Begėdžiai: sekso pradžiamokslis

Susitinkam Spalio 3d., klube Tamsta, Vilniuje!
Į viršų

Persileidimai: kaip po jų gyventi?

Iliustracijos autorė Meda Dargytė

Kas yra persileidimas ir kokios jo priežastys bei simptomai yra svarbu žinoti tiek besilaukiančiosioms, tiek planuojančioms susilaukti vaikų poroms. Atkreipę dėmesį į tekste išskirtas persileidimo priežastis galėsite sumažinti persileidimo riziką. Į klausimus atsako MMA akademijos ginekologės.

Kas yra persileidimas?

Savaiminis persileidimas – nėštumo nutrūkimas iki 21 nėštumo savaitės ir 6 dienų. Persileidimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių, vadinamas ankstyvuoju (jų būna 75 proc.), o po 12 savaičių – vėlyvuoju. Esant 15 savaičių, savaiminio persileidimo tikimybė sumažėja iki 0,6 proc.

Kodėl įvyksta persileidimas?

Savaiminio persileidimo priežasčių yra įvairių. Viena dažniausių – genetiniai pakitimai. Apie 70 proc. persileidimų įvyksta būtent dėl to, tai – mutacijų pasekmė. Šiuo atveju pats organizmas atpažįsta pakitimus ir išsivalo. Kodėl taip atsitinka? Įtakos turi neigiami išoriniai faktoriai, nuo kurių, deja, šiais laikais sunku apsisaugoti. Todėl nei pati moteris nei vyras didelės įtakos tam neturi.

Persileidimas gali įvykti ir dėl įvairių infekcijų, kaip Citomegalo virusas, herpes infekcija, lytiškai plintančios infekcijos, gripo virusas ir pan.

Turint žalingų įpročių – dėl narkotinių medžiagų ir/ar alkoholio vartojimo, rūkymo. Visi žalingi įpročiai trikdo normalų ir sveiką embriono augimą, todėl jau planuojant nėštumą svarbu jų atsisakyti.

Moters ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, padidėjęs kraujospūdis, skydliaukės ligos, hipofizės ligos, krešumo sutrikimai, gimdos traumos, buvusios operacijos. Esant gerai lėtinių ligų kontrolei su medikų pagalba galima sumažinti persileidimų riziką.

Vyresnis moters amžius taip pat yra rizikos veiksnys persileidimui. Nuo 35 metų didėja rizika savaiminiams persileidimams iki 12 proc., esant 40 metų net iki 50 proc.

Moters viršsvoris – kai kūno masės indeksas (KMI) viršija 30 kg/m2, rizika patirti persileidimą išauga. Tai gali būti dėl metabolinių sutrikimų organizme. Todėl sveika gyvensena yra labai svarbi.

Yra atvejų, kada priežastys yra nežinomos ir sunku paaiškinti, kodėl moteris persileido. Esant kartotiniams persileidimams, yra atliekami išsamūs moters ir vyro tyrimai, tuomet ir medikams tenka pasukti galvą, kodėl taip atsitiko.

Kokie yra persileidimo požymiai?

Kiekviena moteris persileidimą išgyvena ir simptomus jaučia labai individualiai. Daliai pasireiškia kraujavimas, pilvo maudimas, skausmas, gimdos spazmai, tačiau kitoms gali nebūti jokių simptomų ir persileidimas gali būti nustatytas atsitiktinai, per gydytojo konsultaciją.

Kraujavimas iš lytinių takų – tai vienas pagrindinių požymių. Nors kraujavimas pasitaiko apie 20-30 proc. nėščiųjų, jis ne visada reiškia persileidimą. Dažnai moterims, kurios pastebi kraujavimą pirmojo trimestro metu, jis susijęs su kitomis priežastimis (pvz.: dėl gimdos kaklelio polipo). Kraujavimo gausumas taip pat gali būti įvairus – nuo tepliojančių išskyrų, kaip per menstruacijas, iki vidutinio gausumo ar gausaus kraujavimo.

Kraujavimą dažnai lydi gimdos spazmai. Svarbu atsiminti, kad spazmų pasitaiko ir nekomplikuoto nėštumo metu, vertėtų sunerimti, jei kartu su spazmais yra ir kitų simptomų: kraujavimas, skausmas nugaros apačioje, pilvo skausmas, reguliarūs gimdos susitraukimai. Tiek spazmai, tiek skausmas/maudimas nugaros ar pilvo apatinėje dalyje gali būti įvairaus stiprumo, dažnai nuo vidutinio stiprumo iki stipraus. Pastebėjus kraujavimą iš lytinių takų, rekomenduojama kreiptis į gydytoją akušerį ginekologą, kad jis įvertintų nėštumą. Gydytojas atliks ultragarso tyrimą, kuris leis sužinoti, ar vaisius vystosi gerai, kaip prisitvirtinusi placenta, ar nėra pavojaus moteriai.

Dar vienas būdingas persileidimo požymis – nėštumo simptomų, tokių kaip krūtų maudimas, pykinimas, vėmimas staigus išnykimas, nors tuo nėštumo laikotarpiu jie vis dar turėtų pasireikšti.

Kur kas retesni – komplikuoti persileidimai. Esant komplikuotam persileidimui, pavyzdžiui, esant infekcijai gimdoje, galimi ir kiti simptomai, tokie kaip stiprus pilvo ir dubens skausmas, gimdos jautrumas, pūlingos išskyros iš makšties, karščiavimas, didelis širdies susitraukimų dažnis.

Svarbu prisiminti, kad kuo anksčiau įvyksta savaiminis persileidimas – tuo didesnė tikimybė, kad jokių intervencijų neprireiks ir organizmas susitvarkys pats. Kuo didesnis nėštumas – tuo didesnis komplikacijų ir intervencijų dažnis.

Kaip dažnai nėščios moterys patiria persileidimą?

Manoma, kad ankstyvi persileidimai gali siekti net iki 30 proc. visų nėštumų, tačiau svarbu paminėti, kad persileidimų dažnį sunku įvertinti, nes dalis jų pirmosiomis savaitėmis (po implantacijos, bet prieš nėštumo požymių pasireiškimą) nėra pastebimi, tokie persileidimai įvyksta kaip gausesnės menstruacijos. Iš tų nėštumų, kurie yra kliniškai patvirtinti (įvairiais testais, nėštumo požymiais), – nutrūkimų dažnis pirmojo trimestro metu siekia apie 10 proc. Persileidimų antrojo trimestro metu dažnis kur kas mažesnis – siekia mažiau nei 1 proc.

Kokios fizinės reikšmės turi persileidimas?

Persileidimo metu vyksta gimdos raumenų spazminiai susitraukimai – paprastai tariant, gimda išstumia turinį lauk. Susitraukimų metu plečiasi gimdos kaklelis, atsisluoksniuoja gimdos gleivinė ir nėštumo audiniai, prasideda kraujavimas iš gimdos, o kartu su krauju pasišalina embrionas/vaisius, besiformuojanti placenta. Skausmo pojūtis ir trukmė priklauso nuo nėštumo laiko (kuo didesnis nėštumas, tuo plačiau turi prasiverti gimdos kaklelis ir tuo stipriau turi susitraukti gimdos raumuo) ir nuo pacientės skausmo slenksčio. Savaiminio visiško persileidimo metu nėštumo audiniai pilnai pasišalina iš gimdos. Kartais gimdoje lieka audinių likučiai, todėl pasibaigus kraujavimui reikėtų pasitikrinti pas savo gydytoją akušerį ginekologą, kuris apžiūrėjus nuspręs, ar reikalinga chirurginė operacija (gimdos ertmės abrazija). Užsitęsus gausiam kraujavimui iš gimdos gali prasidėti mažakraujystė, todėl taip pat svarbu pasirodyti gydytojui, jei prasideda bendras silpnumas, o kraujavimas nemažėja.

Pokyčiai, kurie vyksta po persileidimo

Po persileidimo pilnai gimda atsistato ir susitraukia maždaug per 4-6 sav. (kuo didesnis buvo nėštumas, tuo daugiau reikia laiko). Atkreiptinas dėmesys į krūtų būklę, kadangi po persileidimo, kuris įvyko vėlesniu nėštumo laikotarpiu (maždaug po 16 nėštumo savaitės), gali prasidėti pieno gamyba – tuomet krūtys padidėja, gali atsirasti sukietėjimų, pieno tekėjimas. Jeigu krūtys labai skausmingos, reikia kreiptis į gydytoją, kuris paskirtų laktaciją (pieno gamybą) slopinančių vaistų.

Persileidimo emocinė reikšmė

Psichologai mano, kad patyrus persileidimą žmonės patiria tas pačias 5 gedėjimo stadijas kaip ir po artimo žmogaus mirties – neigimas, derybos, pyktis, liūdesys ir susitaikymas. Viena moteris labai greitai pereina visas stadijas, kitai reikia laiko, kol susitaikoma su netektimi ir pradedama gyventi toliau. Bet kuriuo atveju gyvenimas jau nebus toks kaip anksčiau. Naujai pastojus vėl atsiras baimė, kad ir šis nėštumas gali nutrūkti. Persileidus labai aktyviai bandoma surasti priežastis, kodėl tai įvyko, ieškoma kaltųjų ir labai dažnai moteris kaltina save arba partnerį. Būna sunku žiūrėti į kitas nėščiąsias parduotuvėje, gatvėje ar poliklinikoje, apima pavydas, pyktis, „kodėl man taip nesiseka“, „kuo aš nusikaltau“. Nebandant išbristi iš neigiamų minčių srauto, pacientė pereina į liūdesio stadiją, apima depresinė nuotaika, apatija, nieko nesinori daryti, gali prasidėti depresija. Esant polinkiui į depresiją, kai kurioms moterims gali atsirasti suicidinių minčių, todėl labai svarbu, kad artimi žmonės bendrautų, atvirai klaustų apie jausmus ir pastebėjus siucidines mintis („aš nenoriu gyventi“, „geriau aš mirčiau“) būtina skubiai kreiptis pagalbos į specialistus.

Kaip moteriai, išgyvenusiai persileidimą, savimi rūpintis/elgtis?

Po persileidimo svarbu gerai rūpintis savimi – laikytis asmens higienos, sveikai maitintis.

Asmens higiena

Pirmomis dienomis svarbu dažnai keisti įklotus, apsiprausti intymiai higienai skirtomis priemonėmis, kad nekiltų pavojus lytinių organų infekcijai (susikaupęs kraujas yra gera terpė bakterijoms daugintis ir plisti). Nenaudokite tamponų į makštį. Gulėti vonioje, lankytis pirtyje, baseine arba atviruose vandens telkiniuose nerekomenduojama maždaug 2-4 savaites po persileidimo.

Lytiniai santykiai

Per anksti pradėjus lytinį gyvenimą atsiranda gimdos infekcijos rizika, kadangi po persileidimo gimdos kaklelis būna nežymiai praplėstas ir infekcijai lengviau plisti. Rekomenduojama lytinį gyvenimą pradėti po pirmųjų mėnesinių, kurios atsiranda maždaug po 4-6 savaičių po visiško persileidimo.

Dieta

Sveika ir visavertė mityba būtina greitam organizmo atsistatymui. Su maistu svarbu gauti subalansuotą kiekį angliavandenių, baltymų ir riebalų. Patyrus persileidimą, netenkama dalies kraujo, gali išsivystyti mažakraujystė, todėl labai svarbu, kad racione būtų pakankamai geležies ir folio rūgšties turinčių produktų (mėsa, žuvis, žalumynai, vaisiai ir daržovės).

Apsilankymas pas gydytoją akušerį ginekologą

Įvykus savaiminiam persileidimui, rekomenduojama apsilankyti pas savo gydytoją akušerį ginekologą maždaug po 1-2 savaičių. Apžiūros metu gydytojas įvertins, ar visi nėštumo audiniai pasišalino savaime. Jeigu persileidimas įvyko dalinai, bus paskirtas papildomas gydymas arba operacinis gydymas, jei tęsiasi gausus kraujavimas iš gimdos. Jeigu persileidimas įvyko be komplikacijų ir visi audiniai pasišalino, kitas vizitas rekomenduojamas po pirmųjų mėnesinių (po 4-6 savaičių). Jeigu savaiminis persileidimas įvyko po 12 nėštumo savaitės arba buvo taikytas operacinis gydymas, o jūsų kraujo grupė rezus neigiama (Rh-), per 72 valandas po persileidimo svarbu suleisti imunoprofilaktiką, kad jūsų organizme nepasigamintų antikūnai ir neatsirastų komplikacijų būsimų nėštumų metu.

Emocinės būklės stabilizavimas

Nuo emocinės būsenos priklauso visas sveikimo laikotarpis. Įvykęs persileidimas visada palieka randą širdyje. Skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į persileidimą, viena moteris susitaiko tą pačią dieną ir nori kuo greičiau bandyti pastoti, o kitai reikės nemažai laiko, kol siela pasveiks ir pasiruoš be baimės bandyti dar kartą. Svarbu neskubinti proceso, leisti sau išgyventi tiek laiko, kiek atrodo reikalinga. Kalbėkite apie savo jausmus su artimaisiais, su vyru, kuris greičiausia jaučia tą patį, tik bijo tai parodyti (juk jis yra „stiprioji lytis“). Gal rasite artimųjų rate kitų moterų, kurios patyrė persileidimą ir galės jums patarti, kaip greičiau susitaikyti ir nepasiduoti. Yra ir savitarpio pagalbos grupių, kur susiburia likimo draugai, – ieškokite pagalbos ten, svarbu kalbėti apie tai atvirai, neužsisklęsti ir nekaupti neigiamų emocijų. Jokiu būdu nekaltintike nei savęs nei kito asmens dėl įvykusios nelaimės, nes dažniausiai kaltų nėra. Jeigu artimųjų pagalbos nepakanka, savijauta tik blogėja, būtina kreiptis į specialistą – psichologą ar psichoterapeutą, kuris atras būtent jums tinkamą sprendimą.

Kaip patartumėte elgtis partneriui?

Vyrai yra linkę mažiau rodyti savo jausmus dėl kūdikio praradimo arba apskritai juos neigia, tačiau tai nereiškia, kad jie neišgyvena netekties. Šią problemą dar labiau pagilina tai, kad po įvykusio persileidimo tiek aplinkiniai, tiek ir patys vyrai neretai susikoncentruoja tik į moters emocinius bei fizinius išgyvenimus ir pagalbą jai. Visgi, nepriklausomai nuo lyties, neigiamos emocijos niekur nedingsta, o paslapčia kaupdamosi tik gilėja. Todėl vyrai turėtų neslopinti savo jausmų, nesislėpti po kauke „vyrai juk neverkia“ ir duotų sau laiko bei erdvės išgedėti skausmą, nesibaimindami nei liūdesio, nei silpnumo akimirkų, nei neįprastų būsenų (pvz., nuotaikų kaitos, bejėgiškumo jausmo) ar poelgių. Pavyzdžiui, kartais skausmą lengviau paleisti padeda tam tikri veiksmai, pavyzdžiui, laiško negimusiam vaikui parašymas ir sudeginimas.

Tačiau taip pat svarbu, kad partneriai neužsisklęstų vienas nuo kito ir dalintųsi savo išgyvenimais, nekaltintų vienas kito, arba priešingai nepradėtų prisiimti tariamos kaltės, tarsi norėdami palengvinti kito savijautą (o šiose situacijose kaltų tikrai nėra). Taip pat būtina nebijoti pasikalbėti ar paprašyti pagalbos artimųjų, o jei situacija tampa dar sudėtingesnė, rekomenduojama kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą.

Žvelgiant iš medicininės pusės, jei pora patiria du ir daugiau persileidimų, vyras turi pasikalbėti su artimaisiais, ar giminėje nėra buvę vaisingumo sutrikimų, persileidimų, ar nėra jis persirgęs infekcinėmis ligomis, turėjęs traumų bei kitų sveikatos sutrikimų, kurie galėtų daryti neigiamą įtaką nėštumo vystymuisi. Taip pat abiems partneriams rekomenduojama kreiptis konsultacijai pas gydytoją genetiką.

Ar pora gali vėl bandyti pastoti po persileidimo ir kokia tikimybė, kad jiems tai įvyks dar kartą?

Persileidimo tikimybė po buvusio vieno persileidimo yra apie 20 proc. po dviejų – 28 proc., o po trijų ir daugiau – 43 proc. Be abejo, persileidimas sukelia labai daug nemalonių išgyvenimų abiem partneriams, tačiau būtina nepasiduoti ir toliau bandyti susilaukti vaikelio, neatidėliojant to ilgesniam laikui, nes vyresniame amžiuje, o ypač didėjant moters amžiui, ne tik mažėja pastojimo tikimybė, bet didėja ir persileidimo rizika. Po buvusio vieno persileidimo papildomai tyrimai prieš planuojamą kitą nėštumą dažniausiai nereikalingi. Po buvusių dviejų ir daugiau persileidimų rekomenduojamas detalesnis ištyrimas bei ne tik gydytojo akušerio ginekologo, bet ir endokrinologo, genetiko ir hematologo konsultacijos porai.

Terminai, kada vėl galima būtų bandyti pastoti, skiriasi ir nė vieni neturi itin stiprių mokslinių rekomendacijų. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja bandyti pastoti ne anksčiau kaip praėjus 6 mėnesiams po buvusio persileidimo. Tačiau jei persileidimas įvyko savaime, be komplikacijų ir ypač itin ankstyvame laikotarpyje, tai yra iki 12-os nėštumo savaitės, dažniausiai rekomenduojama pastoti bandyti jau prabėgus 3 mėnesiams po buvusio įvykio. Kai kurie mokslinių tyrimų duomenys teigia, kad kaip tik bandymas anksčiau pastoti po buvusio persileidimo didina būsimo sėkmingo nėštumo tikimybę, gerina embriono įsitvirtinimą moters gimdos gleivinėje ir neturi sąsajų su didesne apsigimimų rizika. Visgi, po įvykusio persileidimo rekomenduojama neturėti lytinių santykių bent 2 savaites.

Norite sužinoti daugiau?
Skaitykite: „Aš persileidau“
Daugiau apie MMA:
Skaitykite: „Ginekologės: tabu mūsų darbe nėra“

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (5)

  • Avatar

    Lina

    Sunkiausia tokiu atveju būna kai praėjus mėnesiui visiems aplinkiniams atrodo, kad turėtum nebeliūdėti, nebeišgyventi. Dar skaudžiau kai žmonėms atrodo, kad nieko „tokio“ čia neįvyko ir prasideda pamokymai kaip elgtis toliau. Straipsnis visiškai teisingas, ypač išvargina atsakymų paieška, kai jų nėra dar sunkiau. Bandėm pastoti beveik metus, persileidimas buvo siaubingas, nes jo faktiškai ir nebuvo. Nuvažiavę 12-tą savaitę sužinojom, kad pipiro širdelė nebeplaka jau kelias dienas, gavus siuntimą į klinikas reikėjo kelių gydytojų patvirtinimo kol abu su vyru sugebėjom įsileisti tokią mintį į galvas. Toliau pasakė, kad išgersiu vaistus ir vaisius išsivalys, pirmą dieną ligoninėje išgėrus vaistus streso lygis buvo didžiulis, aš nenorėjau matyti kaip jis mane palieka, panikos priepuoliai kartojosi kol suleido raminamųjų, bet nieko neišėjo – vaistai nesuveikė. Antrą dieną kartojam vaistus – nieko, trečią dieną jau klausėm ar negalima daryti abrazijos, nes abu su vyru nebepakėlėm tos įtampos ir baimės, liepė laukti. Galiausiai keturias dienas praleidus ligoninėje geriant vaistus kurie kelia siaubingą skausmą buvo atlikta abrazija ir mus paleido namo. Po kelių dienų nuėjus pas ginekologę ji pasakė, kad gimda pilna krėšulių ir kraujo, kad gali prasidėti uždegiminiai procesai todėl reikia per tris paras išgerti 10 tų siaubingą skausmą ir persileidimą sukeliančių vaistų. Dar savaitė lovoje, skausmas, atrodė lyg aš jo nepaleidžiu. Praėjo 6 savaitės, o skauda lygiai taip kaip tą dieną kai sužinojau, kad jo širdelė nebeplaka, ar jau turėčiau kreiptis į psichologą?

    reply
    • Avatar

      Giedrė

      Panaši ir mano istorija, 3 metai bandymų, irgi 12 savaičių, 11 savaitę nustojęs vystytis vaisius. Tie vaistai taip ir neišaukė persileidimo, bet man daugiau jų nedavė po antros dienos dozės. Bet tos tabletės atvėrė kaklelį, tad abrazijos metu bent jau kaklelio nedraskė. Gaila, kad jums matyt atmestinai buvo padarytas gimdos išvalymas. Mano atveju, šiandien kaip tik apsilankius pas gydytoją, jau po 2 mėnesių, pasakė, kad viskas tvarkoje. Galim bandyt vėl.
      O dėl psichologinės būklės, tai labiausiai padėjo, tai, kad apie nėštumą jau buvom pasakę daugeliui artimųjų, iš pradžių buvo šokas, tai kaip dabar reikės visiems pasakyt, kad visgi nieko nebus, bet su kiekvienu pasisakymu labai labai lengvėjo. Aš manau, kad tas niekam nesakymas iki 3-4 mėnesio ir yra didžiausia problema. Nes tuo atveju moteris, ne tik kad turi nuslėpti nevykusį nėštumą, bet dar ir slopinti savo emocijas dėl jo. O dar neduokdie kas nors paklaus “ko tokia liūdna?”.
      Aš pasirinkau neliūdėti, nes liūdėti yra labai lengva. Susitaikyti buvo vienintelė išeitis, nes pakeisti nieko negalėjau. Reikia suprasti kuo anksčiau gyvenime, kad laimė yra pasirinkimas, o ne atsitiktinumas. Atsitiktinumas buvo šis nesivystęs nėštumas. Linkiu stiprybės ir sekančio tik laimingo atsitiktinumo.

      reply
  • Avatar

    Ruta

    Straipsnis pasirodęs tą dieną, kai ir mes tai patyrėme:(
    Trys ilgį metai bandymo pamatyti tas dvi juosteles, dirbtinis apvaisinimas, operacija ir skambutis, pranešęs kad mes būsim trys:)
    Džiaugsmas toks didelis, visi tikri nėštumo blogumai ir užgaidos, kitokios vasaros atostogos, jaučiantis išskirtinia. Pranešem artimiesiems gana anksti, nors aš norėjau laikyti sau, o vyras norėjo džiaugtis garsiai. Ir džiaugėmės, tik…
    Daktarų negirdėjimas širdutės plakimo ir žinia…tada vaistai, išsivalymas ir… Išvažiavome prasiblašyti ir vos nenukraujavau, išgąsdinom visus vietinio kaimo daktarus, ir malūnsparniu nuskraidino į ligoninę. Šiandien jau po išvarymo, minčių daug, noras nepasiduoti, garsiai sakyti kas įvyko, ir nenoras sulaukti gailesčio 🙂
    Žinau, kad viskas bus gerai, tik tai vėl užtruks laiko…o jau buvo taip suplanuota…bet kitą kartą nereikia nieko planuoti, viskas įvyks savaime taip kaip reikia 🙂
    Ačiū jums už tokį straipsnį 🙂

    reply
  • Avatar

    Lina

    Sveiki,
    Labai geras tekstas ir daug naudingos informacijos.
    Patyriau du persileidimus 8 savaitę kai vaisius nustojo vystytis 6 savaitę. Pirmą kartą gydytoja labai primygtinai siūlė daryti procedūrą išvalymo nors tam nebyvo jokio pagrindo. Manau mane labiausiai ir nuliūdino ta diena praleista ligoninėje. Antrą kartą pakeičiau gydytoją (draudimo sumetimais) ir ji buvo už naturalų persileidimą, kuris ivyko dar po poros savaičių – labai lengvai tarsi gausesnės mėnesinės.
    Labai patarčiau jeigu tektų rinktis, pasitikėti savo kūnu, tada ir lengviau ir išgyventi visus potyrius.
    Stiprybės visoms 🙂
    Ir palaikykime vieni kitus, kai daliniesi savo liūdesiu atrodo pačiai lieka truputį pažiau.

    reply
  • Avatar

    Diana

    tik isgyvenusios persileidima gali suprasti ka tai reiskia, apie tai kalbeti galejau tik po sekmingo nestumo. Pirmas nestumas, prasidejo kraujavimas, nuvykimas i priimamaji, apziuri ginekologe, ekrane matai jau vaika, galvyte, kojytes, rankytes, daktare ziuri idemiai ir patys skaudziausi zodziai – sirdele neplaka… (iki siol tas ekrano vaizdas mano atmintyje, geriau butu nerodzius) toliau nieko negirdejau, paskui dvieju savaiciu net nepamenu, gerai,kad nedarbinguma duoda,nes greiciausiai verkiau visas dienas.. kai pastojau antra karta, baime neapsakoma, visas nestumas su nerimu, atsikvept sugebejau,kai isgirdau vaiko verkima. Iki siol tai skaudi tema, bet jau susigyvenau, bet faktas yra faktas, kad netekau pirmo vaikelio, ir tai joks ne vaisius ar dar kaip vadina gydytojai, tai mano vaikas, kurio as niekada nepamirsiu

    reply

Komentuok