Mano svajonių gimdymas

Savo patirtimi dalinasi Eglė Terekaitė. Eglė yra ajurvedos konsultantė, padedanti moterims ruoštis sąmoningam pastojimui, nėštumui ir gimdymui.
Nuotraukos iš Eglės asmeninio archyvo

Ilgai galvojau, ar galiu viešai dalintis savo gimdymo istorija, juk tai kažkas tokio intymaus ir kartu stebuklingo. Tačiau paskatinta kelių artimiausių žmonių ir minties, kad ši istorija įkvėps kitas moteris natūraliam gimdymui be jokių baimių, dalinuosi.

Dar dalinuosi ir dėl to, kad paneigčiau kelis mitus:

– Jei mama ar močiutė gimdė sunkiai ir ilgai, tavo gimdymas taip pat bus sunkus, ilgas ir skausmingas.
– Jei esi labai liekna ir tavo klubai labai siauri, pagimdyti bus beveik neįmanoma arba labai sunku.

Mano atveju, mamytė mane gimdė labai sunkiai. Pernešiojo, skatino, leido vaistus, aš pasaulį išvydau su tris kartus apsukta virkštele, visa mėlyna po daugiau nei 24 valandų trukusio gimdymo.

Taip pat esu labai liekno sudėjimo, labai siaurų klubų, kai laukiausi, mano gydytoja pakraipė galvą ir pasakė, kad mano siauri dubens kaulai ir gali būti sunku pagimdyti pačiai.

Paneigiant šiuos mitus galiu pasakyti, kad mano gimdymas buvo svajonių gimdymas: absoliučiai natūralus, vertikalus, be jokių skatinamųjų, vaistų, lašelinių, kateterių, be aparatų, prijungtų prie pilvo, tikrinančių vaikelio širdies tonus, be įkyrių ligoninės ryškių šviesų, be gausybės personalo ir seselių. 90 procentų viso laiko buvome dviese su vyru gimdymo kambaryje.

Viskas prasidėjo vieną ankstų gegužės sekmadienio rytą, kai pajaučiau lengvus sąrėmius. Vyro net nežadinau, turėjau atsisiuntusi programėlę skaičiuoti laiką tarp sąrėmių, tad kas 7-10 minučių vis nuspausdavau mygtuką, kad sąrėmis prasidėjo. Tarpuose snaudžiau ir jaučiausi visiškai rami. Kažkaip žinojau, kad čia ne „paruošiamieji“, kad jau šiandien susitiksiu su savo mažyliu. Atsikėlus vyrui, sąrėmiai šiek tiek suaktyvėjo, bet aš jį nusiunčiau nupirkti šviežių bandelių! Kai papusryčiavome, sąrėmiai visai aprimo ir aš nuėjau dar pasnausti, jaučiau, kad vakare reikės jėgų ir energijos. Tuomet vyras paskambino gydytojai, papasakojo apie mano sąrėmius ir susitarė, kad po pietų atvyksime apžiūrai, kad visiems būtų ramiau (tai jau buvo 41-os mano nėštumo savaitės galas). Kadangi nusprendėme gimdyti kitame mieste, iki kurio valanda kelio, man atsikėlus susipakavome ir jau 15 valandą atvažiavome į ligoninę. Sąrėmiai mašinoje vėl atsinaujino. Ar aš jų bijojau? Ar buvo sunku? Visai ne. Per juos giliai, ramiai kvėpavau. Kiekvieną sąrėmį „sveikinau“ ir jo labai laukiau, jam nesipriešinau, juk žinojau, kad su kiekvienu sąrėmiu atsivėrinėja mano gimda, ruošiasi kūnas susitikimui su vaikeliu.

Atvykus į ligoninę, gydytoja mane patikrino: 3 cm atsivėrimas, vaikelis nusileidęs žemai, pamažu ruošiasi gimti. Gimdžiusios moterys žino, kad tai – jau puiki pradžia, bet iki pilno 10 cm atsivėrimo dar gali būti ilgas kelias. Nuostabioji mūsų gydytoja pasakė, kad tai gali įvykti po 6-8, net 10 valandų ir labai labai paprašius išleido mus kelioms valandoms pasivaikščioti į šalia gimdymo namų esančią nuostabią poilsiavietę ant pat Volgos kranto (gimdžiau Rusijoje, kur dabar gyvename su vyru ir sūnumi).

Pirmas dalykas, kurį padariau, atsidūrusi gamtoje, nusispyriau savo konversus ir basa braidžiau po žolę. Žinojau, kad atsivėrimas įvyktų greičiau, labai palanku vaikštinėti, šokti, sukti aštuoniukę, linguoti. Kvėpuodama, bevaikščiodama po žolę ir šokdama apkabinusi vyrą gamtoje praleidau 3-4 val. Labai nenorėjau skubėti į gimdymo namus. Sąrėmiai dažnėjo ir vienu momentu, kai jie pradėjo kartotis kas 3 minutes supratau, kad laikas!

Atvykome į gimdymo namus kiek prieš 20-ą valandą vakaro. Gydytoja mus nuvedė į labai jaukią palatą. Leidosi saulė. Ivanas neleido degti ryškių šviesų, buvau jam sakiusi, kad man labai svarbu gimdyti prieblandoje, tyloje ir šilumoje. Gydytoja patikrino – 7 cm! Patikrino vaikelio tonus – jie buvo puikūs.

Paprašėme gydytojos ir seselės palikti mus dviese (trise) gimdymo kambaryje. Gydytoja pamokė Ivaną kaip su aparatu pridėjus prie pilvo pažiūrėti vaikelio tonus. Gimdžiusios moterys žino, kad maždaug nuo 7-8 cm gimdos kaklelio atsivėrimo moteris patenka į kosmosą. 🙂 Tą laiką yra labai svarbu moteriai netrukdyti būti savyje ir su savimi, galima jai priminti giliai kvėpuoti, pasiūlyti vandens. Aš tą laiką jau nebenorėjau apsikabinimų su vyru, jis mane iš šalies stebėjo, man netrukdė pasiruošimui susitikti su vaikeliu. Kvėpavau, lingavau, šokau, buvau visai atsipalaidavusi. Man buvo NEGĖDA būti savimi, elgtis taip, kaip sako mano instinktai. Nebuvo GĖDA sąrėmių metu išleisti keistų garsų, kurių jau nebegali sukontroliuoti. Leidau būti sau absoliučiai tokia, kokia tą akimirką esu.

Man buvo NEGĖDA būti savimi, elgtis taip, kaip sako mano instinktai. Nebuvo GĖDA sąrėmių metu išleisti keistų garsų, kurių jau nebegali sukontroliuoti.

21 valandą plačiai atmerkiau akis ir Ivanui pasakiau – JAU! Vyras paskambino gydytojai, ji už minutės jau buvo gimdymo kambaryje, mane patikrino ir sako: „Jau gimdysime!“ O aš jai: „Bet man net vandenys nenubėgo!?“ Ji tikrindama kažką spustelėjo, nubėgo skaidrūs vandenys ir prasidėjo.

Ačiū vyrui, kad jis laikėsi labai tvirtos pozicijos, neleido niekam degti šviesų, padėjo mane pasodinti ant ergonominės kėdės, kurioje gimdai kaip sėdėdama ant taburetės – vertikaliai, priminė man, kad giliai ir ramiai kvėpuočiau. O aš pati sau vis primindavau, kad visas tas diskomfortas, nepatogumas yra laikinas. Primindavau sau mintyse, kad atpalaiduočiau veido raumenis ir rankas, kas nesuspausčiau lūpų, kumščių, taip gimda neįsitempia ir daug lengviau pagimdyti.

Keli stūmimai, mano užmerktos akys ir vaikelis išskrido iš manęs kaip raketa. Gravitacijos dėsnis ir vertikalus gimdymas yra jėga! Gydytoja su akušere tupėjo man prie kojų, sugavo vaikelį ir tą pačią akimirką padavė man jį į rankas. Filmuose ir gimdymo video įrašuose esu mačiusi, kad vaikučiai gimsta tokie susiraukšlėję, ant jų daug kraujo, kokių nors gleivių, o jis baltutis baltutis, toks gražus. Neverkė, suverkė tik po kelių minučių. Virkštelės nekirpome, leidome visiems „gėriams“ supulsuoti atgal į jo organizmą. Po 15 minučių keliais stūmimais išėjo placenta ir vyras pats nukirpo virkštelę.

Vėliau mus dviese paliko 2 valandoms palatoje, vaikelis ramiai snaudė man ant krūtinės, vyras visiems ištransliavo pirmąsias nuotraukas ir didžiausią žinią, kad mes jau trise. Jokių maudymų, svėrimų, skiepų, lašiukų. Po 2 valandų Ivanas su akušerės pagalba pats pasvėrė ir pamatavo mūsų mažylį. 51 cm, 3420 gramų. Dar po valandėles visi trys buvome palatoje.
Kitą dieną 12 val. dienos jau visi sėdėjome mašinoje ir buvome pakeliui į namus.

Ar šis gimdymas buvo stebuklas, atsitiktinumas? Vis dėlto ne. Jam ruošiausi. Ruošiausi dar prieš pastodama – blokų paleidimas, santykių atidirbimas. Ruošiausi pastojusi – baseinas, joga, tempimo pamokos, masažai, daugybė pozityvios ir teisingos literatūros, meditacija ir t.t. Prieš gimdymą – tikslus gimdymo plano parašymas, kurį sudarė 16 punktų ir jų atidus aptarimas su gydytoja.

Kas dar svarbu? Kad buvau visai atsipalaidavusi ir pasitikėjau aukštesnėmis jėgomis. Kas tai vadina Dievu, kas kosmine energija. Nebuvau ir fanatiška. Nebijojau ir to, jei kas bus ne pagal mano planą, net jei ir bus neplanuotas Cezario pjūvis, tai bus viskas gerai. Svarbiausia mano vidinė ramybė, tada ir vaikeliui bus gera ateiti į šį pasaulį – nesvarbu, kokiu keliu.
Nuo gimdymo dienos praėjo daugiau negu 8 mėnesiai. Kai prisimenu tą dieną, pilve skraido drugeliai. Linkiu kiekvienai moteriai nebijoti gimdymo, pažinti savo kūną, nesigėdyti gimdymo metu vykstančių procesų, pasiruošti šiai dienai atsakingai. Nes tai gražiausias susitikimas, koks tik begali būti.

Su meile ir ramybe
Eglė

Komentarai (18)

  • Vilma

    Pagaliau bent viena negąsdinanti gimdymo istorija. Daugiau tokių!

    reply
  • Vilma

    Wow. Tikrai įkvėpė! Teigiamas impulsas iki pat galo netik privertė džiaugsmo ašarą nubraukti, bet ir pačiai pastebėti kur galima tobulėti.

    reply
  • Ananda

    Labai grazi ir ikvepianti istorija. Aciu, kad pasidalinai!

    reply
  • Ieva

    O aš buvau įsitikinus, kad jei mama ir močiutė lengvai gimdė, tai ir aš lengvai gimdysiu. Pasirodo ir čia mitas. Todėl taip pavydžiu lengvai gimdžiusioms, kad net viduje užverda pyktis kaskart pamačius laimingo gimdymo istoriją. Bet gerai, kad tokie rašomi ir atvirai dalijamasi, nes dauguma su didele baime to laukia. Iš tiesų lengvų gimdymų būna kur kas dažniau, nei sunkių.

    reply
  • Li

    Nuostabi istorija,nuostabios mamos, nuostabios šeimos.
    Aš taip pat gimdžiau be skausmo, taip pat tam ruošiausi ir laukiau su džiaugsmu ir meile.
    Ačiū Eglutei ir kitoms nuostabioms moterims, kurios dalinasi savo gražiomis patirtimis, kad įkvepia ir kitas moteris ieškoti atsakymų ir pasitikėti savo kūnu.
    Laimės laimės laimės…

    reply
  • As

    Nuostabus ir ikvepiantis straipsnis. Aciu, kad pasidalinai 💕

    reply
  • Justina

    Džiaugiuosi ir aš, kad yra besidalinančių svajonių gimdymo potyriais. Papasakočiau ir aš savo istorijas, jei žinočiau, kad pasieks abejojančių moterų širdis ir protus.

    reply
    • Dovilė

      Pasakokit! Parašykit nebegėdai ir tikrai pasieks! 🙂

      reply
  • Greta

    Wow, ačiū, Egle

    reply
  • Indrė

    Įkvėpianti istorija negimdžiusioms 🙂 Man tokios istorijos tarsi kosmosas skamba. Truputi su “cukraus pudros” prieskoniu. Kad ir kaip buvau pozityviai nusiteikusi vaikelio gimimui, taip pat skaičiau daug teigiamos informacijos, ruošiausi, lankiau pamokėles, į gimdymą su vyru išvažiavome kaip į šventę… Bet po gimdymo man mintyse sukosi viena mintis “Kodėl moterys žinodamos kas jų laukia, ryžtasi tam dar kartą (ar net kelis???)). Praėjo 2metai ir štai vėl ruošiuosi, vėl skaitau, vėl semiuosi teigiamų emocijų. Ir visgi savo noru 🙂

    reply
    • Dovilė

      Įdomi ir Jūsų istorija. Pasidalinkite mintimis kas paskatino ir padrąsino savo noru antrą kartą tai daryti? 🙂 Ačiū <3

      reply
      • Indrė

        Atsakymas labai paprastas: kai vakare atsigulus išgirsti žodžius “Mamyte, tave labai myliu” ir švelniausios pasaulyje rankos apsiveja aplink kaklą, supranti, kad nėra nieko neįveikiamo ir visa tai, kas vyksta dabar ir yra didžioji gimimo dovana. O prisiminimai apie gimdymą užsimiršta, pasidaro migloti, neryškūs… Skausmas praeina, o stebuklas lieka visam laikui 🙂

        reply
  • Kakava

    Aš pastojusi sąmoningai neskaičiau kitų moterų patirčių, nes manau, kad gimdymas ir skausmo pajautimas yra taip unikalu ir individualu. Internete dažniausiai daugelis dalijasi savo siaubų, skausmų istorijomis, tad nenorėjau sau tokių įsileisti į mintis. Tokių gražių istorijų, kaip ši, labai nedaug, nes drama ima viršų! Pati gimdžiau taip pat nusiteikusi pozityviai, be išankstinių nusistatymų ir įsikalbėtų baimių, pasitikėdama savo kūnu ir medikais. Manau, kad tai padėjo mano sklandžiam gimdymui, nors jis ir truko pusę paros. Dabar po visko apie gimdymą nelikę jokių nemalonių patirčių, tik toks geras kosmosas visų gražiausių, ryškiausių emocijų iš mūsų pirmojo pasimatymo su dukryte.

    reply
  • BIRUTE

    Ruostis gimdymui butina, bet visgi as daugiau linkus manyti, kad jums pasiseke… As pirmam gimdymui kiek ruosiausi, skaiciau, jogos, meditacijos…O gimdymas buvo ilgas ir sunkus. Ir visom pozom, kokiom tik norejau leido stumt… Tik visas pasiruosimas padejo, kad visgi moraliskai nepaluzau. Antram gimdymui neturejau laiko meditacijom ir pasiruosimams., ko truputi gailiuosi. Bet gimdymo eiga buvo kaip pagal vadoveli, greitai ir lengvai. Pirmam nestume kaip tik mane mama nuteikinejo, kad seimos moterys lengvai gimde, gydytojas sake, kad aukstakojes lengvai pagimdo, tai jau tikrai buvau isitikinusi, kad ir man taip bus. Deja. O gretimos palatos kaimyne, be jokiu dvasiniu pasiruosimu, pirma vaika per 2val pagimde. Tikrai yra ne viena salyginai lengvo gimdymo istorija.

    reply
  • Asta

    Ačiū, Egle, kad pasidalinote istorija, išties džiugu, kad būna ir tokių gimdymų. Bet, turiu ir pastebėjimų, kas užkliuvo jūsų istorijoje – “Jokių maudymų, svėrimų, skiepų, lašiukų.” Nemanau, kad istorija, kuri turėtų būti apie lengvą gimdymą, kuris įvyko kaip šventė, turėtų būti minimas kūdikio neskiepyjimas (beje, o kuo blogai yra jo pasvėrimas irgi liko neaišku). Nebegėda puslapis išties paliečia daug įdomių ir aktualių temų, ačiū jums už tai, bet ši istorija iš dalies nuskambėjo neskaniai, nes susidarė vaizdas, kad medicina ir medikamentai nėra ok, o tai skaityti iš žmogaus, kuris pristato save, kaip ajurvedos konsultantą, manau tiesiog per drąsu.

    reply
  • Agnė

    O kur Lietuvoje būtų panašios sąlygos gimdymui?

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.