Nemokamas pristatymas visoje Lietuvoje per 1-2 d.d. Kilo klausimų? Susisiek: pardavimai@nebegeda.lt

Paulius Mačiulevičius: „Užaugti emociškai man padėjo krizė“

Tekstas: Laura Švedaitė

Paulius Mačiulevičius, psichologas, bendravimo įgūdžių treneris, keliautojas, atėjęs į mūsų susitikimą prisipažino, kad šiek tiek nerimavo dėl pokalbio. Svarstė, ar pavyks papasakoti kažką vertingo ir įdomaus apie vyrų emocinius poreikius santykiuose. Pasakė tai ramiai ir su pasitikėjimu. Kitaip tariant, Paulius atpažino, kad jaučia nerimą, ir išsakė tai man. Šitaip jautriai gimė mūsų santykis. Ir vėliau, pokalbio metu, aš supratau, kad šis jo veiksmas, rodos, toks paprastas, bet išties reikalaujantis daug nelengvo darbo su savimi, paklojo pamatą mūsų pokalbiui apie vyrų emocijas, santykių kūrimą ir santykį su pasauliu.

Pauliau, mūsų visuomenėje skirtumai tarp vyrų ir moterų tarsi niveliuojasi. Ką manai apie tai? Kodėl kai kurie tame įžvelgia problemą?

Aš, pavyzdžiui, identifikuoju save kaip tradicinį vyrą. Esu beždžioniškas, kitaip sakant, archetipinis, vyras. Man patinka sportas, ekstremali gamta, šaltis, grumtynės, dideli atstumai. Man patinka varžytis su kitais vyrais. Ir ši konkurencija evoliuciškai gali būti pozityvi – varžydamiesi mes pamatom vienas kito silpnybes ir šitaip galime stiprėti, augti, pasitikėti vienas kitu ir tuomet apginti savo valdas. Vadinu tai vyriška partneryste.

Sutinku, kad šiandien mūsų, vyrų ir moterų, vaidmenys niveliuojasi ir aš bandau perimti dalį tradicinio moteriškumo funkcijų, bet tai nėra lengva. Aš paprasčiausiai neturiu įrankių.

Pavyzdžiui, dešimt metų trunkančiuose santykiuose penkerius metus aš buvau absoliučiai neįgalus emociniame lygmenyje. Nesupratau savo emocijų, nemokėjau jų reikšti, neatpažindavau kito emocijų. O vienas pagrindinių elementų santykiuose šiandien juk yra emocinis ryšys. Anksčiau pakakdavo būti kartu iš išskaičiavimo. Tad aš džiaugiuosi, kad moterys ir vyrai tampa lygiaverčiai visuomeninėje erdvėje, tačiau manau, kad biologijos visgi negalime ignoruoti.

Aš manau, kad mano užduotis yra susipažinti su savimi kaip su vyru ir, žinant savo ribotumus, vietas, kurias norėčiau sustiprinti, potencialą, bandyti pažinti partnerės moteriškumą – šitaip mes susitiktume pusiaukelėje.

Kai lyčių vaidmenys pradėjo panašėti, vyrai neteko galios jausmo, kurį suteikė tai, kad vyras valdė materiją ir patriarchalinėje visuomenėje buvo šeimos galva. Sustiprėjusi moteris santykiuose pradėjo reikalauti emocinio išprusimo, jautrumo, o tradiciškai vyras gi nemoka šitų dalykų! Vyru būti labai sudėtinga. (juokiasi)

Ir ką tuomet daryti?

Man atrodo, kad visų pirma reikėtų įsivardyti savo pamatines dalis. Čia norėčiau paminėti kontraversiškai vertinamą klinikinį psichologą Jordaną Petersoną. Jis teigia, kad mes neturime vaikystės laimės ir savo gyvenime privalome rasti lauką, už kurį galėtume prisiimti atsakomybę, nes tik jausdami spaudimą, svorį ant pečių, mes jaučiamės stabilūs. Ir stiprybė yra mūsų pasirinkime – pradėsiu nešti per daug – susmegsiu, per mažai – nesijausiu laimingas. Ši taisyklė galioja ir santykiams. Už ką aš galiu prisiimti atsakomybę? Man asmeniškai tai yra gan šviežias atradimas.

Ilgą laiką būdamas santykyje aš vaikiausi laisvės, tačiau, kai supratau, kad noriu prisiimti atsakomybę kaip ilgametis partneris, kaip galbūt būsimas tėtis, aš įgavau visai kitokį pamatą.

Ir tai nereiškia, kad man tos laisvės nebereikia – tiesiog ją gaunu kitais būdais, mažesnėmis dozėmis.

Pavyzdžiui?

Pagrindinis mano partnerės poreikis yra ryšys, o mano pagrindinė vertybė – laisvė. Ji yra išmokusi, kad savaitgalius reikia leisti kartu, aš esu išmokęs, kad savaitgaliai yra mano reikalas.

Ir štai mūsų poroje dėl to randasi konfliktas – aš noriu varyti į varžybas, o jai jau pastarasis žodis skamba kaip keiksmažodis. Ilgainiui ji pradeda jaustis neišgirsta, nemylima.

Kadangi ji gerbia mano pasirinkimą, gerbia ir myli mane kaip partnerį, šito man nesako. O aš matau, kad kažkas negerai, važiuoju į tas varžybas ir jaučiuosi kaltas. Po kurio laiko mes išsikalbam ir aš suprantu, kad jeigu vieną savaitgalį praleisiu su savo partnere, t.y. vieną ketvirtadalį savo laisvės paaukosiu, mes atgausime pusiausvyrą.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba labai paprastai…

Čia tikriausiai reikia pabrėžti, kad paprasta tampa tada, kai išmokstu atpažinti ir artikuliuoti savo emocinius poreikius. Nereikalaudamas ir nekaltindamas. Yra įvairiausių metodikų, pavyzdžiui, penkios meilės kalbos.

O ką galėtum pasakyti apie emocinį intelektą? Ar jis atlieka reikšmingą vaidmenį poros santykiuose?

Čia galiu kalbėti tik apie save. Iki tam tikro savo gyvenimo momento buvau emociškai neraštingas. Mano emocinį intelektą „lavino“ filmai ir serialai, pavyzdžiui, „Daktaras Hausas“. Šaltaveidis, nesijuokiantis ir neverkiantis vyras. Toks aš ir buvau – nepiktas, nelinksmas, nesijuokdavau net iš juokingų bajerių.
Ir kadangi santykiuose labai daug vaidina emocijos, tai jos manyje kunkuliuodavo – aš, aišku, nežinodavau, kas su manimi darosi, ir dažniausiai, kai jau prisikaupdavo, išsprogdavo su pykčiu.

Pyktis buvo vienintelė raiška, kurią buvau išmokęs. Mano tėtis lygiai taip pat elgėsi. Ir tada mano draugė klausdavo manęs: „Pauliau, tu pyksti?“ O aš grieždamas dantimis atsakydavau: „Nepykstu!“

Mokytis pažinti savo emocijas – juodas darbas. Įsivaizduok, tik po dešimties metų draugystės aš suvokiau, kad kartais jaučiuosi vienišas. Juk čia normalus jausmas, ar ne? Betgi vyras – tai vienišas vilkas, visagalis karys, čiagi jėga… Bet kai leidau sau pripažinti, kad esu vienišas ir pažeidžiamas, išsakiau tai savo draugei, mes suartėjome.

Kas tau padėjo emociškai užaugti ir išsiskleisti stipriosioms savybėms?

Krizė. Esu labai dėkingas savo partnerei, tėvams, gyvenimui, kad išgyvendamas savo krizę, neužsisklendžiau, nepasidaviau, o nusprendžiau nerti į tą visą chaosą, jame pasimurkdyti ir susidoroti. Tamsoje ieškojau to menkiausio šviesos spindulėlio.

Netektys, ligos, kitokie staigūs gyvenimo posūkiai stipriai išmuša iš vėžių. Ir čia labai svarbu neignoruoti realybės – nenustoti ieškoti, galbūt užsiimti kūryba, kibtis į artimą žmogų, kalbėtis.

Labai svarbu užsiimti tokia veikla, kuria gali save artikuliuoti, išnešti save iš vidaus. Paprastas dalykas – kai nežinau, kas mane valdo, leidžiuosi valdomas, o kai pamatau tą „velnią“ dienos šviesoje, tuomet tampu įgalus kažką daryti. Nupasakosiu tokį vaizdą – einu naktį per mišką ir vilkas užstaugia, pasidaro labai baisu, tuomet uždegu prožektorių ir pamatau, kad tas vilkas stovi voljere – problema išspręsta. Labai svarbu uždegti tą „prožektorių“.

Kodėl ne visi jį uždega?

Kartais būna baisu pažiūrėti į savo vidų, kartais toji problema nėra pakankamai didelė, ir dažnai jos teikiama vertė yra didesnė už patiriamus nuostolius. Pavyzdžiui, grįžta vyras po darbo, mato – jo moteris verkia, ir galvoja: „Na, gerai, palinksėsiu dabar galva, pavaizduosiu, kad klausau jos ir praeis“, ir užsisuka toks bendravimo ratas.

Nes jis bijo pasižiūrėti į jos vidų, pats pabūti su nepatogiais jausmais, ir gal net apie save ką nors šlykštaus sužinoti – juk išties yra labai baisu lįsti giliau ir gal net suvokti, kad gyvenime tu savo žmonos ar partnerės nesuprasi. Nesinori jaustis bejėgiu.

Vienaip ar kitaip, negalima versti žmogaus žiūrėti ten, kur jis nenori. Galbūt jis dar nėra pasiruošęs. Gyvenimas pats parodys. Jis turi pats norėti sau padėti.

Pasakei labai įdomią mintį – galbūt daugybė kartu gyvenančių žmonių tiesiog negali vienas kito iki galo suprasti. O viešame diskurse mums juk peršama „dviejų puselių“ idėja.

Kai šitą suvokiau, buvo neskanu. Tada teko šią problemą racionalizuoti, pažiūrėti mechaniškai ir pasitelkti evoliuciją – kiekvienas žmogus turi visiškai unikalią gyvenimo patirtį ir vien tai jau yra kliūtis iki galo suprasti kitą. Kiekvienas turime unikalius pasaulio suvokimo žemėlapius.

Mes galime praleisti dešimtis metų kartu, gilintis vienas į kito poreikius, jausmus, tačiau vis tiek iki galo nesuprasime, kaip mąsto, jaučia ir elgiasi mano partneris. Ir čia yra santykių žavesys – jei išsaugau smalsumą ir pasiryžimą kurti – santykiai gali tapti nuostabiu meno šedevru, kurį puoselėja du skirtingų meno mokyklų atstovai.

Kita vertus, mes egzistuojame per santykį su pasauliu. Ir man atrodo, kad pasitikėjimas savimi ir gyvenimu daro didžiulę įtaką to santykio kokybei. Kaip tą pasitikėjimą auginti?

Leisti sau svajoti ir daryti bent mažyčius žingsnelius, kad pasiekčiau sėkmę. Ir jeigu aš guliu lovoje, man liūdna, esu krizėje, nuėjimas iki vonios jau yra savivertės stiprinimas. Gulėdamas lovoje esu paprasčiausias nevykėlis, o nuėjęs iki vonios jau esu žmogus, gebantis pasirūpinti savo higiena. Reikia kaupti sėkmės patirtis. Mes mokomės per patirtį.
Ir visiškai nesvarbu, kokio dydžio yra toji mano savivertė. Visada galiu ją auginti. Žinoma, yra įvairiausių psichologinių teorijų, sakančių, kad savivertė susiformuoja pirmaisiais gyvenimo metais, ar iki trejų ar šešerių.

Bet aš manau, kad jai auginti skirtas visas gyvenimas. Svajodami ir žengdami mažus žingsnelius sėkmei pasiekti, mes augame visokeriopai, esame iniciatyvūs ir, svarbiausia, išsilaisviname iš aukos vaidmens.

Manau, labai svarbu nesikoncentruoti į praeitį ir nuoskaudas, o galvoti, ką aš galiu padaryti dabar, kad man būtų geriau.

Tačiau dažnai būna taip: kai vienas partneris pradeda augti ir keistis, santykius ištinka krizė…

Taip, ir man čia įdomiausias momentas, kai išeikvojami visi santykio resursai. Kai, atrodo, viską padariau. Kaip tada pamaitinti tą santykį, kaip spręsti krizę? Šiame akligatvyje stovėjau ne kartą.
Kelionės po Indiją metu lankiausi pas vieną tokį guru. Dešimtys milijonų žmonių seka juo kaip dvasiniu lyderiu. Susitikimo metu dalyvavo tūkstančiai žmonių. Ir viena moteris uždavė jam tokį klausimą: „Gyvenu su vyru 25-erius metus, jis prieš mane smurtauja, eina pas kitas moteris, jau ilgą laiką bandžiau taisyti mūsų santykį, ką daryt?“ Ir šis guru, kuris visada tvirtindavo, kad skyrybos yra „didžiulė trauma ir tiesiog pats blogiausias sprendimas, paveiksiantis tiek šį, tiek kitus gyvenimus“, atsakė: „Jeigu jūs padarėte viską, ką galėjote, ir esate dėl to rami, palikite savo vyrą.“ Minia pradėjo šlamėti iš nuostabos. Visiškai sutinku su tokiu patarimu.

Kita vertus, santykis visada yra dviejų žmonių kūryba. Kaip nesiliaujantis paveikslo tapymas. Kiekvienas galvoje turime savo pradinį tobulą vaizdinį ir nuolat ieškome kompromiso, kol pradedame tapyti panašiai. Iki kitos krizės.

Kartais atrodo, tiek nedaug būtų reikėję, kad vienas iš partnerių pradėtų keistis į gera, bet gyvybė nutrūksta, ir viskas. O svarbiausia yra tikėjimas. Daug yra dalykų, kurie manęs netenkina mano santykyje, bet aš tikiu, kad mudu vienas kitam padedam augti ir tobulėti.

Šiame mūsų tinklalaidės SULTYS epizode psichologas Antanas Grižas pasakoja apie vyrų emocinį pasaulį ir ką galima padaryti norėdami praplėsti jo horizontus: Apie ką vyrai tyli?

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (2)

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.