Krepšelyje nėra produktų.
Pylimo g. 5-4, LT-01117 Vilnius
Kaip santykiuose nepamesti savęs?
Iliustracija: Saulė Gimžūnaitė
Kas nutinka, kai jau turi viską – šeimą, vaiką ir nuoširdžiai stengiesi dėl santykių, bet nebeturi savęs? Rūtos istorijoje skyrybos – šalutinis efektas. Ji darė viską dėl kitų, bet ne dėl savęs. Ir išsiskiri, nes esi nelaiminga – juk bandai laikyti visus namų kampus, o vis lauki, kada kas nors palaikys tave.
O ką darai, jei negauni būtent tokio dėmesio, kokio lauki? Pyksti? Iš dienos į dieną tave persekioja įniršis ir skausmas, nes tu taip myli, o kodėl tavęs ne? Ir tampi auka, savo pačios kalėjime. Pašnekovės žodžiais tariant: “Kai pasižiūri į save iš šono, kaip elgiesi, ko reikalauji, pagalvoji, na, suprantu, kad mano partneris susirado kitą, aš savęs tokios žiežulos pati nenorėčiau šalia…”
Kaip sau padėti nepasidaryti savęs nelaimingo/os santykiuose? Kaip išsivaduoti iš savo pačios lūkesčių ir minčių kalėjimo? Kaip nebesivaikyti “couple golas”? Kaip turint vaiką ir išsiskyrus, eiti į Tinder deitus?
Mūsų neseniai pristatyta Nebegėda video apie tai, ką galvoja vyrai. Jame skambėjo frazė: taip, draugai ir mano pomėgiai, yra prioritetas, o kas čia blogo? Tad šis pokalbis visiems tiems, kurie santykiuose vis laukia: kada mane pastebės? Kada išgirs? Kada išpildys mano lūkesčius? O kartu yra visiškai pamiršę save, savo pomėgius, ir, svarbiausia, kad pirmiausia reikia girdėti ir mylėti save.
Ligita
Kokia pažįstama situacija. Gyvenau taip 4 metus, pirmi metai buvo nuostabūs. Neištikimybė tokia pati, tiesiog jam buvau kaip “mama”. Puse metų miegojom skirtinguose kambariuose, lankiausi pas psichologą. Ir tik po puse metų sugebėjau pasakyti, kad viskas baigta. Buvo naudojimas ir psichologinis smurtas, kurio žmogus iki šiol nepripažįsta. Dabar esu kitokia, stnegiuosi, jeigu žmogus stengiasi dėl manęs, o ne viena aš “barbė devyndarbė”.
S
Labai įdomu būtų apie tokią temą išsgirsti iš vyrų!
Diana
Labai nustebino dalis, kaip herojė pasakoja, kad dalis vaikinų lyg ir neigiamai sureaguoją į faktą, kad ji išsiskyrusi ir turi vaiką… Gal aš su kitokiais žmonėmis į pasimatymus vaikštau, gal tą informaciją kitaip pateikiu, bet nesu nei karto sulaukusi bent kiek neigiamos reakcijos, net vienas vyras (man 33, tai gal labiau vaikinas), kai pateikiau šitą informaciją, nustebo, kai paklausiau, ar jam ši informacija netrukdo su manim bendrauti – “o kodėl turėtų trukdyti?”. Kita vertus, aš šią informaciją pateikiu pirmiausia, kai tik užuodžiu, kad gali prasidėti romantiški santykiai, todėl tie žmonės, kuriuos tai gąsdina, gali pasitraukti, net santykių jokių nepradėjus. Herojė paminėjo, kad ji jaučiasi keistai, tą informaciją teikdama. Irgi keista – tai juk didžioji gyvenimo dalis ir patirtis pati pati svarbiausia. Tai ir pateiki: “Aš turiu nuostabų vaiką, jis yra svarbiausia mano gyvenimo dalis, ir nieko svarbiau už jį man gyvenime nėra, na nebent aš pati.” Tai iš karto atsisijoja mamyčių ieškantys savanaudžiai 😀
Erika
Klausausi šio pokalbio jau trečią kartą! Ypač įdomiausia dalis – piršimosi priežastis.. Pati nuo paauglystės, atrodo, tiek daug girdėjau: ,,jei nesusituoksit per tris metus – išsiskirsit”, ,, Vestuvės išsaugo draugystę”. Ir jau taip bloga nuo tokių neapgalvotų komentarų. Taip ir norisi kai kuriems nuimti iliuzijas, kad ne žiedelis, arba prie altoriaus pažadas išgelbės draugystę..🙈🙈🙈
Giedrė
Primena ir mano istoriją. Aš santykiuose prabuvau 7 metus. Jis man piršosi tik dėl to, kad tą liepė padaryt mama ‘nes negražu gyvent susimetus’. Tuose santykiuose buvau tempiama žemyn, t.y. pamečiau juose save. Jis nepritarė mano norui studijuot magistrą, susirast darbą pagal specialybę, nes tuomet dažnai nebūsiu namuose ir negaminsiu jam maisto. Tai buvo daugiau sau naudos ieškantys santykiai. Nes viskas sukosi aplink jį, jam gerus dalykus. Bet ne apie mane ar mus.
Atsibudimas aplankė kai patekau į avariją. Man nieko rimto neatsitiko, tik mašinai sudužo priekinis stiklas, veidrodėlis, sparnas. Aš buvau patyrus šoką, išgatį. O jam terupėjo mašina. Buvo atvažiavęs į įvykio vietą. Bet apsižiūrėjęs tiesiog išvažiavo, nes ale toliau pati susitvarkysiu. Pati namo parvairavau automobilį. To momento beveik nepamenu, nes pro ašaras kelio nemačiau. Ir kas keisčiausią jis mane dar nuvežė į darbą. Darbe jaučiausi tragiškai. Viršininkas ir bendradarbiai pamatę mane tiesiog išvijo namo. Ilsėtis. Atsigauti po patirto šoko. Po to šoko, man atsivėrė akys. Pamačiau kaip kitas žmogus manim naudojasi, ieško sau naudos. Tai nebuvo santykiai ir juos norėjau kuo skubiau nutraukti.
O kai pasakiau kad noriu skirtis. Jis puolė į depresiją. Išsikvietė sau greitąją, nes manė kad širdis iššoks iš krūtinės.. žodžiu. To žmogaus akyse nenorėjau matyti. Nes ir mano tėvams jis pripasakojo, kad dėl visko kalta aš. Ir jie juo patikėjo. Likau viena. Bet! Aš labai džiaugiuosi savo tokiu pasirinkimu.
Pradžioje buvo euforija, kad pagaliau galiu būt viena namie. Nebereiks kentėt jo spaudimo. Bet džiaugsmas greit baigėsi. Kaip ir pašnekovė, bandžiau pasinert į darbą, susiradau ir antrą. Pati savęs nemylėjau ir nenorėjau būt su savo mintim. Bet po to, viskas pasisuko, artėjo pavasaris. Norėjau būt graži, eit į pasimatymus (tą ir dariau), sportuoti, nusidažiau plaukus norima spalva (nors iki tol jie nebubo dažyti), šiek tiek atnaujinau garderobą, pradėjau dažytis.
Atsirado drąsos ir pakeičiau darbą. Dirbau sau mielą kvalifikuotą darbą.
Taip pat pavasarį ir vasarą vaikščiojau į pasimatymus, susitikdavau su draugais, kažkur pakeliaudavom, lankydavom įvairius renginius..
O atėjus rudeniui, visai netikėtai, sutikau jį – žmogų su kuriuo radau bendrą kalbą, kuris suprato mane, o aš jį. Dabar jau pusantrų metų esam kartu. Ir galvoju, kad tai yra sveikiausi ir geriausi santykiai apie kokius tik galėjau pasvajot. 🙂 būna visko, tačiau kalbam, aiškinamės, gilinamės į problemas. Manau viskas tik į gerą. 🙂
Romena
Kai santykius įsivaizduojame kaip plaukimą viena valtimi tam tikra kryptimi, kyla daug klausimų – kas sprendžia, kur plauksim? o jei antras nori į kitą pusę? kas irkluoja? kas sprendžia, kuris irkluoja? ką daryti, jei pavargau irkluot? vienas nori išlipt, kitas neplaukia į krantą.
Kai santykius suprantame kaip plaukimą skirtingomis valtimis, viskas kiek kitaip – pasiderinam kur plaukiam ir kur susitinkam; kai maisto atsargos pas kitą valtyje, deryboms teks skirti daugiau pastangų; pati sprendžiu, pati irkluoju; noriu irkluoju, noriu plaukiu pasroviui.
Puiki knyga šia tema David Schnarch “Passionate Marriage”.
Rūta
Ačiū už puikų straipsnį. Esu labai panašioje situacijoje (ir jau, deja, nebe pirmą kartą). Neturiu pasitikėjimo savimi ir greičiausiai reikėtų išsiskirti, nes paralyžuoja nežmoniška baimė likti vienai. Neturiu artimo ryšio su savo šeima, draugai išsibarstę kas sau, tai dabar bent jau jis padeda esant kokiai nors rimtesnei problemai. Nesu kvaila. Priešingai, dirbu gerą darbą, padariau karjerą, gyvenau užsienyje, o nesugebu nutraukti paprasčiausių man netinkančių santykių. Nes… nerandu savyje stiprybės.
Būtų puiku išgirsti dar įkvepiančių istorijų, galbūt pokalbį su psichologe, kokie santykiai mūsų jau nebeaugina, o kenkia, ir kaip iš to išeiti neturint paramos savo artimiausioje aplinkoje ir nebijoti likti visiškai vienai.
Pingback: Skyrybos: tragedija ar galimybė? Nebegėda.lt
Pingback: Karolina Gurskienė. Noriu, kad tu pasikeistum Nebegėda.lt
Pingback: Karolina Gurskienė. Kur yra asmeninės erdvės ribos santykiuose? Nebegėda.lt - modernios sekso prekės tavo malonumui