Iliustracija: Julija Straižytė

Nerimaudama laukiu maždaug dvidešimt minučių. Galiausiai jis išlenda iš už durų, padeda mano kompiuterį ant stalo ir sako: „Nekokios naujienos. Jūsų kompiuterio space mygtukas užstrigęs, nes mechaniškai pažeista membrana aplink jį, todėl taisymas nepadengiamas garantijos. Kompiuterio klaviatūrą pakeisti jums kainuotų 500 eurų.“ Kol mano lūpos sako „Kaip membrana gali būti mechaniškai pažeista, jeigu aš prie to mygtuko nelindau?“, galva jau piktdžiugiškai atneša vaizdinį, kaip prieš kelias dienas žiūriu jutubo video, paieškoje paklaususi, kaip namuose atstriginti nefunkcionuojantį mygtuką. Tada, pasinaudojusi visagalio interneto patarimu, pasiimu storesnio popieriaus ir vedžioju aplink space klavišą, aišku, pažeisdama tą nelemtą membraną.

Kai išeinu iš „Panoramos“, net neprakvėpuoju – išdedu save į šuns dienas ir be perstojo suku mintyse tą patį vaizdinį, kaip popieriumi vedžioju aplink savo kompiuterio klaviatūrą.

Vėliau pagalvoju, jog jaučiuosi lyg obuolys, kurį pati valgau. Kai įsėdu į troleibusą, manęs likę tik pusė, grįžusi namo aš – tik graužtukas, o prieš užmigdama dar kelias valandas vartau tą graužtuką rankose ir atidžiai tyrinėju, kaip iščiulpti paskutinę gyvastį, kol galiausiai iš manęs nelieka nieko, tik kelios karčios nemokėjimo atleisti sau sėklos.

Kad nemoku ir net nesistengiu mokytis atleisti sau, jaučiau jau seniai. Tai ryškiai užčiuopiu tais šeštadienio rytais, kai prabudus 13 valandą pirma mintis, kuri pamojuoja man iš už pasąmonės užuolaidos, yra „sveikinu, šiandien nespėsi nuveikti nieko produktyvaus“. Tai užčiuopiu, kai daug dirbu, o tada, kai ateina laikas parodyti savo darbo vaisius, imu kūnu ir mintimis drebėti, nes bijau, kad „žmonės nepamatys, ką aš iš tiesų sugebu“. O kai viskas praeina, penkis šimtus dešimt kartų sau pakartoju „kiek galima tau sakyti, kad nebūtum tokia jautri?“ Tai užčiuopiu, kai pavargusi, nepavalgiusi ar tiesiog nepagalvojusi brangiam žmogui pasakau tai, ko šiaip niekad nenorėčiau pasakyti, tada atsiprašau daug kartų ir intensyviai, ir man, be abejo, atleidžiama, bet aš tuo dar ilgai nepatikiu, ir greit susiorganizuoju niekaip nesibaigiantį saviplakos festivalį. Tai užčiuopiu, kai įsimyliu greitai ir be pagrindo, arba, atvirkščiai, kai niekaip nesugebu įsimylėti, nors ir mano racionalumas, ir visi žmonės, kurių nuomonė man svarbi, mano, kad neįsimylėti būtent to žmogaus būtų didžiai kvaila.

Tai užčiuopiu, kai mane kviečia susitikti, o aš būnu pavargusi, sunerimusi arba paprasčiausiai jaučiu, kad šįkart susitikti nenoriu, atsisakau, o tada ilgai galvoju, kad taip padariusi kvietusį žmogų įžeidžiau.

Tai užčiuopiu, kai susitikimo atsisakyti neįstengiu, o dar labiau, kai neįstengiu pasiūlymo, kuris man patinka, priimti tik todėl, kad bijau spontaniškumo ar nepasitikiu savimi. Tai užčiuopiu, kai nepasiruošusi einu į universitetą. Kai imu kvestionuoti savo gyvenimą ar lygintis su kitais ir prieinu išvadą, jog šiuo metu turėčiau keliauti po pasaulį ar skubėti skaityti visus klasikus, kad iki mirties spėčiau pamatyti, pajusti ir sužinoti visa, kas man atrodo svarbiausia. Kai būna dienų, kai verkiu gailėdama savęs ar šiaip šūdinai jaučiuosi, nors puikiai suvokiu, kad baugiai didelis skaičius šios Žemės gyventojų neturi nė pusės tiek, kiek turiu aš. Kai peršąlu netinkamiausiu momentu, kai negaliu užmigti, kai neišdrįstu pasisakyti, kai per greitai padarau išvadas – ir šitą sąrašą galėčiau tęsti iki begalybės.

Aš hiperbolizuoju kiekvieną savo didelį, mažą ar tik įsivaizduojamą susimovimą ir vis suku ir suku jį galvoje, kartodama sau, kas nutiko netinkamai, o kalta dėl viso to – aš.

Keista, nes, regis, aš tikrai puikiai suvokiu esanti tiesiog žmogus, kuris, deja, labai dažnai susimauna, nepagalvoja apie pasekmes arba per daug apie jas galvoja, o svarbiausia – kurį veikia įvairiausi atsitiktinumai, bet vis tiek bandau save įtikinti, kad susimauti neturiu teisės. O juk žmogiškos, paprasčiausiai žmogiškos klaidos kartais kainuoja kur kas daug daugiau nei 500 eurų.

Kartais tokios klaidos kainuoja šeimą. Viso gyvenimo santaupas. Didžiausius tikslus, svajones, planus. Kito žmogaus gyvybę.

Kartais žmonės privalo atleisti sau ne tik už leptelėtą įžeidimą, bet už žodžius, nutraukiančius žmogiškąjį ryšį dešimtims metų. Už silpnumo akimirkas auginant vaiką, kai beprotiškai norisi sustabdyt pasaulį su vaikučiu jo centre bent pusdieniui, išbėgt į lauką, apsikabint didžiulę pušį ir jai penkis šimtus kartų išrėkti „pavargau pavargau pavargau, man baisu man baisu man baisu“. Už tai, kad visą gyvenimą praleido ne su tuo žmogumi, kurį iš tiesų mylėjo, kad įkrito į priklausomybę ar kad visą gyvenimą gyveno „teisingai“ ir niekada neišdrįso eiti ten, kur buvo savo vidinio balso šaukiami, o dabar jaučia, kad visas didysis jų gyvenimo kelias seniausiai pasukęs visai ne ten, kur pasukti turėjo.

Berlyne 2005 metais buvo pastatyta 2711 memorialinių plokščių su trimis milijonais per holokaustą nužudytų Europos žydų vardų. Šiuo veiksmu visas pasaulis (o ypač – Vokietija) užsimerkė, įkvėpė ir pasakė: „Mums labai, labai, labai skauda. Mes atsiprašom pasaulio ir savęs“.

Dažniausiai dalykai, už kuriuos neįstengiam sau atleisti, visai nepanašūs į holokaustą. Jie nutinka labiau nesąmoningai, ne iš blogos mūsų valios, anaiptol – dažniau tik todėl, kad mes kaip tik norime, jog būtų geriau.

Jie nutinka, nes mes – tieji, neišvengiamai gyvenantys su silpnumo akimirkomis, su savęs nepažinojimu, su baimėmis ir kompleksais, su aplink vykstančiais kvailais atsitiktinumais, su privalomais pasirinkimais, su troškimais, su mums keliamais reikalavimais, su klaidingu tikėjimu, kad viskas priklauso nuo mūsų, su didžiuliu noru mylėti ar būti mylimiems, su fiziniu ir dvasiniu nuovargiu – trumpai tariant, su didele viduje banguojančia gyvybe. Kai geriau pagalvoji, supranti, kad kaltinti save už savo gyvumą yra absurdiška. Tačiau kai vis tiek regisi, kad šįkart mūsų gyvumas pridarė tiek baisybių, kad sau atleisti neįstengsime niekada, tuomet tikrai labai verta prisiminti, kad žmonija sugebėjo arba labai stengiasi sau atleisti net už holokaustą.

Saviugdos knygos ir jogos treneriai moko mus paleisti, atleisti, mylėti be sąlygų, priimti save ir gyvenimo tėkmę. Aš nuoširdžiai nežinau, kaip sugebėti šitaip nušvisti.

Jaučiu, kad mokytis sąmoningumo – būtina, bet mokytis tuo pačiu reikia ir skausmo, kurį neišvengiamai suteikiame mes ir neišvengiamai, deja, patys sau.

Tai būtina, kad sutikus save susimovimo ar silpnumo akimirką užtektų stiprybės paglostyt sau viršugalvį ir pratarti raminantį „žinau“ užuot, nesugebėję pažiūrėti patys sau į akis, nueitumėm šalin palikę save maudytis tirštoje, svilinančioje ir dažnai beprasmėje saviplakos kančioje. Paminklus kaip Berlyne esam skolingi patys sau. Artėjančios šventės – proga juos statyti. Kad ir, tarkim, vietoj meduolinių namelių. To ir linkiu.

Tau taip pat patiks šis mūsų tinklalaidės SULTYS epizodas, kuriame dainininkė Monika Linkytė pasakoja, kaip išmokti priimti save tokį, koks esi: Kaip pamilti save?