Teksto autorė: Gabija Kavaliauskaitė
Nuotraukos autorius: Donatas Zazirskas

Mano tėčio smegenyse dauginasi ketvirto laipsnio augliai ir, gydytojų teigimu, prieš tris mėnesius jam buvo likę gyventi trys mėnesiai. Rodos, gydytojų prognozės pildosi ir skausmo pripildytoje kelionėje esame ne tik mes, ligonio šeima, bet ir antrosios pusės, kurioms gali kilti daug klausimų, kaip tinkamai palaikyti ir išbūti šį sunkų laiką.

Juk kai serga artimasis, liga tampa ne tik sergančiojo, bet ir esančių šalia didžiausias skausmas ir našta. Kalbos apie tai, kaip jaučiasi ligonis, tampa ne tik paciento šeimos pagrindine aktualija, bet ir mūsų partnerių, kurie tik iš dalies priklauso šeimai, tad galbūt ne taip stipriai išgyvena ir vykstančią tragediją.

Natūralu, kad partneriams sunku suprasti, ką daryti, kai mums netikėtai užeina stiprus verkimo priepuolis, kai pykstame dėl smulkmenų, kurios anksčiau nekėlė jokio erzulio, kai į paprastą klausimą „kaip jauties?“ atsakome tyla. Ko mes, išgyvenantys besiartinantį mylimo žmogaus praradimą, norime iš savo antrųjų pusių*?

*Sąraše visas antrąsias puses, nepriklausomai nuo lyties, apibendrinu žodžiu „partneris“.

1. Dėmesingo buvimo šalia

Kartais gali atrodyti baisi klišė tas buvimas šalia, bet kai galvoje ir sieloje skausmo uraganai, šalia tavo ranką laikantis mylimas žmogus yra geriausias raminamasis. Nebūtina guosti (jei neišeina atrasti tinkamų žodžių), tereikia būti šalia – ir ne su telefonu kitoje rankoje, bet dėmesingai, apglėbus savo žmogų. Net ir bežodis ilgas apsikabinimas padeda numalšinti nerimą ir pasijausti saugesniam.

2. Priminimo, kad darai pakankamai

Kai šeimoje kažkas sunkiai serga, artimieji verčiasi per galvą norėdami pagelbėti ir palengvinti ligonio būtį. Net ir tada, kai gydytojai nuleidžia rankas ir atiduoda viską Dievo valiai, mes, mylintys artimieji, galvoje sukame scenarijus, kuriais viltingai siekiame išgelbėti savo šeimos narį. Tie scenarijai vargina savo neįmanomumu ir sukelia dar didesnį beviltiškumo jausmą.

Tokiais momentais būtina, kad kažkas iš šalies nuramintų ir pasakytų: tu darai pakankamai ir užtektinai. Jei kažkas yra panašioje situacijoje ir dabar skaito šią eilutę sakau – tu padarei viską, esi šaunuolis, nespausk savęs.

Dažniausiai artimieji ir taip paaukoja didžiąją savo laiko dalį paciento slaugai, atiduoda turimą meilę, jėgas ir pozityvias mintis. Tai – daugiau nei pakankama, kai konkrečių gydymo būdų ir sprendimų nebelieka. Partneris, primenantis tai, pageidautina, kasdien po kelis kartus, nuims didelę dalį nerimo.

3. Sukurti saugią aplinką bet kokiems jausmams reikštis

Būti sunkiai sergančio artimuoju – tai kaip būti nuolatiniame PMS. Rimtai. Vieną akimirką nori žliumbti į pagalvę, o kitą – susiimti ir iš naujo versti kalnus. Tada supyksti, kad tavo partneris į vieną porą sudėjo skirtingas kojines.

Kad ir kaip būtų sunku tai priimti pačiam sergančio artimajam, dar sunkiau su tuo taikstytis gali būti ir jo partneriui. Vis dėlto jausmai privalo būti išreikšti, kad galėtų nuslopti ir nebekankinti. Partneriui reikėtų suprasti, kad dažniausiai pyktis kyla iš situacijos beviltiškumo, kad jis nukreiptas į jį tik dėl to, nes būna šalia arčiausiai. Jei tą akimirką tai būtų katinas, jam irgi kliūtų.

Saugi aplinka stiprioms emocijoms padės nesikaupti stresui, o kartą stipriai išsiverkus bus lengviau grįžti į dienos ritmą. Tas pats galioja abiem lytims – kad ir kaip merginoms gali būti sunku stebėti savo verkiančius partnerius, priimkite tai, supraskite, kad žmogus išgyvena širdgėlą, o ašaros yra puikus būdas išsilieti susikaupusiam stresui. Ir tai būdinga žmogui, ne lyčiai.

4. Pasirūpinti buitimi labiau nei įprastai

Taip, yra dalis žmonių, kuriems grindų šveitimas tolygu meditacijai ir šiukštu neatimk iš jų šluotos, kitaip gausi per galvą. Tokia yra ir mano mama – tvarkingi namai, sukurti jos pačios rankomis, sugrąžina bent dalį harmonijos ir į jos sielą. Tačiau ne visiems taip.

Kartais grįžus namo mažiausiai norisi dar stovėti prie kriauklės, pilnos indų, ar vartyti vištienos kepsnelius, kai kapsinčios ašaros į keptuvę spriegia tau aliejų į veidą. Todėl partneris galėtų sunkiausiomis akimirkomis neprašytas prisiimti šiek tiek daugiau namų ruošos darbų. Patikėkite, mes padėkosime.

5. Kiekvieną dieną paklausti, kaip jauties ir ką jauti

Būna, kad galvoje tiek visko daug ir taip norėtum pasipasakoti, bet liežuvis pats neapsiverčia, kol jo neapverčia paprasčiausias klausimas „kaip jautiesi?“ Tikėtina, kad partneriai, būdami šalia, vengia klausti, nes mano, kad ir taip žino, jog jaučiatės blogai. Vis dėlto neverta daryti tokių išankstinių spėjimų – gali būti visaip, o pats paklausimas parodys rūpestį ir susidomėjimą.

Be to, kartais lengviau atsakyti į klausimą ne kaip, o ką jauti. Tada lyg automatiškai jausmai susikategorizuoja ir tampa lengviau suprasti, iš ko tas abstraktusis „blogai“ susideda – gal iš gėdos, liūdesio, o gal iš kaltės ar baimės.

6. Paskatinti kreiptis į psichologą

Kai serga artimasis, visa šeima išgyvena, tačiau mintys dažniausiai sukasi apie ligonį. Išgyvenamos emocijos ir skausmas kaupiasi, o su jomis tvarkytis – nėra laiko. Vis dėlto šeimos nario netektis – baisi tragedija ir žmones ją išgyvena sunkiai. Jei partneris mato, kad įprasto palaikymo negana, verta pasikalbėti apie pokalbį su profesionalu. Suprantama, kad net ir partneriai gali pasijusti per daug išsunkti ir nebežinantys, kaip padėti – tada visai pravartu apie tai atvirai pasikalbėti ir paaiškinti, kad tokioje situacijoje būtinas profesionalas ir buvimas šalia nebepadeda. Jūs negalite kaip kempinės sugerti viso skausmo, tai ne jūsų, partnerių, atsakomybė – todėl kai jaučiatės slegiami patys, nebijokite apie tai pasikalbėti su kenčiančiu asmeniu šalia.

7. Palepinti dėmesiu ir meile

Paprasti maži dalykai labai praskaidrina kasdienybę ir santykius joje – arbatos puodelis, mėgstamiausias desertas, „važiuojam, bet nesakysiu, kur“ staigmenėlės gali labai padėti jūsų partneriui atsigauti nuo liūdnų šeimos aktualijų. Pagalvokite, ką jūsų partneris mėgo daryti ir galbūt dėl laiko stokos nebegali – padėkite jam susigrąžinti laiką sau ir laiką buvimui kartu.

8. Pabandykite empatizuotis

Kartais labai sunku stebėti kenčiantį mylimą žmogų, nes, kad ir kaip norėtum, nepavyksta įsijausti į jo būseną. Man atrodo, tai ir nėra būtina (grįžtu prie punkto apie tai, kad svarbiausia tiesiog būti šalia), tačiau kartais toks noras gali kilti iš pačio partnerio pusės. Kas galėtų padėti empatizuotis? Pabandykite įsivaizduoti, jei tokia situacija būtų jūsų pačių šeimoje. Jūsų tėčiui, mamai. Kaip ir minėjau, tai tikrai nėra būtina, kad kitas partneris pasijaustų palaikomas, bet tai gali jums padėti, jei norite stipriau užjausti.

Dar gali padėti tiesioginis dalyvavimas partnerio šeimos gyvenime. Kai iš tiesų pamatai, kaip sekasi ligoniui, kad ir kaip tai žiauru, bet padeda suvokti realybę, taip pat ir geriau užjausti.

9. Būkite pasiekiamas

Neįsijunkite naktį telefone lėktuvo rėžimo, nedinkite dienai nepranešę ir stenkitės būti šalia, kai reikės jūsų pagalbos. Žinau, skamba kaip baisi gyvenimo kontrolė, bet šiuo metu jūsų partnerystė yra kaip niekada svarbi.

10. Klauskite drąsiai

Jei sergančiojo artimajam viskas aišku, kas ta astrocitoma ir kodėl tėčiui sunkiai sekasi kvėpuoti, nereiškia, kad ir jūs turite viską žinoti. Tad nebijokite klausti drąsiai apie visas ligos subtilybes – jūs geriau suprasite situaciją, o sergančiojo artimasis turės kam išsipasakoti.

Suprantu, jei gali atrodyti, kad iš jūsų per daug reikalaujama. Tačiau tikiu, kad jei esate šioje situacijoje, bent pusę šių dalykų jau darote. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad partnerystė yra darbas, kad „varge ir džiaugsme“ nėra tik skambūs žodžiai, o tokios situacijos – kad ir baisios, bet geriausia patikra, kiek jūs pasiruošę savęs atiduoti artimo žmogaus palaikymui. Nespauskite savęs ir nenustebkite, jei jums iš pradžių bus sunku – juk ligos ir mirtis yra visiems egzistenciškai sunkios temos, prie kurių galbūt anksčiau net neteko prisiliesti, o gal nesąmoningai bėgote.

Priimkite, kad nei vienam iš jūsų neturi būti lengva. Nėra taip, kad palaikymo reikia tik tam, kurio artimasis serga. Jūs irgi turite teisę jausti nerimą, baimę ar norą išsirėkti, nes blemba, kaip sunku. Šis sąrašas, manau, tinka visoms gyvenimo situacijoms, kai partneriai turi vienas kitą palaikyti. Palaikyti už rankos, ir palaikyti už širdies.