„Sori, pas mus namai netvarkyti“ – užbėgu už akių netikėtai užėjusiems svečiams. O jei ir nepasakau, tai taip nefaina viduj, kad katės plaukai kaip dykumų rožės po grindis voliojasi. Ką jie pagalvos? Kad visai apsileidusi.  „Aš nepasidažius, jei ką“ – tarsteliu, nes ką gali žinoti, ką ten pamanys mane išvydę. Gal kad baisia liga sergu, tai aš visus apšviesiu iš anksto. Aplinkiniai aptarinėja naują oskarinį filmą, kurio aš nesupratau ir visai jis man nepatiko, tai aš palinksiu, kad „jo, jo“, nes jei kažkam pasakysiu, kaip yra iš tiesų, turbūt jie manys „ot durnė“.

Pamenu, močiutė yra pasakojusi apie gyvenimą kaime vaikystėje, maždaug prieš 60 metų ir kiek reikšmės tada turėjo kitų nuomonė, kokius svarbius gyvenimo įvykius ji galėjo nulemti. Juk net ir tas posakis „ką žmonės pagalvos?“ šiek tiek kvepia senove, ar ne? Taigi, ji pasakojo, kodėl taip greitai poros apsivesdavo – dažniausiai, nes norėdavo kartu miegoti. Juk mergaitė kaime negalėjo permiegoti su vaikinu ne santuokoje, nes kaip greitai būtų apie tai pasklidusios kalbos. Kaimas mažas, visi vieni kitus pažįsta, o pletkai sklinda, ypač blogi. Ir tada niekas nebūtų ėmęs į žmonas, matai.

Dažnai atrodo, kad vis dar gyvename tokiuose kaimuose, tik didesniuose, kur žodžiai eina iš lūpų į lūpas, o mums į juos labai sunku numoti ranka.

Kartais labai pavydu tiems, kurie be baimės reiškia savo nuomonę net jei ji vienintelė kitokia kambaryje, pilname žmonių. Pavydu, kai nebijo įsivelti į diskusijas ir ginčus net kai gali pralaimėti. Nes aš tai dar nusišnekėsiu arba prigaus ant fakto, kurio gerai nežinau. Mieliau prikąsiu liežuvį. Jie dažnai nejaučia baimės eiti gatve visiškai pašėlusiai apsirengę. Norėčiau ir aš, kad dažniau aplinkinių žvilgsniai nuslystų nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies.

Nėra lengva sau pripažinti, kad kitų nuomonė apie mus yra svarbi. Visgi tiesa ta, kad pačiam vertinti save teigiamai be išorinio patvirtinimo yra sunku, mes labiau linkę savyje ieškoti trūkumų, galvoti, kad esame nepakankami. Juk gavę 50 komplimentų ir vieną bjaurų komentarą, komplimentus greitai pamiršime ir ieškosime kitų, galinčių kažkaip užlopyti tą piktą skausmingą pastabą, kurią dar ilgai nešiojamės su savimi. Todėl to įvertinimo ieškome aplinkiniuose.

Juk jei jau kiti mano, kad esame gražūs, protingi ir faini, tai turbūt taip ir yra, tiesa?

Kitų meilė, simpatija palaiko mūsų moralinį sotumą. Atrodo, jei tik galėtume misti pagyromis ir priklausymo jausmu, kokie skanūs ir sotūs jie būtų.

Kažkur pasąmoniniame lygmenyje mes suprantame, jog kitų nuomonė nieko nereiškia. Bet nekapstant taip giliai, viskas paprasta – mes tiesiog norime būti mėgstami, norime patikti, kad kitiems būtume faini, geri, protingi, juokingi, gražūs. O jei tam kitam vienokiu ar kitokiu būdu simpatizuojame, tai, oho, galime išsinerti iš kailio, bene persivilkti naują, patrauklesnį.

Kažkada skaičiau, kad ir meilė dažnai trunka tuos prakeiktus trejus metus todėl, kad tai yra bene ilgiausias laiko tarpas, kiek žmogus gali apsimetinėti geresniu nei yra. Apsimetinėti trejus metus! Kad, neduokdie, nepagalvotų, jog iš tiesų tau nepatogūs tie seksi apatiniai su siūlu per užpakalį arba, kad nemėgsti visų tų mandrų sekso pozų. Nes dar sužinos, kad turi trūkumų ir nebemylės.

Visgi dabar grįžkime atgal ir pažiūrėkime, kiek pripaistyta apie save. Ar aš fainas? Ar protingas? Ar gražus? Ar kitiems patinku? Ką jie apie mane galvoja? Aš, aš, aš… O kiti žmonės ne taip jau skiriasi nuo mūsų, jie irgi yra labai smarkiai suinteresuoti savimi. Ne tuo, ar kvailas tavo komentaras buvo tame vakarėlyje 2014-aisiais, ne tavo netvarkingu butu ar nedažytom blakstienom. Jie nesėdi valandų valandas svarstydami, ar tu jiems patinki. Jie tiesiog žino, o tu nelabai ką pakeisi. Ir nėra ko.

Mano močiutė dažnai sako: „Ką žmonės pagalvos?“, o mama atrėžia: „O kodėl tu gyveni dėl kitų?“. Ir jinai sutinka. O kitą dieną vėl šis dialogas iš naujo. Tai va, toks pokalbis ir mano mintyse dažnai vyksta. Kodėl aš gyvenu dėl kitų, o ne savęs?

Juk nuo to, kad kiti galvos, jog aš kvaila, kvailesne netapsiu. Lygiai kaip staiga netapsiu protingesnė, jei visi manys, kad esu labai sumani.

Ar mano rūbai man patiks mažiau, jei kažkas pasakys, kad jie keisti? Na ne, vis tiek aš juos mylėsiu. Ir tas švarkas, kurį mama išvadino bomžišku praėjusiais metais, jis man vis dar mielas. Ir dar – man labai nepatiko „La la land“. Žinau, kad gausiai nominuotas ir apdovanotas Oskarais, bet nebelinksėsiu kažkam jį giriant.

Mes nenorime tapti atskirti. Būti vienam, nemėgiamam, nemylimam, apšnekėtam – gąsdina. Žinoma, tas priklausymo jausmas yra saugus ir malonus. Taip, būti visų mėgiamam ir giriamam yra faina, bet žinot dar geresnį jausmą? Kai tau nusispjauti, ką tie kiti apie tave mano. Iš karto didžiulė rūpesčių našta nukrenta nuo pečių.

Jeigu jau rūpinamės kitų nuomone, ar tai neturėtų būti žmonės, kuriuos mylime? Tik kažkodėl prieš pačius artimiausius sau leidžiame būti bet kaip, nušiurusiais treningais, neplauta galva ir ne visada gražesnį žodį parenkame.

Namų irgi dažnai nepuolame kuopti. Betvarkės kiekis yra proporcingas svečio artumui. Nes tik prieš juos galime būti pačiais savimi. Tačiau gyvenimo neperplauksime būdami kažkuo kitu. Stenkimės pažinti save ir būti ištikimi šiam žmogui visur ir visose situacijose. Juk jis to nusipelnė, ir taip per dažnai slepiasi po baimės, gėdos ir mandagumo kaukėmis.

Jums taip pat bus įdomu išgirsti Kaip pamilti save?