Teksto autorė: Ugnė Martusevičiūtė

Nuotrauka: Pasąmonės dirbtuvės

Bene kiekvieną dieną kuriame naują santykį su kitais žmonėmis arba puoselėjame seną. Nors ir suprantame, koks nuostabus jausmas turėti draugų, kolegų, mylimųjų, visgi derėtų nepamiršti, kad santykiuose gali pasitaikyti tam tikrų toksiškų elgesio motyvų, kurių derėtų vengti. Vienas iš jų yra manipuliacijos. Kas tai yra? Iš kur žmonės to išmoksta? Kaip atpažinti šį elgesio motyvą savyje ir kituose? Į šiuos klausimus (ir dar daugiau) atsako psichologė-psichoterapeutė Kristina Zabielė.

Visų pirma, kaip apibūdintumėte šią sąvoką?

Žodis manipuliacija yra gana stiprus ir paprastai sužadina nemalonias asociacijas, tokias kaip „siekimas pasinaudoti kitu žmogumi, kito žmogaus asmeninės erdvės, ribų uzurpavimas, nesąžiningumas, dviveidiškumas, melas, netikrumas, nenuoširdumas“. Turbūt, kiekvienam iš mūsų, išgirdus šį žodį, į galvą ateis skirtingos reikšmės, tačiau visi suprantame, kad tai susiję su kažkuo, kas yra neteisinga, ko norisi išvengti ir pačiam nepakliūti į tokius spąstus.

Manipuliacijas dar būtų galima pavadinti psichologiniais žaidimais tarp žmonių, apie kuriuos rašo transakcinės analizės atstovas C. M. Steineris knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ (2009). Knygoje rašoma, kad kartais žmonės įsitraukia į įvarius psichologinius žaidimus dėl panašių motyvų, kurių siekia ir manipuliuojantys žmonės. Dėl galios, jausmo, kad galiu kontroliuoti kitą ir pasinaudoti kitu žmogumi.

Manipuliacija tai tam tikri elgesio būdai, kuriais siekiama gauti kokios nors naudos sau bei sužadinti žmogui, kuriuo manipuliuojama, tokius jausmus kaip gėda, kaltė, gailestis.

Kada ir kaip žmogus išmoksta manipuliuoti?

Kaip ir dauguma kitų elgesio konstruktų, bandymai manipuliuoti pradeda formuotis vaikystėje. Ir šie bandymai dažniausiai yra tėvų bendravimo su vaikais atspindys. Ar pastebim ir atkreipiam dėmesį kaip kartais mes bendraujame su vaikais: „…ar šie žaislai turi kojas ir patys gali įlipti į žaislų dėžę?“ (užuomina), „Kalėdų senelis tave stebi ištisus metus, jei neklausysi mamos ir tėčio – jis tau neatneš dovanų“ (šantažas), „Jei suvalgysi sriubą, vėliau gausi ledų“ (žaidimas), „…sutariam, kad nesakysim mamai (tėčiui) ir suvalgykim dar vieną sausainį“ (melas, paslaptis). Panašius dalykus karts nuo karto savo vaikams, anūkams pasako dauguma pakankamai gerų tėvų, senelių ar kitų vaikui artimų žmonių. Ir tai yra normalu, nes visi esam žmonės ir ne visuomet pavyksta būti sąmoningu ir sąžiningu visu šimtu procentų, ne visada pavyksta kalbėti taip, kaip rekomenduojama pozityviosios tėvystės įgūdžių kursuose ar knygose apie auklėjimą. Mes esam gyvi žmonės, kartais patiriantys bejėgiškumą ir gali būti, kad tam tikrose situacijose pasakome panašų sakinį savo vaikui, kokį patys girdėjome iš savo tėvų, kai buvome maži.

Tradiciniai tėvai, kurie nėra manipuliuotojai, liaujasi šantažavę ar bandę sužadinti vaiko kaltę, kai šis tampa paaugliu. Sąmoningi tėvai geba gerbti ir savo vaiko asmenybę, kai šis išmoksta mąstyti, elgtis atsakingai ir savarankiškai. Brandūs ir sąmoningi tėvai skatina augančio vaiko nepriklausomybę ir nesinaudoja savo galia, autoritetu ar žiniomis (Nazare-Aga, 2014).

Vis tik, dažniausiai vaikai mokosi bendravimo subtilybių iš artimiausių jiems žmonių – tėvų arba globėjų.

Prisiminiau vieną įvykį, kuris nutiko prieš kelis metus. Draugai paprašė, kad kelias valandas pabūtume su jų penkiamete dukra. Kartu su mergaite nuėjome į parduotuvę. Kuomet ėjome pro žaislų skyrių, ji paėmė mane už rankos nusivedė prie „ypatingos“ lėlės ir sako: „…jeigu tu man nupirktum šią lėlę, aš būčiau laimingiausia mergaitė darželyje, nes mano draugės man labai pavydėtų…“ Aš atsakiau jai kažką panašaus į tai, kad nors jos noras man labai patinka, aš negaliu nupirkti šios lėlės, nes ji labai brangi. Tuo metu dar neturėjau savo vaikų ir ryškiai prisimenu kaltės jausmą, sumišusį su vidine abejone: „O gal vis tik nupirkti…dabar aš turbūt jai patiksiu mažiau.“ Tad galima sakyti, kad tai buvo mano mažosios draugės bandymas pasinaudoti esama padėtimi ir galbūt gauti taip ilgai trokštamą lėlę. Tai buvo bandymas manipuliuoti. Tiek vaikai, tiek suaugusieji kartais pabando tai daryti, nes per užuominas, „per aplinkui“ kalbėti arba ko nors paprašyti yra daug paprasčiau.

Visuomenėje yra nusistovėję daugybė nerašytų taisyklių, normų. Žmonės garsiai svarsto, ar „mandagu/gražu“ eiti pas gydytoją be „dovanų“, ar mandagu gavus netikėtą dovaną tik nuoširdžiai padėkoti, ar protinga (ar tai nesukels didesnių problemų) būtų pasikalbėti su viršininku apie tai, kad pareigų vis daugėja, o atlyginimas išlieka stabilus. Tokių pavyzdžių gali būti daugybė. Ir dažniausiai panašios situacijos žmoguje sužadina kaltės jausmą, vidines abejones, kuo dažniausiai naudojasi manipuliuotojai.

Svarbu nepainioti manipuliavimo, kas gali būti laikinas reiškinys, su manipuliuoti linkusiomis asmenybėmis.

Tokia asmenybė pasižymi tuo, jog naudojasi išskirtinai stipriai išreikštu gynybiniu mechanizmu – visagališka kontrole. Manipuliuotojo gynybos mechanizmas išsiskiria tuo, jog tai tampa vieninteliu išgyvenimo, bendravimo su kitais žmonėmis būdu. Manipuliacijos pagrindinis tikslas yra demonstruoti savo galią, daryti stiprią įtaką žmonėms. Priežasčių, kodėl kai kurie vaikai yra linkę manipuliuoti, gali būti įvairių. Vis tik, manipuliacija, kaip ir jausmai, neatsiranda iš niekur. Šis vidinis motyvas taip pat turi savo šaknis ir ištakas.

Viena iš galimų sąlygų, kodėl užaugęs žmogus galimai tampa manipuliuotoju, yra vaikystėje išgyventas bejėgiškumas, emocinis apleistumas (vaikas gali būti apipiltas dovanomis, žaislais, tačiau nepatirti meilės ir šilumos iš savo tėvų arba globėjų), kuomet vaikas per anksti susiduria su gyvenimo iššūkiais, kuriems jis nėra pasirengęs. Kitais žodžiais, vaikas tarsi turi per anksti suaugti ir pasirūpinti pats savimi.

Lazara-Aga (2014) teigia, kad vaikas manipuliuotojas naudojasi emociniu tėvų pažeidžiamumu ir verčia juos kankintis, jausti kaltę. Jis greitai supranta, kad pasiektas rezultatas jam suteikia galios. Jo manipuliacijos technikos yra daug subtilesnės ir sumanesnės nei paprastas pasakymas: „Tu negeras, nes rūkei.” Jis greičiau pasakys „O jei tėtis sužinos, kad tu šiandien rūkei?..“ Šiame sakinyje galima išgirsti piktą šantažą, naudojama neverbalinė kūno kalba – šypsena, kreivas žvilgsnis. Dar būdamas visai vaikas manipuliuotojas stebi ir lavina savo gebėjimą pasinaudoti kitų silpnybėmis, kad padidintų savo galią, kuri padėtų jam jaustis tvirčiau. Vis tik, kaip ir minėjau, toks vaikų elgesys nenutinka be priežasties. Autorės aprašytas vaikų manipuliuotojų elgesys man priminė filmą „Pakalbėkim apie Keviną“ (angl. „Lets talk about Kevin“). Tai skaudi istorija apie santykį tarp sūnaus ir mamos. Kevinas iš tiesų yra manipuliuotojas, visiškai pamynęs bet kokias bendražmogiškas vertybes, tačiau tame filme parodoma ir priešistorė. Tai buvo vaikas, kuris nebuvo laukiamas, jam būnant kūdikiu jo mama susirgo depresija ir negalėjo atliepti ir patenkinti jo esminių poreikių. Augdamas berniukas išmoko destruktyvių elgesio būdų, kaip atkreipti į save dėmesį.

Vis tik noriu pabrėžti, kad nebūtinai skausmingas vaikystės patirtis išgyvenęs žmogus taps manipuliuotoju.

Gyvenime galime sutikti įvairias kaukes dėvinčių manipuliuotojų pradedant nuo simpatiškojo kaimyno iki žiauraus nusikaltėlio arba diktatoriaus (Hitleris, Stalinas, Sadamas Huseinas).

Suaugę manipuliuotojai tampa asmenybėmis, kurios nustumia į šalį visus etinius, moralinius, bendražmogiškus klausimus. „Lipti per kitų galvas“ – svarbiausias rūpestis ir malonumas tiems, kurių asmenybes valdo visagališkos kontrolės poreikis. Tokie žmonės užima vadovaujančias pozicijas versle, politikoje, slaptose organizacijose, tai gali būti sektos vadovai ir fanatikai, reklamos ir pramogų pasaulyje dirbantys žmonės (McWilliams, 2014).

Ar gebėjimas manipuliuoti yra sėkmingo žmogaus požymis? Juk toks žmogus gali gauti bene viską, ko trokšta.

Manipuliacija arba psichologiniai žaidimai labai dažnai naudojami verslo, marketingo, politikos pasaulyje. Tam tikras verslininkų arba politikų elgesys padeda pasiekti jų užsibrėžtų tikslų, ir, žinoma, pasiekti išorinę sėkmę. Vis tik, tokia sėkmė labiau primena išorinį fasadą. Ne šiaip sau turime posakį, kad „ne piniguose laimė.“

Tokie žmonės geba pasiekti viską, ko užsimano, tai yra jų „arkliukas“. Vis tik ar šie žmonės laimingi? Jeigu iš tiesų patiri sėkmę, kuri teikia džiaugsmą, paprastai žmonėms nekyla noras žeminti kitus ar jais pasinaudoti. Kalbant apie tikruosius manipuliuotojus, tai yra giliai sužeisti žmonės, kurie viduje išgyvena vidinę tuštumą, jausmai, empatija sąžinės balsas dažniausiai būna atskelti nuo sąmonės ir nuslopinti pasąmonėje. Dažniausiai žmonės, kurie yra linkę dažnai manipuliuoti, negeba išlaikyti pastovių, nuoširdžių santykių su kitais žmonėmis. O juk išlaikyti ryšį, būti santykyje, būti pamatytam, suprastam yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Gali būti, kad nuolatinis poreikis manipuliuoti, siekiant materialinių dalykų, slepia gilų vidinį emocinį alkį. Šiuo atveju kalbu apie žmones, kurie turi nuolatinį polinkį manipuliuoti.

Jeigu pasieki sėkmės viršūnę, tačiau nepatiri žmogiško, šilto santykio, nejauti vidinio pasitenkinimo, ta sėkmė tiek stipriai nedžiugina.

Ar būna atvejų, kai žmogus manipuliuoja nesąmoningai?

Maždaug 20 procentų manipuliuotojų suvokia, kad jie tokie yra ir mėgaujasi savo galia, kurią klaidingai suvokia kaip savo protingumą. Vis tik, dauguma manipuliuotojų nesuvokia tai darantys arba nesuvokia to iki galo. Tarkim, jeigu sprendimas buvo priimtas jų naudai, manipuliuotojų tai bus vertinama kaip meilės, draugystės jiems išraiška arba jų autoriteto pripažinimo ar pagarbos požymis (Nazare-Aga, 2016).

Kartais mes galime manipuliuoti, tačiau to nepastebėti, nebūti sąmoningi, apie tai, kad galbūt šantažuojame, apsukriai bandome įteigti savo tiesą ir žinojimą. Gebėjimas įsisąmoninti, pastebėjimas, kad kartais esu linkęs manipuliuoti, yra bręstančio žmogaus požymis. Tai, kas priešinga manipuliacijai santykiuose, yra atvirumas, tiesumas, sąžiningumas, leidimas sau ir kitiems žmonėms klysti, gebėjimas priimti gyvenimo realybę, kad niekas niekam nieko neprivalo daryti.

Kaip netapti manipuliacijos auka?

Manau, daugumoje santykių galima pastebėti manipuliacijos požymių. Paprastas to pavyzdys būtų mergina, pasakojanti apie gražią suknelę, matytą vakar parduotuvėje, su tikslu, kad jos partneris atkreips dėmesį į jos norą ir jį išpildys.

Man atrodo, kad kartais mėtydami užuominas savo artimiesiems apie tai, ko norime, kas mums svarbu, užuot atvirai ir paprastai tai įvardiję, mes tarsi nesąmoningai tikimės, kad mus, kaip ir vaikystėje, mama arba tėtis supras iš mažiausio judesio ir patenkins mūsų poreikius. Jeigu iš tiesų į santykį einame su tokia neįsisąmoninta intencija, mūsų laukia nuolatiniai nusivylimai. Ir tai pirmiausia susiję su tuo, jog žmonės minčių neskaito. Vyrams suprasti užuominas gali būti daug sunkiau nei moterims. Jeigu moteris pasakoja, kad matė parduotuvėje gražią suknelę, gal ne visi, bet dalis vyrų tai gali priimti kaip tiesiog pasakojimą apie gražią suknelę. Ir jei taip nutinka, užuomina neperskaitoma taip kaip buvo tikėtasi, gali kilti konfliktas apie tai, kad mergina pasijuto neišgirsta, nemylima, kad ja nesirūpina. Tokie žaidimai dažniausiai sukelia konfliktines situacijas ir nuvilia. Tad žingsnis po žingsnio turime mokytis kalbėti ir sakyti taip kaip yra iš tiesų, kokie mūsų lūkesčiai ir kartu būti pasirengus, kad ne visus lūkesčius mūsų artimieji būtinai patenkins.

Grįžtant prie klausimo kaip netapti manipuliacijos auka, pirmiausia svarbu gebėti priimti ir atlaikyti savąjį kaltės jausmą, kurį paprastai bando sužadinti manipuliuotojas. Tai nėra taip paprasta. Mums visiems yra būdingas kaltės jausmas. Problemos prasideda tada, kai kaltės jausmas perdėtai sustiprėja, peržengia racionalumo ribas ir trukdo laimingai gyventi. Ypač sudėtinga žmonėms, kurie nepasitiki savimi. Manipuliuotojai greitai atpažįsta tokius žmones ir pradeda jais naudotis.

Mes iš dalies esame netgi atsakingi už manipuliacijas, kurias kartais patiriame. Pagrindinė mūsų naivumo priežastis yra kritinio mąstymo stoka ir beribis poreikis vertinti kitą, kad patys būtume laimingi („jeigu atsisakysiu padėti – manęs nemylės“). Vaikai neretai turi prisitaikyti ir tapti „patogesni“ savo tėvams, tuo pat metu atmesdami arba nuslopindami savo tikruosius impulsus, norus. Tad dalis mūsų  išmokstame gyventi pagal tai, kaip mus mato ir vertina kiti žmonės. Svarbu išmokti gyventi dėl savęs pačių, įtraukiant kitus į savo gyvenimą. Tada kiti nedarys mums nuolatinės ir sistemingos įtakos.

Taip pat svarbu stebėti savo kūno pojūčius. Kūnas parodo, kaip jaučiamės iš tiesų ir ar einame už save, ar prieš save. Jeigu kas nors prašo paslaugos, kurios nenorite daryti, bet dar svarstote: „Gal negražu atsisakyti“, pastebėkit, kaip plaka jūsų širdis, gal pradėjo spausti krūtinę, galbūt jaučiat pykinimą. Jei jaučiate panašius kūno pojūčius – būkite tikri, kad kūnas šaukia „ne!“ Įsiklausykit pirmiausia į save, net jei trisdešimtąjį kartą prašantis paslaugos žmogus labai gražiai jums šypsosi.

Dar viena iš sąlygų siekiant atsparumo manipuliacijoms yra leidimas sau liūdėti, gedėti dėl to, kad jums pasipriešinus, santykis su manipuliuotoju taps nebe toks malonus ir nebe toks „idealus“.

Daug sudėtingiau, kai manipuliuotojas yra giminaitis arba labai artimas draugas. Tuomet turime bandyti apversti schemą aukštyn kojom, kad vaikai ir tėvai turi gerai sutarti visą gyvenimą ir gali vieni kitiems sakyti viską. Kol šis įsitikinimas pasikeis, gali praeiti ne vieneri metai. Tik įsisąmoninus, kad artimas žmogus turi šį sunkumą, nustosime tikėtis, kad jis pasikeis. Gedului pasibaigus į bandymus mumis manipuliuoti mes pradėsime žiūrėti abejingai. Tai ženklas, kad įvyko esminis pokytis ir jūs tapote atsparus manipuliacijoms.

Ar galima išvengti manipuliacijų santykiuose? O gal manipuliacijos yra neišvengiamas dalykas?

Manipuliacija paremti santykiai greičiausiai egzistuos visada. Tai, kokį santykį kursime mes, priklauso tik nuo mūsų pačių. Kartais žmogus gali stengtis būti atviras, nuoširdus, gali bandyti kalbėtis iš visos širdies, tačiau nebūtinai kitas žmogus atsakys tuo pačiu. Gal dėl to, kad nėra pasirengęs, gal tai kelia baimę. Mes patys galime rinktis nesivelti į žaidimus, nustoti žaisti, nustoti manipuliuoti. Galime atsakyti tik už save. Manipuliacijos yra neišvengiamas dalykas. Gali nutikti taip, kad dėl kokių nors priežasčių jūs bandysite manipuliuoti arba kas nors pabandys manipuliuoti jumis.

Jeigu nesiekiate nuolat viską atlikti tobulai, gebate atsisakyti padaryti paslaugą, jeigu jūsų stipriai neliečia, ką apie jus galvoja kiti žmonės, jei nesijaučiate kaltas dėl vienokio ar kitokio pasirinkimo, jūs galite pripažinti, kad kartais jaučiatės kažko negebantis ar ko nors nesuprantate, manipuliuotojas neturės būdų kaip jumis pasinaudoti.

Ar jūsų darbo praktikoje (arba asmeniniame gyvenime) teko nagrinėti šią problemą? Papasakokite, kokia tai buvo situacija ir kaip ją išsprendėte.

Prisimenu situaciją su viena kliente, kuri buvo linkusi manipuliuoti, meluoti ir t.t. Kartą jos melas išaiškėjo ir jos reakcija buvo audringa. Ji kurį laiką šaukė, kaltino mane dėl visko, kas su ja vyksta ne taip. Aš visą tą laiką sėdėjau ir klausiausi. Ir palaipsniui jos balso tonas pradėjo tilti, rimti, kol galų gale moteris visiškai nurimo.

Gal tai nėra tikslus manipuliacijos pasireiškimo pavyzdys, tačiau tą kartą sau atsakiau, kad jei nesiveli į psichologinį žaidimą, į kurį tave kviečia, tuomet jam arba jai nebelieka nieko kito kaip tik nustoti žaisti.

Naudota literatūra:

 Nazare-Aga I. (2016) Manipuliuotojai tarp mūsų. Kaip juos atpažinti ir nuo jų apsisaugoti. Vilnius: Alma littera.

 Steiner C.M. (2009) Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga.

 McWilliams N. (2014) Psichoanalitinė diagnostika. Asmenybės struktūros samprata klinikiniame procese. Vilnius: Vaistų žinios.