Viršelio ir teksto nuotraukos iš Irmos Pužauskaitės filmo „Rytais“

Tikėtina, kad apie intymumo koordinatoriaus (-ės) profesiją girdėjo nedaugelis. Nieko keisto – tai visiškai nauja sritis ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Pagrindinis intymumo koordinatoriaus darbas yra koordinuoti intymias scenas, pavyzdžiui, sekso, bučinių, glamonių ir kita, kine, teatre ar televizijoje. Kaip padėti aktoriams jaustis saugiau ir patogiau filmuojant intymias scenas? Kaip atrodo intymumo koordinatoriaus darbo diena? Kokie iššūkiai laukia šiame darbe? Į visus šiuos klausimus bus atsakyta!

Labai džiaugiamės turėjusios galimybę pasikalbėti su kino režisiere, edukacinės platformos „Directors Lab“ įkūrėja ir intymumo koordinatore Irma Pužauskaite. Ji sutiko pasidalyti šios išskirtinės profesijos užkulisiais – kalbėjomės apie darbo specifiką, iššūkius, seksualinį priekabiavimą kino aikštelėje.

Intymumo koordinatorė yra ne itin dažnai girdima specialybė Lietuvoje. Gal gali apie ją papasakoti plačiau – kaip atrodo tavo darbo diena, su kuo susijusi ši specialybė ir kodėl nusprendei ją pasirinkti?

Intymumo koordinatorius ir visas su šia specialybe susijęs kontekstas neapsiriboja vien tik Lietuva. Tai naujas dalykas visame pasaulyje – ir Jungtinėje Karalystėje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir kitur. Intymumo koordinatoriai dirba ne tik kine, bet ir teatre, televizijoje. Mano žiniomis, šiuo metu Baltijos šalyse esu vienintelė intymumo koordinatorė, tačiau ši sritis pamažu plečiasi. 

Kaip atrodo mano darbo diena? Visų pirma, esu laisvai samdoma, todėl natūralu, kad kartais projektų yra, o kartais – ne. 

Kai turiu projektą, darbo specifika atrodo taip: perskaitau scenarijų, atlieku scenarijaus analizę, išsirašau scenas, kurios, mano nuomone, reikalauja intymumo koordinavimo. Pavyzdžiui, jeigu scenoje reikia apsinuoginti, mylėtis, masturbuotis arba kokioje nors seksualinėje situacijoje turi dalyvauti nepilnamečiai, bučiuojamasi, gimdoma ar net turi būti nufilmuotas morge gulintis nuogas lavonas – visa tai mano darbo objektas. 

Tada intymias scenas aptariu su kūrėju, režisieriais, sužinau, kokia yra jų vizija. Po to individualiai kalbuosi su aktoriais. Klausiu, kokių tabu jie turi, gal nenori, kad kur nors būtų liečiami. Gal yra dar kas nors, ką turiu žinoti. Pavyzdžiui, kad tą dieną, kai filmuojama sekso scena, aktorei yra mėnesinės. Turiu žinoti aktorių viziją, jų ribas, kiek jie nori apsinuoginti. Šių pokalbių reikia tam, kad žinočiau, kaip komunikuoti su filmavimo komanda, ką ir kaip pridengti, koks vaizdas turėtų būti filmavimo aikštelėje filmuojant konkrečią sceną.

Tada derinamės su grimuotojais, kostiumininkais – procesas kiekvienąkart yra autentiškas. Vėliau atsiduriu aikštelėje – prižiūriu, kad ji būtų uždara, aplink nesiblaškytų pašalinių žmonių. Prieš ir po filmavimo rūpinuosi, kad aktoriai būtų tinkamai pridengti – tam skirti įvairūs genitalijų, krūtinės ir kiti pridengtukai.

Galiausiai pildau ataskaitas, t. y. aprašau, kaip viskas vyko. Dirbu ne tik lietuviškuose, bet ir užsienio projektuose, kurie kartais filmuojami ir Lietuvoje.

Kokių žinių ar savybių reikia, norint tapti intymumo koordinatoriumi?

Man labai patiko ši sritis, tad pradėjau ieškoti visokių mokymų internete, nes tuo metu, kai studijavau, buvo pandemija, gyvai niekas nevyko. Dalyvaudavau diskusijose, nuolat skaičiau ir domėjausi šia tema. Man kino procesas nebuvo svetimas, tad daug ką supratau intuityviai. Mane taip pat pakvietė dirbti prie režisieriaus Lasse Hallström režisuojamo filmo Lietuvoje, nes žinojo, kad aš, kaip kino režisierė, nuolat sukuosi aplink aktorius.

Bet studijos yra konkretesnės: apie lytiškumą, seksualumą, seksualinę orientaciją, mikroagresiją ir kita. Sužinojau, kaip veiksmas vyksta aikštelėje, kokius pridengtukus galima naudoti uždengiant intymias vietas, įvairių kitų bendrų dalykų. 

Spalį visas mūsų besimokančių kursas (apie 14 žmonių iš viso pasaulio) susitiksime Italijoje. Man atrodo, kad intymumo koordinatoriumi gali būti bet kas, nepaisant lyties. Bet turi išmanyti kino aikštelę, turėti psichologinių žinių, pavyzdžiui, apie traumas, ribas, ir būti žmogiškas. Yra daug  psichologiškai jautrių situacijų, todėl privalai gebėti tinkamai bendrauti.

Tuo pačiu reikia būti drąsiam, nes atstovauji aktorių interesus. Jeigu negali garsiai išsakyti aktorių poreikių, tai tikriausiai šis darbas ne tau. Man labai patinka, kad tai labai apibrėžta sritis, palyginti su kitomis kino sritimis. Tai ir labai prasmingas darbas. Nes kai matai, kad aktoriai atsipalaiduoja ir gerai atlieka savo darbą, jaučiasi saugūs, atsiranda prasmė dirbti.

Ar dirbant šį darbą teko susidurti su kokiais nors iššūkiais? Galbūt kurias nors scenas koordinuoti buvo sunku, o gal kaip tik niekaip negalėjote nustoti juoktis?

Kiekvienas projektas, kuriame dirbau, buvo labai unikalus ir autentiškas, nes kiekvienas scenarijus, situacija ir aktorius yra itin autentiškas, t. y. skirtingas turinys ir vis kitokios aktorių ribos. Tad kiekviename projekte yra vis kitokių iššūkių – tiek teigiamų, tiek neigiamų.

Kartais reikia derinti reikalus su žmonėmis, su kuriais tikrai nenori to daryti. Būna, kad procesas aikštelėje yra labai blogai organizuojamas, dėl to kyla konfliktų – tai turbūt nemaloniausia dalis.

Sunku dirbti ir tada, kai tave pakviečia paskutinę minutę. Dalis intymumo koordinatoriaus darbo yra įsiklausyti į tai, ką sako aktoriai, o tam reikia laiko. Sunku, kai aktoriai turi išankstinį nusiteikimą, jiems reikia daugiau laiko įveikti kokias nors ribas.

Išgirdę, kad esu intymumo koordinatorė, žmonės kartais kikena. Tai rodo, kad jiems nepatogu kalbėti tokiomis temomis, nepaisant to, kad reikia vaidinti konkrečias intymias scenas, reikia fiziškai priartėti prie kito, apsinuoginti. Būna įvairių keistų reakcijų, bet to nesureikšminu.

Per mokymus mes labai daug sužinojome ir apie BDSM, fetišus, pedofiliją ir kitus dalykus, kurių išmanymas leidžia kitaip vertinti tabu vaidinant. Atsiradus intymumo koordinatoriaus specialybei, kine ar teatre galima atnešti labai daug autentiškumo, laužyti tabu, edukuoti. 

Ar teko koordinuoti scenas, kuomet demonstruojama prievarta, seksas be sutikimo? Kokias emocijas sukelia tokios situacijos?

Prievartos scenų kol kas koordinuoti neteko. Įdomu tai, kad prievartos scenas, kai smurtaujama, pavyzdžiui, stumdomasi, trenkiama, – jas reikia koordinuoti kartu su kaskadininkų koordinatoriumi, kuris yra atsakingas už fiziškai pavojingas situacijas. Dar neteko bendradarbiauti su šios srities koordinatoriais, bet manau, būtų labai įdomu. 

Emocijos, kai scenose vyrauja smurtas, pyktis, tikrai nėra geros. Man, kaip režisierei, teko kartu su kaskadininkų koordinatoriumi dirbti filmuojant vieną savo filmo sceną, kurioje dvi draugės susipyko ir susimušė. Visą dieną augo kažkoks keistas emocinis krūvis, o filmuojant būtent tą sceną, įvyko sprogimas ir buvo žiauriai nemalonu.

Net neabejoju, kad ne vien aktoriai yra paveikiami tokiose situacijose. Reikia kalbėtis ir atlikti atsipalaidavimo pratimus ne tik su aktoriais, bet ir su visa komanda – niekada negali žinoti, kokių traumų jie turi ir kaip visas procesas gali juos paveikti.

Kai aktoriai jau vaidina nuogi ar visuomenei nepriimtinose situacijose, yra labai svarbu aptarti, kas bus tada, kai išeis filmas. Aktoriai turi žinoti, kad kad nuotraukos, kuriose jie užfiksuoti apsinuoginę, bus viešos, kad atsiras daug juokelių – aktoriai turi žinoti, kas jų laukia.

Pakalbėkime apie sutikimą (angl. consent) intymumui, seksui. Kodėl svarbu apie tai daug ir atvirai kalbėti?

Sutikimas intymumui yra mano darbo pagrindas. Nes būtent vadovaudamasi visais sutikimo aspektais organizuoju savo darbą, kad aktoriai priimtų aiškesnį sprendimą, kad žinotų, kas iš tikrųjų vyks filmavimo aikštelėje, kad būtų labai specifiškai informuoti. Juk pasakymas „bus sekso scena“ nieko nepasako. 

Aš dar 2015 metais, prieš #MeToo judėjimą, kūriau filmą apie seksualinį priekabiavimą. Ir kaip tik tuo metu, kai jau sugalvojau filmo idėją, mano universitete, Amerikoje, vyko didžiulė akcija, skirta aptarti, kas yra tas sutikimas. Aš ir pati aiškiai nežinojau, kas tas sutikimas seksui. Man atrodo, kad būtent #MeToo judėjimas privertė atsiverti ir kalbėtis apie sutikimą. Būtent ši patirtis ir moko, kas tai yra.

Man labai patinka frazė, kad sakydama NE, aš pagerbiu TAIP. Man atrodo, kad visos žinios ir kalbėjimas ir yra apie tai, kad mano NE yra labai svarbus tam, kad galėčiau pasakyti TAIP.

Ir ne vien tik fizinės ir psichologinės gerovės atveju, bet ir riboms nustatyti. Ir kuo daugiau bus kalbama apie tai, tuo būsime sąmoningesni.

#MeToo judėjimas – kaip dažnai su seksualiniu priekabiavimu žmonėms tenka susidurti Lietuvos kine ir teatre? Ar intymumo koordinatorius gali padėti to išvengti?

Nelabai daug galiu kalbėti apie teatrą, bet istorijos, kurias girdžiu, nėra pačios šviesiausios ir, atrodo, tikrai yra ką keisti. Kine taip pat. Tos istorijos apie priekabiavimą, kurias girdėjau, labiau yra iš senesnių laikų. Dabar ramiau. Tad daryčiau išvadą, kad galbūt visgi tas sąmoningumas auga. 

Diskriminacijos atvejų, kaip ir visur kitur, yra daug. Moterys diskriminuojamos dėl atlyginimo, gaunant darbą, pavyzdžiui, moterų režisierių, kuriančių reklamas, beveik nėra.

Seksualinio priekabiavimo atvejų, be tų, kurie buvo išlindę į viešumą, ne tiek daug girdėti, tad manau, kad situacija pagerėjo. 

Taip, intymumo koordinatorė gali padėti – aš prižiūriu, kaip komanda kalba apie priekabiavimą, kaip jie jaučiasi dėl intymių scenų. Bet galų gale tai kiekvieno mūsų atsakomybė.

Jei matom, kad kažkas blogo vyksta, mums reikia kalbėti, – juk auka dažniausiai tyli, jai pasakyti apie tai daug sunkiau.

Mums svarbu kalbėti, iškelti temą, užkirsti kelią užgauliojimams, jeigu pastebime, kad gali jų atsirasti. Filmuojant intymias scenas yra tam tikri saugikliai, kurie padeda pastebėti tai, kas buvo susitarta, kad nebūtų peržengtos ribos. Bet pažvelgus iš kitos pusės, intymių scenų filme vos dvi ar trys. Tad yra labai daug scenų, kurių intymumo koordinatorius nekontroliuoja ir neprižiūri. Tada apsaugoti vieni kitus nuo patyčių, užgauliojimų turi visa komanda, tai tampa visų reikalu.

Kas būnant intymumo koordinatore Tau yra svarbiausia? Kodėl ši specialybė yra svarbi Tau?

Pirmiausia, aš save laikau kino režisiere ir man labai įdomu mokytis. Nuolat matau sritis, kuriose galėčiau augti. Netgi esu įkūrusi edukacijos pratformą „Director Lab“, kur kviečiu dėstytojus, kurie man įdomūs. Susirenka daug dalyvių iš visos Europos. 

Dirbdama intymumo koordinatore, galiu būti projekto šerdyje, kartu su aktoriais ir režisieriais. Iš arti matau, kaip dirba komanda, operatorius, kaip jie pasakoja istoriją, kaip kūrėjai įsivaizduoja, kaip prieinama prie sprendimų, kaip nufilmuojama scena. Matau, kaip dirbama su aktoriais. 

Dirbdama tiek su užsienio, tiek su lietuvių projektais daug išmokau apie lytiškumą, seksualumą, orientaciją, kaip apie tai kalbėti, įvardyti jautrius dalykus. Kitas mano filmas bus sekso tema, susijęs su seksualumu – šis dalykas man labai patinka.

Bet galiu pasidžiaugti, kad ieškodama prasmės ir socialinės gerovės kaip motyvacinės priemonės dirbti toliau, visa tai gaunu. Kai aktoriai iš tikrųjų švyti po scenos, dėkoja ir sako, kad buvo atsipalaidavę ir viskas praėjo sklandžiau, nei tikėjosi, tai išties jaučiu prasmę. Tada atrodo, kad padariau pokytį. Kad bent nuo manęs priklausanti darbo dalis šiandien buvo aikštelėje buvo atlikta gerai ir kad aktoriai nepateko į situaciją, kurioje jie nenorėjo būti. Kad režisieriai ir operatoriai gavo tai, ko tikėjosi, ir kad visi šiandien nugyvens emociškai saugesnę dieną.

Taip pat skaityk: Po sekso apsiverkiu: ar tai normalu?