Lukas Keraitis. Kaip mane išgąsdino „Nebegėda“

Nuotrauka: Rasa Mocka Ungurė

Pirmasis ne instagraminis mano susidūrimas su „Nebegėda“ įvyko per jų stendapą. Tikėjausi, kad viskas bus… švelniau. Nors nuo angliškų fuck, vagina ir blowjob ausys yra atbukusios, visai kas kita tai girdėti lietuviškai, gyvai – ir dar iš merginų lūpų. Mano vidinė davatka ieškojo prie ko prikibti ir kaip pamoralizuoti, bet nebuvo kada, nes visą laiką juokiausi. Mačiau, kad tai, kas man yra artima, susirinkusioms merginoms yra sava (turbūt nekeista, kad su juokeliais apie mėnesines galiu tapatintis iki tam tikros ribos).

Netikėtai gauti dickpicks, nusivylimas, kai vakarui specialiai skutaisi kojas, bet nepaėjo, mačiau – susirinkusios čia gauna ne tik vitamino C juoko pavidalu. Atodūsių prireikė ne nuo juoko, o nuo palengvėjimo vis išgirstant nuo scenos pasikartojančią mintį – taip jautiesi ne tu viena. Kokia paveiki (tad reikalinga) besiklausančioms buvo ši žinutė!

Gerame humore visuomet yra dalis tiesos. Tačiau tuomet atrodė, kad humoras tebuvo priežastis ištransliuoti tai, ko susirinkusioms trūko kaip oro. Taip jautiesi ne tu viena.

Taip jaustis galima. Ir man taip būna, ir aš, mergina, tokia kaip tu – persivalgau, užsi***u, feilinu, neperforminu, dedu skersą, nepatiriu orgazmo.

Tą vakarą ėmiau galvoti – kodėl šioms merginoms taip stipriai reikia tokių – man atrodė – elementarių žinučių? Kas ir kaip jas viduje taip užspaudė, kad šios paprastos afirmacijos joms tokios efektingos?

Prisijungęs prie „Nebegėdos“ šiuos klausimus netiesiogiai kėliau savo vedamose tinklalaidėse, o renginiuose ir toliau mačiau merginas, kurios regėdamos drąsius pavyzdžius, staiga tarsi gavo leidimą jausti (ir visiškai patirti) tai, ką tylomis jautė jau seniai.

Didesnis ar mažesnis merginų išsilaisvinimas (kad ir per instagramą, kad ir tik tam tikrame lygyje!) per pastaruosius metus įvyko. Nežinau, ar NEBEGĖDA yra to išsilaisvinimo priežastis ar pasekmė.

Šiandien džiaugiuosi aplink matydamas vis lengviau stereotipus laužančias merginas (tik nesustokit pusiaukelėj!) ir mano mintys krypsta kitur.

Jei tą stendapo vakarą… nuo scenos vaikinai būtų kalbėję pilnai salei… kitų vaikinų?

Vyrai. Apie ką tylim? Turime tiek daug apie ką pasikalbėti. Tačiau viešojoje erdvėje, be kelių lyčių lygybės ekspertų, vyrai ir vyrų bėdos paliktos knygoms ir punktams psichologų tinklaraščiuose.

Savižudybės vis dar yra mūsų šalies prezentacijos „arkliukas“, o šią statistiką į viršų kelia būtent „stiprioji lytis“. Tuo pačiu pusamžiai vyrai kaip niekas kitas dažnai yra užsispyrę visažiniai (pagrįsti tai galiu tik savo asmenine patirtimi, kurdamas laidas, kuriose visažiniais komentatoriais dažniausiai ir į senelio amžių pretenduojantys vyrai).

Bijau, kad mes dar daug ko nežinome. Pirmiausia apie save pačius. Ką rastume atvėrę savo skaudulius? Kokios mintys kyla, kai nesiseka „išlaikyti šeimą“? Ką jaučiame, kai kiti pakomentuoja alaus pilvuką? Lovos reikaluose matome dar vieną sporto šaką, kurioje noriai prisimenami auksinės taurės verti momentai ir nutylimos akimirkos, kai į ringą visai neišėjome.

Norėčiau vėl išsigąsti pajautęs tą nejaukią baimę, kad kažkas užlipo ant scenos ir kalba apie tai, apie ką ilgai tylėjome. Kažkas randa būdų pajuokauti sunkiomis temomis.

Norėčiau auditorijoje pamatyti vyrus, kurių veiduose atsispindi susijaudinimas, kai kitas savo atvirumu tave įtikina – taip jautiesi ne tu vienas.

Tekstas parašytas 2020 m. kovo mėnesį.

Komentarai (1)

  • Rasa

    Nu, blemba, Lukai kaip gerai!

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.