Kaip gyventi su depresija? Tomas dalinasi savo patirtimi

Savo patirtimi dalinasi Tomas
(teksto autoriaus pasirinkimai ir rekomendacijos nebūtinai sutampa su nebegėda komandos nuomone bei rekomendacijomis, psichinė sveikata yra kompleksinė ir šiuo klausimu jums geriausiai patars specialistai)
Iliustracijų autorė Justina Cesnauskaite

Vaikystėje buvau labai charizmatiškas ir ekstravertiškas vaikas. Niekados nebuvo problemų man prieiti prie nepažįstamų žmonių ir paprašyti ar saldainio, ar dainelę padainuoti. Vaikystė ėjosi puikiai, kol penktoje klasėje perėjau į kitą mokyklą. Išlavintas, draugiškas ir kiek stambokas vaikis buvo magnetas patyčioms „rajoninėje“ mokykloje.

Daug pasakoti apie tai nereikia, nes jau pasekmės ir taip visiems žinomos. Socialinė izoliacija, sulėtėjusi socialinių įgūdžių raida. Toliau sekė socialinis nerimas. Depresija. Viskas by the book.

Studento gyvenimas

Po mokyklos išvykau studijuoti į užsienį. Niekas manęs nepažįsta. Nauja aplinka. Nauji žmonės. Puikus metas save atrasti. Tą ir dariau. Nuolat stumdavau save į naujus potyrius, daug studijavau žmogaus psichologiją, eksperimentavau su narkotikais, kurie leido pažinti save iš arčiau (dar viena tema, kuria reikėtų padiskutuoti?) ir t.t.

Buvau tas awkward vaikinas, kuriam buvo sunku prieiti prie žmogaus ir pasakyti labas. Nes rankos drebės, balsas trūkčios, prakaitas muš. Visados pirmos mintys prieš pradedant pokalbį būdavo: „ką jie apie mane pagalvos, tikriausiai sufailinsiu ir pasirodysiu kaip mulkis“. O ką jau kalbėti apie kitus dalykus – 21 metų nekaltas vaikinas, su strijomis ant nugaros nuo svorio metimo – ir kaip tai veikė mano savivertę.

Bet aš tai padariau. Aš įveikiau savo socialinį nerimą. Maniau, kad tai neįmanoma. Bet ėmiau ir padariau. Atradau tą ekstravertą vaikį savyje, kurį šitiek metų slėpiau. Nebebijau prieiti prie panelės ir ją užkalbinti. Nebebijau kelti tostų. Nebebijau išsišokti iš grupės darbe ir būti dėmesio centre. Laiminga pabaiga, ar ne? Deja… Tai parašiau, kad būtų lengviau suprasti kontekstą.

Laiškas visgi apie kažką kita

Nors ir sugebėjau įveikti socialinį nerimą, aš netapau laimingesnis. Nesijaučiau kažko pasiekęs. Nei tuo momentu, kai mano kolegos pavadino mane ekstravertu, nei tada, kai nukabinau savo pirmą, antrą ir trečią panelę. Nesidžiaugiau, kai baigiau bakalaurą, ar įstojau į magistrantūrą Lietuvoje. Galiu įvardinti daugybę savo laimėjimų per tuos metus, bet jie manęs niekados nekasė. O dar tos problemos su motyvacija, noru gyventi. Per tuos ~10 metų savo gyvenimo nebuvo nė vienos dienos, kad pabusčiau ir būčiau pasiryžęs veikti. Mano problema buvo didesnė. Kenčiu nuo depresijos.

Nežinau, nuo ko pradėti

Būdamas 26 metų, po nesėkmingo romano, atsidūriau ligoninėje perdozavęs narkotikų. Nežinau, ar tai galima pavadinti bandymu žudytis, ar ne. Bet nemeluosiu, jog tai buvo pagalbos šauksmas. Dabar mąstau, kad turėjau jau anksčiau imti dorotis su ta problema, nes pats didžiausias ženklas, kad psichinė sveikata sutrikusi – savižudiškos mintys. Tai pirmasis ženklas, kuris sako: „Tau reikia pagalbos.“

Tų minčių niekad nelaikiau realiomis. Niekados nesiruošiau žudytis. Ir man buvo gėda apie tai galvoti. Bet tai buvo vienas iš mechanizmų mano smegenyse, kuris padėdavo susidoroti su gyvenimo aktualijomis.

Naujas gyvenimas?

Po šio įvykio supratau, kad man reikia kažką daryti. Taip negali būti. Tai negali tęstis. Ir prasidėjo mano kelionė. Kaip aš sprendžiau šį klausimą:

1. Užsirašiau pas psichoterapeutą. Kiekvieną savaitę. Po valandą. Nesvarbu, jog pinigų daug neturiu. To reikia. Lankiausi pas daug psichologų ir psichoterapeutų, kol radau sau tinkantį. Ir dėkoju už viską, ką jos padedamas išmokau apie save.

2. Reikia suprasti, kas man yra. Niekados nemėgau psichologinių „masturbacinių“ knygų, kur nieko nedarai, tik skaitydamas glostai savo ego. Bet teko apie savo ego pamiršti ir praplėsti pažiūras. Daug skaičiau ir domėjausi, kas yra depresija. Skaičiau viską, ką tik galėjau. Tiek psichiatrinę, tiek psichologinę, tiek neurologinę mokslinę literatūrą. Kitų žmonių išgyvenimus. Popsūchinius straipsnius. Filosofiją. Net kažkiek dvasinės literatūros paliečiau, ypač Rytų (o aš juk esu hardcore ateistas).

3. Sportas. Niekados nemėgau sportuoti, bet tai išleidžia dopaminą. Plius, tai leido man lengviau šį tą pakeisti gyvenime:

a) Pradėjau sveikai maitintis. Manau, visi žino, kad gera dieta yra svarbi gerai savijautai. Taip pat dėl visa ko papildžiau savo dietą vitaminais.

b) Mečiau narkotikus. Nenorėjau. Tai buvo puiki „sveikesnė“ alternatyva alkoholiui. Tai buvo labai didelė dalis mano socialinio gyvenimo. Su narkotikais sugebėjau įveikti socialinį nerimą, dėl to tai užima svarbią dalį mano širdyje. Bet supratau, jog nors ir vartojau atsakingai ir saugiai, ir rizika buvo minimali, visi tie savaitgaliai, kai pradedi tūsinti penktadienį ir baigi sekmadienį, nėra gerai organizmui.

c) Dingo reivai. Reikia sveikų, blaivių rekreacinių outletų. Ir tai atradau stalo žaidimuose. Vienas iš tų geeky hobių, kuriuos labai mėgau vaikystėje. All of a sudden turėjau puikią progą vieną kitą dieną išeiti iš namų, bendrauti blaiviai, intelektualiai stimuliuoti save. Taip pat susiradau naujų draugų, kas būnant 26 metų tapo labai sudėtinga.

4. Sąmoningumas (mindfulness). Nesu dvasingas žmogus. Bet apie sąmoningumo naudą galiu daug ir ilgai pasakoti. Ne veltui psichoterapijoje sąmoningumas pradeda užimti vis svarbesnę vietą kaip kognityvinės elgesio terapijos papildinys.

5. Galiausiai išmečiau visą stresą iš savo gyvenimo. Atidaviau visas skolas. Palikau visas nuoskaudas. Susiradau sveikesnį darbą. Išsprendžiau visas uždelstas bėdas savo gyvenime. Susitvarkiau miego ritmą. Pradėjau tvarkyti savo butą kiekvieną dieną. Išsiugdžiau naujus, sveikesnius įgūdžius. Pakeičiau savo cinizmą, mizantropiją, nihilizmą į kitas, sveikesnes filosofijas.

Taip. Viską, ką išvardinau, dariau. Bet kuris nors kiek susidūręs su depresija, manau, supranta, kaip tai yra sunku. Bet kuriam sveikam žmogui būtu sunku šitiek gyvenime pakeisti, o ką jau kalbėti apie žmogų, kuriam vien išlipti iš lovos ir pasidaryti arbatos yra misija neįmanoma. Žmogų, kuriam tapo įprasta savaitgalį pabudus neišlipti iš lovos, gulėti, introspektyviai mąstyti ir surūkyti 3 pakelius cigarečių, kol galiausiai po 24 valandų eina miegoti, nes pirmadienį reikės eiti į darbą, uždirbti pinigus mokesčiams ir parodyti visuomenei, jog visgi yra produktyvus visuomenės narys.

Bet aš stengiausi. Gyvenimas nėra lengvas. Jeigu turi problemą, turi ją spręsti. Ir ją sprendžiau. Juk savo socialinį nerimą įveikiau. Įveiksiu ir depresiją. Ir ar man palengvėjo? Su tokiu by the book miksu nėra kito atsakymo. Aišku, palengvėjo. Mokslas įrodė – visa tai, ką dariau, padeda. Lyg ir dažniau nusišypsodavau, lyg ir pasaulis pagražėjo, lyg ir mano mąstymas sveikesnis tapo, bet kažkas ne taip vis tiek buvo. Jaučiausi, lyg plaukčiau pasroviui. Lyg save apgaudinėčiau. Ar čia yra normalus gyvenimas? Ar tai yra normalu? Ar dabar visą gyvenimą turėsiu gyventi taip? Kada gi pagaliau ateis ta diena, kai sau pasakysiu: „aš laimingas“?

Vieną dieną sugedo mano skalbimo mašina. Toks smulkus dalykas. Bet kam kitam tai būtų tik smulkmena. Deja, man to užteko, kad visi pamatai, kuriuos stačiau ištisus metus, sugriūtų prieš mano akis. Staigiai atsidūriau ten, kur buvau prieš metus. Tiek daug dirbau, tiek stengiausi, dariau VISKĄ, ką turėjau daryti, viskas turėjo susitvarkyti. Dėl tokio smulkaus dalyko aš pasiėmiau atostogas. Atostogų neužteko. Teko išeiti iš darbo. Nes negalėjau fiziškai prisiversti išlipti iš lovos. Taip, dėl to, kad sugedo skalbimo mašina, turėjau išeiti iš darbo.

Psichinės ligos yra toks sudėtingas dalykas. Tu esi išsilavinęs. Tu turi nuostabų darbą. Tau kritinis mąstymas yra įprastas dalykas. Tu mąstai blaiviai ir viską supranti. Tu atpažįsti visus savo kognityvinius nuokrypius. Bet kažkas tavo smegenims yra negerai. Ir tu prieš tai negali pakovoti.

Ir atėjo momentas, kada turėjau sau pripažinti vieną labai svarbų dalyką. Dalyką, kurį seniai žinojau, bet niekados nenorėjau pripažinti. Turiu ligą. Ir ta liga yra ne tiek psichologinė, kiek fizinė. Ir kartais ligai gydyti yra reikalingi vaistai.

Sergant cukriniu diabetu turi sveikai maitintis, sportuoti, mesti rūkyti ir t.t. Bet, nori nenori, insuliną tau teks leistis.

Nenorėjau gerti vaistų. Norėjau tikėti, jog esu stiprus. Kad sugebėsiu ligą nugalėti be vaistų. Vien ta idėja, jog kiekvieną rytą atsikėlęs turėsiu išgerti kažkokia „magišką“ piliulę, mane gąsdino. Ironiška, nes narkotikus tai mėgau. Nesu svetimas cheminėms medžiagoms, kurios veikia mano psichiką. Bet su vaistais buvo kažkaip kitaip…

Kas bus, jeigu jie veiks? Kas bus, jeigu prarasiu savo ego? Kas bus, jeigu nuolat jausiuos apspangęs? O ką jau kalbėti apie pašalinius poveikius, tokius kaip seksualinės problemos. Aš esu 26 metų vaikinas. Sorry, bet aš dar per jaunas turėti seksualinių sutrikimų! Juk mano libido yra mano ego dalis!

Bet čia tik atmazai. Aš juk pats sakiau – jei turi problemą, turi ją spręsti. Gyvenimo pokyčiai man nepadėjo. Bet gal vis tik vaistai padės?

Susiėmiau vėl. Padiskutavau su savo psichologe. Užsirašiau pas psichiatrę. Ji man išrašė vaistų. Pradėjau gerti. Viena savaitė, antra savaitė…. Trečia savaitė… Kažkas ne taip. Mano libido sumažėjo. Man tapo sunkiau baigti ir orgazmas jau nebe toks stiprus. Metalo skonis mano burnoje. Shit. Visos mano baimės pradeda pildytis. Ką daryti? Ne…. Žinau, jog čia gali būti laikina. Reikia iškentėti. Plius, jeigu nepraeis, visados galiu mesti vaistus ir grįžti ten, kur buvau.

Vieną dieną, kaip visada, suskamba žadintuvas. Atmerkiu akis. Vietoj to, kad vartyčiausi lovoje dar 15 minučių, aš tiesiog lengvai pabudau ir nuėjau valytis dantis. Ir po to supratau kai ką…

Labai sunku tai atpasakoti. Bet pajutau tokią ramybę. Visą gyvenimą mano kūnas buvo įsitempęs tiek fiziškai, tiek psichiškai. O dabar buvau toks atsipalaidavęs. Ir ne, tai ne toks jausmas kaip išgėrus porą bokalų alaus ar „Xanaxo“, ar pasportavus. Tai buvo kažkas kita.

Pirmą kartą pasijutau „normaliai“. Įsivaizduokite. Visą gyvenimą tu matai autobuso numerį tik tada, kai jis pro tave pravažiuoja. Tau yra normalu spėlioti, kas yra parašyta mokykloje ant lentos. Tu žinai, kad kažkas yra ne taip. Kad gali būti kitaip, geriau. Bet tau tai yra normalu, tau tai yra tavo gyvenimas. Ir tada tėvai nuperka tau akinius, tu pasižiūri į medį ir supranti, jog šakos turi atskirus lapus. Ir tu juos matai. Tai yra toks amazing jausmas.

Bet ne. Negali būti. Reikia palaukti. Viena diena, antra diena, savaitė, dvi savaitės… Tai nesikeičia. Vaistai tikrai veikia. Kognityvinės funkcijos nesusilpnėjo, priešingai, tik sustiprėjo. Atsirado toks mental clarity, tokia ramybė galvoje. Negatyvios mintys nedingo. Netapau kažkokiu apsiratinusiu klounu, kuris naiviai džiaugiasi kiekviena gyvenimo akimirka ir viskas jam gerai. Kaip buvau cinikas ir neurotikas, taip ir likau toks. Bet mano galvoje atsirado vietos ir pozityvioms mintims. Mintims, kurios ateina natūraliai ir nereikia savęs versti galvoti pozityviai.

O viskas, ką aš prieš tai dariau? Sąmoningumas? Sveika mityba? Sportas? Ir visa kita? Tai tapo taip lengva. Taip pakeliama. Prieš tai jaučiausi tarsi braidyčiau po purvą su 3 dydžiais per dideliais botais. O dabar viskas taip natūralu. Nesakau, kad lengva. Vis tiek reikia pakelti savo šikną nuo sofos. Bet… it’s something else.

Aišku, kai kurie neigiami efektai nepraėjo. Per antrą apsilankymą pas gydytoją, dėl šalutinių poveikių išrašė papildomų vaistų. Ir viskas susitvarkė. Nebėra jokio šalutinio poveikio. Libido grįžo.

Praėjo 4 mėnesiai ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. VISI mano gyvenimo aspektai pagerėjo. Produktyvumas išaugo šimtą kartų. Pasitikėjimas savimi taip pat. Nebėra dienų, kada jaučiuosi turintis užsidėti kažkokią kaukę. Esu pilnai patenkintas savimi. Pagaliau net pradėjau žengti pirmus žingsnius pildant savo svajones. Pradedu net jausti, kas yra laimė, pirmą kartą per 10 metų. Ir neatrodo, kad ta laimė būtų kažkokia dirbtinė.

Pasikalbėjau su savo gydytoja labai atvirai. Ji pati kenčia nuo depresijos ir vartoja antidepresantus. Ji užtruko žymiai ilgiau, kol rado sau tinkančius vaistus ir dozę. Man pasisekė. Ir taip, galiu bandyti mesti juos po kažkiek laiko ir gyventi be jų. Bet, kad atkrisiu, šansas yra labai didelis. Ne daug kas tai nori sakyti ir girdėti (ypač žmogus, kenčiantis nuo depresijos), bet dažnu atveju depresija nėra išgydoma. Jeigu vaistai veikia ir nėra jokių nusiskundimų, geriau vis tik susitaikyti su mintimi, kad juos vartoti teks visą gyvenimą. Užtat mano gyvenimas bus pilnavertis. Ir nors turėsiu išgerti po vieną piliulę į dieną, jis nėra niekuo prastesnis.

Dabar suprantu, koks idiotas buvau prieš tai ir kaip visos mano baimės buvo nepagrįstos. Visuomenėje yra labai daug stigmų, susijusių su psichine sveikata. Pagaliau žmonės atsipeikėjo, tapo atviresni ir dažniau pradėjo kalbėti šia prieš tai tabu buvusia tema.

Tačiau vaistų ir psichiatrijos stigma dar labai gaji visuomenėje. Ne viską gali išgydyti rytine mankšta, avokadais, meditacija ir kartkartiniu vizitu pas psichologą ar emocinės paramos grupėje. Kartais problema gali būti tokia paprasta, kaip sutrikęs serotonino kiekis tavo smegenyse, ir vienintelis būdas tai sutvarkyti – vaistai. Dėl daugybės mitų ir nepagrįstų baimių daug žmonių potencialiai praranda vienintelį šansą gyventi pilnavertį gyvenimą ir kenčia tol, kol gali būti jau per vėlu.

NBGD: Jeigu jus kurį laiką kamuoja slogi nuotaiką, lanko savižudiškos mintys arba yra kitų požymių, kad jūsų psichinei sveikatai reikalingas dėmesys, rekomenduojame kreiptis į psichinės sveikatos specialistus arba paskambinti/parašyti į jaunimo liniją. Psichinė sveikata yra kompleksinis dalykas ir tam tikrų klausimų sprendimui reikalingi kvalifikuoti specialistai.

Komentarai (19)

  • Julija

    Ačiū už šį straipsnį, kuris suteikė man ir mano merginai, kenčiančiai nuo depresijos viltį, kad gyvenimas tikrai gali būti ir dar geresnis, tiesiog reikia mums abiems nebijoti, jog jai galbūt reikia vaistų. Labai patiko palyginimas, kad žmogus sergantis diabetu juk irgi privalo vartoti vaistus visą gyvenimą, neužtenka tik sportuoti ar sveikai gyventi. Tikrai puikus ir nuoširdus straipsnis <3

    reply
  • Hm

    Kažkaip keista. Susitaikyti, kad nuo 26-ių visą likusį gyvenimą reikės gerti antidepresantus? Easy way out. Juk TIEK daug skaitė vaikinas, bet apie antidepresantų žalą taip ir nepaskaitė. Man taip pat tenka gyventi su šia liga ir vaistais. Bet nepostinkit geriau tokių straipsnių, nes kai kuriose vietose gėda tiesiog skaityt. Vienu žodžiu meskim visi narkotikus ir reivus, jeigu depresija!!!

    reply
  • Jurgita

    Aš irgi sirgau depresija ir dabar, kai atrodo, kad pasveikau, vis dar esu linkus depresuoti. Supratau, kad sergu maždaug prieš 6 metus. Nors pirmieji signalai buvo jau anksčiau: kai manęs klausdavo, kuo aš domiuosi, ar turiu hobį, aš neturėdavau atsakymo, man viskas buvo neįdomu, man patikdavo gulėti ir žiūrėti filmus visą dieną ar visą savaitgalį, nelipant iš lovos. O jei išeidavau su draugais į miestą, viskas baigdavosi dideliu alkoholio kiekiu ir dažniausiai seksu, visais kitais atvejais aš tiesiog gulėdavau ir žiūrėdavau filmus. Žinoma, aš turėjau draugų,vasarą apsilankydavau muzikos festivaliuose, tačiau be alkoholio ar lengvų narkotikų – negalėdavau džiaugtis švente, nes man tiesiog būdavo neįdomu. Kai pradėjau santykius su draugu – pasijutau ramesnė, nebereikėjo svaigintis, kad pajusčiau džiaugsmą ir galvojau, kad man viskas yra gerai, aš subrendau ir santykiai mane tiesiog stabilizavo. Bet sirgo mano draugas. Jo depresija buvo stipresnė, piktesnė, jis ją jau pažinojo, o aš mokiausi su tuo gyventi, rūpinausi juo ir visai negalvojau, kaip jaučiuosi aš. O tada mudviejų santykiuose atsirado jo santykiai su kita. Žinoma, jis bandė tai slėpti, bet aš viską žinojau. Pasijutau esanti niekas, taip, tarsi manęs nebūtų apskritai ir aš esu tik stebėtojas iš šalies. Grįžtantys blogi prisiminimai paskatino galvoti, kad jau seniai jaučiuosi taip, tarsi manęs nebūtų. Po truputį nykau, pradėjau rūkyti, nes galvojau, kad dūmas mane nuramina ir išėjus į balkoną parūkyti aš nurimstu, bent trumpam. Sutriko mano sveikata, valgiau labai mažai, atsirado nerimo priepuolių, kai tiesiog nei iš šio nei iš to pradėdavau verkti, tai iššaukdavo mažiausia smulkmena (pvz., kur aš padėjau raktus?), drebėdavo rankos, negalėdavau susikaupti ir tokia būsena būdavo visą laiką. Draugas pasiūlė man jo nerimą mažinančių vaistų, išgėriau ir jie man padėjo, ėmiau juos gerti dažnai, kas kartą, kai tik pajusdavau nerimą. Jis siūlė kreiptis į gydytoją, bet aš dar laukiau, galvojau, kad praeis. Kai vaistų prislopinti nerimo priepuoliai dingo ir atrodė, kad kaip ir turėčiau jaustis geriau, man po truputį dingo apetitas ir galėjau visą dieną būti nevalgius, dėl to kreipiausi į gydytoją, atlikti tyrimai nieko blogo neparodė ir ji patarė kreiptis į psichiatrą. Kreipiausi. Tada į psichologą, atliktas testas nustatė, kad yra vidutinė depresija, išrašė antidepresantų ir tų pačių nerimą mažinančių vaistų, kuriuos imdavau iš draugo, karts nuo karto apsilankydavau pas psichiatrę ir psichologę pakalbėt apie tai, kaip man sekasi, psichiatrė siūlė lankyti dienos stacionarą, bet atsisakiau. Kiekvieną dieną gerdavau vaistus, kai jausdavausi gerai, nustodavau juos vartoti, bet kas mėnesį vis vien apsilankydavau pas gydytoją, kad išrašytų dar, nes žinojau, kad po 2 savaičių be vaistų – man jų vėl reikės. Draugas nutraukė savo santykius su kita mergina (taip, visą tą laiką mes gyvenome kartu, abu sergantys, su jo kitais santykiais, kuriuos jis neigė, bet tai buvo labiau nei akivaizdu). Galiausiai, kai aš jau buvau pasiryžusi išeiti – jis nutraukė tuos santykius, apie juos nebekalbėjom (nors reikėjo viską išsiaiškinti). Ne, jis neatėjo ir nepasakė, kad jis nutraukė santykius, tiesiog nebeeidavo susitikti ir visada nakvojo namuose. Mes toliau sirgome, gėrėme vaistus ir gyvenome apsimesdami, kad nieko neįvyko. Taip praėjo metai. Kažkada supratau, kad antidepresantų man nebereikia. Užsirašiau į psichoterapinę grupę ir kiekvieną savaitę joje lankiausi – lygiai metus. Per tą laiką nustojau vartoti ir nerimą mažinančius vaistus, nes nerimas po truputį dingo. Neberūkiau, nes supratau, kad mane nuramina ne cigaretė balkone, bet tiesiog ramiai įkvėptas oras. Tačiau nebuvo nei vienos dienos, kurią negalvočiau apie tai, kokia šiandien mano būsena, kokios buvo mano mintys, kokias mintis ar emocijas sukėlė vienoks ar kitoks potyris, ką man tai priminė. Supratau, kad daug mano baimių ir nerimo yra iš vaikystės išgyvenimų. Supratau save, savo poelgius, savo emocijas, beveik kiekvienam keistam savo poelgiui rasdavau ir vis dar teberandu analogą iš vaikystės. Santykiai su draugu ženkliai pagerėjo, jo emocinė sveikata taip pat. Nors beveik nesam kalbėję apie tai, kodėl mudviejų santykiuose atsirado ir jo kiti santykiai, visgi karts nuo karto ši tema išlįsdavo ir jis pripažino, kad tie santykiai buvo, jų atsiradimą lėmė keli faktoriai, ir kai kuriuos aš galiu suprasti. Ir nors tie jo santykiai buvo daugiau nei prieš 5 metus, aš vis dar pagaunu savo mintis apie juos, pastebiu, kad bet koks toks merginos vardo paminėjimas man sukelia stresą. Suprantu, kad įvykiai santykiuose labai paskatino ir paspartino mano depresiją ir tai yra viena iš didžiausių jos priežasčių. Tačiau visų pirma yra kitos baimės, nepasitikėjimas savimi, nuoskaudos iš vaikystės. Būtent jos mane įklampino toksiškuose santykiuose, neleido iš jų išeiti ir liepė apsimesti, kad niekas nevyksta, pamiršti save ir likti stebėtojo, bet ne dalyvio vaidmenyje. Visgi vaistų ir psichoterapijos dėka ėmiau ieškoti savęs, atrasti tai, kas man patinka. Dabar turiu mėgiamą veiklą, joje visiškai pasimirštu ir susikoncentruoju į tai, ką darau, investuoju visą savo laiką ir nemažai pinigų. Tapau pati sau įdomi, po truputį nustoju bijoti pasakyti, kad aš esu aš. Džiaugiuosi kiekviena diena, dar daug ką noriu nuveikti, daug laiko skirti sau, nes kažkada iš mano gyvenimo tiesiog dingo keli metai. Ir tik nedidelis randas ant rankos, man primena, kokių tamsių išgyvenimų tuo metų buvo, primena, kad pirma reikia mylėti save, pažinoti save ir pasitikėti savimi, nes niekas kitas neprivalo tavęs mylėti ir ta nemeilė gali bet kada tave įskaudinti, jei tik leisi, kad taip įvyktų. Jeigu jaučiatės blogai, raginu nedelsti ir ieškoti pagalbos, nes šiandien yra visos galimybės sveikti.

    reply
  • Jevgenija

    Ačiū labai už tokį nuostabų straipsnį! Praplėčia akiratį bei padeda padėti aplinkiniams, draugams, giminėms..
    Jūs super!

    reply
  • Justė

    Būtų įdomu sužinoti, kaip šiam vaikinukui seksis nustojus vartoti vaistus. Atkris ar ne. Either way, good luck man’

    reply
  • Emilija

    Labai gaila, kad butent moterims, norincioms pastoti, nerekomenduojama vartoti vaistus.

    reply
    • Airinė

      Būtent, vartoti vaistus visą gyvenimą – tikrai nėra išeitis. Aš gėriau tuos vaistus beveik 2m ir pajutau, kad virstu daržove nuo jų. Taip, jautiesi gerai, bet tartum esi ne tu, nes negebi jausti nei didelio džiaugsmo nei liūdesio, nuotaika visada ant jungtuko ‘normal’.
      Jau nekalbu apie tų vaistų šalutinį poveikį – priaugtą svorį (25kg), o kiti šalutiniai poveikiai nervų sistemai?
      Žinot, baisiausia man tai ir yra, kad nors garsėjame kaip savižudžių kraštas, Lietuvoje nėra sukurtos efektyvios depresijos gydymo sistemos. Vienintelis gelbėjimosi ratas – kompensuojami vaistai, o jei nori psichoterapijos – mokėk iš savo kišenės, o jei tu neišsilaikai darbe dėl ligos, kas tada? Ryk vaistus ir būk daržove? Nežinau, man tai liūdna..

      reply
  • Tomas

    Mane per daug sukrete straipsnis, as Visa Tai isgyvenu Dabar Maljorkoje. Tomai, prasau, susisiek su Manimi. Aciu.
    Pagarbiai, Tomas Kiupelis
    PALMA
    ANTIFOBIA
    UNDERGROUND
    CLUB? /MALLORCA
    WhatsApp: +34682037576

    reply
  • Vaida

    Pati sergu depresija, pradėjus vartoti antidepresantus sutriko libido, sunku patirti orgazmus, idomu kokie papildomi vaistai panaikino šalutinius poveikius. Mano psichoterapeutas sakė, kad turiu susigyventi su šalutiniaispoveikiais.

    reply
  • DL

    Būtų įdomu išgirsti ir patarimų kaip geriausiai elgtis su depresija sergančiu žmogumi, kaip jam galima padėti 🙂

    reply
  • Ugnė

    Man taip pat teko kapanotis iš depresijos ir nerimo priepuoliu. Su depresija “tapome draugėmis” prieš keturis metus, kai buvau dvyliktoje klasėje, nuo tada pradėjau pamiršti save, pamiršti savo pomėgius ar svajones, viskas tiesiog darėsi neįdomu, nebemiela, bet tuo metu net nesusimaščiau, kad galėčiau sirgti šia liga, kai dabar pagalvoju tikriausiai, tai buvo dar lengva jos forma, nes kiti jos požymiai kaip miego ar valgymo sutrikimai manęs nekamavo, taip pat nebuvo ir jokiu minčiu apie savižudybe. Tačiau visiškas pablogėjimas atsirado po skyrybu su tuometiniu vaikinu, labai skaudžiai išgyvenau, jaučiausi tarsi mirusi iš vidaus ir nuo tada laimės ieškojimas prasidėjo kitur, ties lengvais narkotikais, alkoholiu, vakarėliais. Po ilgo maratono tokiu “linksmybiu” pastebėjau, kad nesuprantu kas su manimi vyksta, lyg ir buvau susitaikiusi su skyrybomis, tačiau nesijaučiau nei kiek geriau, o kaip tik blogiau. Pasaulis atrodė visiškai juodas, jaučiausi kaip tuščia vieta, visiems tik kažkoks trukdis, dažnai galvodavau apie mirtį. Mečiau darba, nes nebenorėju nieko daryti, gulėdavau lovoje ištisas dienas paskendusi kažkur savo galvoje, grauždavau save už tai, kad nieko nedarau, bet tuo pačiu man į viska buvo nusispjaut, niekas nerūpėjo.
    Mano sesė buvo pirmoji, kuri pastebėjo, kad kažkas su manimi negerai ir užsiminė man apie tokia liga kaip depresija. Nuo to pokalbio su ja, aš pradėjau domėtis kas tai per liga, kas ja sukelia ir radau labai daug atitikimu su pačia savimi, bet tikėjau, kad galiu pati išsikapanoti iš depresijos.
    Išvažiavau į užsienį sezoniniam darbui, nes maniau aplinkos pakeitimas bent šiek tiek pravėdins galva, ir tai padėjo. Grįžus jaučiausi geriau, tada puoliau ieškoti kažkokios veiklos, darbu, kad tik nesedėčiau namie, beeeet po tryju mėnesiu pajaučiau, kad vėl pradedu jaustis tik blogiau (hello darkness my old friend). Mečiau viska ka buvau pradėjus ir su kiekviena diena pasaulis darėsi vis juodesnis, kol maždaug prieš metus laiko pasiryžau kreiptis į specialistus, nes supratau, kad sau padėti aš negaliu, vienitelė pagalba sau yra numetimas visu tu “man gėda”, “manęs niekas nesupras” minčiu į šona, kad ir kaip sunku būtu ta padaryti ir pasįryžimas nueiti pagalbos.
    Taip man buvo diagnozuota depresija ir nerimas. Psichiatrė išrašė antidepresantu ir raminamuju, kurie iš ties padėjo, taip pat pradėju lankytis pas psichologę, kuri turbūt padėjo dar labiau, nei vaistai. Seansai su ja buvo tikrai sunkus darbas su savimi, lindimas į tokius vidinius užkampius, kur lysti tikrai nesinori, bet po kiekvieno vizito pas ja, aš išeidavau su lengvu bardaku galvoje, kurį dar karta permaščius viskas pasidarydavo tik aiškiau. Tikrai supratau daug dalyku apie save, apie savo praeitį, po truputi pastačiau savo vidinį/emocini stubura. Per šiuos metus turėjau ir atkritimu, bet daug dirbau su savimi, gilinausi į save, atsimindavau ko išmokau per vizitus pas psichologe ir po truputį atsistačiau. Negaliu teigti jog jaučiuosi visiškai laiminga ir atradus harmonija su savimi, vis dar esu linkusi depresuoti ir dar laukia labai daug darbo su savimi, bet vėl jaučiu nora gyventi, po truputį pažinti save, atsiminti viska ka pamiršau dvyliktoje klasėje, nes nuo tada iššvaiščiau savo keleta metu per niek.
    Taigi mano patarimas būtu toks, kad nebijokit kreiptis į gydytojus, jeigu jaučiate, kad jums gali būti, o gal net yra depresija. Tikrai neturit jausti kažkokios gėdos, kad pas juos apsilankysite.

    reply
    • Laura

      Jeigu esate iš Kauno gal galėtumėt pasidalinti savo psichologės kontaktais? Dekui.

      reply
  • Kitty

    O man su antidepresantais buvo kitaip, nei kaip sako, kad mažėja libido. Man kaip tik jis padidėjo. Pagaliau atsipalaidavau nuo nerimo, buvo lengviau pasiekti orgazmą, nebereikėjo papildomų lubrikantų. 🙂

    reply
  • Diana

    Koks gražus coverio paveikslas! Jis taip ir palietė mano širdį, kad net apsiverkiau…

    reply
  • -.-

    Vistiek neparasyta kaip man su ja dar pora meteliu istemt..

    reply
  • Algis

    Straipsnis reklamuojantis antidepresantus…

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.