Teksto autorė: Aušra Jankauskaitė

Iliustracija: Rugilė Merkevičiūtė

Kinijoje jau buvau prabuvusi apie pusę metų, kai tupėdama virš tualeto skylės (nes tiek dažniausiai ir tėra – skylė) nusmauktomis kelnėmis pirmąkart išgirdau ne tik savo pirst, bet ir žiebtuvėlio klik. Iš gretimos kabinos femle tualete pasklido cigarečių dūmai. Hmm, mintyse sumykiau tada, niekada nemačiau nė vienos rūkančios, o kartu ir prisiminiau, kad kiekvieną kartą man atėjus į rūkomąjį, vyrai pasijusdavo nepatogiai ir greitai išsiskirstydavo. Kažkas čia smirda. Nuo to laiko pradėjau akyliau stebėti, kas vyksta Kinijos gatvėse. Ir žinot ką? Per pusantrų metų mačiau vos kelias rūkančias moteris. Užtat girdėjau gerokai daugiau. Dabar kiekvieną kartą kai tupiu, girdžiu klik ir ne iš vienos kabinos.

Užsikūrusi cigaretę, naršau. Pasirodo, kad moterys pasaulyje apskritai rūko mažiau nei vyrai ir čia, ko gero, jokia naujiena, bet Kinijoje atotrūkis nuo vyrų yra gerokai didesnis nei kitur: pagal 2014 metais atliktą tyrimą, Kinijoje rūko beveik 53 % vyrų, o rūkančių moterų skaičius net nesiekia 3 %. (Lietuvoje rūko 34 % vyrų ir 9 % moterų) Kodėl?

Atsakymas yra visai šalia tų juokingų, bet kartu ir bauginančių video, kur kinės nusivalo makiažą ir staiga tampa visiškai kitais žmonėmis. Nepaisant to, kad: a. Kinijos moterys sukuria daugiau nei 41 % Kinijos BVP (pasaulinis vidurkis yra 37 %) b. Šešios iš dešimties pirmos kartos (angl. self-made) milijardierių pasaulyje yra kinės, gyvenančios Kinijoje c. Kinijoje moteriškos lyties atstovių skaičiai aukštojo išsilavinimo įstaigose lenkia jaunų vyrų jau keturis pastaruosius metus, moterys privalo išlaikyti savo moterišką energiją.

Laisvės deglai

Apskritai padėkoti, kad moterys rūko turėtume Freudo sūnėnui. Šitas bičas, ko gero, atėmė vienintelį gerą dalyką, kuris koja kojon ėjo su negalėjimu balsuoti – moterys nerūkė. Mano močiutė Monika, kuri pati rūkydavo „Primą“, kad atbaidytų uodus aviečiaudama, jį būtų pavadinusi žalčiu arba šešku, nes sūnėno būta tokio gudraus, kad ne tik rūkome, bet ir skundžiamės, kad neturime kuo apsirengti iš esmės dėl jo. Edward Bernays yra viešųjų ryšių tėvukas, kuris ne tik pirmasis pradėjo product placement filmuose, bet ir… laikykitės. Dvidešimto amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Amerikoje moterys rūkė nebent savo namuose, mat moteriai rūkyti viešumoje buvo amoralu ir laikyta blogu pavyzdžiu vaikams, šį gudrų jaunuolį pasamdė American Tobacco Company, kad šis sugalvotų, kaip parduoti rūkymą moterims – juk prarandama pusė galimos rūkorių rinkos! Edward Bernays nusamdė keletą žavių merginų, kad šios per vieną didelį paradą Niujorke bežygiuodamos užsirūkytų. Jis taip pat sumokėjo geriems fotografams ir informavo reporterius, neva girdėjęs, kad sufražistės viešai užkurs savo laisvės deglus (angl. Torches of Freedom) – cigaretes – taip protestuodamos prieš patriarchatą. Fotografai prifotkino, laikraščiai prirašė ir voilà! Taip cigaretė tarp moters pirštų tapo emancipuotos ir laisvos moters simboliu. Ši kampanija buvo tokia sėkminga, kad Amerikoje cigarečių pardavimai moterims išaugo 7 %, o iki 1965 metų viršijo 33 %. Kampanija buvo tokia paveiki, kad ir aš pradėjau rūkyti įsivaizduodama, kad esu emancipuota moteris… po maždaug 70 metų nuo kampanijos pradžios.

Dar reikėtų paminėti ir tuomet iškeltą hipotezę, kodėl moterys rūkys: cigaretė yra falo simbolis, tad, pagal Freudo psichoanalizės teoriją, rūkydamos moterys pagaliau turės savo penį.

Likutės

Vienas populiariausių terminų kalbant apie kines ir jų moteriškumą šiuo metu yra likučiai arba, man gražiau skamba, likutės (angl. leftover women). Tai moterys virš 25, kurios dažniausiai turi potencialą darbe, yra išsilavinusios ir finansiškai apsirūpinusios. Pejoratyvinis terminas vartojamas todėl, kad dar netekėjusios. Auč. Tėvai taip susirūpinę savo dukromis, kad renkasi parkuose į likučių turgų ir bando prastumti savo likutes. Atsineša nuotraukas, surašo ūgį, svorį, kiek ši uždirba, kokius universitetus yra baigusi, kokie jos pomėgiai, rūko ar ne. Tik aš galvoju, kad tėvai yra labiau susirūpinę savim nei savo vaikais, mat Kinijoje tradicija tokia, kad tėvai užaugina vaikus, o paskui jau vaikai leidžia tėvams mėgautis senatve prižiūrint anūkus (mamą su vaikais matau daug rečiau nei su močiute), gaminant valgyti ar nešiojant krepšius iš parduotuvės. Kas jais pasirūpins, jei jų mažoji dirbs dirbs dirbs ir gal dar sugalvos išvažiuoti kažkur?

Susilaukti vaikų anksčiau ir juos palikti prižiūrėti seneliams yra labai patrauklu ir dėl to, kad užšaldyti savo kiaušinėlius, jei esi netekėjusi, Kinijoje yra nelegalu. Biologinis laikrodis tiksi, o jei nori turėti vaikų, bet manai, kad kaimo Qiáozhì (Jurgis) tau netinkama pora, tai opcijų daug neturi. Sunku dar ir dėl to, kad vyrų Kinijoje yra daugiau nei moterų. Tik bėda ta, kad dauguma nevedusių vyrų gyvena kaimuose, o moterų – miestuose. Priežastis? Berniukai – jėga, mergaitės – daugiau problemų, tai abort. Šis reiškinys buvo toks skausmingas Kinijos socio-ekonomikai, kad dar iki dabar nėščiosios legaliai negali žinoti vaisiaus lyties iki tol, kol vaikelis gimsta – neduok die, sugalvos ta mergaite atsikratyti. Ir dar. Pinigai Kinijoje taip svarbu, kad kai paklausiu 17-mečių, koks jų gyvenimo tikslas, daugiau nei pusė atsako, kad uždirbti daug pinigų, o per šventes nešamos ne dovanos, o raudoni vokeliai prikimšti rožinių šimtinių. Matyt natūralu, kad kinės nesiterlioja – jei nesi sėkmingas ar uždirbantis, jos pasakys tau KITAS!

Ar suliepsnos laisvės deglai Kinijoje?

Ar dauguma Kinijos moterų visam laikui iškitavo rūkymą, kol kas pasakyti sunku, nors prieš dešimtmetį daryti tyrimai rodė, kad jaunoji karta į moterų rūkymą žiūri vis pozityviau. Iš vienos pusės slenkanti globalizacija bei popkultūros įtaka (nors Facebook, Instagram, BBC ir kt. vis dar yra blokuojami) gana greitai keičia kinų įpročius bei, rodos, drąsina moteris nepaklusti nusistovėjusioms normoms taip kartu nešdami ir emancipuotos bei rūkančios moters įvaizdį. Iš kitos pusės mes turime Kiniją, milžinišką ir galingą valstybę, kuri tik šiame tūkstantmetyje susizgribo dėl smurto artimoje aplinkoje ir seksualinio priekabiavimo. Nors Kinijos didieji miestai jau išleido įstatymus, draudžiančius rūkyti viešose įstaigose, praktikoje matome grupelę vyrų, stoviniuojančių dūmuose prie no smoking ženklo. Vienąkart pati stovėdama su jais, Google Translate pagalba užmezgiau laužytą pokalbį su kinu, kuris norėjo pasivaišinti mano mandarinų skonio cigarete. Jis teigė, kad rūkydami remiame Kinijos kariuomenę. Pasak jo, cigarečių akcizas yra tiesiogiai skiriamas kariuomenės išlaikymui: viena cigaretė finansuoja dvi kulkas. Deja, jokių šaltinių pateikti negaliu. Joks internetas, nei kiniškas, nei visas likęs apie tai net neužsimena. Tik noriu priminti, kiniškasis internetas neužsimena ir apie Tianmenio aikštės protestus, bet tai nereiškia, kad jų nebuvo.

Kitas įdomus aspektas yra tas, kad mano draugui į kiniškos naršyklės Baidu paiešką įvedus kaip mesti rūkyti, rezultatų paprasčiausiai nėra. Įdomu dar ir tai (kad straipsnis tampa tai įdomu rubrika), kad cigarečių (kaip ir alkoholio) Kinijoje gali įsigyti, kad ir, jei sugebės atšliaužti ir pasakyti, kūdikis, nes amžiaus ribojimo nėra. Trečias įdomus dalykas yra toks, kad cigaretės su skoniais yra kuriamos tam, kad pritrauktų daugiau moterų, o Kinijoje skonių apstu: mandarinų, apelsinų, ličių, baltojo vyno, raudonojo vyno ir čia tik tie, kuriuos man asmeniškai teko matyti. Panašu, kad tabako kompanijos kryptingai tiesia rankas į moteris.

Pirma pridegta cigaretė buvo mano protesto, besitęsiančio jau trylika metų, pradžia.

Lygybės deglai?

O Vakaruose atriedėjusi sveikatingumo banga po truputį keičia ir stiprios moters įvaizdį. Tai moteris, kuri rūpinasi tiek savo fizine, tiek psichologine sveikata, o išpučiamas cigaretės dūmas tampa nesugebėjimo susitvarkyti su stresu ir prastos fizinės sveikatos simboliu. Rūkanti moteris iš stiprios veikiau tampa apsileidusia. Visgi nemažai prognozių, kad tam tikrose šalyse rūkančių moterų skaičius viršys rūkančių vyrų, kaip kad jau nutiko Švedijoje, šalyje, kurioje klesti lyčių lygybė. Ar Švedijos pavyzdys reiškia, kad kuo lygesni būsime santykiuose ir visuomenėje, tuo daugiau dūmų bus rytojuje? Sunku paneigti, kad, deja, cigaretė dar ir šiandien yra laisvės ir lygybės deglas, bet norėčiau priminti, kad tai tik dar vienas konstruktas, o to suvokimas yra dalis mano motyvacijos, kodėl metu rūkyti. Pirma pridegta cigaretė buvo mano protesto, besitęsiančio jau trylika metų, pradžia. Buvau paauglė, kuri nenorėjo sutikti su normomis ir būdama keturiolikos drąsiai žygiuodavau gatve su kuprine ir cigarete lūpose. Matyt, aš ta pati. Dabar norėčiau tą cigaretę išspjauti, nes šitie laisvės deglai greičiau jau laisvę atima.