Viešojoje erdvėje vis šmėsteli diskusijos apie varganą lytinį švietimą mūsų šalies mokyklose. Visgi, suliepsnoję tie laužai greitai užgęsta, o apie ryškesnius pokyčius lytinio ugdymo srityje taip ir neišgirstame. Tačiau problema išlieka ne tik tai, kiek mažai žinių šioje srityje gauna jaunuoliai, bet ir tai, kaip siaurai lytinį švietimą suvokiame, kaip apie jį kalbame, kokius žodžius tam pasirenkame. Todėl šiandien apie lytinio švietimo spragų padarinius ir idėjas joms užpildyti kalbamės su iniciatyviomis jaunomis moterimis, kurios šioje srityje siekia proveržio.

Neseniai viena mūsų skaitytoja pasidalino Dr. Jessicos Eaton, Victim Focus (projektas, susitelkiantis į feminizmo, aukų kaltinimo ir seksualinio smurto temas) įkūrėjos pasakojimu apie tai, kaip ji rengė JAV mokytojus lytinio švietimo pamokoms. Čia vienos mokyklos direktorė pareiškė, jog jos darbuotojai nesibaido žodžio „penis“ pamokose, tačiau dėl žodžio „vagina“ jaučiasi priešingai. Iš 35 mokytojų, su kuriais dirbo J. Eaton, visi jautėsi pernelyg nejaukiai vartodami teisingus anatominius terminus moterų genitalijoms. Kalbėjimą apie vulvą ir vaginą jie laikė gėdingu ir nepadoriu dalyku. Mokytojai pripažino, kad ir žodį „penis“ ištarti buvo ganėtinai nejauku, bet, palyginus – nieko baisaus. Pasak J. Eaton, tai atspindi, koks mizoginiškas (neigiamas, prietaringas nusistatymas moterų atžvilgiu) ir kenksmingas gali būti prastas lytinis švietimas.

Atsakydama į J. Eaton paskelbtus įrašus Twitter platformoje, viena vartotoja pasidalino ištrauka iš savo vaiko lytinio švietimo vadovėlio. Čia matomas pagrindinis žodynėlis berniukams ir mergaitėms, kuriame berniukams priskiriami žodžiai „santykiai, masturbacija, branda, skutimasis, dėmės, šlapias sapnas, orgazmas“. Mergaičių žodynėlį sudaro tokie raktiniai žodžiai kaip „hormonai, menstruacijos, mėnesinės, branda, nemalonūs kvapai, gaktos plaukai, krūtys, vagina“. Taigi, moterų malonumas (masturbacija ir orgazmas), skirtingai nei berniukų, kalbant apie lytinį švietimą, prapuola tarsi į vandenį. Taip pat, kažkodėl pagrindiniame žodyne nebėra ir žodžio „penis“, o ką jau kabėti apie kokį klitorį.

Year 5 sex ed – key vocabulary for boys masturbation & orgasms, and for girls? Odours and periods…the shame starts early I see #everydaysexism pic.twitter.com/RAb4HP18hB

— Cerys Hearsey 👩🏻‍💻🧜🏻‍♀️ (@CerysHearsey) December 6, 2017

Nepaisant kai kurių mokytojų drovėjimosi šnekėti lytiškumo temomis, didelė problema išlieka ir tai, kad berniukai ir mergaitės dažnai yra atskiriami per lytinio švietimo pamokas. O tai tik prisideda prie vėlesnio neišmanymo apie kitą lytį.

Medicinos studentė, LSMU ginekologijos ir akušerijos būrelio pirmininkė Rugilė Kančaitė, tinklapyje 15min vedanti laidas „Mano draugė klausia“, sako, kad viena didžiausių kliūčių ugdyti mokinių lytiškumą yra ta, kad mokyklose nėra šiam tikslui apmokytų, aiškios specializacijos asmenų. „Vienose mokyklose lytinio ugdymo pamokose dalyvauja mokyklos seselė, kitose – biologijos mokytoja, mano mokykloje – tikybos mokytojas, atrodė, kad pridurti žodį galėtų ir geografijos mokytojai“ – sako ji.

Šiandien dažniau apie lytinio švietimo svarbą girdime iš jaunuolių, o galbūt pokyčių sulauktume tada, jei į tai daugiau įsitrauktų moksleivių tėvai ir mokyklos darbuotojai. Anot R. Kančaitės, trūksta ir visuomenės palaikymo. „Dalis tėvų į šią sritį žvelgia prieštaringai ir demonizuoja lytinį švietimą, nes arba patys remiasi įsisenėjusiais mitais, arba tiki, jog tai paskatins ankstyvą vaiko seksualinį debiutą. Mokytojams nemalonu apie tai šnekėti ir dėl to, jog dauguma jų augo aplinkoje, kurioje seksualumas buvo draudžiamas“ – pastebi Rugilė.

Lytinis švietimas – ne vien peniai ir vaginos

Lytinį švietimą dažnai įsivaizduojame kaip pamokas apie vyriškas ir moteriškas genitalijas, jose vykstančius procesus ir, žinoma, seksą. „Tačiau lytinis švietimas – ne vien teikiama informacija apie kūną ir fiziologiją“ – sako Rugilė, – „drauge tai turėtų būti ir mokslas apie tarpusavio santykius, toleranciją, atsakomybę, pagarbą sau ir kitam, savo lytinio identiteto pažinimą. Tai – įvairiapusis lytiškumo ugdymas, kurio stygius vėliau lemia lyčių diskriminaciją, seksualinio smurto protrūkius.“

Lytinio švietimo spragų padariniai

„Turbūt ne paslaptis, kokios yra akivaizdžios fizinės pasekmės: paauglių nėštumas, abortai, ligos, kurių galima išvengti pasirūpinus jų prevencija. Pavyzdžiui, lytiškai plintančios infekcijos, kurių pasekmė – dubens uždegiminė liga ir lydintis nevaisingumas. Taip pat informavus moksleives (idealu, jog tai įvyktų iki pirmųjų lytinių santykių) apie gimdos kaklelio vėžio prevenciją, vakcinacijos svarbą, galėtume išvengti dalies šios onkologinės ligos atvejų ateityje“ – sako Rugilė Kančaitė.

Taip pat ji pastebi, kad lytinio švietimo trūkumas žmonėms sukelia ne tik fizines pasekmes, bet veikia ir asmenų seksualumą, psichinę sveikatą ir emocinę gerovę: lemia nerimą, lydintį intymų žmogaus gyvenimą ateityje, ypač, jeigu dėl informacijos stygiaus ar klaidinančios informacijos turėta nemalonių patirčių – pavyzdžiui, nepageidaujamas nėštumas ir jo nutraukimas, po kurio daliai moterų išsivysto nerimas ir depresija. Jų pasekmė – seksualinė disfunkcija, o prie viso to prisideda ir abortų stigmatizavimas visuomenėje. „Manau, kad jis kyla iš to paties – nekokybiško lytiškumo ugdymo“ – sako ji.

Rugilė išskiria ir vieną dažnai pamirštamą, bet taip pat opią lytinio švietimo problemą. Informacijos trūkumą apie LGBTQ bendruomenės narius. „Nešviečiant visuomenės apie tai, jog yra daugiau normalių dviejų suaugusių žmonių lytinių santykių rūšių, nei heteroseksualios poros aktas, gilinama stigma, vėliau lemianti tai, kad homoseksualus, transeksualus, biseksualus jaunuolis slėps savo lytinį gyvenimą, o seksualinis gyvenimas bus nepilnavertis dėl lydinčio nerimo, kad kas nors sužinos, o jeigu sužinos, jis bus laikomas nenormaliu.“

Ką daryti?

Olandijoje gyvenanti lytinio sąmoningumo edukologė Evelina Kvartūnaitė sako, kad jaučia žinių poreikį tarp suaugusiųjų, kuriems veda mokymus: „Žmonės užauga ir vis kelia tuos pačius klausimus, susiduria su tomis pačiomis problemomis. Visgi manau, kad trūksta šios temos kvestionavimo, klausimų uždavinėjimo. Mokymasis mokytis yra sudėtingas. Tačiau bet kokia spraga gali būti užpildyta su smalsumu ir noru kažką sužinoti.“

Evelinos manymu, vienas iš būdų gerinti lytinį švietimą galėtų būti užklasinė moksleivių veikla: „Tai, ką išmoksti mokykloje yra viena, bet, manau, kad ir su neformaliu ugdymu galima daug pasiekti. Nežinau, kaip dabar yra mokyklose, ar vaikai bėgioja iš pamokų, bet tai, kas yra privaloma, greitai tampa labai nemalonu. Aš daug laiko pradirbau neformaliame ugdyme, ypač, kai gyvenau Lietuvoje, tad galiu sakyti, jog jo rezultatus yra lengviau pamatuoti. Nes vaikai ten eina mokytis todėl, kad to nori, jiems yra smagu, jie nėra priversti ten būti.“

Pavyzdžiui, Vilniaus krikščionių gimnazijos istorijos mokytoja, kurianti tinklaraštį apie lyčių stereotipus FEMA, Marija Serbintaitė nusprendė pati imti šnekėti su mokiniais lytinio švietimo temomis, kai pradėjusi mokytojauti, pastebėjo, kad šioje srityje per 10 metų niekas nepasikeitė. „Paaugliai kelia tiek daug klausimų, o atsakymų mokykloje, kuri yra tuo metu kone svarbiausia institucija – niekas nepateikia“ – sako ji. „Dažnai girdžiu sakant, kad mokykla neparuošia gyvenimui, mano suvokimu, lytinis ugdymas yra viena iš to paruošimo gyvenimui sudedamųjų dalių“ – pastebi Marija.

Žinoma, yra mokytojų, įsitikinusių, kad paaugliai tokios informacijos priimti rimtai nesugebės. Jie jaučia baimę dėl mokinių juoko ir patyčių, todėl tokių temų vengia. Marija sako, kad tokios baimės yra pagrįstos, tačiau pasak jos, „jei labai drovu tai daryti ar nesinori, yra puikių specialistų, kurie gali apie tai kalbėti, juos verta kviestis į mokyklas.“

Paklausta, ar po savo vedamų užsiėmimų sulaukia grįžtamojo ryšio ir klausimų iš mokinių, Marija sako, kad „ne iš visų, tačiau dažniausiai taip. Sulaukiu klausimų jau po užsiėmimų, dažnai labai asmeniškų. Neretai paaugliai bijo klausti garsiai, nes mes nemokome atvirai kalbėti apie lytiškumą. Tai vis dar paslaptis, užslėpta po kažkokiais išsigalvotais paslapties šydais – šiukštu negalima klausti. Tad džiaugiuosi, kad mokiniai ateina su manimi pasikalbėti, užduoti klausimų įvairiomis temos. O jiems tikrai rūpi. Ypatingai paaugliams, jie kaip tik tame savo gyvenimo tarpsnyje, kai ieško atsakymų“.