– Kas tau rašo? Ką ten veiki tam telefone? Parodyk, kas parašė, nu nu, parodom, parodom.

Ir Virgis, nematydamas nieko blogo, ištiesia telefoną su bendradarbės Lukrecijos žinutėmis: jis sako, kad šiandien ji gražiai atrodė, ji padėkoja ir pamirksi, jis sako, kad gražios tos mūsų darbo moterys, o ji nusiunčia jam širdelę su prierašu „jei ne tokie jūs, tai ir ne tokios mes, chi chi“. Ir Virgio Asta pakrinka…

– Kas čia per Lukrecija?! Koks dar chi chi?! Kas čia per širdelės ir ko čia jinai tau mirksi akis išpūtusi?! Virgi, fu*k, kas čia vyksta??!!
– Čia bendradarbė, saule, neširsk. Susirašėm ir tiek.
– Neširsk?? Susirašėm?? Koks dar susirašėm?? Tau manęs mažai?? Tau kitų reikia?? Kiaulė tu, Virgi! Kiaulė ir tu, ir ta tavo Lukrecija!
– Baik, Astule, Lukrecija ne kiaulė, ji tik bendradarbė, kuri… – Virgis nutraukiamas nepabaigęs sakinio.
– Ach, tai tu ją dabar ir gini?! Tai gal tu nori ir gyventi su ja?!

Ir Asta pastorinusi savo balsą bei demonstratyviai kraipydama galvą ima kandžiai parodijuoti Virgį:

– Lukrecija ne kiaulė, Lukrecija bendradarbė, Lukrecija tik ilgakojė gražuolė su daktaro laipsniu, kuri pasėdi man ant kelių, kai man prasideda panikos priepuolis. Savo svoriu jį gydo drebulį, o jos svoris lygiai 52 kilogramai skaičiuojant su jos barsuko kailiniais.

– Jau baigei? – visiškai ramiai paklausia Virgis.

– Ne, nebaigiau ir nebaigsiu, kol man nepaaiškinsi kas čia vyksta! – išpūtusi akis ir visai nemirksėdama išdėsto Asta.

Virgiui buvo visai smagu susirašyti su Lukrecija. Jis ją pagyrė ir pats pasijutė gerai, ir jam buvo tikrai malonu matyti, kaip dėl savo kelių žodžių jis privertė žmogų nusišypsoti. Bet po Astos reakcijos Virgis susinepatogino ir susimąstė: gal tikrai turint žmoną visi komplimentai, gražūs žodžiai ir pastangos dėl šypsenos turi būti sukoncentruotos tik į ją vieną? Gal būti pavadintu kiaule buvo už ką?

Apie savo asmeninę erdvę

Santykiuose su partneriu (-e) mus sieja daug kas. Tai ir buitis, ir vaikai, ir seksas, ir interesai. Iš tikrųjų svarbiausios mūsų gyvenimo sritys yra stipriai susipynusios. Tačiau „svarbiausios“ nereiškia „visos“. Tai reiškia „daug iš jų“, bet ne „viskas bendra“. Kiekvienas turėtų turėti savo asmeninę erdvę ir tos erdvės ribos sąmoningai neturėtų būti partnerio (-ės) peržengiamos. Partnerio (-ės) asmeninę erdvę reikia gerbti. Arba… pradėti nuo to, kad reikia suvokti, jog jis (-i) gali tokią erdvę turėti. Ir tada pradėti gerbti.

Tai fizinė, emocinė ir psichinė erdvė, priklausanti tik jam (-ai) ir atskirai priklausanti tik man. Mums nebūtina visko vienas apie kitą žinoti, nebūtina visko parodyti.

Kiekvienas turėtų turėti savo slaptą sodą, į kurį neprivaloma išduoti laisvo bilieto savo partneriui (-ei), kuris galėtų vaikščioti po tą sodą kaip po savo ir dar uždavinėti nesibaigiančius klausimus.

Tai mano sodas ir jame būnu laisvas (-a), niekieno neatsiklausdamas (-a) galiu daryti jame, ką noriu, nes čia turiu savo nusistatytas ribas, kuriomis vadovaujuosi. Ne partneris (-ė) man vadovauja, bet aš vadovauju sau pats. Savo asmeninėje erdvėje, asmeniniame sode, asmeniškai aš pats. Laisvai ir nebijodamas (-a), kad būsiu kažkaip ne taip suprastas (-a) savo partnerio (-ės), nes esu tikras (-a), kad mano partnerio (-ės) čia neatklys ir neinterpretuos mano faktų savaip.

Todėl su telefonais, elektroniniais laiškais ir norais asmenines žinutes skaityti dviese taip pat turėtų būti laikomasi pasitikėjimu pagrįstos ir supratingos pozicijos. Priešingu atveju, tas santykių detektyvas gali stipriai išvarginti ir iš esmės apkartinti bendravimą.

– Mes niekada neturėjom vienas nuo kito jokių paslapčių, buvom visiškai atviri, mūsų telefonai, paštai, laiškai buvo lengvai vienas kitam prieinami, kol nepasirodė ta mirksinti Lukrecija. Nuo tada namie kažkoks karas, jis net slaptažodį ant telefono užsidėjo! Ir aš nieko nebežinau, o kai paprašau, kad parodytų man telefoną, nesu tikra, ar jis prieš grįždamas namo iš darbo visko ten neištrynė…
– Ar tu manai, kad tikrindama jo telefoną tu išlaikai jį atidesnį ir taip tikimybė jam bendrauti su kitomis moterimis mažėja?
– Aš tiesiog labai bijau jį prarasti. Bijau, kad mirksinti Lukrecija ar kokia kita Vištecija jo iš manęs nenuviliotų. Esu labai pavydi ir vos pagalvoju apie kitą moterį, iškart kyla noras įsilaužti į jo paštą ir patikrinti, ar tik šįkart nesu teisi.
– Ar manai, kad tai apsaugo tave nuo jo neištikimybės?
– Kartais bijau, kad tai labiau skatina jį būti neištikimą, nes jam turbūt nėra lengva būti nuolat įtarinėjamam. Bet man ir pačiai nėra lengva su savimi. Aš nepasirinkau būti pavydžia ir man tai labai nepatinka, bet kaip su tuo kovoti, irgi nežinau…

Žmonės dažnai pamiršta, kad liepsnai reikia oro.

Ar mane jaudina mano partneris (-ė), jei kreivai išilgai esu išnagrinėjusi (-ęs) jo (-os) žinutes telefone? Ar galiu apgaubti jį (-ą) paslapties šydu, jei žinau kiekvieną jo (-os) dieną žingsnį: kur jis (-i) buvo iki to, ką jis (-i) valgė ir pan.? Žinodami vienas apie kitą viską, nebūtinai tampame artimesni. Žodžiai gali ne tik suartinti, bet ir atitolinti. Žinoti viską dažniausiai būna nuobodu ir tai pradeda dusinti.

Atvirumas turėtų būti spontaniškas, jis gali būti išprovokuotas, tačiau ne išsikovotas. Patikrinti, ar partneris (-ė) man yra lojalus (-i) paklausiant to – tai yra viskas, ką aš turėčiau žinoti, kad galėčiau juo (-a) pasitikėti. Jei jis (-i) norės būti neištikimas (-a) ar kažką nuslėpti, jis (-i) ras tam būdų. O jei to nėra – ar nuolat keldama (-as) pavydo scenas, paranojiškai tikrindama (-as) jo (-os) telefoną ir isteriškai kiekvieną jo (-os) kelyje pavadinusi kiaule ar kitu epitetu, nepastumėsiu jo (-os), jei ne į kito žmogaus, tai į atskirą nuo manęs guolį?

Pagarba partnerio (-ės) pasauliui provokuoja atsakomybę ir norą įrodyti, kad gerbti tikrai yra už ką. Ir jei aš nesužinau apie partnerio pokalbį su linksmuole Lukrecija, tai man tikriausiai ir nėra ką ten žinoti – tai tik judviejų bendravimas, nuo kurio linksmesnis ir labiau pasikrovęs namo grįžta jis, ir linksmesniu juo džiaugiuosi aš. Dėl pokalbio su bendradarbiu ar bendradarbe jis pralinksmėjo – koks skirtumas, jei ten nėra kažko, kas keltų pavojų mūsų santykiams.

– Taip, aš užsidėjau kodą ant telefono, nes mane užkniso. Ten tikrai nėra nieko, ką turėčiau slėpti, bet man pasidarė visa tai kažkaip labai bjauru moraline prasme. Pasijaučiau kaip mažas vaikas, kuriam mama liepia išsižioti ir parodyti, ar tikrai nevalgė saldainių.
– Ar tai, kad tavo telefonas buvo be kodo, reiškė, kad anksčiau jį buvo galima tikrinti?
– Oi, anksčiau Asta vietoje vakarinės knygos skaitydavo mano susirašinėjimus su draugais ar vis kažko ieškodavo mano elektroniniame pašte. Ir man tai labai netrukdė, nieko ten nėra, bet po Lukrecijos žinutės pamatymo pasijaučiau tarsi išprievartautas per burną.

Visas tas tardymas: kas ji tokia, kodėl tau rašo, kodėl atrašei, ką visa tai reiškia ir panašiai – sukėlė kažkokį norą neatsakinėti ir daugiau nebesudaryti sąlygų tam vykti.

Apie pavojus, kurių nėra

Partnerio (-ės) žinučių skaitymas visada yra pavojingas. Visų pirma tuo, kad tai primena vaikystę, kai mes turėjome kažką paaiškinti ar pasiaiškinti savo tėvams, todėl ta pati jausmų ir veiksmų grandis tarp partnerių – nėra labai sveikas reiškinys ar keliantis malonius jausmus. Norėdamos turėti brandžius ir nesielgiančius vaikiškai partnerius, visų pirma, neturėtumėme elgtis taip, kad tokiais jie pasijustų.

Antra, partnerio (-ės) žinučių skaitymas visada yra pavojingas tuo, kad įsiterpęs skaitytojas (-a) yra tik stebėtojas (-a), kuris (-i) veiksme nedalyvavo, bet atėjo painterpretuoti. O interpretuoti galima – ūlialia kiek daug ir kaip labai nebūtinai į temą! Lukrecija su Virgiu iš tiesų yra simpatiją vienas kitam jaučiantys bendradarbiai. Jie pasišnekučiuoja daugiau nei Virgis kalbasi su Marta ar Lukrecija su Ryčiu. Bet jie ir patiria daugiau gerų emocijų ir dažniau vaikšto šypsodamiesi, nei Marta ir Rytis kartu sudėjus.

Iš šalies paskaičiusi pokalbį ir per savo baimių filtrą perleidusi Asta jų susirašinėjimą prilygino kažkokiam tarnybiniam romanui. Astai baisu prarasti Virgi ir ji yra labai pavydi, todėl Lukrecijos pamirksėjimas jai prilygo jos draugo kvietimui į rimtesnį santykį, o Virgio paneigimas, kad Lukrecija nėra kiaulė, tai tik dar stipriau patvirtino. Tad laužas sukrautas, trūksta tik mažos kibirkšties ir jis tikrai degs.

O kibirkščių aplink gali būti visa galybė: ilgiau užtruko darbe, neatsiliepė, kai skambinau, pasikeitė instagramo slaptažodį ar pasidėjo telefoną ekranu į apačią.

– Aišku, kad tarp manęs ir Lukrecijos nieko nėra. Ji tiesiog įdomi moteris, su kuria smagu bendrauti. Asta irgi įdomi moteris ir su ja taip pat labai smagu, bet negi aš čia turiu kažką rinktis? Čia tas pats kas klausti žmogaus, kas jam svarbiau – šaukštas ar grąžtas? Jei noriu valgyti sriubą – šaukštas, jei reikia sienoje skylės – grąžtas. Asta yra mano gyvenimo moteris, su kuria aš gyvenu, miegu ir dalinuosi savo gyvenimu. Su Lukrecija bendraudamas išgyvenu gerų emocijų, kurias po to parsinešu ir namo, o darbe, darbe man tiesiog fainiau. Ir aš nematau čia jokio nusikaltimo, priešingai – linksmesnis aš, linksmesnė Asta. Ir visi laimingi. Todėl aš nenoriu atsisakyti bendravimo su Lukrecija vien todėl, kad Astai tai nepatinka. Jai ir neturi patikti, nes ne jai ir bendrauti. Ir aš nenoriu prarasti savęs ir bendrauti tik su tais, kurie patinka Astai. Noriu bendrauti, su kuo noriu, todėl renkuosi, kad Asta apie tai nežinotų.

Kiekvienas bendravimas yra savitas ir kažką atnešantis. Kaip teigė C. G. Jungas: „Dviejų asmenų susitikimas primena dviejų cheminių medžiagų kontaktą: jei įvyksta nors mažiausia reakcija, keičiasi abu elementai.“ Bendraudamas su Lukrecija Virgis patiria gerų emocijų, nes jaučiasi įdomus ir žaismingas, bendraudamas su Marta jaučiasi rimtas ir nuobodus, todėl bendrauja tik tiek, kiek reikalauja bendras jų darbas, o bendraudamas su Ryčiu Virgis jaučiasi ramus ir ryžtingas, todėl jie puikiai papildo vienas kitą ir iš to gimsta labai gerų darbinių idėjų. Bendravimas su Asta Virgiui teikia saugumo jausmą, kurio jis negaus iš nieko kito ir kuris jam yra taip labai svarbus, kad neiškeistų į nieką.

Visos bendravimo formos yra reikalingos ir vienodai naudingos. O kai kažkuri iš jų nebeteiks malonumo ar taps žalinga – tokį bendravimą teks apriboti arba jo visai atsisakyti. Arba bendrauti tik maždaug taip, kaip Virgis su Marta.

Jei Virgiui bus svarbūs santykiai su Asta, pajautęs kad artėja link raudonos linijos, kurios neketina peržengti, jis pats imsis veiksmų.

Priešingai, nuolat mosikuojanti raudonu šaliku Asta ir primenanti, kiek metrų liko iki linijos – galiausiai išprovokuos norą arba tuos metrus slėpti, arba susigūžti iki nieko nematančio ir nieko nenorinčio Astos šešėlio. Ir visi nelaimingi.

Atvirumas ir jo reikalavimas

Svarbiausias aspektas santykiuose – pasitikėjimas. Kai tu gali gyventi ramia širdimi ir neapsikrauti sunkiomis mintimis apie tai, ką ir su kuo šiuo metu veikia tavo partneris (-ė). Kai tu pats (-i) neuždarai savęs ir pastebi gražų pasaulį aplink save, o ne nusistatai sau, kad visas pasaulis tau – tai tavo partneris (-ė). Mes esame prieštaringos būtybės: viena vertus, siekiame saugumo ir norime viską numatyti, kita vertus, mums reikia įvairovės. Tačiau siekti saugumo nebūtina per besąlyginį atvirumą. Besaikis atvirumo reikalavimas primena prievartą, todėl pasąmoningai kyla noras saugotis ir užsisklęsti.

Įvairovė santykiuose mus vis pabudina, o mažas paslapties šydas visada sukuria intriguojančią atmosferą. Jei aš gerbiu partnerio (-ės) erdvę ir nelendu į jo (-os) asmenines visų feisbukų ir instagramų žinutes, aš esu apsaugota (-as) nuo klaidingų interpretacijų, kurias šimtu procentų pasidaryčiau iš tų pamatytų kelių „chi chi“. Tačiau jei įsilaužčiau ten ir nerasčiau nieko, kažkur giliai gal juo (-a) ir nusivilčiau – palauk, o tai kaip čia, niekam nereikalingas (-a)? Toks neįdomus (-i)? Oi…

Kad santykiai keltų pasitikėjimą, svarbiausia yra pagarba vienas kito asmeninei erdvei.

Ne užsiėmimas tardymu, akistatomis ar detektyvais, o ramus pasitikėjimas. Kartais nebūtina žinoti, kas nutiko partnerio (-ės) gyvenime, jei jis (-i) tapo akivaizdžiai tądien linksmesnis (-ė), kartais nebūtina bandyti išsiaiškinti, ar jis (-i) niekuo nesusižavėjo ir visais būdais bandyti užkirsti tam kelio. Kai kurie dalykai mūsų gyvenime dingsta savaime ir mes patys pasidarome atitinkamas išvadas.

– Tai buvo kažkoks užsitęsęs romanas, kuris turėjo baigtis gerokai anksčiau. Tie santykiai nevedė į niekur, tik nei vienas iš mūsų vis nesugebėjo to užbaigti. Ir galiausiai tai ėmė labiau varginti nei džiuginti, todėl teko visiškai nutraukti bendravimą. Be bendravimo daugiau ten nieko ir nebuvo, bet tas emocinis ryšys buvo tapęs per daug svarbiu. Džiaugiuosi, kad niekas niekada apie tai nesužinojo ir tai turiu kaip malonią ir kartu skausmingą patirtį tik sau. Daugiau taip arti neprisileisiu nieko.

Ir išvados ateina tam, kuris buvo pagrindinis veikėjas. Ir niekuo nekaltas stebėtojas nelieka nubaustas skausmu. Visi toliau gyvena savo gyvenimus, ir mes – tik žmonės.

O kai kurie santykiai ir tam tikri žmonės mūsų gyvenimuose gali likti ilgam. Jie gali būti kaip prieskoniai, be kurių galiu gyventi, bet nenoriu, nes su jais – žymiai skaniau. Arba aš galiu stengtis valgyti kuo natūraliau ir naudoti tik druską. Bet tada gali būti ir maistas prėskas, ir valgytojas išsivėpęs. Arba! Arba galiu leisti sau nebūti visišku sveikuoliu ir pasimėgauti gyvenimo skoniais. Ir jei tame maiste prieskonių nėra tiek daug, kad maistas taptų nuodingas kitam – tai skonių įvairovė, kuria mėgaujuosi ir niekam nekenkiu. Valgau aštriai, net jei aštriai nemėgsti tu. Bet mes vis tiek prie bendro stalo ir po juo kojomis glostom vienas kitą.

Nes kai nebėra ko slėpti, nebėra ir ko siekti. O priežastis, kodėl esu šiandien toks laimingas, nebūtinai turi turėti visiems matomą pretekstą. Ir visi laimingi.

Kitas psichologės tekstas: Karolina Gurskienė. Noriu, kad tu pasikeistum