Nuotrauka: Unsplash

Sveikuose santykiuose partneriams rūpi vienas kito jausmai, jie abu jaučiasi saugūs reikšdami savo emocijas ir poreikius. Jie nebijo išsakyti savo nuomonės, brėžti asmenines ribas ir ieškoti abi puses tenkinančių kompromisų. Tačiau būna ir kitaip, kai vienas partnerių save mato tik santykyje su savo mylimu žmogumi ir dėl jo gali padaryti bet ką. Tokiose porose vienas partnerių yra emociškai priklausomas nuo savo mylimojo, dėl jo aukoja savo interesus ir poreikius. Tai psichologai vadina kopriklausomybe. Būsime kaip vienas, viską darysime drauge, – vien pasąmoningai tikisi kuri viena pusė ir daro viską, kad taip ir būtų. Toks požiūris, deja, dažnai gali lemti nesėkmingą santykių eigą ir galiausiai – baigtį.

Kas ta kopriklausomybė?

Tokiuose santykiuose, kuriuose vienas partnerių save aukoja bet kokia kaina, anot psichologų, įprastai išryškėja du pagrindiniai partnerių vaidmenys: gavėjas ir kopriklausomas davėjas. Pastarasis nuolatos stengsis pamaloninti gavėją: „Man tiks bet kaip, svarbu tau gerai būtų“, – sako jis kaskart pamindamas savo tikruosius poreikius ir norus. Pavyzdžiui, galbūt mieliau eičiau į mėgstamos grupės koncertą, bet eisiu į barą su jo(s) draugais. Verčiau nesiginčysiu. Ne ne, valgysiu tą patį, ką tu. Arba Tai tu nuspręsk… Atpažinote savo partnerį? O gal save? Tuomet gali būti, kad jūsų poroje veši kopriklausomybė.

Keli kopriklausomybės požymiai:

• besąlyginis sutikimas su partneriu nespėjus įsiklausyti savo paties jausmų;
• nederamo partnerio elgesio pateisinimas, slėpimas;
• svarbiausiu prioritetu tampa partnerio laimė net jam pavedus kokį dešimtą kartą;
• prarasta savo, kaip asmenybės, tapatybė, interesai, troškimai;
• partnerio manipuliacijų toleravimas;
• atsakomybės dėl partnerio jausmų prisiėmimas ir t.t.

Neseniai skaičiau amerikiečių psichologės Janet Geringer Woititz (parašiusios pasaulinį bestselerį Suaugę alkoholikų vaikai) knygą Artumo siekis. Joje autorė aptaria sunkumus, su kuriais kurdami artimus santykius susiduria augusieji nedarniose šeimose. Psichologė teigia, kad dažnai jau suaugę tokie žmonės santykiuose yra nepaprastai atsidavę bet kokia kaina, net akivaizdžiai suvokdami, kad kitas ištikimybės nevertas:

„Atsidavimo kitam žmogui nereikėtų iškelti aukščiau visko. Pirmiausia turite būti ištikimi sau. Paklauskite savęs: Ką gero gaunu iš šių santykių? Ar gaunu tiek pat, kiek duodu kitam? O gal pasiduodu svajonėms, kad mano atsidavimas padarys šiuos santykius tokius, kokių trokštu? […] Jei realistiškai pasvėrę suprasite, jog iš santykių gaunate mažiau nei trokštate gauti, ir su partneriu nesate nusiteikę įdėti pastangų, kad kartu išspręstumėte problemas, verta šiuos santykius įvertinti iš naujo […], bet laikytis jų įsitvėrus tik todėl, kad taip esate įpratę, ne ką geresnis sumanymas“.

Kaip atpažinti, kad aš ar mano partneris yra emociškai priklausomas ir ką tada daryti, klausiau psichologo Pauliaus Mačiulevičiaus.

Pauliau, ar galima įprasti mylėti? Kokie požymiai rodo, kad taip ir yra?

Kopriklausomybė yra įpratimas prie santykio, kuris yra žalingas priklausomai asmenybei. Tai – santykis, kuriame vienas partnerių yra pasyviai priklausomas nuo kito ir dėl to patiria kančią ir žalą.

Kopriklausomybę rodo tai, kad žmogus savo egzistenciją ir laimę apibrėžia per buvimą su kitu žmogumi ir pamindamas savo poreikius, norus, kartais – net vertybes.

Toks žmogus neadekvačiai silpnas, pažeidžiamas, jaučia stiprų poreikį rūpintis kitu, slopina savo emocijas, jų netpažįsta, o į partnerio emocijas reaguoja labai jautriai. Dažnai kopriklausomi žmonės save nuvertina, savimi nepasitiki, yra depresyvūs, kaltina save dėl visokių dalykų, pavyzdžiui, jei poroje kas nors nesiseka, atsakomybę dėl to prisiima sau ir jaučiasi atsakingi už to sprendimą, jaučiasi dėl to kalti.

Kur yra ta riba? Juk kartais gal ir gražu šį tą dėl kito paaukoti?

Mes visi turime kažkokių poreikių, suvokimą, kur yra sveika riba leisti laiką kartu ir kad kiekvienas turime savo asmeninių poreikių, pomėgių. Pavyzdžiui, aš noriu eiti į renginius, o partneris negali dalyvauti, dėl to jis jaučiasi blogai, nes jo suvokimu neleidžiame pakankamai laiko kartu ir jis galvoja, kad tau man nesvarbus. Jis taip jaučiasi, nes labiausiai įsiprasmina ir jaučiasi laimingas, kai būna su manimi kartu.

Taip dažniausiai nutinka tada, kai žmogus pats negali savęs realizuoti kokiose nors veiklose ir net nesuvokia, kodėl jis nori vieno ar kito dalyko, negerbia partnerio laisvės ir jo pasirinkimų.

Visa tai ateina iš stygiaus – kai žmogus nesijaučia pakankamas, kažkodėl negali surasti veiklos ir buvimo būdų, kurie jam teiktų pasitenkinimą savimi. Iš to nepasitenkinimo, baimės projektuoja kaltę į save ir ima save plakti. Tada gaunasi liūdna situacija: poreikis nepatenkintas, kaltinu dėl to save, slopinu tuos jausmus, o visa tai galiausiai sprogsta.

Kokie poreikiai slypi už tos priklausomybės nuo meilės?

Klasikiniai atvejai ateina iš vaikystės, iš toksiškų šeimų, kuriose vaikai negauna palaikymo, meilės, kai jų poreikiai nebūna girdimi; kai jie ignoruojami ar net išnaudojami. Jei vaikystėje nuolatos patyriau stygių, tai persiduoda į tokį agresyvų reikalavimą suaugusiųjų santykiuose ir aš, jau kurdamas santykius su partneriu, turiu polinkį į emocinę priklausomybę nuo jo. Išsivysto toks vidinis nesaugumas, perdėtas priklausymas nuo žmonių, kurie man parodo nors kiek daugiau dėmesio.

O kai aš sau nepakankamas, tai mano tą vidinę tuštumą gali užpildyti buvimas su kitu žmogumi.

Ir tai kartojasi santykiai iš santykių. Tada kadangi esu įpratęs negauti nieko sau, tai ir naujuose santykiuose leidžiu, kad man neduotų. Tačiau būna ir taip, kad viskas vaikystėje žmogui buvo okei, bet jis į suaugusiojo gyvenimą vis tiek išeina su tuo stygiumi. Man atrodo labai svarbu, kaip tėvams pavyksta padėti sukurti vaikui emocinį saugumą – kad jis būtų išgirstas, kad jie padėtų jam pažinti jo emocijas ir su jomis išbūti, jas įsisąmoninti – tada vaikas jau suaugęs žino, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, jis prisiima už tai atsakomybę, moka su tuo tvarkytis ir neieško išsigelbėjimo išorėje, kitame asmenyje, kitame objekte.

Ką daryti, jei pats jaučiuosi priklausomas nuo partnerio emociškai?

Mes turime įvairiausių poreikių – seksualinių, saugumo, materialinės gerovės, pripažinimo, palaikymo ir t.t. Tai būdamas emociškai priklausomas aš reikalauju iš kito visko, ko negaliu sau duoti pats, tačiau tada mano kuriamų santykių pagrindas – toks kompensacinis mechanizmas.

Tai yra: ko aš negaliu sau suteikti, man turi duoti kitas. Aš pats sau nesu pakankamas.

Man patinka į meilę, santykius žiūrėti ne kaip į reikalavimo, bet į davimo funkciją. Kai aš save stebiu, ieškau būdų patenkinti savo poreikius, į santykį kaip į kokį kūrybinį konstruktą stengiuosi ir ko nors įnešti.
Tad taisydami kopriklausomą santykį visų pirma turime jį dekonstruoti – kad suvokčiau, kas jame vyksta, kodėl man reikia kito žmogaus ir kodėl aš tų dalykų noriu. Pavyzdžiui, aš noriu, kad man draugė duotų laisvės. Kai jinai bando apriboti šį mano poreikį, aš sakau, kad ji manęs nemyli. Tai – kaip besąlyginis reikalavimas: duok man laisvės!

Bet jei aš į santykį žvelgiu kaip į kūrybinį procesą, tada galiu tą savo laisvės poreikį interpretuoti lanksčiau.

Jei girdžiu, kad mano draugei svarbus laiko leidimas kartu (kai tuo pačiu man labai svarbi laisvė), tada bandau suformuoti naują santykį, kur nei mano, nei draugės poreikis nėra dominuojantis ir mudu ieškome kokio nors bendro sprendimo.

Kaip ieškoti to bendro sprendimo?

Visų pirma, turiu pripažinti, kad šiame santykyje esu truputį silpnas ir pasimetęs, jaučiu kažkokį stygių ir savo veiksmais bandau tai kompensuoti. Tada svarbu aktyviai ieškoti, kas man patinka manyje: mano elgesyje, jausminiame pasaulyje, mano išoriniuose rezultatuose, bendravime su žmonėmis – ir ne tik santykių kontekste. Kai pradedu pastebėti tuos dalykus, iš to suvokimo atsiranda supratimas, ko aš noriu. Taigi galima pažvelgti, dėl ko aš nerimauju ir kaip aš norėčiau tą būseną keisti? Kas man patinka, kas man teikia džiaugsmą, ką aš noriu daryti?

Jei, pavyzdžiui, mergina su savo sportuojančiu vaikinu vyksta į kiekvienas jo varžybas ir ten kaskart nuobodžiauja (nors pati mėgsta sportuoti), ji šiuo atveju turėtų pasirūpinti savimi.

Truputį prisiversti ir nevažiuoti į tas draugo varžybas, o verčiau pati nueiti pasimankštinti. Verta ieškoti alternatyvų, kurios atitinka mano norus ir tokiais mažais žingsneliais santykiuose imamos brėžti ribos: čia mano poreikis, čia man svarbu, tik tokiu atveju gali sulaukti ir pagarbos iš išorės (partnerio atsižvelgimo).

Iš tiesų, dažnai žmonės bijo partnerio reakcijos, bijo konflikto, todėl tiems pokyčiams, ribų brėžti nesiryžta. Tačiau konfliktas neišvengiamas.

Jei santykyje yra lygiavertis ryšys, aš turėsiu patirti konfiktus ir kažkaip rasti jėgų juose išbūti – tam, kad apginčiau savo poreikius ir sukurčiau dar gražesnį santykį.

Gali būti, kad ir ne su tuo pačiu žmogumi. Ir čia reikia drąsos, valios ir tikėjimo. O jei savo poroje aš esu tas pamynęs savo poreikius, turiu pats nudirbti šį darbą, kad surasčiau, įvardyčiau ir apginčiau savo poreikius dėl geresnio bendro rezultato.

Kaip elgtis, jei mylėti „pripratęs“ mano partneris? Kaip tai suprasti?

Manau, labai svarbu pastebėti, ką santykyje partneris daro dėl to, kad to nori pats, o ką – tam, kad tik tu jaustumeis gerai. Užfiksavus tuos momentus padėti savo partneriui įsivardyti jo poreikius, aptarti, kokios tokio jo elgesio priežastys.

Tačiau tai gali būti labai sudėtinga, nes iš lygiaverčio partnerio tu tarsi pereini į autoriteto poziciją, čia gali įvykti vaidmenų konfliktas.

Tad čia gali būti naudinga porų terapija. Terapeutas atlieka tokį tarpininko vaidmenį: jis neutraliai padeda atskirti, kur yra vieno žmogaus, kur – kito poreikis. Jei jauti, kad tavo partneris yra priklausomas, turi eksperimentuoti, bandyt kitokius veiksmus. Tikėti procesu neprisirišdamas prie rezultato.
Labai svarbu užfiksuoti momentą, kai tau atsiranda kokia nors emocija. Ji dažniausiai bus susijusi su kažkokia situacija ir tose situacijose svarbu paklausti: ar aš to noriu? Kaip ji kilo? Ar aš ją sukūriau? Patyrinėkite tai ir pažiūrėkite savo indėlį į šį reikalą. Jei aš pastebiu, kad visi mano atsakymai yra absoliuti savigrauža arba atsakomybės permetimas kitam, tai čia kažkas tikrai negerai. Santykiai yra bendra atsakomybė, bendras procesas.

Nuo ko galima pradėti kalbėtis su partneriu, jei jaučiu, kad turime problemą?

Čia gali būti naudinga santykių inventorizacija. Galima panagrinėti juos keliais lygmenimis – fiziniu, emociniu, intelektiniu ir dvasiniu lygmenimis. Partneriai gali užduoti sau tokius klausimus: kiek aš esu savimi mylėdamasis, kiek stengiuosi tenkinti kito poreikius? Kiek esu savimi emociniame gyvenime? Kiek aš esu laisvas kalbėti apie tai, ką noriu su partneriu, ar gerbiama mano nuomonė? Kiek galiu savo santykiuose realizuoti savo vertybes?
Man atrodo, kad meilė, santykiai, statomi ant šio tauraus jausmo pagrindo, yra terpė, kurioje galiu atverti tiek savo teigiamus, tiek neigiamus dalykus – tiek kai jaučiu sielvartą, tiek kai džiaugiuosi. Ir jaučiu, kad partneris gali visame tame su manimi išbūti.

Jei jaučiuosi kaip nors nemaloniai dėl savo jausmų, tai yra signalas – kodėl aš su partneriu negaliu būti savimi?

Bet kokiu atveju, meilė yra įgūdis, o ne tiesiog savaime nutinkantis dalykas – sutinku žmogų ir viskas susidėlios. Ne. Mylėti aš turiu nuolatos mokytis.

Su kokiais santykių iššūkiais susiduria ir kaip juos sprendžią mūsų komandos narė Rugilė Merkevičiūtė, skaitykite tekste Tobulų santykių lūkesčiai ir realybė