Teksto autorius: Marijus Gailius

Užuominą savo būsimai žmonai pasiimti jos pavardę – kaip nedidelę provokaciją, pokštą – išsakiau dar draugystės pradžioje, kai apie jokias tuoktuves dar nebuvo nė kalbos. Bet pati idėja liko – iš pradžių vien dėl žaidimo, o paskui kaip įdomi alternatyva.

Svarstydamas tokį variantą savęs klausiau, kodėl nepažįstu nė vieno vyro, kuris būtų taip padaręs? Išskyrus iš televizijos žinomą muzikantą Liną Karalių, kurio sprendimas natūralus semantiškai – kažin ar vesdamas panelę Gaidytę būtų padaręs tą patį. (Tiesa, vėliau išgirdau, kad pažįstamas literatūrologas bendravardis Marijus irgi „nešioja“ žmonos pavardę, bet pats to nepatvirtino.)

Mane stebino, kodėl moterys, užuot išsaugojusios istorinę žaviai skambančią Montvydaitės ar Radvilaitės pavardę, susitiko su gremėzdiška Petuchovskienės pavarde ar pan.? Mano buvusi draugė, dabar jau amžiną atilsį, kartu su seserimi išmainiusios pavardes į vyro ir dar nusimetusios tradicines priesagas, tapo poniomis Kiške ir Kišle – pats tokio šmaikštaus sutapimo nesugalvosi.

Dar nuo vaikystės buvau linkęs elgtis priešingai nei dauguma, todėl pavardės keitimą priėmiau kaip tapatybės eksperimentą norėdamas „iš vidaus“ patikrinti, ką tai vis dėlto reiškia. Argumentus turėjau du – filologinį ir feministinį. Lygios galimybės atrodė svarbiau nei patriarchališka inertinė tradicija. Bet lygiai taip pat svarbus buvo ir pats žodis, jo fonetika, semantika. Nors „bernautinė“ Širvinsko pavardė irgi skambėjo neblogai, Gailiaus lipte prilipo lyg rimas: Marijus Gailius. Galų gale, abu žodžius sudarė septynios raidės, o 7 – mano mėgstamiausias skaičius.

Tad nuspręsta – tapau ponu Gailiumi. O manoji ponia – Gailiene (kaip uošvė). Dar vienas motyvas, išaiškėjęs tik vėliau: staiga tapau gausios giminės dalimi (Širvinskų iš tėvo pusės buvo gerokai mažiau). Žmonos seneliai dėkojo už giminės pastiprinimą, nors man šita tariama galios pusiausvyra, žinoma, kėlė šypseną.

Adaptacija prie naujoviškos tapatybės truko apie dvejus metus – pačiam buvo keista ir nejauku, kad taip nelengva prisipratinti naują atpažinimo kodą. Ar ne taip iš pradžių jaučiasi iš moterys? Tačiau dabar, po septynerių metų, Širvinsko pavardė atrodo kaip svetima. Kartu, man regis, pavardė įpareigoja ir kaip šeiminis saitas: net sunkiausiu atveju, regis, būtų neįmanoma nutraukti santuoką – vien dėl neišvengiamos gėdos, kad netekęs žmonos likčiau su jos pavarde.

Pavardė yra kaip įsipareigojimo, prisirišimo ženklas. Tad akivaizdu, kuris šeimos narys – vyras ar moteris – iki šiol pagal mūsų tradiciją yra labiau susaistomas.

Manau, tuokiantis kiekviena pora turėtų apsvarstyti pavardės mainų galimybę lygiomis sąlygomis. Skambesys ir semantika – puikiausi argumentai nuspręsti. Automatiškai nusimesti priesagą nekreipiant dėmesio į žodžio sandarą, kai santuokinė pavardė ima skambėti komiškai, mano manymu, yra trumparegiška (nebent pasiseka ištekėti už ponaičio Gulbino arba Katino). Lygiai taip pat nesuprantu apsikarstymo keliaaukštėmis pavardėmis, šalia santuokinės pasiliekant mergautinę – kam taip apsunkinti savo gyvenimą? Tai neapsimoka kalbos taupumo požiūriu. Tai apsunkina darbą biurokratams, jau nekalbant apie tarnautojų kankinimą užsienio šalyse. Manau, moteriai pasiimant vyro pavardę užtektų pasilikti mergautinę priesagą, kuri skamba minkščiau ir grakščiau nei -ienė.

Tiesa, vieno pavardės keitimo į žmonos trūkumo vis dar neišsprendžiu: žmonėms, kurie pasiteirauja, ar Vitalijus Gailius arba Antanas Gailius – man giminė, iki šiol nesugalvojau šmaikštaus atsakymo.