Tekstas: dr. Odeta Geleželytė, klinikinė psichologė
Nuotrauka: Akimirkų gaudyklė

Turbūt viena sunkiausių patirčių gyvenime – netekti kažko, kas mums buvo reikšminga ir svarbu, su kuo siejo artimas ryšys. Žinoma, mums skaudžiausios artimų žmonių netektys, tačiau netekties skausmą išgyvename ir po kitokių mums svarbių praradimų: netekę mėgstamos veiklos, darbo, tikslų, svajonių. Su gedulu susiduriame ir išsiskyrę, išsikraustę ar netekę mylimo gyvūno. Šiame tekste daugiau minėsiu artimo žmogaus netektį, tačiau skaitant galima galvoti apie įvairius mūsų patiriamus praradimus. Galbūt ne visus juos išgyvename taip intensyviai, tačiau normalu, jei ir tada mus aplanko gedulo skausmas. Taigi, ką svarbu žinoti, norint kaip įmanoma konstruktyviau išgyventi sielvartą?

Gedulo prasmė

Kai ko nors netenkame, mus užlieja daugybė įvairiausių emocijų ir jausmų: liūdesys, baimė, pyktis, beviltiškumas, bejėgiškumas, beprasmiškumas. Negalime nustoti galvoti apie žmogų, kurį praradome. Jį ar ją vis prisimename, sapnuojame. Vis klausiame savęs, o gal kažką buvo galima padaryti kitaip. Gailimės dėl kažko, ką padarėme, ar ko nepadarėme. Sunku susikaupti, susikoncentruoti. Bent jau kurį laiką atrodo, kad gyvenimas jau niekada nebebus pilnas, kad kažkas išplėšė ir išsinešė dalelę mūsų… Ir čia paminėjau tik mažą dalį išgyvenimų, kuriuos apibendrintai vadiname gedulu.

Gedėti, neretai itin intensyviai, yra labai normalu. Taip mūsų vidus praneša, kad netekome kažko mums itin svarbaus ir brangaus; kad reikšmingas ryšys dabar jau nebebus toks, kaip anksčiau, kad vyksta pokyčiai, kurie nėra mums malonūs.

Iš esmės, nors gedulas – visada nelauktas svečias ir norėtume, kad jis kuo greičiau praeitų, iš tikrųjų jis yra mūsų psichologinio gijimo procesas, sielvartavimo ir bandymo prisitaikyti laikotarpis.

Kaip susidūrus su fizine liga nesijaučiame gerai, o organizmas sutelkia visas pastangas, kad atgautume sveikatą, taip ir gedulo tikslas – užgydyti atsivėrusias psichologines žaizdas. Apibendrintai tariant, mūsų gedulas turi dvi užduotis: priimti praradimą (prisiminimai, mintys apie žmogų, kurio netekome, sielvartas), o po to „judėti tolyn“, tai yra kelti naujus tikslus, tęsti gyvenimą be mirusiojo. Tad visos gedulo reakcijos (ašaros, prisiminimai, mintys ir pan.) yra mūsų psichikos pastangos mums padėti įveikti emocinį ir fizinį netekties poveikį.

Visi sielvarto būdai geri

Stiprus gedulo skausmas – kaip priminimas mums, kad praradome kažką, ką labai mylėjome. Su tuo susitaikyti reikia laiko ir jėgų. Tad nesinori gedulo sprausti į rėmus ir pasakoti, kaip gedėti tinka ar netinka. Žmonės gedi labai įvairiai. Ir visi tie būdai geri tol, kol padeda prisitaikyti prie pokyčių, su jais susigyventi. Kiekvieno vidus ieško ir randa savų būdų, kaip geriausia priprasti prie netekties.

Vieniems reikia daug kalbėti apie praradimo skausmą. Kitiems norisi bent kažkiek užsimiršti, nukreipti dėmesį į kitas veiklas, rūpestį kitais žmonėmis. Tretiems svarbu ir tai, ir tai. Ir visi šie būdai gali puikiai padėti nurimti ir susitaikyti su netektimi.

Gedulas neturi ir savo laiko rėmų. Tačiau, vis dėlto, mokslininkai pastebėjo, kad vertėtų susirūpinti, jei gedulas „užstrigo“. Trumpai tariant, jei jau ilgesnį laiką (daugiau nei pusę metų) po netekties jaučiame, kad nuolat ilgimės ir galvojame apie žmogų ar ryšį, kurio netekome, dėl to mus kasdien lydi itin stipri kančia, niekaip negalime priimti netekties tikrovės, gyvenimas tapo beprasmis, betikslis ir tai trukdo kasdienybėje (dirbti, tvarkytis buityje, bendrauti), gali rodyti, kad mums sunkiau sekasi įveikti gedulo skausmą. Ir tikrai kartais tai padaryti mums vieniems gali būti per sunku. Mūsų psichika labai kenčia, tačiau pati neranda būdų, kaip su netektimi susitaikyti. Kadangi, kai patiriame kažką skausmingo, neretai po tam tikro laiko mums palengvėja, įsivaizduojame, kad tiesiog reikia laiko, kad skausmas praeitų.

Tačiau posakis „laikas gydo“ mus kiek apgauna, nes gydo ne laikas, o ką mūsų psichika „veikia“ tam laikui einant.

Jei gedulas komplikavosi, gali būti, kad laikas eis, o mūsų kančia nemažės. Tada verta pasikonsultuoti su psichologu ar psichoterapeutu, kartu paieškoti, kaip netektį išgyventi ir su ja susitaikyti.

Ką daryti, jei išgyveni gedulą?

Duoti konkrečių patarimų tikrai nesiimsiu, nes gedulas dažniausiai yra apie tai, kaip su tuo išbūti, o ne ką pulti su tuo daryti, kaip greičiau išspręsti ar kaip nustoti liūdėti. Kiekvienas esame skirtingas, tad tiesiog linkiu leisti sau gedėti, prisimenant, kad patyrusi netektį psichika buvo smarkiai užgauta ir dabar jai reikės nemažai nuveikti, kol vėl pasijus geriau. Sau priminti, kad didelis netekties skausmas tik dar kartą mums parodo, kad gyvenime turėjome mums reikšmingą ryšį, kurio fiziškai netekti natūraliai sunku. Ieškokite sau priimtinų būdų išreikšti gedulo skausmą. Galbūt tai pokalbiai su kitais apie žmogų, kurio netekote? Galbūt ilgi pasivaikščiojimai prisimenant artimąjį? Tikrai normalu, kad norėsis kuo daugiau galvoti ir prisiminti, ko netekome. Gal piešinys, kaip jūsų skausmas atrodo? Kūryba, jei tai tinka ir patinka, visada yra geras būdas išreikšti jausmus ir kartu kažkiek nurimti. Gal knygų apie netektis skaitymas? Kai suprantame, kas su mumis vyksta, kad tai būdinga daugeliui žmonių, mums tai taip pat gali padėti susigaudyti tame, kas vyksta.

Mums gali būti svarbu ir įprasminti netektį, įvertinti, ar ir ką ji mumyse pakeitė, kokių pokyčių gyvenime norisi ir reikia.

O galbūt kyla noras atsiriboti, išvykti atostogų, susitelkti į kitas veiklas? Tai padeda pailsėti, pasižiūrėti į viską kažkiek atgavus energiją. Kol gedulo skausmas nėra per prievartą nustumtas į užribį (patikėkite, tokiu atveju jis ras savų psichologinių ar fizinių būdų kada nors pasirodyti), tai irgi gali padėti atsigauti. Gedint mums gali reikėti pagalbos ir susitvarkant su kasdienėmis užduotimis, tad galbūt verta paprašyti aplinkinių pagalbos. Taigi labai įvairūs būdai gali padėti susitaikyti su netektimi.

Susitaikyti niekada nereiškia užmiršti

Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad netekęs artimojo jaučiasi blogai, jei bent kurį laiką apie jį negalvoja ar vėl pasidžiaugia kažkuo. Kyla kaltė, mums šnibždanti, kad užmirštame svarbų mums žmogų. Tačiau tai tik reiškia, kad mes priimame mirties realybę, bet niekada neužmiršime, kad tas žmogus buvo ir yra mums reikšmingas.

Yra“ pridedu sąmoningai, nes ryšys su žmogumi tęsiasi ir jam mirus, tik įgauna visai kitą prasmę ir reikšmę: mes suprantame, kad fiziškai žmogaus nebėra, tačiau dvasiškai jis visada bus dalis mūsų.

Tad šiuo laikotarpiu, kai intensyviau prisimename patirtas netektis, norisi palinkėti (linkiu to ir sau) – leisti sau su tuo pabūti, leisti sau prisiminti, kas buvo gera, ir priimti su tuo atėjusį liūdesį. Įvertinti tai, jog kad ir ką teks mums patirti ar prarasti – mūsų vidus visada stengsis, kad mums palengvėtų. Kai gedulo procesą gerbiame, priimame, juo pasitikime ir jam netrukdome, dažnai po kiek laiko taip ir įvyksta. O kai vienam sunku, ieškokim, kas mums gali padėti ir palaikyti: gal tai artimasis, draugas, gal psichologas, o gal savitarpio pagalbos grupės gedintiesiems.

Daugiau šiomis temomis: Kaip išgyventi netektį