tiesa? Pasileidusia. Ir, kai galiausiai drįsau žengti žingsnį, kai priėmiau savo seksualumą ir norą mylėtis kaip paprasčiausią poreikį, galbūt net kaip būdą išsikrauti ir atsipalaiduoti su man patraukliu žmogumi, situacija pasikeitė.

Norėčiau pasakyti, kad staiga supratau, jog sekse be įsipareigojimų nėra nieko ypatingo ir kad staiga pasijaučiau laisva ir laiminga, galėdama nei savęs, nei jo nevaržyti netinkamuose santykiuose. Vis dėlto, jau važiuodama namo ėmiau jausti anksčiau nepatirtą gėdą, kad aš buvau ta, kuri pasinaudojo. Ėmiau galvoti apie visas drauges, kurios verkė man ant peties ir kurioms pyliau vieną taurę vyno po kitos, kai jos perpasakojo kiekvieną žingsnį ir kiekvieną reikšmingesnį pokalbį su tuometine simpatija, bandydamos aiškintis, kodėl jis po tos stebuklingosios pirmosios nakties nebeskambina, nebe(at)rašo? Bandžiau, savo pačios baimei, galvoti, kuo aš esu geresnė už tuos, kurie jas įskaudino. Pati ėmiau galvoje perkratyti kiekvieną žingsnį, kiekvieną reikšmingesnį pokalbį. Ar išankstiniu, kurį laiką trukusiu bendravimu, leidau jam patikėti, kad tai, kas tarp mūsų įvyko, buvo kažkas daugiau nei tiesiog sueitis, kurios nereikėtų sureikšminti? Ar siunčiau jam signalus, kuriuos jis galėjo perskaityti ne taip? Ar pasakiau kažką, ką jis galėjo interpretuoti netinkamai, kas galėjo sukelti jo viltis? Ar tai, kad buvau draugiška ir maloni, o ir vos susitikusi nėjau tiesiai „prie reikalo“, galėjo būti suprasta kitaip, nei planavau? Ar gali būti, kad man nebenorint susitikti ir apskritai nenorint tęsti bet kokio bendravimo, jis bus tas, kuris pasijaus išnaudotas? Galiausiai ėmiau jausti ir baimę. Apie tai, kam jis, įskaudintas ir piktas, gali papasakoti. Apie tai, kaip galiu paveikti jo psichologinę būklę. Situacijoje, kurioje tikriausiai turėjau jaustis pagaliau įgalinta klausyti savo poreikių, vis tiek nesugebėjau iš formulės išmesti kito žmogaus, o ir savo pačios jausmų ir emocijų.

Pati save guodžiu, kad tai, kaip pasielgiau aš, tiek vaikinai, tiek merginos daro kasdien. Ir vis dėlto, iš vaikystės atsineštas stereotipas, kad nerūpestingu ir su santykiais nesusijusiu seksu gali mėgautis nebent vaikinai (ir tai, ne patys tinkamiausi tokiai save gerbiančiai merginai ir tikrai ne tie, su kuriais pagal mamų ir močiučių gero linkinčius pamokymus nori turėti ką nors bendro) iki šiol neleidžia man ramiai priimti savęs tokios, kokia esu. Norėčiau pasakyti, kad man nebegėda. Dėl savo norų, dėl poreikių, dėl geismo. Norėčiau žinoti, kaip sugrįžti iš ten, kur stereotipai, baimė, pasimetimas ir aplinkos spaudimas mane nuvedė. Kol kas vis dar negaliu. Vis dar gėda.