Teksto autorė Ugnė Martusevičiūtė

Nėra tiesa, kad depresija yra išsigalvojimas, ar silpnybė, tai – liga, kuri yra gydoma ir išgydoma. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos turi žinoti sergantis yra tai, kad jis – ne vienas. Dažnai ši mintis tampa atspirties tašku. Vedama šių apmąstymų kalbuosi su menininke Jolita Vaitkute, sergančia bipoliniu afektiniu sutrikimu ir sutikusia nuoširdžiai papasakoti savo istoriją.

Kodėl nusprendėte prabilti apie savo ligą? Ar svarstėte palikti tai paslaptyje?

Turbūt pirmiausia dėl savęs, nes norėjau jaustis gerai. Po to – dėl kitų, nes žinojau, kad daug žmonių turi įvairių psichikos sutrikimų. Visi turi traumų, kai kurie – nerimo priepuolius, kai kas visą suvalgytą maistą išvemia, o dar kiti negali pakilti iš lovos ar užmigti. Būdama psichiatrinėje ligoninėje patyriau radikalią socializaciją ir atsidūriau toje grupėje asmenų, kuriuos visuomenė stigmatizuoja arba apskritai – vengia.

Tuo metu, kai jaučiausi stipresnė, papasakojau savo istoriją ir pradėjau apie tai kalbėti. Kaip dabar galvoju, tai buvo labai nedrąsus postas, tačiau prieš ketverius metus viešų prisipažinimų sergant depresija ar bipoliniu sutrikimu buvo kur kas mažiau. Žinoma, tada mane užpuolė visi portalai, kai kurie parašė šlykščias antraštes, komentarai buvo dar blogesni, o šeima sakė, kad darau giminei gėdą. Tuo metu kai kurie žmonės sakė, kad tokiu būdu gretinu save su liga ir amžinai būsiu pristatinėjama kaip ligonė. Jaučiau įtampą, bet taip pat man rašė daug žmonių, kurie dėkojo, kad kalbu apie tai viešai. Jie sakė, kad bijo prisipažinti savo darbdaviui ar naujai meilei, kad serga.

Baimė atsiranda iš nežinojimo. Kai važiuoju į mokyklas, net nebūtinai kalbant su vaikais, suprantu, kad mes per mažai edukuoti apie mūsų emocinę būseną, psichikos sutrikimus. Man kalbėjimas, viešas pripažinimas yra bent jau žingsnis į žinojimą, kad sergant galima gyventi kokybiškai ir sergančiųjų nereikia atstumti.

Kada arba kaip sužinojote savo diagnozę? Kas buvo pirmas žmogus, kuriam pranešėte šią žinią?

Pirmą kartą savo diagnozę išgirdau dešimtoje klasėje iš mokyklos psichologės. Sakiau, kad tai nesąmonė – labiausiai dėl to, kad tos diagnozės nesupratau. Psichologė sakė, kad aš sulūšiu, jei nieko nedarysiu. Tai nenutiko tą pavasarį prieš mokyklinius egzaminus, bet nutiko vėliau, kai jau gyvendama Vilniuje lankiausi krizių centre, po to atsiguliau į ligoninę ir mano diagnozė buvo patvirtinta ir apibrėžta kodu. Pirmas apie tai sužinojo mano artimas bičiulis, kuris mane ir nugabeno į ligoninę. Nors šiuo metu nebendraujame, esu jam nuoširdžiai dėkinga, kad manimi pasirūpino ir suprato, kad man ne tik liūdna, aš sergu.

Dažnai aplankius liūdnoms mintims, norisi žmogaus šalia, tačiau kartais tas buvimas šalia erzina dar labiau, negu vienatvė. Taigi, galbūt žinote būdą kaip duoti žmogui dėmesio būtent tiek, kiek jam reikia – nei per daug, nei per mažai?

Tai tik dar viena aplinkybė, prie visų mūsų būdo savybių, įpročių, su kuriais turi susigyventi mūsų partneriai. Specialaus rakto nėra, viskas vyksta kaip ir visuose santykiuose, pažįstant žmogų. Šalia to rekomenduojama paskaityti apie ligą, kuo ji pasižymi, kokia jos eiga ir simptomai, ir jei kai kurios būsenos panašios į tai – tada reikia specialaus dėmesio ir įvertinimo. Mano būsenose kartais tikrai reikia manimi pasirūpinti ir aš savo partneriui tai pranešu, pati gebu skirti kokiame taške esu, nes pažįstu savo ligą. Partneris dažnai padeda įvertinti būseną objektyviau.

Kada ir kaip supratote, kad norite apsilankyti pas psichologą? Buvo gėda pasakoti apie save, ar atvirkščiai – leidote sau atvirai kalbėti apie įvairius nutikimus ir jausmus?

Psichologas man visada buvo taip pat normalu ir negėdinga kaip odontologas ar kirpėjas. Kai gyvenau mažame mieste galimybės pas psichologą eiti nesvarsčiau, nes tai labai šališkas žmogus – pavyzdžiui, mano klasiokės mama. Pasirinkimo nebuvo daug, jaučiausi nesaugiai. Persikrausčiusi į Vilnių turėjau nemažai psichologų, pas kuriuos lankiau skirtingo ilgio terapijas. Aš gerai jaučiu žmones, psichologai ne išimtis. Buvo vienas, pas kurį atėjusi jaučiau, kad negaliu būti atvira ir nors specialistas labai stengėsi būti kuo neutralesnis, tačiau jaučiau, kad jis mane teisia. Labai greitai mūsų keliai išsiskyrė.
Kritinėse situacijose, ligoninės psichologai dažnai atliko išklausymo misiją. Tai labai reikalinga toje padėtyje, tačiau sveikstant jaučiau norą daugiau analizuoti, o iš specialisto tikėjausi nuoširdesnio įsigilinimo į mano jausmus. Tais atvejais džiaugiausi, kad privaloma terapija baigėsi.

Kitais atvejais mano patirtis pas psichologus buvo sėkminga, psichologas yra būtent tas žmogus, su kuriuo reikia būti atviru kaip su pačiu savimi. Tai juk mūsų gydytojai, kurie mums nori padėti.

Ar kūryba yra vienas iš išsilaisvinimo nuo blogų minčių būdų? Kokių dar veiksmingų „vaistų“ nuo liūdesio žinote?

Pirmiausia, depresija ar kiti sutrikimai nėra tik liūdesys. Visada pataisau tuos, kurie būdami sveiki sako „man depresija“ ar panašiai. Kai man bloga ir esu depresijos fazėje, aš negaliu kurti. Negaliu daryti beveik nieko, net atsikelti iš lovos. Paskutinį kartą iš mirties taško man išjudėti padėjo vaikščiojimas. Taip pajudinau ne tik kūną, bet ir mintis.
Kūryba terapintis galima vėliau, sveikstant, o iki tol reikia objektyvaus žvilgsnio iš gydytojų, refleksijos.