Teksto autorė Agnė Pakšytė – 3 kurso politikos mokslų studentė, šiuo metu studijuojanti Kanadoje. „Šį semestrą kremtu be galo įdomų History of Sexuality kursą, kuriame nagrinėjame įvairias seksualines praktikas ir represijas pradedant nuo Renesanso. Šie istorijos tyrinėjimai leidžia suprasti, kaip susiformavo dabartiniai tabu ir įvertinti jų autoritetingumą: ar tikrai mums, 21 amžiaus žmonėms, normalu sekti 16-17 amžiuje susiformavusias tendencijas?“
Iliustracijos Gabija Zava

Per pastaruosius mėnesius paskui atakas prieš LGBTQ+ bendruomenę Vilniuje ir vaivorykštinių vėliavų bangą viešojoje erdvėje nuvilnijo ir aibė straipsnių, įrašų socialiniuose tinkluose ir, neišvengiamai, neapykantos pilnų komentarų. Gana dažnai homofobai savo nuomonę paremia religiniais argumentais: homoseksualumas yra nuodėmė, Dievas sukūrė heteroseksualų žmogų ir niekaip kitaip, vienalyčiai santykiai yra nekrikščioniški, už juos gresia bausmė pomirtiniame gyvenime ir t.t.

Liūdnas tokio požiūrio pavyzdys – kiek komiška, tačiau labai aktyvi internetinė svetainė klauskkunigo.lt, kurią visai netyčia atradau ieškodama informacijos apie bažnyčios požiūrį į homoseksualumą lietuvių kalba. Šiame forume „pasauliečiai krikščionys katalikai“ kunigai konsultuoja įvairiais tikėjimo klausimais. Puslapio lankytojas Tomas kreipiasi patarimo:

„Sveiki, norėjau paklausti, ar homoseksualumas Biblijoje laikomas nuodėme? Ar lytiniai santykiai su tos pačios lyties asmeniu yra neatleistina nuodėmė? Apie santuoką nekalbu, tik apie pačius lytinius santykius.“

Kunigas Vytautas jam tvirtai atsako:

„Krikščionių tikėjime homoseksualūs santykiai yra nuodėmė. Ši nuodėmė atleidžiama, nebent nesigailima ir nesistengiama jos nedaryti.“

Norėčiau, kad man, o ne kunigui Vytautui, būtų leista atsakyti Tomui, kurio klausimas skamba taip desperatiškai ir nekaltai: ne, Tomai, homoseksualumas nėra nuodėmė ir leisk man papasakoti, kodėl.

Žinant, kaip dažnai religiniai argumentai naudojami kaip pretekstas homofobijai, susidaro įspūdis, kad Biblijoje homoseksualumui skirta daug dėmesio, viskas aiškiai ir tvarkingai aprašyta: kokia bausmė, už ką ir kodėl. Tačiau taip nėra. Biblijoje homoseksualumas nėra pirmutinės svarbos klausimas ir apie jį parašyta nedaug. Tačiau yra trys dažnai pasitaikančios strategijos ir labai tolimą sąsają su homoseksualumu turinčios biblinio teksto vietos, kurias galima palenkti į homofobijos pusę keliais būdais: laisva interpretacija, išėmimu iš konteksto ar kryptingu vertimu.

Puikus konservatyvios interpretacijos pavyzdys yra vienas dažniausiai su homoseksualumu siejamų biblinių pasakojimų: istorija apie Sodomos ir Gomoros miestus. Nuo šios istorijos kilo žodis „sodomija“, reiškiantis lytinį ištvirkavimą. Lietuvių kalboje jis retai vartojimas, tačiau anglų kalboje „sodomy“ yra paplitęs istorinis terminas, turintis kelias prasmes: jis gali reikšti ir santykiavimą su gyvūnais, ir nereprodukcinius ar vienalyčius lytinius santykius. Iki maždaug 19 amžiaus tai buvo pagrindinis terminas homoseksualumui įvardinti, tačiau šiais laikais tai yra stigmatizuojantis ir LGBTQ+ bendruomenę žeidžiantis žodis.

Norėdamas patikrinti šių Sodomos gyventojų dorovingumą, Viešpats nusiuntė į šį miestą du angelus. Lotas, vienintelis doras krikščionis visame mieste, juos pavalgydino ir priėmė savo namuose nakvynei. Netrukus pikta sodomiečių vyrų minia susirinko aplink Loto namus ir ėmė reikalauti nepažįstamus atvykėlius atiduoti jiems, kad minia galėtų juos „pažinti“ (bibliniame kontekste tai reiškia turėti lytinių santykių). Lotas vietoje svečių pasiūlė miniai savo nekaltas dukteris, tačiau vyrai nesutiko su šiuo pasiūlymu. Matydami minios įtūžį, angelai atsidėkojo Lotui už jo svetingumą ir leido jam pabėgti iš miesto, kuris netrukus buvo sunaikintas Viešpaties siųstu sieros ir ugnies lietumi.

Natūraliai kyla klausimas: ar tikrai tai buvo homoseksualūs santykiai, kuriuos Dievas nubaudė sieros lietumi, ar grupinis žaginimas, prievarta ir smurtas? Vėlesnėse pranašystėse Sodoma minima kaip išdidumo, paleistuvystės ir puikybės pavyzdys, tačiau vienalyčiai santykiai kaip esminė Sodomos nuodėmė nėra paminėti nė karto. Todėl lieka pripažinti, kad šios istorijos pritempimas prie homoseksualumo yra tik viena iš daugelio galimų interpretacijų.

Panašiai homofobiški komentatoriai ir Biblijos fundamentalistai mėgsta išimti Šventojo Rašto citatas iš istorinio konteksto. Taip, ir laiškuose romiečiams, ir korintiečiams, ir Pradžios knygoje, ir Kunigų knygoje, ir daugelyje kitų religinių tekstų rašoma, kad vyrų „ištvirkavimas“ su vyrais yra nuodėmė. Tačiau tuose pačiuose tekstuose liepiama nekirpti plaukų aplink galvą (Kunigų 19:27), nedėvėti drabužių, pagamintų iš skirtingų audinių (Kunigų 19:19), o Išėjimo knygoje rašoma, kad tie, kurie dirba sekmadieniais, turėtų būti baudžiami mirtimi (31:15). Daugeliu iš šių draudimų buvo kreipiamasi į pagoniškas gentis, gyvenusias šalia izraelitų. Senajame Testamente minimos šukuosenos, drabužiai ir seksualinės praktikos (pvz.: sakralinė prostitucija tarp vyrų) buvo pagoniškų ritualų dalis, kurių krikščionys turėjo vengti. Atsivertimas į krikščionybę retai būdavo baigtinis, gentys ir pavieniai asmenys dažnai grįždavo atgal prie senųjų papročių, tad tiesiogiai įvardinti jų ritualus kaip nuodėmes buvo reikalinga krikščionybės plėtrai.

Skaitydami šiuos tekstus šiuolaikiniame kontekste, turime turėti omenyje kelis dalykus. Visų pirma, bažnyčia jau kurį laiką nebekovoja su pagoniškais ritualais ir, bent jau kol kas, niekas negrasina mūsų tikėjimo laisvei. Todėl, manau, kad turėtume nustoti dangstytis įsakymais, kurie buvo parašyti prieš mūsų erą bandant įskiepyti krikščionybę pirmosioms bendruomenėms. Antra, ritualiniai ar priverstiniai vienalyčiai santykiai nėra tas pats, kas laisvai pasirinkti homoseksualūs santykiai šiandieninėje visuomenėje. Trečia, jau seniai ir sėkmingai atsisakėme daugelio Biblijoje minimų ir tais laikais priimtų praktikų: vergijos, skirtingų bausmių vyrams ir moterims už tokį patį elgesį, mirties bausmės. Kuo homoseksualumas skiriasi nuo jų?

Jau seniai ir sėkmingai atsisakėme daugelio Biblijoje minimų ir tais laikais priimtų praktikų: vergijos, skirtingų bausmių vyrams ir moterims už tokį patį elgesį, mirties bausmės. Kuo homoseksualumas skiriasi nuo jų?

Galiausiai, verta atsižvelgti ir į religinių tekstų vertimus. Lietuviškuose Naujojo Testamento vertimuose vartojamas žodis „homoseksualistai“, tačiau ankstyvosios krikščionybės laikais šis žodis tiesiog neegzistavo. Pirmą kartą jis pavartotas tik 1869 metais, o Šventajame Rašte originalo kalba vartotas žodis „arsenokoites“ – graikiškas žodis, sudarytas iš „arsen“, vieno iš žodžių, reiškiančių vyriškos lyties asmenį, ir „koites“, reiškiančio „lovos“. Religinėje ir akademinėje bendruomenėje vis dar verda aštri diskusija, ar šis žodis tikrai turi sąsajų su homoseksualumu, nes Biblijoje jis pavartotas tik du kartus ir jo reikšmė nėra aiškiai apibrėžta. Kituose šaltiniuose šis terminas taip pat vartotas retai ir neapibrėžtai. Tad kuomet Šventajame Rašte perskaitome keistą lietuvišką vertinį „homoseksualistai“, nepriimkime jo kaip neginčytinai teisingo vertimo iš graikų kalbos.

Įvertinus, kiek biblinio teksto interpretacija nutolsta nuo paties teksto, kiek įtakos Šventojo Rašto reikšmei padaro jo istorinis kontekstas ir kiek jo prasmę gali pakeisti neatsargus vertimas, grįžkime prie klausimo: ką Biblija sako apie homoseksualumą? Manau, kad kiekvienas turėtų į šį klausimą sau atsakyti savarankiškai, pasiremiant savo kritiniu mąstymu ir įsitikinimais. Tačiau tiesa ta, kad Biblija yra tekstas, kuris šiuolaikiniame pasaulyje įgauna prasmę per interpretaciją. Viena iš galimų Biblijos interpretacijų, sąmoningo, tolerantiško ir šiuolaikiško žmogaus interpretacija, homoseksualumo nesmerkia. Kita interpretacija apie homoseksualumą apskritai nieko nesako. Trečia interpretacija, kurią palaiko anksčiau paminėtas kunigas Vytautas, homoseksualumą laiko nuodėme. Interpretacijų yra daug, tačiau mes turime laisvę rinktis, kurią iš jų palaikyti ir niekas kitas už mus šio sprendimo neturėtų padaryti.

Kodėl tai svarbu? Nes mūsų visuomenėje gyvena dar daug Tomų, kurie sėdi spintoje, slepia savo orientaciją, o sekmadieniais eina į bažnyčią ir klausosi Vytautų pamokslų. Tų pačių pamokslų klausosi jų tėvai, seneliai, mokytojai ir bendraklasiai. Tada Tomai grįžta namo ir graužiasi, kad savyje nešioja nuodėmę; galbūt juos nuolatos persekioja kaltė, gėda ir nerimas, galbūt depresija, o galbūt ir kas nors dar rimčiau. Todėl turime garsiai kalbėti apie tą religinių tekstų interpretaciją, pagal kurią homoseksualumas yra visai ne nuodėmė ir sudaryti atsvarą konservatyvių komentatorių balsui.

Tad, Tomai, jei skaitai šį tekstą, kreipiuosi į tave ir dar kartą sakau – homoseksualumas nėra nuodėmė. Keistis reikia ne tau, o bažnyčiai. Su tavimi viskas gerai.