Į viršų

Koks šiandien yra tikras vyras?

Tekstas: Kšištofas Kšivecas

Vyrauja du požiūriai į skirtumus tarp vyrų ir moterų: tradicinis ir liberalusis. Pirmąjį vaizdingai apibendrino Nijolė Oželytė, sakydama, jog „skirtingesnių būtybių nei vyrai ir moterys nėra iš viso. Jei vyrą lyginsime su vėju, moterį galime lyginti su vandeniu – tai skirtingos būtybės, kurių skirtinga paskirtis ir skirtingi veikimo būdai.“ Antrojo atstovai teigia, kad vyrai ir moterys tesiskiria anatomija, o visi kiti skirtumai – suformuoti visuomenės ir kultūros. Panašu, kad šiandienos mano pašnekovas, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertas, Vilniaus universiteto lektorius,  15min.lt vedantis tinklalaidę „Šiuolaikiniai vyrai“ Donatas Paulauskas, šį rudenį išleidžiantis naują knygą „Kam reikalingi verkiantys vyrai“, pasirengęs gerokai papurtyti tradicinį žiūros kampą. Kviečiu susipažinti su jo mintimis.

Donatai, kuo, tavo nuomone, skiriasi vyrai ir moterys?

Biologiškai – savo anatomine lytimi, kultūriškai – savo vaidmenimis visuomenėje. Šis atsakymas gali nuskambėti labai abstrakčiai, bet konkretesni pasvarstymai apie natūralias ar suformuotas moterų ir vyrų savybes visada bus įtartini, nes, kai siekiame atrasti skirtumus – bandome atlikti neįmanomą užduotį.

Norėdami atskirti žmones pagal lytį, mes padalijame žmonijos margumyną į dvi dalis – moteris ir vyrus, nekreipdami dėmesio į visas kitas savybes (sakykim, jų socialinę padėtį, kultūrinę aplinką, religiją, tautybę, taip pat ir būdo bruožus, talentus, pomėgius), siekdami nustatyti, kuo moterų populiacija skiriasi nuo vyrų populiacijos.

Bet lytis yra tik vienas faktas apie žmogų. Kai taip sugrūdame žmones tik į du variantus, pražiūrime jų žmogiškuosius skirtumus, kurie gerokai didesni ir ryškesni negu lyčių skirtumai. Tarkim, jeigu nuo šiol pradėtume žmones skirstyti į šviesiaplaukius ir tamsiaplaukius ir elgtis su jais visiškai skirtingai – būtų keistoka, tiesa? Nesvarbu, kad skirtumas (plaukų spalva) kaip ir biologinis, objektyvus, bet juk atrodytų neteisinga taip viską supaprastinti.

Iš tokio lyčių skirstymo ir žmonių supaprastinimo atsiranda ne tik skirtingas vertinimas, bet ir skirtingi lyčių vaidmenys, elgsena. Mes tikime, kad tas lyčių skirtumas yra toks svarbus ir reikšmingas, jog turėtume elgtis pagal lyčiai tinkamas atskiras taisykles (tiesa, skirtingose visuomenėse ir skirtingais laikmečiais jos gali būti visiškai kitokios). Sureikšmindami lytį mes taip įsisiautėjame, kad lyties normos drastiškai koreguoja ir formuoja mūsų gyvenimus, visuomenes ir kultūras. Taip vienas faktas pavirsta bene pagrindine visuomenės susiskirstymo ašimi.

Kaip kilo idėja rašyti knygą apie vyriškumo stereotipus? Kokia pagrindinė jos idėja?

Susidėjo daug priežasčių. Jaučiau, kad sulig moteriškumo mokyklomis atsiradę visokie seminarai vyrams apie tai, kaip susigrąžinti vyriškumą, gerokai šauna pro šalį ir tik gilina vyrų problemas. Norėjosi tą vyriškumo temą užvesti ant labiau feministinio kelio, pakreipti diskusiją link to, kad vyrų tapatybė turi tapti demokratiškesnė, laisvesnė, liberalesnė.

Mačiau, kad visuomenėje lyčių stereotipai laikomi moterų tema.

Susidarė toks vaizdas, kad moteris jie veikia, o vyrams – kaip nuo žąsies vanduo. Jie, matai, atsparūs. Jie „nekreipia dėmesio“, „nekvaršina galvos“ tokiais niekais. Norėjau parodyti, kad ir vyrams jie nepatogūs, sukelia daug diskomforto ir gadina gyvenimą.

Knygą sudariau iš 15 asmeniškų tekstų, kuriuose norėjau parodyti, iš kokių temų, detalių susideda tradicinio vyro tapatybė. Nesakyčiau, kad tai knyga vien apie stereotipus, labiau – apie „vyrų pasaulio“ taisykles ir sąlygas visiems, kurie nori būti jo dalimi. Pasitelkęs vyriškosios tapatybės prizmę, aprašau tokius aspektus kaip tėvystė, santykiai, vyriška draugystė, emocijos, kūnas, vyriškas charakteris ir pan. Galiausiai prieinu prie minties, kad vyrams reikia išsilaisvinti iš tradicinio vaidmens, kaip tai savo judėjimais darė moterys, ir kelti pokyčių bangas patiems, nelaukiant, kol kažkas už juos tai padarys.

Atrodo, kad išsilaisvinimas iš tradicinių lyčių vaidmenų gali vesti prie lyčių niveliavimosi. Ar tai tikrai naudinga, ar neskatina chaoso, kai vyrai tampa moteriškesni, o moterys – vyriškesnės?

Niveliacija – tai skirtumų panaikinimas ir suvienodinimas. Kai kalbu apie tai, kad mums reikia atsisakyti banalaus rūšiavimo į „moteriška“ ir „vyriška“, kaip tik esu už skirtumus ir prieš vienodumą. Nes šis rūšiavimas remiasi mąstymu, kad visi vyrai yra vienodi, kaip ir visos moterys vienodos, todėl galime išvesti visiems vyrams tinkančias vyriškumo taisykles ir visoms moterims deramas moteriškumo taisykles. Būtent šis požiūris nori suniveliuoti visus vyrus ir visas moteris tarpusavyje. Tuo tarpu aš siūlyčiau atsigręžti į žmogiškųjų skirtumų faktą ir prisiminti, kad lyčių normos neturi užgožti mūsų žmogiškųjų skirtumų, talentų ir sugebėjimų. Šis požiūris leistų priimti daug daugiau įvairovės ir skirtumų nei tas, kurio laikomės dabar. O dėl chaoso – na, tarkime, vergovinė arba apartheido santvarka irgi buvo aiškesnė, paprastesnė, visuomenei labiau suprantama, įprasta. Prasidėjus juodaodžių emancipacijai irgi buvo kalbų apie tai, kaip mes čia dabar gyvensime – paskendę chaose, netvarkoje, be aiškių taisyklių. Tai turbūt toks ir būtų atsakymas.

Tiesa, kažkodėl lyčių lygybės vizija kai kuriems siejasi su apsivertusiais vaidmenimis: vyrai bus moteriški, o moterys – vyriškos. Bet kai nelieka tokių etikečių, atsiveria visai kitokie elgesio, būdo bruožų, savybių „rinkiniai“. Žmogui nebereikia rinktis būti ARBA vyriškam, ARBA moteriškam. Ši logika tampa nebereikalinga ir įsivaizdavimas, kad visi tiesiog apsiversime aukštyn kojomis, yra tokia labiau šių laikų fantazija, kai vienintelės kategorijos, kuriomis galime mąstyti, yra tik „vyriška“ ir „moteriška“. Todėl pokyčiai įsivaizduojami tik vienu būdu.

Kurie vyriškumo stereotipai gajausi mūsų kultūroje?

Kaip rodo apklausų duomenys, populiariausias tradicinis stereotipas ir lūkestis yra susijęs su darbu ir uždarbiu. Daugybė žmonių vyrišką vyrą mato pirmiausia kaip šeimos finansinį stuburą. Jis turi dirbti, išlaikyti šeimą, uždirbti daugiau už savo žmoną ar partnerę, rūpintis savo karjera labiau nei moteris ir pan. Nors tai nerealistiška, nes mūsų ekonomikoje vienam žmogui išlaikyti šeimą yra praktiškai neįmanoma.

Vis dar galioja stereotipas, kad vyrams nedera rodyti savo jautriųjų emocijų ir pažeidžiamumo. Pagal apklausas šiandien esame labiau tolerantiški vyrų ašaroms, bet panašu, kad tik tada, kai jos nurieda „laiku ir vietoje“, neleisdamos susilpninti vyro įvaizdžio.

Kitas vis dar dažnai pasitaikantis stereotipas – vyras turi būti stiprus, ištvermingas, raumeningas. Kadangi jau seniai gyvename tokiame pasaulyje, kuriame fizinė ištvermė ir stiprybė nėra vyro būtinasis bruožas (nes fizinį darbą dirba tik maža vyrų grupė, kurie šiai veiklai, beje, dažniausiai specializuojasi ir mokosi), toks stereotipas atrodo atgyvenęs. Mes tiesiog neturime, kur tos savo jėgos padėti, o stereotipai vis tiek mus verčia ją auginti. Todėl ieškome kitų būdų, kuriais galėtume ją pademonstruoti.

Tai gali būti labai nekaltas jėgos rodymas, kai, tarkime, biure reikia sustumti stalus – tuomet vyrukai stumia šalin moteris ir lyg pasiutę juos tąso, nors tai nėra sudėtinga fizinė užduotis, kurios moterys negalėtų įveikti. Fizinė galia tokiu atveju yra simbolinis vyro atributas. Kitas dalykas, kai ta galia išliejama smurtu – mes žinome, kad didžioji dalis smurtautojų mūsų visuomenėje yra vyrai.

Kai akcentuojame vyrų jėgos kultą, smurtas ir agresija tampa labai logiška pasekmė.

Kai kurie santykių ekspertai teigia, kad su savo moterimi dalijantis jausmais, pažeidžiamumu sumažėja jos potraukis vyrui, pasitikėjimas juo, nes jis tada esą pasirodo silpnas. Ką atsakytum? 

Santykių ekspertai kartais teigia neįtikėtinus dalykus – galvoju, ar šis teiginys kartais nebus būtent toks. (Šypsosi – red. past.) Skamba tarsi atvejis būtų pristatomas kaip tendencija. Potraukis yra labai subjektyvus dalykas ir geriausiai į tokį klausimą turbūt galėtų atsakyti į seksualumo temą besigilinantys psichologai. Aš tik galiu pasidalyti savo asmeniniu pamąstymu: man atrodo, tokiu atveju žmogus įsimyli tik pusę žmogaus arba jaučia potraukį tik vienai žmogaus pusei, nes visi vyrai turi emocijas, visi vyrai yra pažeidžiami, tik kai kurie labai puikiai tai slepia ir bando užgniaužti. O mylėti tik pusę žmogaus yra žiauroka. Ir negana to – rizikinga, nes anksčiau ar vėliau pasirodo ir kita pusė, ilgai slėpta ir spausta, sulaukėjusi ir neprijaukinta.

Kuo skiriasi vyrų archetipai ir stereotipai? Gal jie kartais susilieja?

Aš pats turbūt nesu labai didelis archetipų teorijos fanas – nemanau, kad yra tam tikri į mūsų pasąmonę įsirašę visus laikmečius ir kultūras skrodžiantys įvaizdžiai apie, šiuo atveju, vyrus. Kiekvienas vyriškumo įvaizdis turi savo istoriją ir kilmę, taip pat ir galiojimo laiką, tik istorikės ir istorikai dar nėra taip išsamiai ištyrinėję vyrų istoriškumo. Lyčių istorija dar sąlyginai naujas dalykas.

Bet pastebiu, kad yra stereotipų, kurie dedasi esantys archetipais. Galbūt tam, kad būtų labiau įtikinantys? Neseniai perskaičiau gerą pavyzdį. Nors labai lengva įsivaizduoti, kad nemažos dalies vyrų taip mėgiamas mėsos kepimas ant grotelių yra sena kaip žmonija vyrų elgesio tradicija, kilusi dar iš medžiotojų laikų, vis tik taip nėra.

Nors esame linkę manyti, kad tai kažkaip susiję su medžiotojo archetipu, pats fenomenas atsirado tik praėjusio amžiaus 6 dešimtmetyje JAV, kai prasidėjo užmiesčių plėtra, o medijos akcentavo šeimyniško tėvo įvaizdį, kuris vidiniame kieme kepa mėsą ir leidžia laiką su šeima vietoj laisvalaikio su draugais mieste. Tuo metu reklamose sąmoningai siekta sujungti mėsos kepimą su mačo vyriškumu. Be to, pirmykštėse bendruomenėse kepti mėsą ant laužo daugiausiai buvo moterų veikla. Tokių archetipais apsimetusių stereotipų tikrai rastume nemažai.

Ar tavo tėvas arba kiti artimi vyrai, autoritetai bandė skiepyti tam tikrus vyriškumo stereotipus, vaidmenis? Jei taip, kokius?

Atviro ir primygtinio reikalavimo būti vienokiu ar kitokiu vyru tikrai nejaučiau. Vyriškumo normos, manau, daug sėkmingiau suveikia ne tada, kai jas kažkas primeta per atvirą prievartą, o tada, kai jos perduodamos nejučia, subtiliai, kartas nuo karto pasufleruojant vieną ar kitą dalyką. Būtent taip buvo ir mano atveju. Savo šeimoje dažniausiai mačiau „buitinį vyriškumą“, kai patėvis jausdavo pareigą būti visų galų meistru, visus taisymo darbus išmanančiu auksarankiu, nors šioje srityje jam vis nesisekdavo. Mačiau ir daug „chamiško vyriškumo“ – patėviui atrodė, kad vyras turi būti bent kažkiek chamiškas, nejautrus, nepaisantis kitų, priešgyniaujantis, laikantis aplinkinius žemesniais už save. Kai rašiau knygą, šie vyriškumo tipai man padėjo apibūdinti „tikro vyro“ charakterio paveikslą.

Ar kada nors jauteisi neatitinkantis vyriškumo stereotipų?

Net ir labai norėdamas negalėčiau jų atitikti. Mano kūno sandara neatitinka raumeningo ir atletiško vyriško kūno stereotipo. Mano charakteris irgi netipiškas: esu jautrus, nekenčiu atviro konkuravimo ir varžymosi, nemėgstu draskyti akių, lipti per galvas, nors „tikras vyras“ lyg ir turėtų šitai sugebėti. Mano interesai gyvenime taip pat nėra labai jau standartiškai „vyriški“: nesidomiu nei krepšiniu, nei futbolu, techniką išmanau ribotai, mano darbas nėra iš tų, kuriuos masiškai renkasi vyrai.

Tradicinius vyriškumo lūkesčius gali pateisinti tik labai siaura vyrų grupelė, į kurią daugybė vyrų nepatenka dėl vieno ar kito kartais net prigimtinio bruožo ar savybės. Vienas yra pernelyg žemo ūgio, kitas dirba mažai apmokamą darbą, trečias turi negalią, ketvirtas yra liesas ir neraumeningas, penktas yra jautrus ir atidus kitiems, šeštas yra prastos sveikatos ir t. t. Pagal vadinamąjį „hegemoninio vyriškumo“ suvokimą (kai tikru vyru laikomas toks, kuris yra stiprus, sveikas, išlaikantis šeimą, aukštas ir sportiškas, nepasiduodantis jautrioms emocijoms, priimantis sprendimus šeimoje, sėkmingas, skinantis pergales, nieko nebijantis ir pan.) pirmiau minėti vyrai nėra laikomi „tikrais vyrais“.

Žinoma, gali laužyti save, bandyti perlipti per save vien tam, kad pasirodytum vyriškas, o kiti pripažintų tavo vyriškumą, bet tai labai skausmingas procesas, kuris dažniausiai užprogramuotas nesėkmei. Reikalavimų tiesiog per daug ir kai kurie jų žmogui kenksmingi.

Kaip vyriškumo stereotipai veikia ar veikė tavo santykius?

Šiai temai esu paskyręs vieną knygos esė, kurią rašydamas padariau išvadą, kad kai vyrus augina pagal tradicinius lūkesčius, jie tampa tarsi užprogramuoti susidurti su sunkumais santykiuose. Nes, man atrodo, kokybiškuose santykiuose reikia atvirumo, nuoširdumo, pasitikėjimo, bendradarbiavimo, o tradicinis vyriškumas tokių savybių šalinasi. Jis tau jų nesuteikia. Jų tiesiog neišmoksti. Galiausiai išeina taip, kad tam tikrų dalykų santykiuose tu nemoki, nes buvai auginamas kaip vyras. Kai būtent toks ateini į artimus santykius su kitu žmogumi, esi priverstas labai skausmingai to atvirumo, nuoširdumo, komunikavimo mokytis. Aš pats vis dar judu šiuo keliu. Mokausi to, ko man kaip vyrui nebuvo galimybių išmokti anksčiau.

Ar visuomenė baudžia už stereotipų neatitikimą? Kaip?

Dažnai į mano kalbas žmonės sureaguoja komentaru, kad net jei neatitinki stereotipų, taigi niekas nebaudžia ir į kalėjimus nesodina. Suprask, šiais laikais niekas netrukdo būti kitokiam.

Vis dėlto visuomenės bausmė nebūtinai turi būti fizinė, nors rizika būti užpultam ar sumuštam dėl to, kad kitam pasirodei „nevyriškas“, vis dar likusi. Tai gali būti pasityčiojimas internete, riebi frazė gatvėje, kabinėjimasis viešajame transporte, juokelis darbovietėje, partnerės ar partnerio kritika ir pan. Bet turbūt skaudžiausia visuomenės bauda yra tas vyrų sąmonėje pasėtas gėdos jausmas, kylantis tada, kai tradicinių lūkesčių išpildyti nepavyksta. Gėdos jausmą vejasi pažeminimo jausmas, o pažeminimą – savivertės krizė, kuri veda prie savidestrukcijos.

 

Daugiau šiomis temomis: Apie ką vyrai tyli?

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (1)

  • Avatar

    Arvydas

    Geras straipsnis… Svarbiausia stengtis išlikti savimi ir pažaboti savo išankstines nuostatas,o tai nelengva. Tarp savų reikia bendrauti ir išreikšti savo lūkesčius ir tai daryti nekaltinant kito…Tai sunku,bet jei nuoširdžiai ir atvirai bendraujama,tuomet pasiseka tuokart įtikinti savo žmogų,bet tai nėra vienkartinis reikalas…

    reply

Komentuok