Teksto autorius: Kšištofas Kšivecas

Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Jau dalinomės pirmąja šio teksto dalimi, kurioje buvo aptariami vyrams kylantys iššūkiai, krizių ištakos ir kitos problemos. Šiandien toliau tęsiame pokalbį apie tai, kodėl mums reikalingas vyrų krizių centras. Kiek svarbus vyrui ryšys su jo tėvu, koks vyro santykis su emocijomis ir kas yra vidurio amžiaus krizė? Į šiuos ir kitus klausimus atsako VDU lektorius ir Vilniaus vyrų krizių centro savanoris Algirdas Davidavičius. 

Ar manai, kad dabar vyrus apėmusi vyriškumo krizė? Jei taip, kokie jos požymiai?

Ji neatsirado dabar. Ji tęsiasi jau virš šimto metų, sutampa su modernizacijos procesu, nes XX amžiuje senesnės gyvenimo sanklodos – feodalinės, imperinės – galutinai sugriuvo ir su jomis sugriuvo tautų arba visuomenių vyrų tėvų, pavyzdžiui, monarchų, vaidmenys. Atsirado būtent tėvo vaidmens krizė kartu su sužlugusiais institutais, pirmiausia imperinių monarchijų ir vėlesnis maištingų, paaugliškų vyrų, kurie bandė pertvarkyti viską, tarkime, totalitariniai lyderiai, kaip Stalinas, Hitleris, Musolinis, Leninas, Trockis… Tokie personažai kaip Smetona…

Ar sutinki, kad viena pagrindinių vyrų problemų – netvirti santykiai su tėvu? Kaip tai atsiskleidžia vyrų gyvenimuose?

Taip. Dėl istorinių priežasčių, kadangi šiuolaikiniai namų ūkiai gerą pusšimtį ar daugiau metų ir pas mus, posovietiniuose, „naujuosiuose“ Vakaruose, gali išgyventi tik iš abiejų partnerių (jei kalbame apie tipinį vyro ir moters namų ūkį). Visi turi dirbti. Todėl moterims tenka sunkus iššūkis: jos turi būti ir motinos, ir dirbti. Iš vyrų tikimasi, kad jie pirmiausia dirbs, taip pat galės būti geri nuotaikos kūrėjai, psichologai, išklausytojai namuose, bet kadangi mes, vyrai, nesame socializuoti tuose vaidmenyse, mums tenka juos įgyti labai skaudžiai ir sunkiai, patiriant visą vienatvės baimę ir riziką. Vienatvės socialine ir seksualinio intymumo prasme.

Kalbant apie mūsų tėvus, jų patirtis mums nieko nebereiškia, ji mums atrodo juokinga ir kvaila, kita vertus, jiems patiems norisi kažką perduoti, jiems reikia ryšio su mumis, jie jaučiasi sužeisti mūsų kitoniškumo, mūsų paaugliškos, griaunančios, kūrybingos arba sunkiai prisitaikančios ir depresyvios būties. Jiems tai yra svetima, egzotiška. Atsiranda dvigubas barjeras tarp mūsų ir mūsų tėvų kartų, kurį irgi tenka sunkiai spręsti, ypač vidutiniame amžiuje.

Tėvo tu nepakeisi. Tėvą tegali priimti kaip tokį savo istorinės patirties apribotą, kita vertus, reikalingą tavo dėmesio, išklausymo, empatijos žmogų. Tą sunku padaryti, bet jei tą padarai, – kaip geimeriai sako, achievement unlocked – tu žengi vieną žingsnį link tos rytdienos psichologinės socialinės empatijos gebėjimų, kurių reikia naujiems vyriškiems vaidmenims. Priimti ir tėvą, ir ypač, kas sunku vaikinams, motiną.

O ką daryti, jei tėvas – demagogas ir labai stipriai nori tave pakeisti?

Taip, manau, kad daug kas su tuo susiduria, bent jau tie, kurių tėvai linkę kalbėti ir turėti savo aiškią nuomonę, kuri mums atrodo ribota, neadekvati. Pagrindinis dalykas yra atjauta tam neišvengiamam ribotumui, kitoniškumui, kitokiai tėvų patirčiai. Jie gyveno kitokiomis sąlygomis negu mes. Neišvengiamai jų horizontas yra kitoks. Galime bandyti ir apie tai kalbėtis su jais.

Žinai, kur, mano manymu, yra mįslė kalbant su vyresne karta, ypač vyrais? Vyresniame amžiuje vyrams, kaip ir moterims, galbūt ir skaudžiau, norisi pasidalinti sukaupta gyvenimo patirtimi ir ją patiems permąstyti. Jiems reikia klausytojų, jiems nereikia kritikų. Galime būti empatiškais klausytojais, nebūtinai priimdami nuvertinančią nuomonę apie save ar pasaulį. To nuvertinimo, nusivylimo bus daug. Galime į tai pažiūrėti kaip į duotybę. Tai yra jų jausmai, jie taip jaučiasi. Mes galime juos atjausti. Galbūt net pasimokyti iš tos patirties, suprasti ją, kokia ji buvo, kodėl ji buvo tokia.

Su kokiomis problemomis į Vyrų krizių centrą jie kreipiasi?

Tos problemos yra dviejų didelių, kartais tarpusavyje susijusių, o kartais – ne, sričių. Viena vertus, kreipiasi dažniausiai moterys dėl fizinio smurto problemų. Aptarnaujame dalį žmonių, kurie yra patekę į teisėsaugos, kardomąją sistemą. Pvz., lygtinai paleisti, probacijoje esantys asmenys, kurie patys yra patyrę smurtą ir smurtavę. Su jais vyksta specialus darbas.

Kita didelė grupė asmenų – vidutinio amžiaus žmonės nuo trisdešimties su trupučiu metų. Kreipiasi arba per pirmas, arba per antras skyrybas, kurios dažnai sutampa su sunkumais darbe, nes socialinis ir ekonominis gyvenimas neišvengiamai yra susisiekiantys indai. Žmonės jaučia rimtesnį keleriopą pralaimėjimą gyvenime, jie nebežino, kaip toliau gyventi, jų senesni scenarijai nebeveikia. Jie jaučia krizę: stresą, pasyvumą, baimę arba agresijos prieš save ir kitus priepuolius.

Esu girdėjęs, kad vyrai į depresiją reaguoja agresija, o moterys – baime.

Agresija yra tiek baimės, tiek šleikštulio išveika. Bandymas suvaldyti dalykus, kurie suvokiami kaip grėsmingi ir šlykštūs – nors nebūtinai savaime jie tokie yra.

Koks vyrų santykis su emocijomis: ar atpažįsta jas, ar priima savo ir kitų žmonių emocijas, kaip reiškia jas?

Vyrų santykis su emocijomis dažnai analfabetiškas, kartais beveik neegzistuojantis. Jie atranda, kad jiems trūksta žodyno, kaip šnekėti apie savo emocinę patirtį, savo santykių patirtį emocine prasme. Dažniausiai jie yra emociškai neraštingi. Mums tenka supažindinti juos ir išmokyti skaityti ir atjausti savo bei kitų emocijas. Žmonės yra išaugę be aktyvaus, sąmoningo santykio su savo emocijomis. Tas mokymasis yra sunkus ir trunka gerus metus, kol žmonės pradeda laisvai ir lengviau įvardyti, ką jaučia, ko nori.

Kas yra vyrų vidurio amžiaus krizė? Kuo skundžiasi kreipdamiesi tokio amžiaus vyrai?

Tai, ką aptarėme, yra savotiškos rūšies vidurio amžiaus krizė. Ta krizė yra tarsi liaudies psichologijos kategorija, kuri dažnai klaidina.

Mitas?

Ne, tai nėra mitas, tai reali problema. Tai yra psichoistorinė, psichosocialinė tikrovė; ji susijusi su tuo, kad moderniose postindustrinėse visuomenėse dėl geros medicinos, geresnių nei anksčiau gyvenimo sąlygų labai pailgėjo gyvenimo trukmė ir kartu su ja būdamas 30, 40 ar 50 metų amžiaus bent kartą patiri, kad tie gyvenimo scenarijai, tos tapatybės, tie reakcijų kompleksai, su kuriais išaugai, įsisavinai vaikystėje ir išplėtojai jaunystėje, jie yra per lėkšti, neadekvatūs gyvenimo struktūrai, iššūkiams. Gyvenimas pasirodo žymiai sudėtingesnis, įvairesnis ir prieštaringesnis, negu galvojai. Tai, kas tu esi – įpročių požiūriu, stereotipų prasme – nebeveikia ir tai yra vadinamoji gyvenimo vidurio krizė. Tenka keisti asmenybės struktūrą, prisitaikymus, gyvenimo scenarijų.

Kaip tai sekasi vyrams?

Įvairiai. Jei kreipiasi pagalbos, tai sekasi. Jei nesikreipia ir daro tai automatiškai, užlopydami scenarijų spragas visokiais jutūbo ar seminarų guru, alkoholiu, tada krizė prasitęsia. Turtingesni, buržuaziniai vyrai gali nusipirkti seminarų, sporto, bet skurdo klasė dažniau renkasi alkoholį.

Kokio amžiaus vyrai – vyriausi ir jauniausi – kreipiasi į Krizių centrą?

Jauniausi – dvidešimt kelerių, vyriausi – iki šešiasdešimties metų amžiaus. Daugumos amžius sutampa su vidurio amžiaus krize, pereinamuoju laikotarpiu, kai tenka peržiūrėti tai, ką supranti, ką laikai normaliu, įmanomu.