Begėdžiai: sekso pradžiamokslis

Susitinkam Spalio 3d., klube Tamsta, Vilniuje!
Į viršų

J. Vaitkutė: „Apie savo ligą prabilau ir dėl savęs, ir dėl kitų“

Teksto autorė Ugnė Martusevičiūtė

Nėra tiesa, kad depresija yra išsigalvojimas, ar silpnybė, tai – liga, kuri yra gydoma ir išgydoma. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos turi žinoti sergantis yra tai, kad jis – ne vienas. Dažnai ši mintis tampa atspirties tašku. Vedama šių apmąstymų kalbuosi su menininke Jolita Vaitkute, sergančia bipoliniu afektiniu sutrikimu ir sutikusia nuoširdžiai papasakoti savo istoriją.

Kodėl nusprendėte prabilti apie savo ligą? Ar svarstėte palikti tai paslaptyje?

Turbūt pirmiausia dėl savęs, nes norėjau jaustis gerai. Po to – dėl kitų, nes žinojau, kad daug žmonių turi įvairių psichikos sutrikimų. Visi turi traumų, kai kurie – nerimo priepuolius, kai kas visą suvalgytą maistą išvemia, o dar kiti negali pakilti iš lovos ar užmigti. Būdama psichiatrinėje ligoninėje patyriau radikalią socializaciją ir atsidūriau toje grupėje asmenų, kuriuos visuomenė stigmatizuoja arba apskritai – vengia.

Tuo metu, kai jaučiausi stipresnė, papasakojau savo istoriją ir pradėjau apie tai kalbėti. Kaip dabar galvoju, tai buvo labai nedrąsus postas, tačiau prieš ketverius metus viešų prisipažinimų sergant depresija ar bipoliniu sutrikimu buvo kur kas mažiau. Žinoma, tada mane užpuolė visi portalai, kai kurie parašė šlykščias antraštes, komentarai buvo dar blogesni, o šeima sakė, kad darau giminei gėdą. Tuo metu kai kurie žmonės sakė, kad tokiu būdu gretinu save su liga ir amžinai būsiu pristatinėjama kaip ligonė. Jaučiau įtampą, bet taip pat man rašė daug žmonių, kurie dėkojo, kad kalbu apie tai viešai. Jie sakė, kad bijo prisipažinti savo darbdaviui ar naujai meilei, kad serga.

Baimė atsiranda iš nežinojimo. Kai važiuoju į mokyklas, net nebūtinai kalbant su vaikais, suprantu, kad mes per mažai edukuoti apie mūsų emocinę būseną, psichikos sutrikimus. Man kalbėjimas, viešas pripažinimas yra bent jau žingsnis į žinojimą, kad sergant galima gyventi kokybiškai ir sergančiųjų nereikia atstumti.

Kada arba kaip sužinojote savo diagnozę? Kas buvo pirmas žmogus, kuriam pranešėte šią žinią?

Pirmą kartą savo diagnozę išgirdau dešimtoje klasėje iš mokyklos psichologės. Sakiau, kad tai nesąmonė – labiausiai dėl to, kad tos diagnozės nesupratau. Psichologė sakė, kad aš sulūšiu, jei nieko nedarysiu. Tai nenutiko tą pavasarį prieš mokyklinius egzaminus, bet nutiko vėliau, kai jau gyvendama Vilniuje lankiausi krizių centre, po to atsiguliau į ligoninę ir mano diagnozė buvo patvirtinta ir apibrėžta kodu. Pirmas apie tai sužinojo mano artimas bičiulis, kuris mane ir nugabeno į ligoninę. Nors šiuo metu nebendraujame, esu jam nuoširdžiai dėkinga, kad manimi pasirūpino ir suprato, kad man ne tik liūdna, aš sergu.

Dažnai aplankius liūdnoms mintims, norisi žmogaus šalia, tačiau kartais tas buvimas šalia erzina dar labiau, negu vienatvė. Taigi, galbūt žinote būdą kaip duoti žmogui dėmesio būtent tiek, kiek jam reikia – nei per daug, nei per mažai?

Tai tik dar viena aplinkybė, prie visų mūsų būdo savybių, įpročių, su kuriais turi susigyventi mūsų partneriai. Specialaus rakto nėra, viskas vyksta kaip ir visuose santykiuose, pažįstant žmogų. Šalia to rekomenduojama paskaityti apie ligą, kuo ji pasižymi, kokia jos eiga ir simptomai, ir jei kai kurios būsenos panašios į tai – tada reikia specialaus dėmesio ir įvertinimo. Mano būsenose kartais tikrai reikia manimi pasirūpinti ir aš savo partneriui tai pranešu, pati gebu skirti kokiame taške esu, nes pažįstu savo ligą. Partneris dažnai padeda įvertinti būseną objektyviau.

Kada ir kaip supratote, kad norite apsilankyti pas psichologą? Buvo gėda pasakoti apie save, ar atvirkščiai – leidote sau atvirai kalbėti apie įvairius nutikimus ir jausmus?

Psichologas man visada buvo taip pat normalu ir negėdinga kaip odontologas ar kirpėjas. Kai gyvenau mažame mieste galimybės pas psichologą eiti nesvarsčiau, nes tai labai šališkas žmogus – pavyzdžiui, mano klasiokės mama. Pasirinkimo nebuvo daug, jaučiausi nesaugiai. Persikrausčiusi į Vilnių turėjau nemažai psichologų, pas kuriuos lankiau skirtingo ilgio terapijas. Aš gerai jaučiu žmones, psichologai ne išimtis. Buvo vienas, pas kurį atėjusi jaučiau, kad negaliu būti atvira ir nors specialistas labai stengėsi būti kuo neutralesnis, tačiau jaučiau, kad jis mane teisia. Labai greitai mūsų keliai išsiskyrė.
Kritinėse situacijose, ligoninės psichologai dažnai atliko išklausymo misiją. Tai labai reikalinga toje padėtyje, tačiau sveikstant jaučiau norą daugiau analizuoti, o iš specialisto tikėjausi nuoširdesnio įsigilinimo į mano jausmus. Tais atvejais džiaugiausi, kad privaloma terapija baigėsi.

Kitais atvejais mano patirtis pas psichologus buvo sėkminga, psichologas yra būtent tas žmogus, su kuriuo reikia būti atviru kaip su pačiu savimi. Tai juk mūsų gydytojai, kurie mums nori padėti.

Ar kūryba yra vienas iš išsilaisvinimo nuo blogų minčių būdų? Kokių dar veiksmingų „vaistų“ nuo liūdesio žinote?

Pirmiausia, depresija ar kiti sutrikimai nėra tik liūdesys. Visada pataisau tuos, kurie būdami sveiki sako „man depresija“ ar panašiai. Kai man bloga ir esu depresijos fazėje, aš negaliu kurti. Negaliu daryti beveik nieko, net atsikelti iš lovos. Paskutinį kartą iš mirties taško man išjudėti padėjo vaikščiojimas. Taip pajudinau ne tik kūną, bet ir mintis.
Kūryba terapintis galima vėliau, sveikstant, o iki tol reikia objektyvaus žvilgsnio iš gydytojų, refleksijos.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (11)

  • Avatar

    beatričė

    Tikėjaus išsamesnio pokalbio. Labai mažai kas šneka apie bipolinį sutrikimą, o čia jo specifika iš viso nebuvo paliesta, kalbama tik apie depresijos simptomus. Bipolinis dar labiau stigmatizuojamas nei depresija. Manijos būsenos žmogus dažnai palaikomas išprotėjusiu ar keistuoliu ir atjautos sulaukia mažiau nei unipolar depression turintys žmonės

    reply
  • Avatar

    Esu

    Sveiki, man labai patinka klausytis jūsų podcastų, klausau juos darbe, dirbdama prie kompo. Bet vat tekstų skaityti taip neišeina, deja. Pastaruoju metu jūsų tekstai įdomesni už podcastus, ir man labai gaila. Tad turiu idėją – gal įrašykite įrašą, kaip kažkas skaito straipsnį balsu? Būtų labai puiku, nereikėtų skaityti ir galėčiau klausyti darbe! 😉

    reply
  • Avatar

    Sandra

    Sveiki, ačiū už Jūsú veiklà. Tekstas puikus. Tik noretusi daugiau informacijos apie ligá. Ačiū, kad esate.

    reply
  • Avatar

    MB

    Nuo pirmuju nebegedos dienu nuosekliai seku kekviena podcast ir straipsni, bet pastaruoju metu straipsniu antrastes liecia tikrai idomias, reikalingas ir intriguojancias temas, taciau pats straipsnis nuvilia savo trumpumu ar temos ne isigilinimu. Tikejausi ilgesnio interviu siame straipsnyje, manau daugiau ispletota buvo depresijos tema (kuri jau buvo paliesta ir kituose straipsniuose, tikiuosi nesustosite apie tai sneketi!) o apie bipolini sutrikima kalbeta beveik nebuvo/ uzsiminta gan vangiai. Apart to labai dziaugiuosi, jog kalbate apie ivairius sutrikimus 🧡

    reply
  • Avatar

    Kristina

    Aciu kad dalinaties. As pasidalinsiu savo patirtimi, daug metu itarinejo man sita liga, gyde nuo jos… ir po 17 metu gydimu , tyrimu ir tt, diagnoze visiskai kitokia. Migrenos be skausmo su auromis. Lygiai tokie patys simptomai, nemigos,nuotaiku kaita net haliucinacijos(vizualiniai simptomai), apatijos verkimai,liudesys tt. Kai praeita vasara dasidejo naujas simptomas,kuris sukele abejoniu ir patvirtino,kad as depresija nesergu. Pas psichoterapiautus vaiksciojau, ir niekas net nepagalvojo kad galetu buti kitaip…

    reply
  • Avatar

    G

    Būtų įdomu išsamesnis interviu ir apskritai šio sutrikimo panagrinėjimas:)

    reply
  • Avatar

    Aiste

    As darau lygiai taip pat! Butu saunu jei tekstus kas nors igarsintu. Kad butu galimybe ju pasiklausyti:)

    reply
  • Avatar

    Simona

    Atrodo tik tik sudomino ir bus WOU straipsnis…!! Bamm. Taškas. Straipsnio pabaiga.

    Aš taip pat susimąstydavau – o kada jau reikia kreiptis į specialistą? O kaip elgtis, jei šalia esantis blogai jaučiasi? Kaip pačiam elgtis kritiniame taške? Kaip elgėsi pašnekovas? Kaip išsirinkti ne tik tinkamą specialistą, bet ir tinkamą terapiją?
    Tai kuo skiriasi depresija nuo bipolinio sutrikimo?

    Tiek dar daug nutylėtų atsakymų 🤗

    Ačiū, kad kalbat ir galime klausti! 🌻

    reply
  • Avatar

    J.

    Labai nuostabu, kad nagrinėjate šias temas! Esu būtent tokioje būsenoje, kai reikia to supratimo, kad nesu viena, nes labai sunku pripažinti savo bėdas. Labai tikėjausi, kad straipsnis bus ilgesnis – labai laukčiau podcast’o šia tema!

    reply
  • Avatar

    A.

    Labai įdomi ir aktuali tema, nuostabi, drąsi, atvira pašnekovė, bet … kas nutiko? Kodėl interviu pasibaigė net neįsibėgėjęs? Šis trumputis interviu buvo tarsi įžanga į rimtą straipsnį. Pasigedau įsigilinimo į temą, pilnos Jolitos istorijos, daugiau informacijos apie ligą ir galbūt specialisto komentaro kaip priimti žmones sergančius šia liga, kaip bendrauti, kaip padėti ar bent nepakenkti.

    Tikiuosi įsiskaitysite į konstruktyvų skaitytojų feedback’ą ir ateityje paruošite išsamesnius straipsnius.

    Sėkmės ir ačiū, kad esate! 🙂

    reply

Komentuok