Mano partneris turi priklausomybę. Ką daryti?

Nuotraukos autorė: Vaiva Bezhan

Šį kartą „Nebegėdoje“ – apie dar vieną „gėdą“ – priklausomybę nuo alkoholio. Apie tai, kaip atpažinti ir padėti spręsti problemą bei kaip apskritai apie tai kalbėtis, kad nepatogi tema nevirstų nepatogia, lėtai naikinančia paslaptimi. O tokių paslapčių mūsų visuomenėje – daugiau nei tikimės. Į klausimus apie priklausomybę nuo alkoholio atsako Respublikinės Vilniaus Psichiatrijos ligoninės gydytojas psichoterapeutas Valius Sruoga.

Kaip atpažinti, kad žmogus yra priklausomas?

Vienas pagrindinių priklausomybės požymių – nebesugebėjimas alkoholio vartoti saugiai. Tai reiškia, kad jeigu asmuo nuo alkoholio jaučia apsinuodijimo ar kitus sunkius fizinius simptomus, jeigu alkoholio vartojimas ji atveda į konfliktines situacijas, o žmogus tai ignoruoja ir toliau vartoja alkoholį, jau galima įtarti priklausomybę.

O jeigu žmogus jaučia ypatingai sunkias pagirias ir toliau noriai vartoja alkoholį?

Taip, tokie stiprūs negalavimai, o tiksliau – jų ignoravimas taip pat gali būti priklausomybės ženklas.
Ar alaus vartojimas kiekvieną penktadienį jau yra priklausomybė?
Tai priklauso nuo nemažai veiksnių. Jeigu žmogus neturi genetinio polinkio į alkoholizmą (ko, beje, niekada negali 100 proc. žinoti) ir šiais penktadieniais neviršija rekomenduojamų suvartoto alkoholio normų, tada rizika tapti priklausomu yra maža. O jeigu tokį geną turi, tada tokie nekalti penktadieniai gali vesti į priklausomybę arba jau būti priklausomybe. Ypač, jeigu kažkada jau turėjote priklausomybės požymių (arba vartojote intensyviau), o dabar vartojate tik penktadieniais – tai dar tikrai nereiškia, kad nebesate priklausomi. Tai tiesiog laikina iliuzija. Dar viena dažna klaida – įsivaizdavimas, kad silpni gėrimai, pavyzdžiui, alus yra „draugiškesnis“ alkoholis ir tokios priklausomybės nesukelia arba kaip tik „mažina“.

Ar turiu teisę partneriui drausti piktnaudžiavimą tuo dalyku, kuris, įtariu, yra jo priklausomybė?

Draudimais, kalbant apie priklausomybes, nieko nepasieksi. Po kurio laiko žmogus susigalvos, kaip šį draudimą apeiti.

Tada kaip reikėtų apie tai kalbėtis?

Pabandykite ne drausti, ne teisti, o dalintis savo jausmais: kokie jausmai kyla jums matant ir gyvenant su priklausomu, geriančiu artimu? Galbūt jūs dėl jo ar jos vartojimo esate nusiminęs, nusivylęs, nelaimingas, apleistas, pasimetęs, tolstate vienas nuo kito? Labai dažna klaida yra ta, kad dažniausiai tokie pokalbiai vyksta asmeniui jau pavartojus alkoholio: tai ne tik nepadės, bet galimai ir išprovokuos konfliktą. Apie tai kalbėkite tik tada, kai asmuo yra visiškai blaivus.

Jeigu partneris atsisako spręsti šį klausimą, o aš vis dar galvoju, kad tai – problema, ką man daryti?

Nors artimieji, draugai nori padėti, deja, jie nėra pajėgūs tiesiogiai padėti žmogui, kuris yra priklausomas. Situacijai užsitęsus, pagalbos jau reikia jiems patiems, nes tokie asmenys suserga vadinamuoju koalkoholizmu. T.y., jie tampa emociškai priklausomi nuo geriančio asmens ir „padeda“ vis išlaisvindami priklausomąjį nuo atsakomybės. Sprendimu gali tapti specialios savitarpio pagalbos grupės ir, žinoma, tam tikri specialistai.

O jeigu tai ne partneris, kuris turi priklausomybės problemą, o vienas iš tėvų?

Čia dar sudėtingesnė, dar sunkiau sprendžiama problema. Dažniausiai vaikai tokiose probleminėse šeimose mokomi, kad „šiukšlių iš namų nevalia išnešti“. Taip priklausomybė gali būti slepiama metų metus, kol priveda iki emocinio ar fizinio smurto, o šeimos narius – į priklausomybę nuo tokių tėvų. Čia, turbūt, viena iš dažniausių situacijų, kai „gėda“ spręsti problemą ją daugina iš dešimties. Nebijokite, nesigėdykite kreiptis pagalbos, o jeigu nežinote, nuo ko pradėti, galite perskaityti Janet Geringer knygą „Suaugę alkoholikų vaikai“. Beje, pastaruoju metu auga ir jau brandaus amžiaus tėvų alkoholizmas, svarbu nepraleisti ir šio gyvenimo periodo, būti budriems stebint savo tėvus.

Ar jūs gydote žmones be jų sutikimo?

Kaip ir draudimas, taip ir gydymas be sutikimo psichiatrijoje nepasiteisina. Tačiau be sutikimo gydome tokiais atvejais, kai priklausomybės psichikos sutrikimai kelia pavojų pačio asmens ar aplinkinių gyvybei. Pavyzdžiui, kai ištinka psichozės.

Nuo alkoholio priklausoma moteris. Ar jai sunkiau pripažinti problemą negu priklausomam vyrui?

Taip, nelygybė visuomenėje iš moters reikalauja per daug net ir šioje situacijoje. Jeigu sakome, kad „mano vyras negeria jau dešimt metų“, jį galima laikyti jau kone vaikščiojančiu stebuklu, tačiau dešimt metų nebegerianti, blaivėjanti moteris vis tiek smerkiama, nuvertinama. Dėl tokios visuomenės nuomonės priklausomybę turinčios moterys dažniausiai slepiasi ir labai kenčia, o priklausomybė tik gilėja. Todėl labai svarbu šias moteris palaikyti ir nuo pat pradžių jų nesmerkti. Juk panašią riziką tapti priklausomu turi visi: tiek vyrai, tiek moterys.

Komentarai (7)

  • Klausimų kalva

    Į kokius specialistus tiksliai kreiptis, kuomet artimoje aplinkoje asmuo yra priklausomas nuo alkoholio? Dar svarbesnis klausimas – kaip įtikinti tą asmenį pasinaudoti pagalba kai tokie būdai kaip sukeltų jausmų išsakymas ir daugelis kitų būdų jau išbandyti ir niekas neveikia? Kas paskatintų pagaliau pasinaudoti kitų pagalba jei ir pats žmogus atrodo supranta savo priklausomybės padarinius ir beveik nieko nekeičia ar nekeičia iš esmės? Kokiais būdais to pasiekti? Autoritetų pasisakymu, patarimais, rekomendacijomis? Kažkaip labai trūksta konkrečių veiksmų plano, labai konkrečių patarimų ką daryti tokiu atveju ir pagalbos šalia esantiems, kurie nori padėti, bet jaučiasi bejėgiai..

    reply
  • Mari

    Padėti galima tik tam, kuris pats nori pagalbos. Kitaip nieko nebus. Lietuvoje yra labai daug savipagalbos grupių, kur vyksta daugybė atvirų susirinkimų AA, kur žmonės dalinasi savo sveikimo patirtimi. Grupės SAV, Alanon-alkoholikų artimiesiems. Ateikite pasiklausyti, susipažinkite su sveikimo programa, galėsite pasiūlyti ir giminaičiui. Jei jis nenorės, jo reikalas. Tik jis gali spręsti ką daryti su savo gyvenimu, mes neturime teisės nieko priversti ar įtikinti, neturime tokios galios. Pati praėjau šitą kelią, norėjau gelbėti, sugaišau veltui 10 gražiausių savo gyvenimo metų, vėliau pačiai teko gydytis nuo emocinės priklausomybės, kaip ir rašo psichoterapeutas Valius Sruoga. Pasirašau po kiekvienu gydytojo žodžiu savo realia patirtimi.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.