Kodėl mes bijome santykių?

Nuotrauka: Pasąmonės dirbtuvės

Intymumas dažnai siejamas su seksualumu. Tačiau tai yra gerokai daugiau nei fizinis artumas, jis apibūdina viską nuo emocinio ryšio iki seksualinių santykių. Kalbant apie intymumo baimę, taip pat reikėtų žvelgti plačiau, todėl šiandien kalbamės apie vieną iš šios baimės dėlionės detalių – santykių baimę. Į pagrindinius klausimus apie tai atsako psichologas Marius Daugelavičius, kurio teigimu, net ir santykių bijantis žmogus, gali juos sukurti tikrus ir visaverčius.

Kas yra ta santykių baimė ir kaip ji pasireiškia?

Santykių baimė yra labiau baimė būti pažeidžiamiems, atsiverti, parodyti save silpną. Nes santykiai yra, kai žmonės suartėja, atsiveria vienas kitam, galima sakyti, tampa nuogi vienas prieš kitą. Kažkuria prasme jie tampa artimiausiais žmonėmis. Tada atsiranda įvairios atstūmimo baimės, žmonės baiminasi tapti pažeidžiamais, jaudinasi, kad juos paliks, įskaudins.

Tai gali pasireikši įvairiai, gali būti apskritai bijoma įsipareigojimų. O jei dar atsiras vaikai? Tai irgi yra labai didelis įsipareigojimas. Ar sugebėsiu? Ar galėsiu? Ypač jei žmogus yra turėjęs negerą vaikystę, tada jis savęs klausia, ar galės būti geras tėvas ar mama.

O kaip gali atsirasti santykių baimė? Ar tam turi įtakos konkrečios traumos, ar visgi su ja gali susidurti bet kas?

Su tokia baime susidurti gali bet kas, tačiau ji kyla iš neigiamos patirties. Juk baimės neatsiranda šiaip sau. Jos randasi, kai žmogų taip auklėja, jam paprasčiausiai įdiegia, kad kažko reikėtų bijoti. Taip pat jos gali atsirasti, jei žmogus turi neigiamą asmeninę patirtį, kai jam dėl kažko skauda, ne fiziškai, bet psichologiškai. Tai gali būti kritika, teisimas, smerkimas, grasinimai. Taip pat ir nusivylimai ar lūkesčių nepatenkinimas. Jie sukelia psichologinį skausmą, kurio žmogus po to vengia. O kadangi tai susiję su artimais žmonėmis – su tėvais, šeima, artima aplinka – visa tai žmogus atsineša į santykius.

Aš nekalbu apie instinktyvius dalykus, kurie yra užkoduoti gamtos, kai, pavyzdžiui, žmogus bijo aukščio, mirties, skausmo ar panašiai. Tai yra natūralios baimės, jos yra ir turi būti, tai – normalus žmogaus savisaugos instinktas. Jų išmesti negali ir to daryti nereikia. Tačiau kalbant apie santykius, natūraliai žmogus neturėtų jų bijoti, kaip tik jie duoda tai, kas gera. Juk šeima turi padėti, palaikyti, sukurti jaukumą, meilę ir atramą gyvenime, santykiuose žmogus jaučiasi saugus. Taigi problema prasideda, kai visame tame imi jaustis nesaugiai.

Tas nesaugumas jau iš kažkur ateina, kadangi sveikam žmogui santykiai turėtų asocijuotis su saugumu ir gėriu.

Kokių padarinių tokia baimė gali turėti santykiams?

Vieni atsiriboja, įjungia taip vadinamą „atbulinį bėgį“. Atsiranda šaltumas, pradedama atsitraukinėti, neva „aš vienišius, man nereikia santykių, man ir taip gerai“. Arba atvirkščiai – imama forsuoti santykius, spausti kitą žmogų, versti kažką daryti, prasideda pretenzijų reiškimas partneriui. Tai gali pasireikšti įvairiomis formomis: alkoholio vartojimu, neištikimybe. Žmogus gali bijoti prisirišti prie vieno partnerio, todėl susiranda kitą, kad jaustųsi saugiau. Iš esmės dauguma tokių problemų atsiremia į vidinius konfliktus, o vidiniai konfliktai yra susiję su baime.

Ką svarbu žinoti tokių žmonių partneriams ir artimiesiems? Kaip jie turėtų elgtis?

Visų pirma, kuo mes geriau pažinosime kitą žmogų, tuo adekvačiau galėsime elgtis. Tačiau su savo baimėmis žmogus gali dirbti tik pats asmeniškai, o dar geriau – su specialistais. Reikia suvokti, kad kito baimių mes niekaip neišgydysime ir iš šalies nieko negalime padaryti. Tiesiog nereikėtų galvoti, kad gali išspręsti kito žmogaus bėdas. Kiekvienas gali dirbti tik su savo baimėmis ir vidiniais apribojimais. Ką mes galime daryti, tai pažinti vienas kitą ir elgtis tolerantiškai. Mes galime, tik žinodami tam tikras skaudžias vietas, stengtis ant jų neužminti. Pavyzdžiui, jei žmogus bijo atsiverti, o mes jį spausime pasakotis, mes pasieksime priešingą rezultatą – jis atsitrauks.

Ar santykių baimę turintis žmogus vis dėlto gali užmegzti visaverčius santykius, ar tai yra neįmanoma?

Gali, jeigu su tuo dirbs. Jeigu paliksite viską taip, kaip yra, greičiausiai kils problemos, kurios neišvengiamai ims veikti ir santykius.

Ar galima santykių baimę nugalėti, ar visgi tenka išmokti su ja gyventi?

Sakyčiau, per vidurį. Nėra gerai save laužti, nes prievarta sau baimių negydo. Gydytis galima tada, jei mes atsargiai, švelniai, po šiek tiek visa tai judiname, neperspaudžiame. Jei po truputį kišame nosį į tą teritoriją, kurios bijome. Sakoma, kad nėra geresnio vaisto nuo baimės kaip rizika. Žinoma, reikia priėmimo, švelnumo, ir vis tik bandyti judinti šiuos klausimus, kadangi vengimas vienareikšmiškai jokių problemų neišspręs, tik pagilins.

Pirmiausia reikia aiškiai ir sąžiningai suvokti, ko iš tiesų bijoma. Nors savo baimėse susivokti nėra lengva, dažniausiai žmonės nesupranta, tiesiog sako, kad jiems taip nepatinka, negerai. Visų antra, reikėtų eiti į savo baimes: atsargiai, švelniai. Tokiu atveju žmogus gali ne perlaužti visa tai, o perlipti.

Reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos?

Tai būtų geriausia. Pačiam yra ganėtinai problematiška ir sudėtinga sau padėti. Geriausia viską daryti su kito žmogaus pagalba, kad jis galėtų duoti grįžtamąjį ryšį, pamatyti iš šalies ir padėti įsigilinti. Kitu atveju dažniausiai atsiribojama, vaikštoma paviršiumi, kaip jau minėta: „nenoriu, nepatinka, man tai nepriimtina, aš toks žmogus“. Juk baimė yra dalykas, kurio žmogus intuityviai vengia, nes tai jam asocijuojasi su pavojais. O kai reikia dirbti su baimėmis – vėlgi įsijungia pavojaus lemputė.

Baimes reikia pažinti ir su jomis dirbti, priešingu atveju jos tik kelia problemas ir trukdo gyventi.

Norite išgirsti daugiau apie santykius? Klausykitės apie santykius su porų psichologais.

Komentarai (3)

  • Vytautė

    Nuostabus straipsnis su tvirtu paaiškinimu ir sprendimais! Tačiau čia viskas labai sukoncentruota tik į vieną pusę: žmogus bijojom būti įskaudintas, turi nesaugumo jausmą. Tiesiog norėčiau pasidalinti savo patirtimi: man buvo (ir vis dar yra) šiek tiek kitaip. Visai neseniai suvokiau jog turiu santykių baimę, jei tik matau, kad žmogus nori su manimi žengti rimtesnį žingsnį, aš bėgu ir kuo greičiau. Pamąsčius kodėl man tai nutiko prisiminiau, kad labai ilgai mačiau savo mamos, kuri yra įstrigusi toksiškuose santykiuose, pavyzdį. Nuo to laiko mano išaugo baimė įstrigti ir man santykiai stipriai asocijuojasi su laisvės praradimu. Per kūną nueina šiurpas pagalvojus, jog man tektų kažkam pasakyti, jog noriu skirtis, palikti, įskaudinti, todėl mano galvoje atsirado toksiškas įsitikinimas kad tokiu atveju jau apskritai geriau jokių santykių.
    Žinoma, esu žmogus, man norisi turėti ką nors šalia, dalintis šiluma ir saugumu, todėl stengiuosi su savimi dirbti šiuo metu tik savo jėgomis ir artimų draugų parama.

    reply
  • Ana

    sutinku su mintimis, bet kas, jeigu susitinka du tokie, kurie bijo? mane įskaudino 5kartus. visada buvau ta, kuri perlipdavo per save (žmogus>principai). bet po paskutinio karto sustabdžiau save. ir bam, atsirado naujas žmogus. kai supratau, kad šįkart valdo baimė 6kartą likti vienai, pamačiau, kad nesu tik aš šioje pusėje. kad vaikinas taip pat neskuba, kartais nedrąsiai imtymiai prieina, nelinkęs atvirauti. tada…plaukti pasroviui?

    reply
  • Viktorija

    Dar vienas artimų santykių baimės šaltinis: tėvai, šeimos modelis. Mano mama dažnai būdavo kritikuojama tėvo, neretai jam neįtikdavo, jis sau leisdavo daug, kartu buvo žavus mergišius. Tai pirma – susiformavo nuomonė, kad man artimam vyrui bus sunku įtikti, nes aš nesąmoningai tapatinausi su mama ir jaučiausi nepilnavertė, antra, kad dauguma vyrų mergišiai ir moterys jiems lengvai prieinamos.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.