Kaip priimti liūdesį?

Teksto autorė Monika Vaitkevičiūtė yra IV kurso psichologijos bakalauro studentė
Nuotraukos autorius Donatas Zazirskas

Būtent dabar aš sustojau ir pagalvojau. Leidau sau būti. Pradėjusi studijuoti psichologiją atkreipiau daugiau dėmesio į savo emocinę sferą. Nuo gilios analizės ir refleksijų kartais būdavo net per sunku, tačiau, kai tai tapo mano įpročiu, pradėjau domėtis kitų žmonių patirtimi šioje srityje. Išklausiusi vis daugiau patirčių supratau, kad dažniausiai žmonės linkę slopinti liūdesio emociją. Kodėl būtent dabar apie tai rašau? Nes ką tik žiūrėjau filmą, per kurį stipriai verkiau. Šiuo metu vis dar kvėpuoju filmo emocijomis ir ašaras labai sunku sulaikyti. Kartais savęs klausiu, kodėl kartais aš jas išvis noriu suvaldyti? Juk tai yra ganėtinai dažnas šios emocijos raiškos būdas.

Atsakymas paprastas: nes mato kiti, nes nosis parausta, akys patinsta, tuo metu, kai verki, žmonės vengia prisiliesti ir palaikyti akių kontaktą. Nežinau kodėl taip yra, kas mus išmokė taip elgtis. Manau, kad daugelis žmonių galvoja, kad jei aš apsimesiu, kad to nematau, to nebus. Galbūt tai pagrindinė problema dėl ko daug ko nematome? Gal mes nenorime to matyti? Skaudūs ir žeidžiantys jausmai yra tai, ką matyti be proto sunku. Tam reikia laiko ir pastangų, o mes atpratome tai skirti, norime gauti tik teigiamus rezultatus ir greitai. Skausmas skaudina ir gąsdina – ne tik savas, bet ir svetimas. Gal dėl to ir tampa taip sunku prieiti prie kenčiančio žmogaus pasikalbėti? Galbūt mes bijome?

Neretai baimė apima taip, kad bijai prieiti ne tik prie kito kenčiančio žmogaus, bet ir prisiliesti prie savęs. Daugelis žmonių mano, kad tokių jausmų, kaip baimė, liūdesys, nerimas reikia vengti. Gal vertėtų atsakyti sau į klausimą: „Kas yra, kad pradėjau norėti vengti šių jausmų?“

Manau, kad daugelis žmonių galvoja, kad jei aš apsimesiu, kad to nematau, to nebus.

Aš manau, kad jei jų vengtume, mes būtume tik laimingi, o tai tarsi visi aplinkui esantys daiktai ir pasaulis būtų tik žali, arba tik raudoni. Ar įsivaizduoji tokį pasaulį? Aš ne. Todėl manau, kad kiekvienai emocinei spalvai, kiekvienam jausmui reikia su mumis būti.

Šiandien vienas žmogus į klausimą „Kaip gyveni?“ man atsakė: „Pasakysiu, kad gerai, nes pasakydamas, kad blogai, atbaidysiu.“ Žmonės iš tikrųjų mano, kad neigiami jausmai nuo jų atbaido kitus žmones. Būtent dėl šio įsitikinimo mes ir apsimetinėjam visada laimingais.

Ši žinutė nepaliko manęs ramybėje visą dieną. Būtent dėl jos ir atsisėdau rašyti (nors ruošiausi labai ilgą laiką). Pagauta emocinių jausmų žiūrėdama filmą, supratau, kad noriu juos išlieti ant popieriaus. Žiūrėdama filmą, jau minėjau – verkiau. Žinot ką? Mano artimieji tai matė, girdėjo, kad šniurpščioju nosį ir nors mane pažįsta (žino, kad dažnai žiūrėdama filmus verkiu), nė vienas nepaklausė: „Kas tau?“

Supratau, kad ir jie to bijo. Nežinau kodėl, bet ir paklausti bijau. Bijoti žmogiška ir leidžiu tai baimei būti su manimi. O rašyti apie tai taip lengva. Galvoju, kad dabar pat nueisiu ir paklausiu, bet nuėjus žodžiai užstringa gerklėje. Galbūt taip nutinka ir žmogui, norinčiam padėti kitam? Galbūt jie nori, bet užstrigus žodžiams, nežinant kaip tai padaryti, pradeda to vengti ir bijoti, kad nenutiktų ir vėl?

Kad žodžiai nestrigtų, kad baimė sumažėtų sukūriau planą dviem žmonių tipams:

1. Jei verki:

+Verk taip stipriai, kaip moki, nes tuo metu mes išliejam visą skausmą iš savo raumenų;
+Jausk kiekvieną jausmą ir mintį, kuri aplanko verkiant;
+Priimk žmogaus, norinčio padėti, pagalbą;
+Būk atviras su savimi – tokiu būdu būsi atviras su visais ir pasauliu;
+Nusišluostęs ašaras nepamiršk to, ką išgyvenai, ir apgalvok tai.

Rask sau tinkamą būdą prisiliesti prie savo jausmų.

2. Jei nori padėti:

+Prieik ir paklausk: „Kaip jautiesi?“;
+Įdėmiai, nepertraukinėdamas ir nepatarinėdamas, klausyk ką žmogus pasakoja;
+Būk šalia, apkabink ir prisiliesk. Leisk jam žinoti, kad esi šalia ir kad jis ne vienas;
+Pasistenk suprasti ir pajausti tai, ką jaučia jis.

Viena išgirsta citata, kurios autoriaus nebeatsimenu, mane išmokė į klausimą „Kaip tau sekasi?“ nebeatsakyti vien tik žodžiu „gerai“, o atsakyti, tai, ką iš tiesų jaučiu. Būtent atvirumas padeda ne tik tau, bet ir kitam.

Sakymas, kad iš tiesų jautiesi gerai, nors taip nėra, rodo, kad neleidi žmonėms tau padėti. Įsileisk juos ir pamatysi, kokių stebuklų gali vykti.

Komentarai (6)

  • Eglė

    Labai patiko! Labai ačiū! Bet prie klausimo “kaip jautiesi” drįsčiau nesutikti, nes žmogus gali verkti dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, jei paliko antra pusė ir paklaustų “kaip jautiesi” dar labiau įskaudintų žmogų. Viduj žmogui sunku būtų labai,nes ne visi mokame atsiverti ir kartais geriau įvardyti priežastį,tai klausčiau “kodėl”ir tada paklausyti žmogaus, apkabinti ir pabūti su juo. 🙂

    reply
  • Monika

    Sveiki!

    Džiaugiuosi, jog dalinatės asmenine patirtimi ir įžvalgomis apie sau tinkamesnius būdus, kaip „prisiliesti“ prie kito žmogaus skausmo. Noriu pasidalinti, kad psichologijos studijose klausimas „kodėl?“ – gali skatinti žmogų gintis ir aiškintis, kadangi pats klausimas, savaime reikalauja įvardinti priežastį, o kartais verkiant žmogui būna sunku tai padaryti. Taip pat, kartais nutinka, kad žmogui atrodo, kad verkia dėl menkos priežasties, tad žmogus gali nenorėti tuo pasidalinti arba jausti gėdą. Tad tokiu atveju, kai norime klausti „kodėl“ gali būti naudinga šį žodį performuluoti į lengvesnę formą, pvz: „Kas yra, kad ….?“; „Kas atsitiko?“; „Kas nutiko?“ ir pan. Su šiais klausimais, skatinsime žmogų išsipasakoti nesuteikdami noro gintis dėl savo jausmų raiškos 🙂

    reply
  • Rūta

    Labai gerai! Tokie straipsniai tikrai reikalingi. Kaip tik šiomis dienomis ne kartą teko pagalvoti apie tai, kodėl mes bijome, vengiame tokių jausmų ir juos išgyvenančių žmonių. Ačiū už straipsnį.

    reply
  • Viktorija

    Ačiū už straipsnį! Nuostabu, kad apie tai kalbama. Pati vis dar susidūriu su šia problema, tokias emocijas kaip liūdesys, sielvartas esu linkusi slėpti. Kai verkiu labai sunku prisileisti žmogų arti, tačiau kastart išsikalbėjus – palengvėja. Labai patiko jūsų minėta frazė, jog verkiant išliejam skausmą iš savo raumenų. Kadangi dirbu su judesiu ir kūne aatrandu vis daugiau įtampų, dėl vaikystėje patirtų traumų, būtų labai labai įdomu ir naudinga sužinoti daugiau apie tai, kaip mūsų gniaužiamos emcijos veikia mus fiziologiškai.

    reply
  • Lina

    Prieš kelias dienas ligoninėje, leidžiantis liftu, reanimacijos skyriaus aukšte, į liftą įlipo garsiai raudanti moteris, greičiausiai ką tik netekusi artimojo, visi lifte stovėjo nuleidę galvas, tame tarpe ir aš. Ar mes visi tokie abejingi, ar tiesiog nežinome kaip elgtis tokioje sitacijoje? O gal nesinorėjo trukdyti žmogui išlieti skausmą. Iš tikro sunku susidurti su svetimu skausmu, norisi nuo to atsiriboti.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.