Savo patirtimi dalinasi Gertrūda
Nuotraukos iš asmeninio herojės archyvo

Jau devintas mėnuo kaip keliauju viena. Šalis keičiu kas keturis ar du mėnesius. Palikau Lietuvą 18 metų, tik išlaikiusi mokyklos egzaminus, neturiu daug santaupų, pasiturinčių tėvų ar „suggar daddy“, todėl keliaudama kiekvienoje šalyje ieškau darbo tam, jog galėčiau užsidirbti tolimesnei kelionei. Kol kas aplankiau tris šalis: Graikiją, Bulgariją ir šiuo metu esu Italijoje. Tolimesnių planų nežinau – keliauju be plano. Gyvenu akimirka ir viliuosi, jog rytojus turi atsakymus.

Tolimesnių planų nežinau – keliauju be plano.

Skirtingai nei daugumai, mokyklos suole man buvo sunku apsispręsti, į kokią profesiją noriu investuoti savo laiką. Taip pat jaučiau, jog turiu bent trumpam atitrūkti nuo vietos kurioje užaugau – tam, kad labiau suprasčiau save. Dėl šių priežasčių nusprendžiau pakeliauti, buvau girdėjusi, kad tai išlaisvina ir padeda atrasti save. Savo draugų rate nebuvau vienintelė, kuri nusprendė metus „pailsėti“. Viena draugė turėjo antrą pusę, kita norėjo ten, kur nenorėjau aš, taip padariau išvadą, jog reikia keliauti vienai. Iki šios dienos nesigailiu nė vieno priimto sprendimo.

Kiekviena aplankyta šalis – kaip fakultetas. Skirtingos kultūros atveria skirtingą supratimą apie pasaulį. Keliaudama išbandžiau man naujas profesijas. Iki šiol buvau viešbučio animatore, renginio koordinatore ir poros hostelių savanore. Gal ir keista, tačiau maloniausias darbas tas, už kurį nemoka. Hosteliai pritraukia įdomiausių žmonių, keliautojų, kurie apsistoja tokiose vietose tam, jog pasidalintų tuo, ką jau patyrė. Kiekvienas keliautojas su savimi atsineša skirtingas istorijas ir unikalias idėjas. Žmonės, kuriuos sutinku, labai paprasti. Jie nesigiria, nebando būti pranašesni už kitus, nevertina materialių dalykų. Priešingai, jie išlieka savimi bet kokiose gyvenimo situacijose, padeda vienas kitam kelionių ar asmeniniais klausimais. Mūsų skirtumai ir savarankiškumas mus suartina ir užpildo.

Neneigsiu, būna dienų, kai norisi susikrauti lagaminus ir grįžti atgal į jaukų tėvų guolį. Nors ir visad esu žmonių apsuptyje, kartais jaučiuosi vieniša. Stebiu poras, šeimas, draugų būrius. Tai padeda susimąstyti, kaip anksčiau nevertinau artimų ryšių. Tačiau pilki debesys nuslenka ir liūdesys baigiasi. Vieniša diena priveda prie išvadų ir galiausiai pilkas debesėlis nepaslepia skaisčiai mėlyno dangaus.

Nuo kelionės pradžios labai pasikeičiau. Didžiausia kelionė vyksta manyje. Tapau savarankiška, vertinu save ir savo laiką. Išmokau veikti šiandien galvodama apie rytojų. Išmokau vertinti kiekvieną akimirką ir nesibaiminti jos iššvaistyti. Negalėčiau vertinti draugystės, jei nebūčiau buvusi vieniša. Nevertinčiau maisto lėkštėje, jei nebūtų tekę badauti. Nesugebėčiau pilnai džiaugtis linksmomis akimirkomis, jei nebūčiau patyrusi liūdnų. Nevertinčiau pastovaus stogo virš galvos, jei nebūčiau žinojusi, ką reiškia būti benamiu. Nevertinčiau ištikimybės, jei nebūčiau buvusi išduota. Nesigailiu iškeliavusi viena. Niekad nebūčiau išmokusi džiaugtis tuo ką turiu, jei būčiau pasilikusi komforto zonoje.

Kelionės metu dažnai galvoju apie praeitį. Analizuoju save, tai, kas manyje patinka ir ką norėčiau keisti. Turiu galybę laiko apgalvoti ko siekiu iš savęs ateityje. Nors ir planai keičiasi kelis kartus per dieną, bendrai suprantu, kas aš esu. Žinau savo silpnybes ir stiprybes, nebesigėdiju būti savimi.

Galėčiau pliaukšti apie savo patirtis valandų valandas, bet sunku suprasti kito laimę, jei savos dar neatradai. Savo sutrumpinta istorija noriu paskatinti tave nebesigėdyti ieškoti savęs ir savo laimės. Negėda jaustis taip, kaip jautiesi, negėda nemėgti aplinkos, kurioje gyveni, negėda trokšti pokyčių ir tobulėjimo.