Kaip išgyventi netektį?
Iliustracija: Saule Gimžūnaitė
Agnė ir Rasa, dvi jaunos moterys, kurių tėčiai niekada nebenusives jų vakarienės, neduos patarimų, neateis į jų vestuves, nebešvęs kartu Kalėdų ir niekada nesusipažins su jų būsimais vaikais. Jie – mirę. Agnės nuo vėžio, Rasos nuo alkoholizmo – taipogi mūsų visuomenės vėžio. Abiejų netektys tradiciškai iškart buvo apgaubtos tyla – artimoje aplinkoje pokalbiai apie išgyvenamą skausmą nevyko. Ir nėra, ką kaltinti, esame sociumas, kur terapija vis dar stigmatizuojama, o apie jausmus kalbėti tiesiog nemokame. Kiek yra vyrų ir moterų, kurie tyliai skausmą ir kitas sudėtingas emocijas skandina alkoholyje? Kiek šeimų tyliai išgyvena nepagydomas ligas ir per kelis mėnesius sveiką žmogų pasigemžiančią mirtį? Ką daryti? Kaip išgyventi mirtį? Ir kaip gyvento toliau?
Tačiau tai ne tragiškas, o viltingas pokalbis. Apie tai, kaip elgtis su viduje po netekties kunkuliuojančiais jausmais, pašnekovė Rasa sakė:
Atrodo labai svarbu yra priimti visus jausmus, kokie jie yra, tai gali būti labai prieštaringi jausmai – ir meilė, ir pyktis, ir gėda ir užuojauta, ir viskas gerai yra su tuo. Juk nėra vienos spalvos, viskas taip marga. Todėl nereikia gėdytis ir nereikia rinktis .
Nors… realybė žiauri. Agnė, kai jos tėtis mirė, tyliai verkdavo vonioje, kad tik niekas nežinotų, jog kai šitaip skaudu. O Rasa, kai jos tėtis ramiai palengva save žudė alkoholiu, dar būdama maža jo laukdavo pargrįžtant prie lango, kol mama priėjusi pasakydavo: „nelauk, šiandien jau turbūt nebegrįš”. Ir taip savo mylimiausio žmogaus netenki ne kartą, o nesuskaičiuojamą daugybę. Kai paklausiau, ar kas nors su Rasa pasikalbėjo mokykloje, ji su šypsena atsakė: juk mes gyvenome mažame kaimelyje, alkoholizmas ten yra normalu. O ar normalu, ką patiria šeimos, žmonos ir vaikai? Ar normalu visa ta tyli kančia?
Gražiausia – šių pokalbių pabaigos, balti žiedlapiai plaukuose laiduotuvių metu ir gydanti kalbėjimosi galia.
Dėkojame Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai
Epizodo kūrėja Rasa Janina Jusionytė
Balsas Rasa Janina Jusionytė
Muzikos autorius Martynas Gailius
Grasas: Kata Bitov
Iliustratorė Saulė Gimžiūnaitė
Maria
Būtų įdomu pasiklausyti jei šia tema pakalbintumėte specialistus, pvz: psichiatrus, pagalbos linijų darbuotojus ar pan. Didmieščių gyventojai žinoma gali nueiti į privačias konsultacijas, tačiau mažesniuose miesteliuose gyvenantiems psichologinė profesionalų pagalba yra sunkiai prieinama.
P.S. Kai kalbėjosi abi Rasos, buvo nejauku klausytis, kai tokia jautria tema kalbant, nuolat yra juokiamasi…
Gabrielė
Maria, rimtai? Kitą kartą duodama pastabą nurodykite, koks kalbėjimo būdas ir tembras pridera jautrioms temos, bus aiškiau. Gal dar reikėtų padaryti pora paraudojimų intarpuose? Nemanot? Na, kad Jums jaukiau būtų klausytis ir nereikėtų kęsti svetimos gėdos, kai kažkas dalinasi savo emocijomis…
Rasa
Sveiki, Maria, čia Rasa. Ačiū už jūsų komentarą. Taip, specialistą/ę pakalbinti būtų nuostabu. Ateityje, galbūt, tai padarysime. O dėl juoko: na, ar tikrai? Ar būtina verti? Mes abi išgyvenome labai sunkius dalykus ir labai gera, kad įmanoma kalbėti apie viltį, šviesą ir galėti vėl juoktis. Tai požiūrio reikalas – aš renkuosi gyvenimą ir šviesą.
Maria
Aš taip pat esu netekusi artimo žmogaus, ir nesakau, jog dabar čia turime susėdę rateliu verkšlenti… bet tas nuolatinis juokas po kurio laiko pradeda erzinti…pasidaro neberimtas podcastas.
Žyginta
Kodėl nejauku? Juokiamasi buvo prisiminus gražius momentus, manau, kad čia yra vienas būdų, padedančių išgyventi netektį. Juk visi mes žmonės, negalima užsidaryti liūdesy, ypač po nemažo laiko tarpo, galbūt gebėjimas bėl juoktis yra ženklas, kad tu gyji.
Kristina
Netkau tėčio kai buvau 8 metų. Kentėjom, bliovėm užsidarę trise, mama, aš ir brolis. Aš iš aktyvaus vaiko pavirtau į visą pamoką sėdintį ir žiūrintį į vieną tašką vaiką. Savęs kelis metus net nepamenu, neįsivaizduoju kaip aš mokykloj buvau. Brolio kančia pykčiu reiškėsi. Niekam ir nerūpėjo, jokių specialistų niekas nei siūlė, nei ką. Nes reikėjo visiems. Mama ilgai raminančius gėrė. Save pradėjau prisiminti tik nuo 12 metų, kada dienorašty rašyt pradėjau (kuris jau išmestas). Nuo 12 metų tiek ir pamenu, kad kasdieną gyvenau su mintim kaip noriu išnykt iš gyvenimo, kaip kiekvieną naktį prieš miegą tikėdavausi nepabusti (bet prie to prisidėjo patyčios mokykloj, brolio klyksmai ant manęs kasdien). 30 metų ir sulaukiau su tom mintim, ir toliau gyvenu 😀 ah kartais gera išsikalbėt nematomiems žmonėms 🙂
Sandra
Pirmą kartą išgirdau apie patirtį, tokią artimą man. Galvojau, kad susirgti ir mirti nuo vežio yra tik mano vienos baimė, kuri lydi mane jau dugeliui metų praėjus. Gera sužinoti, kad aš nesu tokia viena. Tikiu, kad kiekvienas turi savo būdų kaip su tuo copinti kas dieną, bet būtų taip nuostabu pasidalinti savo patirtimis, patarimais ir palaikyti vienas kitą.
Birutė
Mano tėtis mirė, kai buvau 1-oje klasėje, bet tėvai buvo išsiskyrę ir buvo draudžiama man bendraut su tėvu ir jo gimine, todėl ir dabar nėra to ryšio, o kadangi mama serga depresija, tai užaugau jausdama tuštuma, bet ne ta skaudžia, o tiesiog jog toks gyvenimas ir yra tuščias ir be emocijų, nes man 26m bet aš nežinau ką reiškia turėt tėtį, mamą…
Ir tas pasakymas vienišas senas vilkas būtent apie mane, tik kartais suskausta ir pasileidžia ašaros, vien todėl kad nežinau koks jausmas turėt tėvus, mama, nors mama kaip ir yra
Egle
Man juokas neužkliuvo, net nebūčiau pastebėjus jo, jei nebūčiau perskaičius komentaro…O šiaip man šitoj labai atsiskleidė Rasos (vedėjos) išmintis, jei taip galima pasakyti. Nesakau, kad anksčiau jos nebuvo, noriu pasakyti – kad kažkaip labai giliai paliečia jos įžvalgos ir tie žodžiai tinkamai parinkti. Gal, kad pačios tėtis mirė, nuo alkoholio…tai laida artimesnė..
Monika
Labai labai ačiū už pajudintą vieną skaudžiausių temų, man asmeniškai. Labai svarbu apie tai kalbėti. Beprotiškai daug gerų minčių pasakėte pokalbio metu. Ir verkti ir juoktis norėjosi klausant jūsų, nes balsai šiek tiek virpėjo, kadangi kalbėjote apie labai asmeniškus dalykus, tačiau taip viltingai ir gražiai viską apipavidalinot, kad likau tiesiog sužavėta ir įkvėpta jūsų minčių. Ačiū dar kart.
Pingback: Psichologė apie tai, kaip paleisti išėjusius ir tai, kas baigiasi Nebegėda.lt
Pingback: Kopriklausomybės spąstuose: kaip atprasti mylėti bet kokia kaina Nebegėda.lt