Nevaisingumas – tik etapas

Iliustracijos autorė Renata Krasovskaja

Mūsų poroje diagnozė – nevaisingumas – buvo daugiau nei dvejus metus, kol netapo tiesiog praeitu ir pamirštu gyvenimo etapu. Ir turbūt pagrindinis momentas, paskatinęs apsisukti, grįžti, pabandyti dar kartą, – atėjęs suvokimas, kad diagnozė nėra nuosprendis, o tiesiog dar vienas kalnas, kurį reikia įveikti ir į jį įkopus pažvelgti į viską iš viršaus.

Kai pradėjome planuoti vaikus, jau buvome kelerius metus susituokę, turėjome darbus, namus ir jautėmės visiškai subrendę šiam sprendimui. Mėgstu greitą rezultatą, tad tikėjau, kad po kelių mėnesių jau galėsime džiaugtis ir ruoštis pokyčiams. Deja, mėnesiai bėgo, o aš vis nepastojau. Visgi buvo ką kaltinti – tai darbas, tai naujos užduotys, tai atostogų nebuvimas ar stresas ir t.t. Sunku buvo man, viską kontroliuoti norinčiam žmogui, suvokti, kad kažkas nepavyksta, kažkas nuo manęs nepriklauso, o svarbiausia – aš nežinau kaip tai sutvarkyti.

Manau, vaikų „darymas“ tik iš pradžių yra smagus procesas. Po kelių nesėkmingų mėnesių, ypač ėmus griežtai sekti ciklą, ovuliaciją, vaisingas ir nevaisingas dienas, seksas tapo darbu, užduotimi, kurią toli gražu ne visuomet norėjosi vykdyti. Visas nerimas dėl nesėkmingų bandymų ir mylėjimasis pagal tvarkaraštį tikrai nestiprino santykių su vyru. Tad kalbėdavomės, kalbėdavomės, kalbėdavomės…

Pati esu gydytoja, tad žinojau keletą terminų, per kuriuos sveikos poros turėtų sėkmingai pastoti, ir, jiems praėjus, kreipiausi į specialistus. Atlikus daugybę kraujo tyrimų, įvertinus kiaušintakių praeinamumą rentgenologiškai, ištyrus vyrą paaiškėjo, kad jokių sutrikimų nėra. Gydytoja padrąsino tęsti, ką pradėjom, ir kantriai laukti. Tęsėm, laukėm, tačiau nerimas ir stresas tik didėjo. Atėjus pas vaisingumo specialistus pasiūlymas buvo tik vienas – pagalbinis apvaisinimas, teigiant, kad kitais metodais susilaukti vaikų šansai maži.

Medicininis išsilavinimas šioje vietoje visai negelbėjo – pradėjus skaityti ir bandant susipažinti su laukiančiu procesu sukdavo pilvą ir svaigdavo galva. Pradėjau ieškoti kažkokių kelių, bandymų pakliūti pas vienus ar kitus specialistus, tačiau nuo įvairiausių istorijų ir komentarų internete šiaušdavosi plaukai – žmogiškumo tame, drįstu pavadinti – versle, atrodė mažai.

Jaučiausi taip, lyg tunelio gale šviesos nebūtų. Per Kalėdų vakarienę pratrūkau, verkiau nesustodama šeimos rate dėl bejėgiškumo, nežinojimo kur lėkti, kur bėgti, kur kreiptis. Atrodė, kad be vaikų ateities nėra, o visa tai, ką darau, nebeturi prasmės. Ir šis išsikalbėjimas ir tėvų palaikymas, kad viskas bus gerai, kažkaip padėjo suvokti, kad dar ne viskas prarasta.

Aš tiesiog nuėjau antros nuomonės pas kitą gydytoją, ne tokią garsią ir prabangią, tiesiog dirbančią vienoje iš šeimos klinikų. Ir ji į mane pasižiūrėjo kaip į pacientę, kelis kartus kartojo echoskopiją, atliko papildomus kraujo tyrimus, nukreipė laparoskopijai. Atrodė, kad viskas turėtų būti gerai, aiškios priežasties, kodėl nepavyksta pastoti, nebuvo. Ir po visų tyrimų man paskyrė ovuliaciją skatinančių vaistų. Po 2,5 metų vargo išgėriau tris tabletes, kurių poveikio nejutau, ir kitų mėnesinių nebesulaukiau. Likus savaitei iki 30-ojo gimtadienio paaiškėjo, kad laukiuosi dvynių! Ir dabar galiu tik pasidžiaugti augančiais vaikais, visai kitais rūpesčiais ir išmoktomis gyvenimo pamokomis.

Su linkėjimais visoms „nevaisingoms poroms“ – ieškokite gydytojo, kuris tiki jumis ir nori jums padėti.

Norite sužinoti daugiau?
Klausykite „Sultys“ epizodo: „Nevaisingumas: tik etapas ar diagnozė?“

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.