Intymumas tarp vyrų: ar tikrai nebegėda?

Iliustracijų autorė: Agnė Čižauskaitė

O dabar pabandykite įsivaizduoti, jei visa tai vyksta poroje, kuri nesusideda iš vyro ir moters, bet iš dviejų vyrų?

Intymumas, seksas bei erotika dažnai būna nustumiami į namus, arba dar tiksliau – į miegamąjį. Ten pora – beveik visada vyras ir moteris, ir, pageidautina, susituokę – gali daryti ką nori. Ištraukti tą intymų gyvenimą iš poros miegamojo yra paprasčiausiai gėdinga. Mums gėda kalbėti su tėvais arba vaikais apie seksualumą, to nenorime daryti mokyklose ir su draugais nenorime dalintis tuo, kas „turi“ būti tik tarp poros.

Mums gėda kalbėti su tėvais arba vaikais apie seksualumą, to nenorime daryti mokyklose ir su draugais nenorime dalintis tuo, kas „turi“ būti tik tarp poros.

Tokia situacija, be abejo, yra mažų mažiausiai neadekvati. Geriausiu atveju, asmenys paprasčiausiai nežino, kaip išreikšti save intymioje aplinkoje; blogiausiu atveju, tai yra daroma pavojingais būdais, ar net tampa visuomeninės sveikatos problema. O dabar pabandykite įsivaizduoti, jei visa tai vyksta poroje, kuri nesusideda iš vyro ir moters, bet iš dviejų vyrų? Jeigu gėda yra kalbėti apie intymumą, nes mes prie to nepratę, bent jau nėra gėdinga pats faktas, kad intymumas yra heteroseksualus.

Kol turbūt nė vienas nėra visiškai laisvas, kalbėdamas apie savo intymų ar seksualinį gyvenimą bei sveikatą, tokių privilegijų homoseksualūs asmenys turi dar mažiau. Mums ne tik gėda, bet mes jaučiame realų pavojų, nes galime būti apkaltinti propagandistais ar net prarasti savo geriausius draugus ar šeimą. Taip pat galioja ir dvigubas standartas: kuomet homoseksualūs asmenys prabyla apie seksą, jie apibūdinami tik pagal jų seksualinius pasirinkimus, o ne emocinį ryšį su tos pačios lyties atstovais. Bet kokios kalbos apie fizinį intymumą tampa lyg ir patvirtinimu homofobams, kurie mano, jog homoseksualumas yra tik seksualinių poreikių tenkinimas.

Taip pat galioja ir dvigubas standartas: kuomet homoseksualūs asmenys prabyla apie seksą, jie apibūdinami tik pagal jų seksualinius pasirinkimus, o ne emocinį ryšį su tos pačios lyties atstovais.

Bet kodėl būtent vyrams, kurie jaučia potraukį kitiems vyrams (ang. Men who have sex with men, arba MSM), dar vis nėra nebegėda? Ir kokios yra tos gėdos fizinės ir emocinės pasekmės? Dalinuosi savo ir savo pažįstamų asmeniniais pastebėjimais, kurie, tikiu, gali būti pritaikomi žymiai daugiau žmonių gyvenimams.

Homofobijos internalizavimas

Pabandykite įsivaizduoti, kad turite faktiškai nepakeičiamą potraukį, bet jo realizavimas jums tuo pačiu metu sukelia didelį pasišlykštėjimą ir savęs nekentimą? Plačiąja prasme tai yra internalizuotos homofobijos apibrėžimas: pasidavimas visuomenės spaudimui nekęsti ir gėdytis savo paties lytiškumo bei potraukio kitiems vyrams. Neapykantos internalizavimas nėra tik LGBT asmenis apimantis reiškinys. Moterys, kurios šventai tiki, kad vyrai yra pranašesni, yra taip pat dažnai naudojamas internalizuotų stereotipų ir neapykantos pavyzdys.

Tai yra internalizuotos homofobijos apibrėžimas: pasidavimas visuomenės spaudimui nekęsti ir gėdytis savo paties lytiškumo bei potraukio kitiems vyrams.

Kuomet didžioji dauguma visuomenės tau sako, kad tavo potraukis yra gėdingas, nuodėmingas, iškrypęs ar net ligotas, visiškai normalu pradėti tuo tikėti. Problema su seksualine orientacija yra ta, kad jos pačios nekentimas labiau prisideda prie emocinės sveikatos blogėjimo, negu realaus „išsigydymo“ nuo kažkokio tai nereikalingo potraukio. Kuomet visuomenėje gaji religija, kurios atstovai aršiai reiškiasi prieš LGBT bendruomenę, o įkvepiantys (arba tiesiog paprasti) neheteroseksualūs asmenys visiškai nematomi ir cenzūruojami, bus visiškai nenuostabu, kad šeimų bei švietėjų pagalba LGBT asmenys internalizuos bent dalį neigiamų stereotipų.

Ši savi-neapykanta nėra tik homofobijos rezultatas – čia svarbu ir stereotipinis bei konservatyvus „vyriškumo“ supratimas. Kuo labiau „tikras“ vyriškumas yra asocijuojamas su agresija, dominavimu (ypač moterų/partnerių atžvilgiu), ir emocijų nereiškimu, tuo sunkiau bus neheteroseksualiems vyrams reikštis intymioje aplinkoje su vyru, bijant prarasti šį „vyriškumo“ šaltinį.

Internalizuotos homofobijos idėja mums padeda geriau paaiškinti, kodėl kai kurie neheteroseksualūs vyrai jaučia kaltę dėl savo orientacijos. Gerai pamenu, jog visą gyvenimą tą potraukį turėjau, bet vis tiek maniau, kad fizinis kontaktas tarp vyrų yra šlykštus dalykas. Su tuo kovoti teko nuo tada, kai apskritai pradėjau suvokti, kas yra seksualumas. Dabar, kai man jau yra 24 metai, man vis dar sunku ir nemalonu savo partneriui naudoti epitetus ir malonybinius kreipinius. Iki beveik 22 metų man buvo gėda prieš save laikyti kito vyro ranką, ką jau bekalbėti apie lengvą bučinį. Tai taip pat atitolina savirealizaciją bei galimą intymų kontaktą su, dažnai, vienintele grupe, su kuria to intymumo norisi.

Tai vidinė kova, kurios patirti nereikia daugeliui heteroseksualių asmenų, ir su kuria ganėtinai sunku tapatintis. Nenuostabu, kad nemažai homoseksualių asmenų nusprendžia tuoktis su moterimis, nors giliai širdyje jie žino, jog tokia santuoka bus pasmerkta. Ši vidinė homofobija taip pat prisideda prie tikrosios homofobijos: vyrai, kurie jaučia potraukį vyrams, gali pradėti bandyti įrodinėti, kad nėra homoseksualūs. Kartais tai gali pavirsti patyčiomis ar kitų neheteroseksualių vyrų izoliacija. Galiausiai, savo seksualinės orientacijos atmetimas yra turbūt pagrindinė priežastis, kodėl šie asmenys eina pas „specialistus“, kurie gydo homoseksualumą. Šis gydymas, kaip nėra paslaptis, yra nepaprastai luošinantis ir neefektyvus.

Nenuostabu, kad nemažai homoseksualių asmenų nusprendžia tuoktis su moterimis, nors giliai širdyje jie žino, jog tokia santuoka bus pasmerkta.

Homofobinių mitų tiražavimas reiškia, kad mes neturime tiek pat galimybių patirti paauglystę ar jaunystę taip pat, kaip mūsų heteroseksualūs draugai: ji dažniau stokoja romantinių draugysčių, yra pilna spintoje tykančios vienatvės, be jokio eksperimentavimo, kuris galėtų padėti ateityje mėgautis intymumu.

 

Informacinė aklavietė

Nenoriu ginčytis, kad vaikai ar paaugliai daug šneka apie seksą ar santykius, nes tai nėra tiesa. Puikiai pamenu, kaip mano mokykloje berniukams per lytiškumo pamoką buvo sakoma, kad masturbacija yra nuodėmė, homoseksualumas yra blogai ir seksas turėtų vykti tik po santuokos. Kiti pokalbiai yra neformalūs, tarp bendraamžių, juose gausu mokslinių netiesų bei dezinformacijos.

Bet vienas dalykas yra aiškus: heteroseksualus vaikinas savo geriausiam draugui apie savo lytiškumą nesakys nebent todėl, kad yra keista ar gėda. Homoseksualūs ar biseksualūs vaikinai tą gėdą ir keistumą laiko širdyje gan seniai, bet dar ir bijo išsiduoti draugui ir jį prarasti.

Faktas yra tas, kad net ir neturint lytiškumo pamokų mokyklose, šaltinių apie heteroseksualų seksą galima rasti žymiai lengviau: per TV, tėvus, filmus ar gydytojus. Ne visi šie šaltiniai yra tobuli, bet jie egzistuoja. LGBT asmenims tokios informacijos yra žymiai mažiau, ji menkai pasiekiama lietuvių kalba. Teiravimasis vyresnių asmenų paprasčiausiai nėra galimybė, nes bijome stigmos. Galų gale, ką gi jie galėtų patarti, jeigu patys nėra homoseksualūs? Pastarųjų, kuriems nėra gėda, ir kurie nebijo garsiai apie tai šnekėti, taip pat labai mažai, o bet koks viešinimas gali būti cenzūruojamas ar palaikomas tvirkinimu ar propaganda.

Ką darai tuo atveju, kai turi mažai prieigos prie informacijos (ar, bent jau, nemanai, kad ji reikalinga, nes niekas to nesakė) ir negali nieko pasiteirauti? Galima tikėtis, kad paprasčiausiai susilaikysi, bet tokie lūkesčiai nėra realistiški, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos. Labiau tikėtina, jog šie žmonės toliau eksperimentuos, tačiau nežinos, kaip tai daryti saugiai. Dažnai pabrėžiama, jog ŽIV yra statistiškai dažniau pasitaikanti infekcija tarp homoseksualų, bet nėra susimąstoma, kodėl tai galėtų būti tiesa tose šalyse, kur tokia statistika egzistuoja – būtent todėl, kad žmonės nesinaudoja prezervatyvais, nepagalvoja, jog jiems gali kažkas nutikti.

Dar blogiau – užsikrėtus bet kokia lytiškai plintančia liga, žmonės pasimeta, ir nežino, ką daryti. ŽIV atveju, šie asmenys paprasčiausiai nesitikrina. Kuo vėliau sužinai, tuo sunkesnis bus gydymas, ir tuo didesnė tikimybė susirgti AIDS. Kitų ligų atveju situacija panaši: gėda tirtis, nes dar kas nors sužinos, ir taip yra atidedamas jos gydymas. Sužinojus, jog infekcija pateko į sistemą, bijoma prisipažinti tėvams ar globėjams, nes būtų galima patirti diskriminaciją. Itin konservatyvios grupės, kurios priešinasi lytinio švietimo programoms, nesuvokia, jog prisideda prie visuomeninės sveikatos problemų bei šių ligų plitimo.

Itin konservatyvios grupės, kurios priešinasi lytinio švietimo programoms, nesuvokia, jog prisideda prie visuomeninės sveikatos problemų bei šių ligų plitimo.

Šios gėdos problemos neprasideda ir nesibaigia užkrečiamomis ligomis, bet yra susijusios ir su fiziniu, seksualiniu, ar intymiu smurtu artimoje aplinkoje, o nekalbėjimas šias problemas tik gilina. Džiaugiuosi, jog reikalingą informaciją susiradau pats, bet dauguma santykius pradeda anksčiau, nei aš, ir nebūtinai yra tokie atsargūs.

 

Išorinis santykių ardymas

„Bet kaip tai paaiškinti vaikams?“ Šis klausimas, dažnai užduodamas retoriškai, mane nepaprastai liūdina. Pirmiausia dėl to, jog jis neatitinka realybės – realybėje jis yra visiškai atvirkščias. Kaip man tai paaiškinti savo tėvams? Draugams? Bendradarbiams? Kaimynams?

Bet kaip tai paaiškinti vaikams?“ Šis klausimas, dažnai užduodamas retoriškai, mane nepaprastai liūdina. Pirmiausia dėl to, jog jis neatitinka realybės – realybėje jis yra visiškai atvirkščias. Kaip man tai paaiškinti savo tėvams? Draugams? Bendradarbiams? Kaimynams?

Būkim biedni, bet teisingi: vaikai, pamatę du besibučiuojančius vyrus visiškai nesutriktų, jeigu nebūtų primaitinti šlykščios homofobinės propagandos. Tada jiems ir aiškinti nieko nereikėtų! Tačiau aiškintis tenka būtent mums. Kiekvieną kartą, kai manęs paklausia apie sielos draugę, visada turiu vidinę dilemą: ar pasakyti, kad šiuo metu tai yra draugas, ar linktelti ir keisti pokalbį? Daug kam nėra akivaizdu, net man pačiam nebuvo, iki kol pradėjau ilgalaikius santykius: juos vystyti konservatyviose šalyse yra itin sunku. Visiškai nenuostabu, kad tikimybė, jog vyresni neheteroseksualūs vyrai liks vieniši senatvėje yra 50% didesnė.

Kiekvieną kartą, kai manęs paklausia apie sielos draugę, visada turiu vidinę dilemą: ar pasakyti, jog šiuo metu tai yra draugas, ar linktelti ir keisti pokalbį?

Homofobai dažnai mėgsta teigti, kad homoseksualai paprasčiausiai yra kartu dėl sekso ir būtent todėl jie itin dažnai keičia partnerius. Realybė galėtų juos nustebinti. Įsivaizduokite: pasakote bet ką apie savo partnerį pašaliniam asmeniui, o jis palaikytų tai demonstracija ar propaganda ir lieptų tiesiog „daryti tai namuose“? Tai nėra paprasčiausiai nemalonu, bet tai sukelia realių įtampų santykiuose. Slėptis niekada nėra malonu. Geriausiu atveju, mes apie savo širdies draugus paprasčiausiai nekalbame, nes bijome išvarymo iš namų ar draugų praradimo. Blogiausiu atveju, kuomet yla išlenda iš maišo, mūsų aplinka labiau linkusi nepritarti bet kokiems santykiams su tos pačios lyties atstovu ir taip verčia rinktis tarp platoniškų ir romantinių santykių. Įtampos didėja tuo atveju, kai vienas iš partnerių yra žymiai atviresnis už kitą. Po ilgo laiko gali pasirodyti nesąžininga, kad mano draugas priimamas mano namuose ir šeimoje, bet aš prieš jo tėvus vis dar tiesiog esu „geras draugas“.

Galų gale, svarbu suvokti, kad yra daug struktūrinių sunkumų. Man asmeniškai yra skaudu, kad negaliu išreikšti jokio fizinio intymumo savo partneriui, kai kartu vaikščiojame mieste. Bet koks rimtesnis pokalbis ar ginčas privalo būti nukeltas, kol mes užsidarome bute ar randame saugesnę vietą. Ne taip interpretuotas apsikabinimas ar rankos paėmimas, daug kur gali kainuoti net gyvybę. Kai kur nuomininkai nenorėtų nuomoti buto žinodami, kad du vyrai iš tiesų yra pora, o ne geri draugai. Mes niekaip negalime įteisinti ilgalaikių santykių ir vienas kitam įsipareigoti finansiškai. Šie faktoriai prisideda prie to, kad santykiai gali iširti žymiai greičiau, dėl išorinio spaudimo ar nusivylimo.

Man yra skaudu, kad aš negaliu išreikšti jokio fizinio intymumo savo partneriui, kai kartu vaikščiojame mieste.

Nebenoriu gėdytis

Gėdos jausmas tikrai labai nualina, ypač jeigu jis juntamas ketvirtį amžiaus. Aš pasipasakojau jau daugeliui ir paprasčiausiai nustojau priimti neigiamus komentarus. Nesileisiu žeminamas – nesvarbu, ar mane žemins draugas, bendradarbis, šeimos narys, ar nepažįstamas. Projektuojamas pasididžiavimo jausmas yra savisaugos instrumentas ir paprasčiausiai instinktyvus išgyvenimo būdas.

Bet jis yra visiškai melagingas. Mane dažnai prigauna. 8 metai katalikiškos mokyklos ir dar daugiau metų katalikiškos (ir sekuliarios homofobijos) padaro savo. Man gėda taisyti žmones, kurie numano, kad mano partneris yra mergina. Man visada neramu parašius bet ką Feisbuke ar kitur ir aš esu pasiruošęs trinti žeidžiančius komentarus bei grasinimus. Man net ir šiandien kartais gėda būti intymioje aplinkoje tik su savo partneriu, nes visad prisimenu Lietuvoje įgytą „švietimą“ apie lytiškumą.

Man gėda taisyti žmones, kurie numano, kad mano partneris yra mergina.

Nenoriu sakyti, kad tai yra tipinė patirtis – tokios paprasčiausiai nėra. Kai kurie turi dėl rimtų psichologinių problemų dėl patirtos gėdos, kai kurie pasitraukė iš gyvenimo, kai kurie nusprendė „tapti heteroseksualiais“, o dar kiti gyvena gyvenimą visiškai pilnavertiškai. Tikiuosi, kad pastarųjų vis daugėja. Svarbu tik prisiminti, kad jų daugėja ne savaime, o todėl, jog mes dalinamės, vienas kitą mokome, ir reikalaujame pagarbos.

Taip pat gali patikti: Vyrams, kurie miega su vyrais

Komentarai (9)

  • Tomas

    Džiaugiuosi, kad kažkas pradėjo rašyti apie tai. Ir dar taip taikliai… Ačiū.

    reply
  • Ilgas komentaras

    Esu heteroseksualus vaikinas, tačiau turiu platų ratą draugų į kuriuos įeina tiek konservatyvių tiek liberalių žmonių. Nesmagu tai, jog dažnai mane verčia užimti kažkokią poziciją būtent šiuo klausimu. Mano nuomonė tokia – jei jauti potraukį kažkam ir tas tavo potraukis realizuojamas su consent (padėkit nežinau lietuviško atitikmens), tai man asmeniškai jokio skirtumo, nemanau kad esi mažiau žmogus vien dėl to kad kažkas traukia. Tada konservatoriškesni draugai gali paprieštarauti, nesutikti, ir mes diskusija baigiam tuo, kad šiuo klausimu nesutinkame. Tačiau liberališkesni draugai nusistatę, jog visi kas neturi tokių pat pažiūrų kaip jie yra iš esmės blogi žmonės, su kuo vėl gi nesutikčiau. Taigi vienas mažas procentas žmonių (homofobai/homo neapkentėjai) skleidžia negatyvą kito mažo procento (LGBT) atžvilgiu, kas verčia didesnį sluoksnį žmonių (tiesiog liberalesnio požiūrio) demonizuoti kitą didelį sluoksnį žmonių (dešinesnio požiūrio) ir dėl to visuomenėj jaučiamas supriešinimas. Minčių eksperimentas: kaip jaustumėtės jei žmogus yra puikus, nuoširdus, geras, žodžiu vien tik geros savybės, tačiau yra homoseksualus? Dabar pagalvokit tą patį, tik žodį homoseksualus pakeiskite į homofobas. Ar pasikeitė jūsų nuomonė? Galų gale, abu juk žmonės? O ką jeigu tas žmogus neturėtų gerų savybių. Pažįstu gėjų, kuris nuoširdžiai užknisa, jo blogos savybės neturi nieko bendro su jo orientacija, tačiau bet kokia kritiką jis suvokia kaip dar vieną homofobinę ataką. Taip pat norėčiau paminėti žmones, kurie nejaučia neapykantos, tačiau paprasčiausiai nesupranta viso vaivorykštinio judėjimo. Jei būtūmėte augę jų aplinkoje, ko gero galvotumėte taip pat, todėl nesuprantu žmonių kurie demonizuoja šią kategoriją žmonių. Atsiprašau už ilgą ir galbūt kiek nekoncentruotą komentarą, norėjau išreikšti mintis šiuo klausimu nes manau šio reiškinio socialinės ramifikacijos yra svarbi tema.

    reply
    • Simonas Bartulis

      Labas, ačiū už ilgą komentarą. Aš nemanau, kad reikia pykti ar kažkaip nekęsti labiau konservatyvių asmenų. Mano pats geriausias draugas yra uolus katalikas, ir, po 14 metų draugystės, ji vis tokia pat stipri. Bet taip yra todėl, kad jis man nereiškia savo nepagarbos, ir pilnai priima mane tokį, koks esu. Aš nemanau, kad visuomenė yra “susipriešinus” dėl mažo procento aršių homofobų. Tų žmonių yra daugiau, ir aš tai savo kailiu patiriu. Yra ir apklausos. Galų gale, pats nesutarimas visuomenėje iš savęs nėra blogas dalykas: geriau jau tegu visuomenė “pykstasi” dėl kažko ir aiškinasi, negu užglaisto temą ir bando jos neliesti.

      Tavo palyginimas su “geru žmogumi visais aspektais, bet homoseksualiu” ir tokiu pat, tik “homofobu” man keistas, jeigu kalbame nuoširdžiai. Homoseksualumas tiesiog yra. Jis niekam nekenkia, jis nėra neapykanta. Tai tiesiog egzistuoja, ir to pakeisti negalima. Tad lyginimas to su pačiu homofobiškumu man logiškai netinka. Galų gale, kadangi homofobija reiškia kažkaip manęs nepriimimo vien todėl, kad esu homoseksualus, aš net nedrįsčiau teigti, kad tas žmogus yra “tiesiog puikus” – man jis toks nėra, nes jis pasirenka kažkaip apie mane galvoti, nors tai nėra to asmens reikalas, ir mano esybė jam net nekenkia. Homofobija nėra identitetas, o nuomonė, kuri gali keistis.

      Dėl žmonių, nesuprantančių Pride judėjimo (“vaivorykštinio”). Taip, tokių yra. Yra net ir tokių gėjų. Bet jeigu į tai žiūrėsim plačiai, kaip į judėjima už teises žmonių, kurie ilgai jų neturėjo, manau nuomonė turėtų kiek pakisti. Taip, kai kurie žmonės augo labai konservatyvioje aplinkoje, ir jiems sunku kitaip mąstyti. Aš tokių pažįstu, ypač vyresnių, savo šeimoje. Aš nesu tam aklas, ir bandau su jais diskutuoti apie tai tokiu būdų, kuris jiems suprantamesnis. Kartais supykstu, nes kasdien tai aiškinti nervina. Bet visi tai supranta, tačiau nereiškia, kad reikia dėl to šito reikalo visai neklibinti.

      Ačiū už komentarą, tikrai nereikia atiprašinėti.

      reply
  • Julija

    Sūnus buvo paklausęs:
    – Mama, o kas yra gėjai?
    Šiek tiek pasimuisčiau. Ir sakau:
    – Na, žiūrėk, dėdė myli tetą, jie draugauja. Gėjai, čia kai dėdė myli dėdę, ir jie draugauja.
    – Aaa… – atsakė mažasis, – o galiu dar saldainių paimti?

    Tikiu, kad auginame geresnę kartą.

    reply
  • Ieva

    Smagu, kad daugiau kalbama apie homoseksualima, bet kodel, net tokia tema kalbant, visvien islieka tam tikras seksizmas? Suprantu, kad straipsnis parasytas vyro, ir is jo poziurio tasko, bet traipsnyje nagrinejamos problemos yra svarbios ir bendros VISIEMS homoseksualiems zmonems, taip pat ir moterims, ir translyciams. Skaitant ypac si sakini, – “Nenuostabu, kad nemažai homoseksualių asmenų nusprendžia tuoktis su moterimis, nors giliai širdyje jie žino, jog tokia santuoka bus pasmerkta.” tikrai pasidare kiek keista – atrodo, kad homoseksualus asmuo straipsnio autoriui egzistuoja tik vyras. Kiek nuliudino.

    reply
    • Simonas Bartulis

      Labas, Ieva. Ačiū už komentarą, iš esmės Tu esi teisi. Aš berašydamas galvojau tai daryti kuo atsargiau, nes nenoriu reprezentuoti žmonių, kurių patirčių paprasčiausiai neturių. Dėl to pradžioje parašiau, kad rašau tai iš savo asmeninės perspektyvos (kaip homoseksualaus vyro), ir taip turėtų būti skaitomas likęs tekstas. Bet Tu teisi, reikėjo rašyti ne asmuo, o vyras; apskritai, visur norėjau rašyti MSM, nes kai kurios patirtys tiktų ne tik homoseksualiems vyrams, o biseksualiems taip pat, ir čia irgi mano raiškos problema, ir nepratimo šia tema rašyti pilnai lietuviška terminologija asmeninė problema. 🙂

      Labai tikiuosi, kad atsiras daugiau tekstų queer moterimis, o pats nedrįsčiau spekuliuoti jų patirtimis. Bet man jokiu būdu homoseksualus asmuo nėra tik vyras, ir apie tai galvojau dar rašydamas tekstą. Galėjau tai aiškiai nurodyti jame. Dėkui už pastabą.

      reply
  • Bi

    Labai norėtųsi kokio nors straipsnio apie biseksualius asmenis. Gal čia ne konkrečiai šio straipsnio autoriui, o puslapio sumanytojoms… Apie biseksualius asmenis trūksta informacijos, t.y. apie jų sunkumus ir galimybes turėti ir gyventi intymų, emocinį gyvenimą nesislapstant… Juk dažniausiai tai irgi slepiamės heteresoksualiame ryšyje, nors viena asmenybės pusė jaučia potraukį tai pačiai lyčiai… Sakyčiau, kad gėjams ir lesbietėms šioje situacijoje net yra savotiškai lengviau, nes jiems nereikia apsispręsti dėl savo intymaus partnerio. O tuo tarpu biseksualūs asmenys turi priimti sprendimą būti arba su vienos, arba su kitos lyties asmeniu. Sunkumas tame, kad traukia abiejų lyčių atstovai. Bet vėlgi, ar tai saviapgaulė, ar ne?..

    reply
    • Laura

      Labai norėčiau straipsnio šia tema taip pat

      reply
  • Laurynas

    Sveiki, labai patiko skaityti straipsnį, kuriame pagaliau be jokio patoso ar nutylėjimo pasakyta viskas, kas ilgai buvo pasiliekama tik sau. Pats anksčiau labai gėdijausi savo homoseksualiosios pusės, kol mano vidinis balsas man pasakė, kad neišmokęs mylėti savęs nuolatos būsiu nusistatęs prieš visus kitus, įskaitant ir save patį. Pamilti save buvo ilgas procesas, tačiau dabar esu laimingesnis nei bet kada anksčiau. Ir žinote ką supratau? Kad didžiausia problema kyla pačiuose mumyse. Aš pats negalėjau savęs priimti ilgą laiko tarpą, o kai tai padariau, pradėjau kalbėtis apie tai su savais draugais, šeimos nariais ir supratau, kad tai buvau aš pats, kuris statė sienas, izoliuojančias nuo kitų. Galbūt man pasisekė, kad nesutikau žmonių, kurie yra prieš homoseksualumą ir kad visi mano draugai (kurių apie 80% yra vaikinų) su tuo neturi jokių problemų. O galbūt, kaip ir Jūs pats rašete, “Svarbu prisiminti, kad jų (mūsų) daugėja ne savaime, o todėl kad mes dalinames, vienas kitą mokome ir reikalaujame pagarbos.” Dėkui už straipšnį:)

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.