Melita Vilkevičiūtė. Apie traukinius, į kuriuos „turiu“ suspėti
Tekstas: Melita Vilkevičiūtė
Nuotraukos autorė: Akimirkų Gaudyklė
Kol bakalauro studijų integracijos savaitės metu apsupta ką tik sutiktų 150 bendrakursių bandžiau keverzoti anoniminį klausimą akademinei konsultantei, galvojau, ką grįžusi namo galėčiau pasigaminti vakarienei… Galvojau apie bernus, apie naują miestą, jo barus ir teatrus, galvojau, kaip gera, kad jaučiuosi pagaliau leidžianti sau tą savo versiją (kuri nė karto nėra neparuošusi namų darbų, lygiai kaip nėra rūkiusi cigaretės) su visam palikti kartu su išaugtais daiktais gimtajame mieste.
Kai lapeliai buvo surinkti ir klausimai nuskambėjo garsiai, išgirdau: „Kaip gauti praktikos vietą Jungtinių Tautų Organizacijoje?“, „Kaip parašyti gerą bakalauro darbą?“ ir „Kaip suspėti įšokti į Erasmus mainų traukinį?“ Iš universiteto tądien išėjau su puikiai pažįstamu, kiek keistai krūtinėje maudžiančiu jausmu – vos išgirdusi, kuo gyvena mano bendraamžiai, kuriais per tą savaitę jau buvau spėjusi susižavėti, vėl surakinau ką tik atsipalaiduoti spėjusius pečius ir į kišenę įsibrukau traukinių tvarkaraštį. Traukinių, į kuriuos būtinai turiu suspėti įšokti.
Įsivaizduoju, kad šiai mano jausenai labai stipriai prijausti turėtų žmonės, įkopę į ketvirtąją dešimtį, kai visi draugai pradeda kurti šeimas ir gimdyti vaikus, o jie patys diena iš dienos galvoja apie tai, į kokį barą nueiti vakare, kokią šalį aplankyti artimiausiu metu, kokius filmus greit pradės rodyt „Pasakoj“, kaip nesufailinti dar vienų santykių arba kaip esamą darbą pakeisti tokiu, kuris iš tiesų teiktų malonumą. Ir jaučiasi tie žmonės dėl savo gyvenimo visiškai gerai tol, kol periferiniu matymu vieną akimirką nepastebi kelių porų juos stebinčių tetų-dėdžių-kaimynų akių, šviečiančių klausimu „Na, mieloji(-asis), tai kada vaikai?“
O kur dar visi traukiniai, į kuriuos turi nepavėluoti prieš suaugdamas – pirmas bučinys, pirmi santykiai, pirmas lytinis aktas, įstojimas į universitetą.
Visa tai turi vykti laiku, kokiu vyksta daugumai; nei per anksti, nei per vėlai, nes pirmąkart pasimylėti keturiolikos ir dvidešimt penkerių yra vienodai keista, niekas nekalba, bet visi žino, kad tai turi įvykti kažkur per auksinį šio laikotarpio vidurį, lygiai kaip žino, kad po mokyklos normalu yra stoti į universitetą ir normalu yra po universiteto susirasti darbą ir kurti šeimą, pirkti būstą ir gimdyti vaikus.
Šitaip prasideda bėgimas. Liguistas, emociškai sekinantis bėgimas, lydimas „atleisk, neturiu laiko“, kurį kartoji artimiems žmonėms, o ypač intensyviai – pačiam artimiausiam – sau. Šitaip prasideda ir lyginimasis. Tas į traukinį įšoko, tas uždirbo tiek pinigų, kad traukinį nusipirko, tas nespėjo, aha, gerai, ramiau, kad nebūsiu vienintelis nevykėlis, nespėjantis pagal tvarkaraštį.
Va tau ir globalizacija, kosmopolitizmas, taikos ir minties laisvės amžius. „Think global, act local“ – rėkia pasaulis. Tada tu garsiai šauki, kad meilė neturi lyties, kad vyrai irgi verkia, kad visi visuomenės konstruktai, kuriuos užgyvenom per amžius, yra fikcija, iš kurios privalom atsibusti, bet grįžti namo ir rimtai galvoji apie paskolą būstui, nes tau jau trisdešimt, o savo namų dar neturi – nenormalu.
Labai įdomu yra galvoti apie pačią normalumo sąvoką. Regis, kiekvienas pažįsta tą bičą arba paną, kuri(-is) nebaigė mokyklos, nutranzavo iki Azijos, gyvena kas mėnesį vis kitoj šaly kur nors palapinėj ar kalnuose su vietiniais, vis grįžta į Lietuvą, susimojuoja su tėvais ir draugais ir vėl išvažiuoja. Arba tą, kuri(-is) nelaikė arba neišlaikė mokyklinių brandos egzaminų, o tada pradėjo daryti tatuiruotes ir dabar yra vienas kiečiausių kada nors pažinotų žmonių. Tų žmonių dėdulės su tetulytėm niekada nepaklaus, kada vaikai, nes į šiuos vilčių jie jau seniai nebededa, šitie tai vis ne kaip žmonės, tai nėra ten ko per daug iš jų ir tikėtis – jie gyvena nenormalius gyvenimus ir yra tokie, hm, šiek tiek nevykėliai.
Tik nenormalumas tiems „nevykėliams“ dažniausiai reiškia labai laimingus gyvenimus, nes visus praleistus fikcinius traukinius jie arba iškeitė į tikruosius, arba palydėjo šypsenomis, pamojavo dėdėms ir tetoms ir išėjo daryti dalykų, kuriais iš tikrųjų tiki, taip, kaip jie jaučia, laiku, kuris jiems, o ne bet kam kitam atrodė tinkamiausias.
O mes, visi vykėliai, taip ir liekam toliau forsuoti savo gyvenimų ir iš jų reikalauti beprotiškai daug ir būtinai tinkamu laiku, todėl pervargstam arba pasiligojam, todėl nustojam džiaugtis, nes atribojam save nuo bet kokių patirčių, kuriose tiesiogine prasme galėtumėm būti nors šiek tiek nevykėliai, tarkim, visą gyvenimą norėję šokti, keturiasdešimt penkerių į šokių pamokas niekada neužsirašom, nes laikas pradėti šokti jau seniai praėjęs – dabar pradėti jau kažkaip nei jauku, nei normalu.
Kalbėdama apie „normalumo“, „natūralumo“ absurdiškumą negaliu nepacituoti Yuval Noah Harari, kuris knygoje Sapiens rašė: „Kultūra yra linkusi įrodinėti, kad draudžia tai, kas nėra natūralu. Tačiau biologiniu požiūriu tokio dalyko, kaip nenatūralu, nėra. Natūralus yra absoliučiai visas galimybių spektras. Išties nenatūrali – tai yra gamtos dėsniams priešinga – elgsena tiesiog neįmanoma, todėl jos nereikia nė drausti.“ Šitie žodžiai labai tinka perduodant linkėjimus visiems tiems, kurie mano išmanantys normalumą.
Gera turėti tikslų ir svajonių, bet kaip negera kartais suprasti, kad didžiulė dalis jų – visai ne mūsų.
Koks stiprus beprasmiškumo jausmas tada gali apimti, kai supranti, kad traukiniai, į kuriuos šitaip stengiesi įšokti, veža visai ne ten, kur tau reikia – vadinasi, kad stengiesi gyventi visai ne savo gyvenimą.
Todėl kai gerklėje kartu su jausmu, kad kažkur nespėji, kažką privalai ar esi nevykėlė(-is) įstringa gumulas, regis, verta būtų pagalvoti, ar jis tikras, ar tau sugalvotas pagal amžių, lytį, profesiją, studijas, t.t. Jei paaiškės, kad, visgi, sugalvotas, manau, sveikiausia fizine ir mentaline prasme būtų jį tučtuojau iškosėt (jei nesiseka, labai efektyviai tai padaryti padeda psichologai ir psichoterapeutai), tada sulaukti traukinio, į kurį turėjai įlipti, pamojuoti jam nuvažiuojant, išsitraukti rašiklį, užsirašyti ant kaktos „nevykėlis“, išsišiept dėdėms ir tetoms, kuriems nuo šiol toks būsi, apsisukti ir eiti ten, kur nevažiuoja traukiniai. Arba kur traukiniai tuo pačiu maršrutu važiuoja kas valandą, todėl gali palaukti, kol pati (pats) pajusi, kada yra laikas lipti. Arba kur traukiniai važiuoja link Azijos, link mylimųjų, link seniai atidėliotų troškimų ar poilsio, link baro, link kino teatro. Link jūsų gyvenimo, o ne jums sugalvotojo.
Ričardas
Taip, Melita, jėėėėėėėėėė!
Rimantė
O kaip pažįstama, kai tau per giminių sueigas viena iš tetų baksnoja pirštu ir sako, o aš jau tavo metų ir vyrą ir vaikų turėjau, o tu ką? Arba dar: Rinkis rinkis, kad tik suspėtum nors į paskutinį traukinį.
Toks geras straipsnis, o ypač paskutinė pastraipa, kuri įkvepia pasiųst visas tetulytes ir dėdes toli toli ir pasakyt, čia mano gyvenimas ir gyvenu taip kaip noriu, kada norėsiu tada ir įlipsiu į tą traukinį ir gal visai ne į tą, į kurį jūs norėtumėt. Ačiū!!
Renata
Suspėsi, Melita, į visus traukinius, nes jų tvarkaraščiai tik tavo galvoje.