Teksto autorė Karolina Motiejūnaitė
Iliustracijos autorė Gabija Zavadskė

Poliamoriški santykiai yra labai įdomi koncepcija, tačiau gana mažai aptarta bei užduodanti daug klausimų. Tokie santykiai sukelia nemažai įsivaizdavimų, kurie galbūt neatitinka realybės. Apie poliamorinius santykius pakalbinau Justę, kuri yra biologijos studentė, šiuose santykiuose esanti ne vienerius metus.

Papasakok kaip atrodo tavo santykiai. Kokiuose santykiuose tu esi dabar?

Prieš keletą mėnesių išsiskyriau. Dabar turiu vieną partnerę, kuri turi vaikiną. Mes abi esame biseksualios ir poliamoriškos.

Kiek laiko esi šiuose santykiuose?

Maždaug metus, bet jie prasidėjo tuo pačiu metu, kai buvau kituose santykiuose, kurie tęsėsi 4 metus ir vieni per kitus šiek tiek perlipa, persikloja. Man patinka sakyti, kad aš propaguoju poliamorišką gyvenimo būdą jau apie 5 metus.

Justė

Kas yra poliamoriški santykiai ir kuo tai skiriasi nuo poligamijos?

Skirtumas tarp poligamijos ir poliamorijos yra tas, kad poligamija yra religinis konceptas, kai vyras turi daug žmonų. Poliamorijos, kaip paties žodžio, idėja yra labai įdomus dalykas, nes turėtų būti arba multiamorija arba polifilija, dėl to, kad maišom graikų ir lotynų kalbas. Poliamorija yra pripažinimas, kad žmogus turi galimybę mylėti daugiau nei vieną žmogų vienu metu.

Kaip atradai informacijos apie poliamoriją ir kodėl pasirinkai tokį santykių konceptą?

Aš turėjau teorinių apmąstymų apie tai labai seniai, dėl to, kad buvau žmogus, kuris įeina į santykius keletui mėnesių ir tada įsimyli ką nors kitą ir palieka savo seną partnerį arba pradeda būti neištikimas. Kiekvieną kartą, kai taip nutikdavo, aš jausdavausi labai blogai, nes man atrodydavo, kad meilė, kurią jaučiau prieš tai, yra netikra dėl to, kad aš įsimylėjau dar kartą.

Taip gyventi buvo labai sudėtinga, aš sudaužiau kalną širdžių, todėl savarankiškai pradėjau mąstyti, kaip būtų galima išspręsti šitą problemą. Kai pradėjau draugauti su Laura prieš daugiau nei 4 metus, mes turėjome labai įdomių diskusijų, aš supratau, kad man labai patinka šitas žmogus ir tai buvo sveikiausi mano kada nors patirti santykiai, mes labai daug komunikavom, buvo viskas labai saugu, atvira ir aš supratau, kad noriu, jog šitie santykiai tęstųsi. Pradėjau šnekinti ją ir pasakiau, kad turiu tokią problemą – tikimybė yra, jog mes draugausim daugiausia pusę metų, kol atsiras kitas žmogus, ir aš nenoriu, kad mūsų santykiai greitai baigtųsi. Paklausiau, ar mes galim sugalvoti ką nors nauja, kas mums veiktų?

Ir ji tada pasakė „ne“, nes yra labai patenkinta mūsų santykiais ir yra labai monogamiška. Praėjo dar keli mėnesiai ir tuomet ji pati pradėjo šitą temą. Ji paklausė, ar mes „leistume“ viena kitai susitikinėti su kitais žmonėmis, tik teoriškai šnekant, visiškai hipotetiškai… Tada aš supratau, kad tai nėra hipotetinė situacija, o jai kažkas patinka. Ji tai pripažino. Tai šitai labai natūraliai išlindo dar kartą ir tuo momentu buvo sunku, nes iš pradžių galvojau tik apie save ir nerimavau, kad mano partnerei patinka kažkas kitas, man skaudėjo ir buvo blogai. Kažkuriuo metu atsirado terminas, man atrodo, kad mes jį išgūglinome – poliamorija. Bet viskas nevyko taip paprastai, man užtruko keletą mėnesių susitaikyti, kad dabar mano partnerei patinka kitas žmogus. Viskas išsivystė į tai, jog supratau, kad aš irgi turiu galimybę bandyti kažką su kitais žmonėmis.

Kur ieškojai informacijos apie poliamoriškus santykius?

Yra labai fainas komiksas Kimchi Cuddles. Tai komiksas apie poliamoriškus santykius išimtinai. Ten taip pat yra ir LGBT žmonių, susituokusių žmonių, ir žmonių, kurie augina vaikus poliamoriškuose santykiuose ir jie pasakoja apie savo patirtį. Autorė pusiau anonimiškai kalba apie savo situaciją ir galima rasti labai įdomių įžvalgų. Čia buvo vienas pirmų resursų ir aš nuoširdžiai skaitydavau kiekvieną savaitę, kai ten atsirasdavo naujas komiksas, nes ten žiauriai daug gerų patarimų ir labai smagu, kai galima nedaryti tų klaidų, kurias kažkas jau padarė. Realiai tai buvo mano pirmas įspūdis apie poliamoriją, kai pradėjau apie ją skaityti. Yra ir knygų, pvz., „The Ethical Slut“, „More Than Two“. Man pradžioje atrodė, kad radau išeitį kaip daugiau niekam nesudaužyti širdies, ir man niekad to nepadarys. Bet tai yra melas. Santykiai yra darbas ir tą darbą reikia dirbti.

Iš to kyla klausimas: kaip tenka kovoti su pavydu?

Čia labai natūralus klausimas, kalbant apie poliamoriją. Yra toks dalykas compersion. Tai yra jausmas, atvirkščias pavydui. Jis kelia džiugesį, kad tavo partneris šiuo metu yra su kažkuo kitu ir jis yra laimingas. Žinai, toks BFF (geriausių draugų) jausmas, kai būni su savo drauge, ir tau gera, kad tavo draugei gera. Kitoks intymumo lygis šiek tiek, nes tave džiugina, kad tavo partnerį džiugina.

Mano pagrindinis patarimas kovojant su pavydu, įskaitant nemonogamiškus santykius ir apskritai visokius santykius, yra nežiūrėti į pavydą kaip į savaiminę emociją, su kuria reikia tiesiog susitaikyti. Aš matau pavydą kaip kažko didesnio rezultatą. Pavydas labai dažnai gali kilti dėl to, kad žmogui kažko trūksta: pvz., jeigu mano partnerė išėjo į pasimatymą ir aš pykstu arba jaučiu pavydą, tai greičiausiai gali būti, kad man iš jos kažko trūksta. Arba iš savęs, aš savim nepasirūpinau, galbūt aš neišgėriau vaistų, nepavalgiau, nenusiprausiau, galbūt man atrodo, kad mano partnerei labiau patinka tas kitas žmogus, negu aš, galbūt man trūksta laiko iš jos, galbūt tas laikas, kurį mes leidžiame kartu, nėra pakankamai kokybiškas ir smagus, ir man atrodo, kad jai smagiau su kitu žmogumi. Gali būti labai daug variantų ir gali būti, kad man mėnesinės ir aš esu suirzusi. Visada yra kažkokia kita giluminė priežastis, dėl ko iškyla pavydas ir reikia ieškoti tos priežastis. Realiai darbas su pavydu yra savirefleksijos, ieškojimų, bandymų dalykas.

Be pavydo, kokių dar problemų būna tokiuose santykiuose?

Laikas yra labai svarbus. Jeigu dirbi, mokaisi, turi hobių, ilgiau mėgsti pamiegoti… Yra žiauriai sudėtinga, jeigu turi daugiau negu vieną partnerį ar daugiau negu vieną simpatiją. O yra dar ir draugai, šeima! Man atrodo, kad didžiausias iššūkis poliamorijoje yra ne pavydas, nes su pavydu galima susidoroti, o laikas, kuris yra ribotas.

O kaip švenčiate šventes, Kalėdas, gimtadienius, kaip išsisuki šiose situacijose?

Kad per daug nekelčiau pasimetimo aplinkiniams, aš darau vieną iš dviejų dalykų: arba paklausiu iki kiek žmonių aš galiu atsivesti, kas yra toks slidus dalykas, nes manęs gali paklausti kodėl man reikia atsivesti daugiau negu vieną žmogų… arba pasižiūriu, kokie žmonės bus renginyje. Kalbant apie laikotarpį, kai draugavau su Laura ir Agne, tai jeigu būčiau buvusi pakviesta į vestuves, aš greičiausiai būčiau ėmusi Agnę, savo dabartinę partnerę, nes žinau, kad ji turi labai gražių suknelių, mėgsta dažytis ir puoštis, tai jai patiktų toks renginys. Bet jeigu mane pakviestų į alaus degustaciją ar egzotinio maisto valgymo renginį, tada aš imčiau Laurą. Skirtingi žmonės užpildo skirtingas sritis. Nėra taip, kad santykiai yra vienodi. Man atrodo, kad yra labai nesąžininga manyti, jog vienas žmogus galėtų išpildyti visus tavo poreikius. Jeigu tu nori žaisti futbolą, juk neversi savo partnerio eiti kartu su tavimi, jeigu jis to nenori. Tu tada susirasi kažką kita. Lygiai tas pats yra su santykiais, kartais net nežinai, ko tau reikėjo iš žmogaus, kol jo nesutikai.

Kaip reaguoja į tai nauji pažįstami? Ar pasakai, kad esi tokiuose santykiuose?

Jeigu tokia tema iškyla, tai, be abejo, pasakau. Aš apskritai esu labai atviras žmogus ir labai mėgstu būti savimi, man yra labai sunku nutylėti, esu atvira knyga. Manau, kad labai stipriai priklauso, kaip tai būna pateikta, t.y. jeigu aš jaučiuosi gerai tuo metu, jeigu man yra ramu, aš nesigėdiju dėl to, ir viskas eina labai gerai. Žmonių reakcija paprastai būna tokia: „ooo, įdomu, ar aš galiu užduoti klausimų?“ Kol kas aš susidūriau tik su pagarbiais variantais.

Buvo vienetai tokių žmonių, kurie sakė: „tai jeigu tu myli daugiau negu vieną žmogų, tai čia yra nesąmonė, netiesa, taip negali būti.“ Aš nebandau kitų įtraukti į šitą reikalą, bet pastebėjau, kad žmonės į tai žiūri kaip į labai teorinį dalyką, ir nesimatuoja ant savęs, nes galbūt jiems tai atrodo pernelyg radikalu ar panašiai.

Čia galima prieiti prie kitos problemos. Jeigu aš sutinku žmogų ir jis man patinka, kaip man su juo kalbėtis apie tai, kad jau turiu partnerę, bet tas žmogus man irgi patinka? Kartais būna, kad susitinki su naujais žmonėmis, ir tema pasisuka apie poliamoriją, nes tai yra aktualu man. Bet jeigu sutinku žmogų, kuris man patinka ir norėčiau potencialiai vystyti santykius, tai turėtų vykti atsargiau. Aš jaučiu, kad į mane žmogus žiūri ir iš karto supranta, kad aš esu „užimta“. Tai reiškia, kad jis net nemąsto apie tokią galimybę, jog kažkas tarp mūsų galėtų būti.

Santykiais aš vadinu ne tik partnerystę, bet ir kiekvieno žmogaus interpersonalinį ryšį. Pavyzdžiui, mes kalbėdamos kuriam santykius šiuo metu, kai iš manęs imi interviu. Mano tikslas su poliamorija ir interpersonaliniais ryšiais yra kiekvieną santykį, koks jis bebūtų, patirti labai autentiškai ir gauti iš jo kuo didesnį potencialą, kad jis vystytųsi lengvai ir natūraliai.

Ar dažnai pastebi, kad kai esi su partnere ir jau tave laiko užimta, sunku surasti kitą partnerį?

Taip, iš tikrųjų labai dažnai tai nutinka. Dėl to man labai patinka tokie liberalesni pasimatymų puslapiai internete, kaip „okCupid“, kur galima nusistatyti, kad tavo profilyje rodytų, jog esi nemonogamiškas žmogus. Mano profilyje yra pateikta informacija, ko aš ieškau ir kokiuose santykiuose dabar esu. Tai yra labai paprasta ir galima realybėje išvengti nejaukių momentų, kai jauti, kad turite chemiją su žmogumi, bet jis mano, kad esu „užimta“.

Prieš darant bet ką reikia apeiti didelius ratus ir nėra taip laisva ir gaivališka, kaip norėtųsi, nes aš nenoriu nieko užgauti ir nenoriu meluoti ir nieko slėpti. Kaip pvz., prieš hook up (pasimatymą intymiems santykiams), kurio tikslas yra tik vienas, tu turi prisėsti ir pasikalbėti apie lytiškai plintančias ligas, apie tai, kokias apsaugas naudosit ir apie tai, kas jums abiem patinka. Tai analogiškai prieš susiformuojant tam tikrai simpatijai reikėtų pasikalbėti, kokia yra tikimybė ir galimybė kažką nuveikti. Tas momentas žmogui, kuris yra mažiau atviras, negu aš, gali būti labai nemalonus.

Su kuo dar susiduri būdama tokiuose santykiuose?

Aš susiduriu su tokiu dalyku, kurį vadinu paprastuoju seksizmu. Jeigu bendrauju su žmogumi ir pasakau, kad turiu merginą, dažniausiai, ypač, jeigu tai yra vaikinas, sako: „jo, jo, tai čia viskas gerai“, dėl to, kad merginų santykiai tarpusavyje laikomi mažiau vertingais negu santykiai tarp vaikino ir merginos. Arba aš labai dažnai sulaukiu klausimo: „ar mes galime mylėtis trise?“ Ir aš tada sakau: „tu net nepažįsti mano merginos, aš neįsivaizduoju, ar mes galime mylėtis trise ir ar tu jai patinki, ir išvis, kas čia per klausimas ir kodėl iškart.“ Aš sutinku daug žmonių, kurie tarsi priima tai, bet ne iki galo, galbūt diskredituoja santykius ir nežiūri į juos pakankamai rimtai.

Ar yra didelė poliamorija užsiimančių žmonių bendruomenė?

Yra keletas žmonių, kurie patys yra pasirašę, kad yra nemonogamiški. Nėra taip, kad nebūtų įmanoma kažko rasti. Problema, kad mūsų bendruomenė yra mažytė, mes turime feisbuko puslapį, keletą profilių tame pačiame „okCupid‘e“. Mes daugmaž žinom vieni kitus ar šiaip bendraujam. Nelabai yra galimybių susitikinėti su monogamiškais žmonėmis, nes tada būsi pastatytas į kampą ir teks rinktis. Tai visada vyksta kova su tuo, kad žinai, jog su monogamišku žmogumi negalės nieko įvykti. Visi įsivaizduoja, kad aš, biseksuali ir poliamoriška, galiu su visais, visada, bet realiai tos galimybės kaip tik sumažėja, nes turiu labai specifinį būdą kaip kurti santykius. Kadangi tas santykis yra specifinis, susitikinėju su tais žmonėmis, kuriems tai tinka, nes nieko nenoriu įskaudinti ir apgauti.

Ar tavo šeima žino, kad esi tokiuose santykiuose?

Aš labai mėgstu sakyti, kad aš turiu birth family ir chosen family (kraujo šeima ir pasirinkta šeima). Pasirinkta šeima yra žmonės, su kuriais aš gyvenu. Mes gyvename šešiese, aš juos vadinu šeima. Taip pat šeima aš vadinu savo mamą, tėtį ir seserį. Taip pat turiu brolį, sūnėną, ir mano mama turi šunį, kuris irgi yra šeimos narys. Mano brolis turi žmoną, kuri irgi yra mano šeimos narė. Žodžiu, šeimų yra daugiau nei viena. Aš turėjau labai daug teorinių diskusijų su savo mama apie poliamorinius santykius. Ji žino, kad šiuo metu, kai aš draugauju su Agne, ji turi ir partnerį. Mama tiesiog gūžtelėjo pečiais ir paprašė manęs, kad neleisčiau manęs įskaudinti, nes jos galvoje tai kažkodėl asocijuojasi su įskaudinimu ir galbūt melu. Ji žino, kad aš užsiimu avantiūra ir truputį jaudinasi dėl manęs, bet kartu visiškai manimi pasitiki ir leidžia gyventi savo gyvenimą. Ji į mane žiūri kaip į suaugusį žmogų, kuris gali pasirinkti ir ji negali už mane nuspręsti.

O šeima, su kuria gyvenu, yra mano nuostabūs draugai, kuriuos aš vertinu tikrai ne mažiau negu savo romantinius santykius. Kai manęs paklausia, ar galima mylėti daugiau žmonių vienu metu nei vieną, aš jų paklausiu: „o kiek tu turi šeimos narių?“ Arba „kiek tu turi draugų?“ Juk mes juos visus mylime, ir visus mylime skirtingai. Savo platoniškus draugus aš myliu ne mažiau negu Agnę, arba mylėjau Laurą. Ta šeima, su kuria aš gyvenu ir patys yra labai įdomūs. Vienas iš tų žmonių yra Agnė, kuri turi vaikiną, ir kuri yra mano partnerė, kitas yra Laura, su kuria aš išsiskyriau prieš keletą mėnesių. Ji taip pat dabar gyvena su partneriu, kuris turi kitą partnerę. Taip pat yra dar du bute gyvenantys žmonės, žodžiu, visi mes labai draugiškai sugyvename, dalinamės savo nuotykiais, pasakojimais ir labai puikiai pasidalinam erdve. Mes save vadinam komuna, nes esame labai artimi.

Pabraižykime poliamorinių santykių scenarijus. Jeigu žmogus A myli žmogų B, o žmogus B myli dar ir žmogų C, tai B būtų per vidurį. Tuomet lieka du kraštiniai žmonės, kurie draugauja su šiuo viduriniu žmogumi. Klausimas: ar A ir C yra poliamoriški, ar ne?

Manau, kad kiekvienas atvejis individualus, todėl, kad šiuo metu aš esu tas kraštinis asmuo – kadangi esu aš, yra mano partnerė Agnė ir yra jos vaikinas, tai techniškai mes abu esame iš kraštų. Yra tikimybė, kad mes abu (A ir C) esame monogamiški, nes turime tik po vieną partnerį (tą patį partnerį, bet vis tiek). Mano manymu, skirtumas yra tas, kad mes esam iškomunikavę ir susitarę, kad abu šie galai dar gali turėti kažkokį kitą asmenį ar asmenis.

Susitarimas yra visiškas suvokimas, kad tu žmogaus negali nusisavinti ir jis turi gyventi savo gyvenimą, o tai yra nuostabu, nes žinai, kad tavo partneris gali bet kuriuo momentu leisti laiką su bet kuriuo žmogumi, ir jis vis tiek renkasi leisti laiką su tavimi. Man atrodo, kad labai didelis poliamorijos pliusas yra tas, kad kiekvienas momentas, kurį žmogus praleidžia šalia, yra itin svarbus, nes kiekvieną kartą yra galimybė leisti laiką su bet kuo, bet kada.

Kadangi ne visus tavo poreikius turi patenkinti tik vienas žmogus, tu esi laimingesnis, laisvesnis ir gali laisvai nuspręsti ir nebūti priklausomas. Man atrodo, kad monogamijos minusas (visiškai nenoriu diskredituoti žmonių, kurie renkasi monogamiškus santykius), kad monogamija yra kultūrinė ir žmonės automatiškai prieina prie jos, jie nesirenka būti monogamiški.

Man monogamiški santykiai nesuveikė, nes jausdavau frustraciją, kai vienas žmogus negali patenkinti visų mano poreikių. Žmogus visgi yra ribotas, o su tuo susidurti yra skaudu. Tuomet supranti, kad ir pats esi ribotas, pradeda graužti kaltė, kad galbūt nesugebi patenkinti savo partnerio. Jeigu esi monogaminiuose santykiuose, turi tik vieną žmogų, kurio gali paprašyti, kad jis ateitų, bet galbūt jis nenori? Galbūt neturi laiko? Visi šie klaustukai išlenda labai skaudžiai.

Aš neišskiriu romantinių santykių kaip pačių svarbiausių, man poliamorija išsiskleidžia galbūt net į santykių anarchizmą, kai mes visi pradedam nuo tuščio lapo ir nusistatom savo taisykles, pasigaminam savo modelį, į kurį įeina ir mano draugai.

Gal norėtum sugriauti mitus apie tokius santykius? Yra susidaręs įspūdis, kad tai nerimta.

Čia yra žiauriai rimta! Įsivaizduokime tokią situaciją: žmogus turi du partnerius ir įsimyli trečią žmogų, ir reikia padaryti taip, kad visiems būtų viskas gerai. Tai reiškia, kad reikia kalbėtis su vienu partneriu, antru, trečiu, tuomet jūs visi pasikalbate kartu, tuomet jie tarpusavyje. Šitame dalyke yra labai daug darbo, santykiai nepasidaro lengvesni, o kaip tik – sunkesni, nes dalyvauja dar daugiau žmonių ir niekas nenori nieko įskaudinti.
Reikia nepamiršti, kad mes visi bandom gerai praleisti laiką, kas skamba ganėtinai paprastai, bet tai nėra paprasta. Tai yra kalbėjimasis, santykių aiškinimasis, savęs tyrinėjimas, ieškojimas priežasčių ir nuolatinis darbas su savimi. Tu turi turėti stuburą, nes kartais reikia pasakyti „ne“. Reikia gebėti tvarkyti savo grafiką, sugebėti iškomunikuoti tam tikrus dalykus, turi mokėti padaryti tai neagresyviai, neiššaukti neigiamų emocijų, turi labai gerai spręsti konfliktus, nes jų visgi iškyla.

Daug kas sako, kad čia tik jaunų žmonių dalykas, kad ateityje norėsis turėti vieną partnerį, vaikų ir pan. Ką apie tai manai?

Aš labai abejoju. Be abejo, neatmetu galimybės, kad kada nors labai pavargsiu nuo šito, nes tam reikia žiauriai daug darbo, bet su laiku tampa paprasčiau, nes įgauni tam tikrų įgūdžių, dėl kurių pasidaro lengviau spręsti konfliktus, patenkinti partnerio poreikius ar žinoti savo poreikius. Baisiausias momentas poliamorijoje yra tas, kad tau galbūt ko nors reikia, jautiesi prastai, bet nežinai, kas tai yra! Reikia suprasti, kad savo gerove turi pasirūpinti pats. Aš neįsivaizduoju savęs santuokoje, su vaikais, dviese… Tuo labiau, netgi santuokoje su vaikais poliamorija būtų labai geras variantas. Kaip lengviau būtų auginti vaiką!

Galėtų būti komuna, kai visi kartu jį augina ir niekas neturėtų būti pagrindiniu asmeniu, kuris jį prižiūri. Man atrodo, kad poliamorija yra labai praktiška, patogi idėja ir man veikia, nes aš nuolat įsimyliu.