Elžbietos nuotraukos autorius: Bartosz Frątczak

LGBTQ+ bendruomenės nariai yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių – homofobija, diskriminacija, stereotipai ir tolerancijos trūkumas yra tik keli iš daugybės sunkumų, su kuriais kasdien susiduria LGBTQ+ asmuo.

Kasmet birželio mėnesį vykstantys „Baltic Pride“ renginiai skirti švęsti meilę ir prisiminti, koks ilgas kelias dar laukia, užtikrinant LGBTQ+ asmenims saugią ir teisiškai teisingą aplinką visuomenėje. Tiesa, jau yra pozityvių žinių – gegužės 26 dieną Seimas pritarė valdančiųjų parengtam Civilinės sąjungos įstatymo projektui. Tai reiškia, kad jeigu įstatymas būtų priimtas, pora savo sąjungą galėtų registruoti pas notarą. Tiesa, projekte nėra kalbama apie vaikų globą ar įvaikinimą.

Šiame tekste nusprendėme supažindinti jus su trumpa „Pride Month“ istorija, papasakoti, su kokiais iššūkiais susiduria LGBTQ+ asmenys Lietuvoje ir pakalbinti mus įkvepiančius LGBTQ+ atstovus.

„Pride Month“: kas tai?

„Pride Month“ – tai šventė, kai žmonės, vedini draugystės ir meilės, susirenka, norėdami parodyti, kiek daug dar reikia nuveikti siekiant lygių LGBTQ+ teisių.

Šis mėnuo yra skirtas LGBTQ+ priėmimui, lygybei, švietimui apie bendruomenės istoriją ir problemas, priminimui, kokia žalinga yra homofobija.

Kodėl „Pride Month“ švenčiamas birželį?

„Pride Month“ yra švenčiamas kiekvienais metais birželio mėnesį, siekiant pagerbti 1969 m. Manhetene įvykusias „Stonewall“ riaušes. Tai visame pasaulyje pagarsėjęs įvykis, kai policija surengė kratą „Stonewall“ bare, kuri buvo populiari LGBTQ+ bendruomenės susibūrimo vieta. Jie sulaikė baro darbuotojus ir lankytojus, priklaususius LGBTQ+ bendruomenei. Reaguojant į šį homofobijos ir neteisybės persmelktą įvykį, kilo riaušės, trukusios penkias dienas.

Vėliau LGBTQ+ teisių aktyvistai, reaguodami į „Stonewall“ įvykį, pasiūlė surengti eitynes. Eitynės įvyko 1970 m. birželio 28 d., praėjus lygiai metams nuo įvykio „Stonewall“ bare.

Po to „Pride Month“ idėja išplito visame pasaulyje. Jungtinėse Valstijose „LGBTQ+ Pride“ yra visą mėnesį trunkanti šventė, o eitynės vyksta visą birželio mėnesį.

LGBTQ+ asmenų teisių padėtis Lietuvoje

Deja, LGBTQ+ asmenys Lietuvoje vis dar neturi tokių pačių teisių, kokias turi heteroseksualūs žmonės. Liūdina ir faktas, kad joks teisės aktas, kuris galėtų pagerinti LGBTQ+ asmenų padėtį, nebuvo priimtas nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą.

Vis dar nėra priimtas partnerystės įstatymas ir nors vaikai jau dabar auga tos pačios lyties šeimose, jų interesai nėra apsaugoti, kadangi oficialaus globėjo teisėmis gali naudotis tik vienas iš partnerių. Tai reiškia, kad jei globėjo teises turinčiam partneriui nutiktų nelaimė, tikėtina, kad vaikas būtų perduotas giminių globai, o ne jo partneriui (-ei).

Taip pat reikia paminėti, kad Lietuvoje translyčiai asmenys negali atlikti lyties keitimo operacijų, LGBTQ+ poros negali teisiškai susituokti ar kitaip įtvirtinti bei teisiškai apsaugoti savo santykių ir daryti daug kitų gyvenimiškų dalykų, apie kuriuos heteroseksualios poros niekada nesuka galvos. Pavyzdžiui, ramiai leisti laiką viešumoje, nesulaukiant piktų žvilgsnių ar komentarų.

Taip pat dažnai ribojamas informacijos apie LGBTQ+ bendruomenę skleidimas, galioja Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas. Vienas absurdiškas pavyzdys – 2014 metais daug visuomenės dėmesio susilaukęs atvejis, kai buvo draudžiama įprastai platinti Neringos Dangvydės knygą „Gintarinė širdis“, nes dviejose iš šešių pasakų buvo minima tos pačios lyties atstovų santuoka. Norint šią knygą platinti, buvo liepiama pakeisti viršelį ir ant jo nurodyti, kad ši knyga gali daryti neigiamą įtaką asmenims iki 14 metų.

Be viso to, Lietuvoje vis dar egzistuoja ryški homofobija, dėl kurios LGBTQ+ bendruomenės nariai bijo atsiskleisti ne tik dėl smerkimo ar patyčių, bet ir dėl savo ir artimųjų saugumo. Didelė dalis LGBTQ+ asmenų, ypač paauglių, patiria patyčias, tampa neapykantos nusikaltimų aukomis, serga depresija, kuri neretai priveda prie minčių apie savižudybę. Tad pokyčiai šia tema yra labai svarbūs.

Už informaciją ir konsultacijas nuoširdų ačiū sakome Lietuvos žmogaus teisių centrui.

Šiuo metu Lietuvoje vykstantys renginiai ir svarbios iniciatyvos

Pirmosios LGBTQ+ eitynės Lietuvoje buvo surengtos 2010 metais. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, renginių ir eitynių dalyvių skaičius išaugo labai stipriai – tuo tikrai verta pasidžiaugti. Šiemet pirmą birželio savaitę Vilniuje ir vėl vyks daugybė įdomių renginių, skatinančių garsiai kalbėti apie LGBTQ+ iššūkius ir teises, skirtų švęsti meilę, drąsą ir buvimą savimi.

Kas svarbaus vyksta šią savaitę?

• Birželio 1–5 dienomis vyks „Baltic Pride“ 2022. Konferencijos, kultūrinis vakaras, bendruomenės erdvė, eitynės, seminarai, diskusijos ir daug kitų smagių renginių. Norintiems sužinoti apie visus „Baltic Pride“ renginius, siūlome atsisiųsti nemokamą programėlę „Baltic Pride“. Čia galima matyti renginių datas, atlikėjus, pranešėjus, netgi bendrauti su kitais šventės dalyviais ir dalintis nuotraukomis.
• Birželio 2 d. 20 val. „Soho“ klube vyks „Official Baltic Pride 2022: Balaganza“. Šiame renginyje Lietuvos drag karalienės taps spalvotos it vaivorykštės ir atliks įspūdingų lip sync pasirodymų apie meilę. Renginyje taip pat vyks žaidimų su auditorija, t. y. žiūrovai bus kviečiami įsitraukti, lipti ant scenos ir atlikti meilės tematikos užduotis, o nugalėtojai bus apdovanoti ir „Nebegėdos“ įsteigtais prizais. 
• Taip pat birželio 2 d. mūsų instagramo paskyrą perims scenos metų atlikėjas, aktorius ir dainininkas Dominykas Vaitiekūnas: jam galėsite užduoti įvairius klausimus tiek LGBTQ+, tiek kitomis temomis ir netgi turėsite galimybę laimėti kvietimus į Dominyko koncertą „100 AŠ“!
• Birželio 4 d. 14 val. vyks eitynės „Už lygybę ir taiką“, kurios prasidės prie pagrindinio Bernardinų sodo įėjimo. Apsirenk ryškiais rūbais, pasidaryk plakatą, pasiruošk gerą nuotaiką ir prisijunk!
• Birželio 4 d. „Baltic Pride 2022“ galėsite pamatyti ir „Nebegėdos“ logotipą. Susivieniję su Vilniaus visuomenės sveikatos biuru „Vilnius sveikiau“, iš karto po eitynių prie Baltojo tilto kviesime visus užsukti į palapinę, kurioje dalyviai turės galimybę laimėti dovanų, gauti lipdukų ir, žinoma, gerą nuotaiką. Taip pat čia lauks ir koncertas „Atviri miestai“, kuriame dalyvaus tokie žinomi atlikėjai kaip Donatas Montvydas, Dominykas Vaitiekūnas ir kiti.

Ryškiausi LGBTQ+ atstovai Lietuvoje

Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje turime daug drąsių, aktyvių, edukuotis skatinančių LGBTQ+ bendruomenės narių. Nusprendėme pakalbinti tuos, kurie kasdien mus įkvepia ir neša nuostabią žinutę. Šiandienos herojai – aktorė Elžbieta Latėnaitė ir scenos metų atlikėjas, aktorius ir dainininkas Dominykas Vaitiekūnas.

Elžbieta Latėnaitė: „Aš manau, kad meilė yra atsakymas.“

1. Ką Tau reiškia „Pride Month“?

„Pride Month“ man yra tokia koncentruota paskata visuotinai prisiminti, kad, kaip sakė Hillary Clinton, LGBTQ+ teisės yra žmogaus teisės, o žmogaus teisės yra LGBTQ+ teisės. Tai čia trumpai atsakant.

„Pride Month“ yra visuotinis kvietimas įgarsinti, įgalinti, reprezentuoti LGBTQ+ bendruomenę, daugiau suvokti, labiau tomis temomis edukuotis, nes jų yra begalybė – niekas iš mūsų nežino jų visų. Lyčių studijos yra itin sudėtingos ir įdomios, ir aš neturiu nė 0,1 procento žinių, ką jos apima. Tikrai visi turime kur tobulėti. O vasaros pradžia tam puikiai tinka – gražus oras įkvepia eiti pasivaikščioti ir dažniau pagalvoti apie šiuos svarbius dalykus, šviestis, domėtis.

2. Kokia yra didžiausia problematika, susijusi su LGBTQ+ Lietuvoje, ir kaip manai, kas galėtų padėti ją bent šiek tiek sumažinti?

Lietuvoje didžiausia LGBTQ+ problema, be abejo, yra homofobija. To tiesiog per daug. Neįtikėtinai daug. Ir kai heteroseksualūs žmonės sako: „Ne, ne, nelabai ta homofobija progresyvi, viskas čia labai faina, visi žmonės yra tolerantiški“, aš visada pasitikrinu, ar tai sako heteroseksualus, vidutinio amžiaus vyras, nes dažniausiai taip ir būna. Šiaip dar nedaugelis žmonių labai aiškiai suvokia, kokia milžiniška yra homofobija. 

Kita problema yra ta, kad per dažnai Lietuvoje yra kalbama už LGBTQ+ bendruomenę, o ne klausoma, ką ji sako.

Taip pat iš didžiulės homofobijos išplaukia tai, kad per mažai LGBTQ+ lietuvių atsiskleidžia – tai padaryti išdrįsta tik 14 procentų. 86 procentai gyvena tyloje, baimėje, nuosaikiai prisitaiko prie heteroseksualių žmonių normų. 

Kaip šias problemas spręsti? Švietimas ir dar kartą švietimas. Čia ne nuomonių klausimas. Diskriminacija nėra nuomonė. Kaip ir seksizmas, mizoginija, rasizmas, antisemitizmas nėra nuomonė. Taip ir homofobija, transfobija nėra nuomonės. 

Manau, tai yra edukacijos stoka. Turiu pasakyti, kad reikia labai susiimti. Taip pat trūksta pilietinio aktyvumo. Dažnai heteroseksualūs žmonės galvoja, kad tai ne jų bėdos ir LGBTQ+ problemos jų neliečia. Bet iš tiesų, visi mes esame susiję. Dėl to mano svajonė būtų, kad visi heteroseksualūs žmonės būtų labiau aktyvūs – jeigu visi būtume vieningi, Lietuvos progresas šautų kaip raketa į priekį.

3. Kas Tau padeda būti tokiai drąsiai ir ką patartum tiems LGBTQ+ žmonėms, kuriems vis dar baisu garsiai apie tai (ir save) kalbėti?

Būti tokiai drąsiai man padėjo kiti drąsūs žmonės, kurie atsiskleidė man. Tik dėl to ir aš galėjau atsiskleisti – viskas yra labai paprasta. Ir gali būti, kad dėl to, kad aš atsiskleidžiau, kažkas kitas atsiskleidė. Gal draugams, gal šeimai, gal platesnei bendruomenei ar daliai visuomenės, darbovietėje. Kiekvienas atsiskleidimas yra labai reikšmingas, nes visuomenės požiūrį labai keičia asmeninės patirtys.

Kodėl LGBTQ+ mamos atsirado ir yra tokios aktyvios? Todėl, kad jų vaikai, jų giminės yra LGBTQ+. Tiek ir tereikia – nebegalėjo žmonės likti abejingi ir nekenčiantys, nes kaip tu savo žmogaus nekęsi. Kaip gali ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip tavo kūną ir kraują koneveikia. Tai gerai, kad jos tokios. Bet yra ir daugybė kitokių šeimų, deja.

4. Gal norėtum dar ką nors pridurti?

Aš manau, kad svarbiausia yra rūpintis savimi ir būti laimingiems. Kai mes esame laimingi, mes nenorime kenkti ar sukelti skausmo kitiems. Man yra sunku įsivaizduoti, kodėl žmonės, sukūrę šeimą (gal net ne vieną), pavyzdžiui, maždaug pusė Seimo narių, prieštarauja kitų šeimų kūrimuisi. Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesusieti savęs, kaip reikia nužmoginti ir marginalizuoti kitus, kad galėtum atimti iš jų teisę. 

Aš manau, kad reikia rūpintis savimi, skaityti, šviestis, domėtis, paklausti vienas kito, kai mums kažkas neaišku. Prieiti ir tiesiai paklausti kito, kaip jis jaučiasi.  Ir viskas bus gerai. Daugiau meilės.

Kaip Marina Abramovič sakė, kai buvo atvykusi čia į Kauną, Lietuvos žmonėms reikia daugiau ir stipriau mylėti. Tai va, aš manau, kad meilė ir yra atsakymas. 

Dominykas Vaitiekūnas: „Niekas kitas už mus mūsų gyvenimo oriai nenugyvens.“

1. Ką Tau reiškia „Pride Month“?

Pride mėnuo man pirmiausia reiškia šventę. Nes tada aš galiu švęsti asmeniškai, kad esu nugalėjęs daugybę barjerų savyje. Ir labai laukiu eitynių, kada kartu su kitais žmonėmis galėsiu išeiti ir simboliniu ėjimu per gatves pažymėti savo 15 metų ar net ilgiau trukusią didelę vidinę kovą.

Taip pat Pride mėnuo reiškia, kad dar daugiau žmonių atkreips dėmesį į LGBTQ+ bendruomenės problemas, iššūkius. Puikus jausmas apima matant skirtingus žmones, net įmones, įstaigas, po truputį vis labiau suprantančias problematiką ir kokia vis dėl to teisinė, emocinė ir socialinė atskirtis egzistuoja mūsų visuomenėje, kalbant apie LGBTQ+ žmonių gyvenimą. 

Pride mėnesis dar reiškia vasarą. Tai reiškia mano patį mylimiausią miestą pasaulyje – Vilnių. Gyvą, pilną žmonių, kurie nebijo gyvenimo spalvų. Visokių spalvų.

2. Kokia yra didžiausia problematika, susijusi su LGBTQ+ Lietuvoje, ir kaip manai, kas galėtų padėti ją bent šiek tiek sumažinti?

Balandį išleidau albumą „100 aš“ ir pirmoji to albumo daina yra skirta mano „vaivorykštinei“ tapatybės daliai. Daina vadinasi „Propagandistas“. 

Rašydamas šią dainą padariau apklausą savo socialiniuose tinkluose (tiek instagrame, tiek feisbuke). Ten uždaviau klausimą – iš kokių bruožų atpažįstate, kad asmuo yra LGBTQ+ narys. Ir vienas iš tos mano anketos klausimų buvo toks paslėptas – paklausiau, jeigu pats esate LGBTQ+ žmogus, kaip manote, kokius stereotipus atitinkate. 

Tas klausimas buvo kabliukas patikrinti, kiek LGBTQ+ žmonių išdrįs atsakyti viešai, komentuodami mano postą. Deja, iš visų 40 komentarų gal vienas arba du buvo vieši. Visi kiti atsakymus man nusprendė atsiųsti privačia žinute. Tai mane labai nuliūdino. Supratau, kad LGBTQ+ žmonės, net ir ant mano feisbuko sienos, kuri yra draugiška elektroninė erdvė, nesijaučia pakankamai drąsiai ir saugiai, kad kalbėtų patys už save. 

Manau, kad didžiausia problema Lietuvoje vis dar yra ta, kad LGBTQ+ žmonės nesijaučia pakankamai saugūs Lietuvoje kalbėti patys už save, ir nebijoti, kad dėl to vienaip ar kitaip nukentės.

O didžiausia problema, nukreipus fokusą nuo emocinės savijautos, yra ta, kurią kiekvienas LGBTQ+ asmuo išgyvena asmeniškai. Ir ta problema kiekvienam gali būti labai skirtinga. Nuo emocinės aplinkos, tarkim, mokyklose, saugios aplinkos namuose, nuo psichologinės būsenos ir santykio su savo tapatybe iki teisinių kliūčių. Iki tokių problemų, su kuriomis susiduria LGBTQ+ žmonės, kurie ir vaikus augina arba tiesiog nori reglamentuoti bendrą turtą. Ir netgi iki labai paprastų kasdieniškų dalykų – kad dėl savo seksualinės orientacijos jie sulaukia komentarų.

Dar didelė problema man atrodo yra tai, kad LGBTQ+ tėvai ir artimieji išgyvena tą problemą vieni, užsisuka labai savo tokiame sunkiame emociniame rate ir neadvokatauja nei savo šeimai, nei savo vaikams. Aš manau, kad kai tėvai, artimieji, draugai, sesės, broliai, ypač tetos ir dėdės aplinkui pradės advokatauti, tada mes turėsime didžiulę koloną ir, manau, kad homofobija Lietuvoje pasitrauks į visiškas pašales.

O kai pasitrauks senos nuostatos, tai nebeliks kliūčių sureguliuoti ir teisinį gyvenimą ir kurti toliau emocinę saugią aplinką visiems žmonėms.

3. Minėjai tą apklausą apie tai, kaip galima atpažinti LGBTQ+ bendruomenės žmogų. Tai vis dėlto, ar yra skiriamųjų bruožų?

Kai vykdžiau tą minėtą apklausą savo socialinių medijų paskyrose, pastebėjau, kad bendruomenės viduje yra beprotiškai daug tokio klišinio požiūrio vienas į kitą, stereotipizavimo, generalizavimo. Toksiško moteriškumo ir vyriškumo, kūno kulto ir kitų problemų, kurios kyla iš tų pačių neteisingų nuostatų ir stereotipų, kuriais žmonės vadovaujasi pačioje bendruomenėje. 

Pavyzdžiui, dalis žmonių nurodė man kažkokius bruožus, iš kurių gali atpažinti LGBTQ+ bendruomenės narius, bet kai kurie netgi pradėjo pulti, kad aš skatinu žmones nemylėti savo bruožų, kurie būdingi homoseksualiems asmenims. Gavau komentarų, kad bandau LGBTQ+ žmones suvienodinti, nors visos grupės yra išskirtinės. 

Tas komentaras mane nuliūdino, nes manau, kad LGBTQ+ žmonės, kiek esu susidūręs, neturi jokio bendro atpažinimo bruožo, kuris juos vienytų. Vienintelis bruožas yra tas, kad jie priskiria save po LGBTQ+ „skėčiu“. Arba kad žmonės jaučia potraukį tam tikrai lyčiai. Ir tai yra vienintelis bruožas – daugiau jų niekas gali ir nevienyti. Jie tikrai neprivalo turėti kažkokių vienodų elgesio manierų, pomėgių, būdingų apskritai LGBTQ+ bendruomenei.

4. Kas Tau padeda būti tokiam drąsiam ir ką patartum tiems LGBTQ+ žmonėms, kuriems vis dar baisu garsiai apie tai (ir save) kalbėti?

Aš manau, kad drąsa yra treniruojamas dalykas. Ir tikrai užtrukau labai daug metų, kol galėjau oriai ir laisvai kalbėti šia tema. Ir su savimi sutarti, ir nejausti vidinių prieštarų. 

Bet tikrai ne visada taip buvo. Aš jaučiau kažkokį vidinį konfliktą, nes niekaip negalėjau savęs tapatinti su LGBTQ+ bendruomene tam tikrais kultūriniais momentais. Tarkim, labai ilgai nesupratau ir Drag show paskirties, taip pat to politinio judėjimo problematikos ryškios nemačiau – gal todėl, kad tuo metu tie dalykai manęs nelietė.

Man teko pačiam labai daug dirbti su savo nuostatomis. Labai domėtis, pažinti ir bandyti suprasti kai kuriuos dalykus, nes yra dalykų, kurie man buvo tikrai labai nesuprantami LGBTQ+ bendruomenėje arba kitų žmonių elgesyje. Bet vis dėlto kažkaip drįsau remtis į save ir niekada nemėgau savęs bijančio – ir dabar nemėgstu. Todėl leidžiu sau bijoti, bet bandau daryti viską, kad ta baimė būtų beprasmė. Kad nebijosi pastovėti už save, kad nebijosi apginti savo interesų, taip nebūna. Man atrodo, kad visi žmonės tą baimę jaučia, ją reikia jausti, nes tai labai natūralus jausmas, bet nereikia leisti jai valdyti gyvenimo.

5. Gal turi kokį palinkėjimą?

Tiems, kurie dabar jaučiasi nedrąsiai, kurie bijo, kurie nesijaučia saugiai arba pasiryžę atsiskleisti, tai noriu pasakyti, kad savęs prievartauti nereikia. Ir nereikia leisti, kad kažkas kitas prievartautų ar nurodytų, kada, kur ir kaip atsiskleisti. Nebūtinai kiekvienas pavyzdys gali tikti tau. 

O šiaip linkiu gyventi autentišką gyvenimą, atsiskleisti tada, kada esate pasiruošę, nesivadovauti vien tik baime, treniruoti drąsą ir gyventi oriai. Nes niekas kitas už mus mūsų gyvenimo oriai nenugyvens.

Taip pat skaityk: 12 mūsų sekėjų klausimų translytei moteriai ir jos atsakymai