Šį tekstą atsiuntė mūsų skaitytojas.
Nuotraukų autorius Donatas Zazirskas

Ne visiems supratimas ateina vienodai ir vienodu laiku. Žmonės skirtingi, ir suvokti, kad skiriesi nuo kitų, kartais užtrunka. Gerai, jeigu užtrunka neilgai ir kai tau -niolika, neblogai, jeigu tau dvim keli, vis dar neblogai, jeigu juda ketvirta, penkta ar bet kuri tolesnė dešimtis. Viskam savas laikas, bet kuo trumpiau meluoji sau, tuo geriau jautiesi.

Kontekstas

Kaip ir šimtai kitų vaikų, augau normaliame daugiabutyje su beveik normalia mama (su tėčiu ji nesugyveno, todėl jis – tik epizodinis veikėjas), normalia sese, normaliu katinu, normaliom meilėm ir normaliais šeimos pykčiais ir dramom. Nieko ypatinga, statistiškai vidutiniškai normali šeima. Gal išskyrus, kaip vėliau supratau, mamos homofobiją. Šis gilus suvokimas (atmetus „aš visada teisi“ sindromą), kaip irgi vėliau supratau, sunkiai paslankus – bet istorija visai ne apie tai – šie sakiniai tik kontekstui, kuris gali būti kiek reikšmingas Freudui. Kita vertus, normali vaikystė, po kurios sekė pirmieji paauglystės sprogimai galvoje ir klyne, nelabai padorių vaizdo kasečių ar nuotraukų slaptos peržiūros su išskirtiniais klasės draugais (interneto beveik nebuvo iki kol man sukako 14), berniuko knyga vietoje lytinio ugdymo ir jokių minčių apie potraukį berniukams. Na, nebent noras pasilyginti penio ilgį, bet tai, manau, kažkodėl aktualu visiems.

Neigimas

O, proteli! Vis dėlto juokinga dabar tai prisiminti, bet smegenyse, pasirodo, gali suveikti tokia saviapgaulės funkcija, ir, matyt, ne tik lytinės orientacijos klausimu. Taigi, jūsų dėmesiui: paradoksai. Homoerotinis porno, kuris labai sujaudino – tik smalsumui patenkinti; šis žavus vaikinas – visai jis nežavus (aš gi negaliu vertinti kitų vaikinų išvaizdos); šis noras nueiti į vyrų pliažą iš arčiau pamatyti nuogų vyrų – tik tam, kad nereikėtų džiovinti glaudžių; ši erekcija pagalvojus apie kitą vyrą – tik hormonų audros; ši mergina, su kuria gal ir galėčiau susituokti – tik tai, kas daro mane normaliu. Kiekvienai kylančiai minčiai – iškart po dvi, paneigiančias mano potraukį kitiems vyrams. Ir ramu, vadinasi, esu normalus.

Homofobija

Neigimas ilgainiui virto keista pykčio forma, nubrėžiančia aiškią ribą tarp manęs, normalaus vaikino, ir jų – tų nenormalių gėjų niekadėjų (į kuriuos paslapčia žiūriu). Juk tam, kad nubrėžčiau liniją tarp „jų“ ir „savęs“, turiu aršiai atsiriboti, juolab, kad tokio atsiribojimo pavyzdys yra čia pat, grįžus namo, iškilus temai. Tai kaip ir ramu, toliau esu normalus.

Abejonės

Išties, aš buvau normalus. Draugavau su merginom, su išgyvenimais, prisirišimais, skyrybomis (ech, vis tie aukšti standartai, ir jos, tos vienintelės, ieškojimai), toliau paslapčiomis galvodavau apie vaikinus, tik iš smalsumo. Žodžiu, neabejojau savimi. Ir nekėliau klausimų dėl savo normalumo. Ėjo dvidešimt treti ar ketvirti mano gyvenimo metai, po studijų sparčiai pradėjo augti pažinčių ratas, skirtingesnės nuomonės pradėjo tapti norma. Iki kol sutikau žmogų, su kuriuo kalbėjome apie pirmąsias LGBT eitynes (tas, kur su tvorom ir gausesniu nei „žygeiviai“ policininkų būriu), kalba pasisuko apie žmogaus teisę į skirtumus ir galimybę juos išreikšti įvairiomis formomis, kol jie nepažeidžia kitų žmonių teisių. Ir dar tai, kad homofobai galimai yra savo orientaciją neigiantys gėjai. Bam! Tada ir nutvilkė abejonės: ar aš normalus?

Pasitikrinimai

Netrukus sekė pokalbis apie eitynes namuose, juk tema kontroversiška. „Reikia čia jiems demonstruotis? Tai ką, dabar ir mamos su vaikais turi išeiti į gatves? Pensininkai? Neįgalieji?“ – pareiškia man mama. „Na, taip. Būtent taip veikia demokratija: jeigu nori – eini,“ – stebėdamasis savimi atšaunu. Po to seka „Tu ką, gini tuos iškrypėlius!?“ Argumentai baigėsi. Aš juk normalus ir iškrypėlių neginsiu.

Nušvitimas

Man dvidešimt septyneri. Nutrūksta pusantrų metų trukusi draugystė su mergina. Vienatvė, Tinderis, pasimatymai, bučiniai, bet viskas kažkaip ne taip, be ugnies ir žiežirbos, perkūno iš giedro dangaus ir fejerverkų. Ir toks kirbantis jausmas, lyg apgaudinėčiau save. Tinderyje išplečiu paieškos imtį – dabar į mano akiratį patenka ir vyrai. Nejauku, neramu, bet jaudina. Pokalbių nemezgu, yra ir pažįstamų veidų. Aš – ne vienas. Sodyba, draugai, alkoholis. Naktis, svaigulys, bendra lova, draugas, prisilietimas, glostymas, jaudulys, bučiniai, lietimas, ejakuliacija. Aš nenormalus! Bemiegė naktis, kurios metu vos neišprotėjau. „Ar viskas tvarkoje?“ – pirmas klausimas man ryte. „Taip, bet pasaulis apsivertė,“ – atsakau.

Prisipažinimas

Iš tiesų ne viskas buvo tvarkoje. Savaitę ar dvi negalėjau to draugo matyti ar girdėti. Ar tai buvo gėda? Galbūt. Tikėtina. Kamavo daugybė minčių, nuo kurių, rodės, sprogs galva. Paskui atėjo išlaisvinantis suvokimas: tai, kad esu homoseksualus, irgi yra normalu. Toks jaudinantis jausmas, visai kaip vaikystėje per Kalėdas, kai smalsu sužinoti, kas toje dėžutėje, o ten – malonus netikėtumas ir daugybė galimybių. Laisvė – ji tokia. Jaudinanti, bet lengva. Įkvėpiau oro pilnesniais plaučiais.

Atradimai

Rašydamas šią istoriją viską išgyvenau dar kartą. Tas pirmų pasimatymų emocijas ir jaudulius, kurių iki tol nebuvau patyręs. Tuos neįtikėtino gilumo susižavėjimus, tuos neišgyventus nusivylimus, skaudžiai dūžtančias širdis. Tai, ką dauguma išjaučia paauglystėje, patyriau keliolika metų vėliau. Tuos visus pirmus kartus, suartėjimus, savo kompleksų gydymus, savo kūno ir geismų pažinimus. Galiausiai, priėmimą savęs tokio, koks esu. Ir supratimą, kad daugumai žmonių, kurie mane supa, visai nesvarbu, kam jaučiu jausmus, o juo labiau – su kuo miegu. Priešingai, nei maniau atsitiksiant.

Ateitis?

Dar laisvesnė. Su dar mažiau gėdos ir baimių, tolesniais ieškojimais ir atradimais.