Nuotrauka: pexels.com

Užimtumas yra lyg narkotikas. Stengiamės kiekvieną valandą užpildyti darbu, o jeigu nedirbame, apie tai galvojame. Visgi gyvenime reikalinga pusiausvyra, todėl tokios „produktyvios“ rutinos ilgai nesitęsia, kelio gale laukia perdegimas. O, pavyzdžiui, nieko neveikimas, kurio šiandien ypač baidomės, tiek mūsų sveikatai, tiek kūrybingumui gali būti labai naudingas.

Kokia yra užimtumo kultūros problema?

„Kai visą laiką protas yra užimtas, mūsų kūnas išskiria streso hormoną kortizolį ir vairą perima migdolinė smegenų dalis. Ji kontroliuoja „kovos arba pabėgimo“ režimus. Tuo metu mes nenaudojame smegenų dalies, kuri atidžiai apsvarsto pasirinkimus – racionalios, logiškos ir atsargios.

Kai visą laiką esi apimtas streso būsenos, tampi labai neatsargiu sprendimų priėmėju. Pavyzdžiui, sprendimų, ką valgyti ir kada eiti miegoti. Taip pat esame linkę atsiriboti, nutraukiame socialinę sąveiką. Tai yra pavojinga, nes socializacija yra ne tik sveika, ji yra būtina, kad būtume sveiki“, – pasakoja knygos „Do Nothing“ autorė Celeste Headlee. Pasak jos, mes ne tik renkamės prastą maistą ar per mažai miegame. Gali išsivystyti ir nesveikas santykis su maistu, priklausomybė nuo alkoholio ar kitų svaigiųjų medžiagų. Taip pat patirdami nuolatinį stresą leidžiame trūnyti apmaudui, o tada netikėtai ir neadekvačiai pratrūkstame pykčiu ar smurtu.

Neišvengiamai toks gyvenimo ritmas lemia ir perdegimą, trumpinantį mūsų gyvenimą. „Žmonės, kurie neatsipalaiduoja ir nesulėtina apsukų, dažniau serga širdies ligomis, diabetu ir turi prastesnius sveikatos rodiklius“, – aiškina Headlee.

Kodėl užimtumą mes traktuojame kaip vertybę?

„Kažkas mūsų kultūroje sukelia perdegimą, lėtą išsekimo jausmą, dažnai susijusį su darbu, kuris gali tęstis kelias savaites ar net mėnesius. Nors perdegimas mums itin kenksmingas, nuo jo labai sunku pabėgti. Pirmas žingsnis yra nustoti bandyti pasirodyti, nustokime galvoti, kad yra dėl ko didžiuotis darboholizmu.

Užimtumą mes vertiname kaip garbės ženklelį. Patys dirbame tiek, kad planų atšaukimas tampa bene geriausia išeitimi. Taip patenkame į performatyvaus užimtumo tašką, kur nuolatinis laiko neturėjimas tampa statuso simboliu“, – sako Headlee.

Nieko neveikimą suprantame kaip laiko švaistymą

Prisiminkime savo vaikystę, kada nieko neveikimas ar dykinėjimas užėmė nemažai laiko. Tai vaikui atrodo įprasta, bet ne suaugusiam žmogui. C. Headlee pastebi, kad suaugę nebeskiriame tiek valandų „laiko gaišimui“, nes jis nėra atlyginamas. Tai negeneruoja finansų, nieko nepagamina, tuo nepasigirsi socialiniuose tinkluose. „Mūsų visuomenė to nevertina. Bet gyventi lėtai yra labai svarbu sveikatai, kūrybiškam mąstymui ir mūsų gerovei.“

„Mes mokome žmones, kad reikia būti užsiėmusiais ir produktyviais nuo pat vaikystės, ypač JAV, – pabrėžia Headlee, – taip susitelkiame į jų parengimą sėkmei, kad jie bene tampa vaikščiojančiais gyvenimo aprašymais. Kai nuolat pildome vaikų gyvenimus naujomis veiklomis, iš tiesų „juos mokome, kad pradykinėtas laikas yra iššvaistyta galimybė.“ Kitaip sakant, nieko neveikimas – paprasta tinginystė.

Nieko neveikimas ir tinginiavimas – kur skirtumas?

Pasak C. Headlee, kai kalbame apie nieko neveikimą, neturime omeny tinginystės. Turime omeny tai, kad žmogus nėra mašina. Nieko neveikimas yra reikalingas poilsis.

„Nuobodulys leidžia mūsų smegenims dirbti. Net kai nieko neveikiame, smegenys retai būna ramios: jos visada dirba, mąsto, tyrinėja dalykus. Mūsų smegenims reikia dykinėjimo, nes kartais jos neturėtų būti nukreiptos į darbą ar panašius dalykus.“

Kita vertus, atsigręžkime į tai, ką vaikystėje darydavome iš to nieko neveikimo prasidėjus nuoboduliui. Mūsų mintys imdavo klajoti, prisigalvodavome veiklos, žaidimų, suteikdavome kelią vaizduotei ir kūrybingumui. „Atlikti nuobodulio tyrimai rodo, kad jis pats savaime yra nepaprastai sveikas ir produktyvus. Mūsų protas daro nepaprastai kūrybingus dalykus, kai paliekame jį ramybėje. Tai – laikas, kai smegenys sintetina visą įsisavintą informaciją, tuo metu kuriami netikėti sąryšiai ir idėjos. Tuomet esi kūrybiškiausias, nes tavo smegenys nenori nuobodžiauti. Joms tai nepatinka.“

Kaip nieko neveikti, kai tai neatrodo paprasta?

Keistas klausimas. Juk nieko neveikimas turėtų būti lengviausias dalykas pasaulyje. Visgi vyraujant užimtumo kultūrai, kūną ir protą greitai užvaldo nerimas ir kaltė, jog nedirbame, neišnaudojame laiko naudingai, neįsisaviname naujų žinių.

• Nespausk savęs, jei esi pratęs (-usi) nuo ryto iki vakaro išbraukinėti užduotis kalendoriuje ir lėkti, lėkti, lėkti. Kodėl nepradėjus nuo 10 minučių per dieną? Tegu tai būna kasdienis ritualas vykstantis tuo pačiu metu – taip jis lengviau taps įpročiu ir greitai net imsi jo laukti.
• „Manau, kad mums reikia auginti įgūdžius būti vieniems su savimi, – sako knygos „Fully Present“ autorė, vadovaujanti sąmoningumo švietimui UCLA universitete, Sue Smally. – Daugelis iš mūsų nežino, kaip dirbti su savo protu. Čia atsiranda dėmesingumo ir sąmoningumo ugdymas. Jei nepraktikuočiau sąmoningumo ir tiesiog sau sėdėčiau, iš esmės viskas, ką daryčiau, tai nerimaučiau, nerimaučiau, nerimaučiau.“ Sąmoningumo praktika gali būti geras būdas pradėti išmokti nukreipti nepageidaujamas bei nerimą keliančias mintis.
• Nuovokios meditacijos vipasanoje mokytoja JoAnna Hardy sako, kad, pavyzdžiui, muzikos klausymasis neįtraukia proto taip kaip TV laida, straipsnis ir tinklalaidė, todėl klausantis muzikos smegenys ilsisi, joms reikia leisti klajoti. Pasak mokytojos, tiesiog gulėti ant grindų ir klausytis muzikos mums yra labai naudinga. Kada paskutinį kartą klauseisi mėgstamo atlikėjo albumo nuo pradžios iki galo daugiau nieko neveikdamas (-a)?
• Nors ir pastebėjome, kad nieko neveikimas – puikus būdas pažadinti vaizduotę, tai neturi būti tikslu. Negalime nieko neveikti tam, kad į galvą šautų naujų idėjų, kitaip sakant, padidintume savo produktyvumą. „Jei bandau prisiversti užmigti, niekada neužmigsiu. Tas pats yra su nieko neveikimu. Negali stengtis to padaryti ar siekti rezultato.“ Todėl nespausk savęs.

Nepamiršk, kad spėsi sugrįžti prie darbų ir pasaulis be tavęs nesubyrės per valandą ar dvi. Gerai pagalvojus, juk mes visada turime ką veikti. Jeigu nuolat lauksi, kol ištuštės tavo darbų sąrašas, gyvenime nerasi akimirkos nieko neveikimui.

Taip pat skaityk: Kaip savimi rūpinatės šiuo metu? Pasakoja sekėjai