Į viršų

Kaip gyventum, jei gyvenimas būtų ne duotybė, o dovana?

Iliustracija: Saulė Gimžūnaitė

Ppagalvojau, kad mes taip lekiame ir šitaip skubame, tik kur? Reikia kuo greičiau ir kuo daugiau pasiekti! Sukurti šeimą! O kas išties finišo tiesiojoje? Tik mirtis. Gal aš geriau nebeskubėsiu, norisi pabūti ir šiuo gyvenimu išties pasimėgauti.

Ieva Krivickaitė – žmogus, kasdien matantis mirtį. Ji savanorystės principu lanko vėžiu sergančius vaikus, organizuoja atsisveikinimo su plaukais šventes ir yra tas žmogus, kuriam galima išsipasakoti. Vaikai dažnai nenori skaudinti savo tėvų ir artimųjų, o kalbėtis – būtina.

Ievos dėka ir Andrius Mamontovas plaukus skutosi, kad vaikai nebūtų vieni, ji organizuoja lėšų rinkimų akcijas „iš idėjos“. Tik jos po to išauga į nacionalinius įvykius.

Pati Ieva nuo vaikystės serga diabetu, o dėl cistos smegenyse vieną dieną atsikėlė beveik akla. Šiandien, dėka gydymo, ji jau daug geriau mato, bet ir žino, ką reiškia gyventi tamsoje.

Be viso to, ji, 21-erių metų mergina, yra trijų vaikų globėja.

Ir Ieva labai laiminga – paprastai, žemiškai laiminga. Ji turi laiko žmonėms aplink, o jos karjera – padėti, klausytis, tiesiog būti. Tai kitoks pokalbis apie… buvimą gyvam ir ko išties norime iš savo dienų šioje žemėje.

O išklausius kyla klausimas: kaip gyventum, jei ir tavo gyvenimas būtų ne duotybė, o dovana?

Rasa kas antrą savaitę pristato Sulčių tinklalaides – anonimiškas istorijas apie mūsų jausmus. Ką reiškia išsiskirti? Ką reiškia būti paliktam? Kaip mylėti ir auginti santykius, net kai sunku ir norisi pabėgti?

Komentarai (2)

  • Avatar

    Aistė

    Labai šiltas ir atviras pokalbis! Pačiai teko susitikti su Ieva. Džiaugiuosi. Labai palaikau už tokią veiklą, už tokią kokia ji yra, tokių žmonių nedaug:)
    Bei pati turiu likimo draugą – cukrinį diabetą. Taip, kartais jis užknisa. Bet diabetas atvėrė man daug kelių ir galimybių bei pažinimo savęs 🙂

    reply
  • Avatar

    Gardis

    beklausant šios tinklalaidės jau ėmiau galvoti, ką gero kam nors padaryti, kokio gero žodžio, kam pataupyta ir reikėtų daugiau apdovanoti, kaip tiesiog paprastai ir nuoširdžiai būti kartu. Taip, tikra tiesa, kad kitiems mes nerūpime, tiek, kiek mes galvojame, kad „ką pamanys“, „ar neišsišoksiu“, tai naudinga prisiminti, kai jauti, kad kažkas tave stabdo;) Ačiū už puikią laidą ir puikius asmeninius pavyzdžius, kaip gyventi prasmingiau

    reply

Komentuok