Į viršų

Geros mergaitės

Nuotrauka: Kostas Rutkauskas

„Grimas, dirbtinės garbanos, korsetai, „sustandintos” liemenėlės – viskas yra melai; net pats veidas tampa kauke: meistriškai imituojamos spontaniškos išraiškos, vaizduojamas sužavėtas pasyvumas; nieko nėra nuostabesnio kaip netikėtai persimainęs merginos veidas, kurį pažįsti kasdienybėje, kai jis tarnauja jai kaip moteriai; jos transcendentiškumas atsižada savęs ir pamėgdžioja imanentiškumą; žvilgsnis nebe veria, o atspindi; kūnas nebe gyvena, o laukia; visi gestai ir šypsenos tampa kvietimu; beginklė, niekuo nesusaistyta mergina dabar tėra dovanojama gėlė, vaisius, kurį reikia nuskinti.” – S. de Beauvoir

Šiltas penktadienio vakaras viename Lietuvos miestų. Mes su pažįstama, užgulusios aukštą lauko kavinės staliuką, tingiai siūbuojame gėrimus savo taurėse ir žvilgsniais palydime praeivius. Ji – vietinė, tai, matyt, jos akys tyrinėja, ar neišvys kokių pažįstamų. Aš stebiu žmones.

Labiausiai pastebiu tai, kad daugelis merginų penktadienio vakarą, žingsniuodamos miesto senamiesčiu, atrodo penkis kartus geriau, nei aš, eidama raudonu kilimu. Sakydama „geriau”, turiu minty, įdėjusios kur kas daugiau pastangų.

Pastebiu, kad gausus savo veido patepimas įvairiais sluoksniais bei visų jo bruožų maksimalus išryškinimas, nelygumų užtapšnojimas ir maskavimas ne tik penktadienio vakarą, bet ir kiekvieną dieną, yra dažnas jaunos moters elgesys. Kas tai: ar saviraiškos būdas, ar visuotinai priimta norma, kuriai mes viso labo inertiškai paklūstam?

Kas tai: ar saviraiškos būdas, ar visuotinai priimta norma, kuriai mes inertiškai paklūstam?

Taip pat, tingiai pūpsodama toje kavinėje, pastebiu, kad moterų avalynė šį penktadienio vakarą yra sutverta veikiau kankinimui, negu jaukiam pasivaikščiojimui, atsipalaidavimui. 3 iš 5 matytų porų buvo su moterimi, avinčia neįmanomo aukščio aukštakulniais, plonu kulniuku, kuris pavojingai navigavo tarp plytelių plyšių, ir šalia patogiai apsirengusiu vyruku su sportiniais bateliais.

Žinoma, aš nemanau, kad tas moteris kažkas privertė taip rengtis. Galbūt jos nemėgsta sportinių batelių, galbūt niekad jų nebuvo apsiavusios. Aš irgi kadaise mėgdavau sakyti: „Labai patogūs kablai.“ Tuomet, kai bent kartą įmerki koją į išties patogius batus, apie kablus nuomonę pakeiti suvisam.

Tuomet, kai bent kartą įmerki koją į išties patogius batus, apie kablus nuomonę pakeiti suvisam.

Aš pati turiu vienus ir kartais juos apsiaviu, bet tos progos vis labiau retėja. Nuo karto per mėnesį iki dviejų kartų per metus. Pradedu kitaip galvoti apie save, pradedu prioritetizuoti savo būseną, patogumą, o ne paradinę išvaizdą.

Yra susiklostę iš seniau, ir mes vis dar šnopuojame paskutiniais tos atgyvenos atodūsiais, kad moteris visų pirma yra vertinama pagal jos išvaizdą. Tam tikrą išvaizdą. Tą išvaizdą mums diktuoja medijos, iš medijų ši informacija išsilieja į gatves, o mes, užvaldyti pasąmoninio gaujos jausmo, imame irgi prisitaikyti.

Yra susiklostę iš seniau, ir mes vis dar šnopuojame paskutiniais tos atgyvenos atodūsiais, kad moteris visų pirma yra vertinama pagal jos išvaizdą. Tam tikrą išvaizdą.

Juk jums yra taip buvę, kai su draugais juokais pasišaipote iš naujos mados tendencijos, o jau po pusės metų stovite prie kasos, pirkdami šį daiktą? Man taip buvo. Tūkstantį kartų. Ne visada pavyksta sučiupti save už ausų, išgirsti, apie ką plaka širdis, kartais taip greitai akys užsidega zombišku noru: AŠ NORIU BŪTI KAIP VISI ir bėgi pirkti.

Taip ir su moterų išvaizda tą vakarą – drįstu spėti: ar tai nėra tas pats zombiškas noras? Svarbu paklausti savęs nuoširdžių klausimų. Nepaisant to, kad tavo biologinė lytis yra moteriška, nebūtina priimti viso visuomenės taisyklių „rinkinio” pavadinimu „moteris”. Šis rinkinys turi ir reikalavimų išvaizdai. Tad pravartu sau užduoti klausimų: ar man tikrai reikalingi tie mirtini kablai penktadienio vakarą? Juk mes einame pasivaikščioti. Ar be kablų šis vyras nebenorės su manimi būti? Ar be jų aš esu kažkokia mažiau aš? O keli sluoksniai makiažo? Ar tam, kad priimčiau save, turiu maksimaliai nutolti nuo savo tikrojo vaizdo? O jeigu tai darau dėl kitų… jeigu jie mane pasirengę atstumti vien dėl veido odos, ar tai tikrai tie žmonės?

Ar tam, kad priimčiau save, turiu maksimaliai nutolti nuo savo tikrojo vaizdo?

Dauguma moterų, dar būdamos mažos mergaitės, užaugo mokomos, kas patinka berniukams ir tuoj pat sudrausminamos už nederamą elgesį: „taip mergaitės nedaro“, „joks berniukas nenorės su tavim būti“ ar pan. Mažas vaikas, nesuvokdamas, ką reiškia būti mergaite, ką reiškia būti berniuku, ima bijoti „nepataikyti į natą“. Pradeda uostinėti ir tyrinėti, ką reiškia būti mergaite, kad išvengtų drausminimo, gėdinimo ar neigiamų reakcijų, o susilauktų pagyrimo: „matai, kokia gera mergaitė“.

Iliustracija @varnumotina

Skirtingose visuomenėse frazė „gera mergaitė“ reiškia skirtingus dalykus. Kai aš augau, man buvo formuojama, kad mergaitės būna visada švariais rūbais, rašo tvarkingai, padaro visus namų darbus, nesikeikia ir garsiai nesijuokia iš nesąmonių. Mergaitės visur būna laiku ir žino daugumą atsakymų, bet neskuba jų rėkti pirmos. Berniukai buvo tas vaikystės šėlsmas, smagybės, pokštai, drąsa ir laisvė. Deja, mergaičių pusėje tai buvo uždrausti vaisiai, už kuriuos visada susilaukdavau bausmės.

Kai aš augau, man buvo formuojama, kad mergaitės būna visada švariais rūbais, rašo tvarkingai, padaro visus namų darbus, nesikeikia ir garsiai nesijuokia iš nesąmonių.

Įžengus į paauglystę, tapo svarbu įtikti ne tik suaugusiems, bet ir berniukams. Dabar jau berniukų rankose atsirado vertinimo balai. Vėlgi reikėjo taikytis. Vaikystėje reikėjo save taikyti prie to, kad atitikčiau mergaitės stereotipą, o dabar reikėjo „pataikyti“ į berniukams patrauklios merginos vaizdinį. Ir dauguma mūsų tai darėme, kaip išmanydamos – drabužiai, makiažas, žele sutepti plaukai, elgesio eksperimentai.

Šių dviejų etapų egzistavimas (negaliu pasakyti, kad tai patyrė visos merginos ir moterys – aš tik preziumuoju) atėmė iš besiformuojančios asmenybės galimybę pačiai save tyrinėti, pažinti ir atrasti. Tai įdiegė tikėjimą, kad visi įvertinimai, meilė ir pasiekimai gyvena išorėje. Negali savęs mylėti ar jaustis laiminga, jeigu niekas tau to nepatvirtino. Kaip gali būti laiminga, jeigu neturi berno? Kaip gali būti laiminga, jeigu savo išvaizda neatitinki visuomenėje egzistuojančių moters grožio standartų? Kaip gali savimi pasitikėti? Juk negali! Nes tave mokė, kad visi patvirtinimai atkeliauja iš išorės. Vyrus slegia kiti reikalavimai bei stereotipai – būk stiprus, būk turtingas, visada viską žinok, neišskysk kaip boba ir panašiai. Labiau norėčiau, kad apie tai mums parašytų patys vyrai.

Dėl to man atrodo, kad dauguma mūsų gyvena tarsi miegodamos. Užliūliuotos pamokymų, stereotipų, taisyklių ir reikalavimų. Mes nedarome daugybės dalykų, nes mums seniai buvo pasakyta, kad negalima. Mes rengiamės, elgiamės, dažomės taip, kaip yra priimta. Mes atliekame savo gyvenime vaidmenis, kurių iš mūsų buvo tikimasi. Kaip iš to ištrūkti? Visų pirma, išdrįsti užduoti sau nuoširdžius ir nepatogius klausimus. Aš jų turiu daug.

Dėl to man atrodo, kad dauguma mūsų gyvena tarsi miegodamos. Užliūliuotos pamokymų, stereotipų, taisyklių ir reikalavimų. Mes nedarome daugybės dalykų, nes mums seniai buvo pasakyta, kad negalima. Mes rengiamės, elgiamės, dažomės taip, kaip yra priimta.

Simone de Beauvoir savo knygoje „Antroji lytis” 1949 m. rašė:

„Laikui bėgant visos merginos, nuo pačios nuolankiausios iki pačios išdidžiausios, sužino, kad, norėdamos patikti, jos privalo pasiduoti. Motina liepia joms nebežiūrėti į berniukus kaip į draugus, pačioms nesisiūlyti, vaidinti pasyvų vaidmenį. Jeigu jos nori užmegzti draugystę ar flirtą, turi šiukštu neparodyti, kad imasi iniciatyvos; vyrai nemėgsta nei „nenusisekusių berniukų”, nei mėlynųjų kojinių, nei galvotų moterų; per didelė drąsa, kultūra, inteligencija, per tvirtas charakteris juos gąsdina.”

„Būti moteriškai reiškia atrodyti bejėgei, tuščiai, pasyviai, paklusniai. Mergina turės ne tik gražintis, ruoštis, bet ir slopinti savo spontaniškumą, pakeisti jį dirbtiniu grakštumu ir žavesiu, kurio ją išmokys vyresniosios seserys.”

Laikui bėgant visos merginos, nuo pačios nuolankiausios iki pačios išdidžiausios, sužino, kad, norėdamos patikti, jos privalo pasiduoti.” – Simone de Beauvoir.

Vakar su draugu ėjome testuoti žygio batų. Parduotuvėje mums pasakė, kad šie batai yra kitokie, negu įprasti, jie kitaip lankstosi, dėl to pirmą dieną galime labai pavargti, prie jų reikia priprasti. Su draugu tądien nuėjome 10 km. Jis gana greitai pavargo, pasakęs, kad jaučia, jog visai kiti raumenys veikia ir jaučiasi keistai. O aš einu, jaučiu, kad kažkas yra kitaip, bet galiu eiti – nustebau, nes mano draugo ištvermė už mano dažniausiai būna keliais kilometrais ilgesnė. Ir tuomet supratau – žmogus, kuris savo darbuose turėdavo avėti aukštakulnius, kuris daug kartų vingiavo akmenimis grįstom Vilniaus gatvėm su kablais, kuris scenoje laksto su aukštakulniais, – jis galėtų tuos 10 km nueiti kad ir su futbolo žaidėjų bucais – ir tai būtų kur kas patogiau.

Ir tuomet supratau – žmogus, kuris savo darbuose turėdavo avėti aukštakulnius, kuris daug kartų vingiavo akmenimis grįstom Vilniaus gatvėm su kablais, kuris scenoje laksto su aukštakulniais, – jis galėtų tuos 10 km nueiti kad ir su futbolo žaidėjų bucais – ir tai būtų kur kas patogiau.

Tai mano klausimas – kodėl mes taip dažnai, kai renkamės drabužius, ignoruojame savo paprastus kūno poreikius: šiltumo, patogumo, malonios medžiagos, o renkamės tai, kas tiesiog gerai atrodo? Ar tai darome tikrai tik dėl savęs ar dėl kitų? Kiek dar gyvenime darome dalykų tik dėl kitų, tuo metu save versdamos į priešingą pusę? Ir kiek daug to nepatogumo mes nebepastebime! Kaip išmokti būti geromis mergaitėmis sau?

Kaip išmokti būti geromis mergaitėmis sau?

PS. Aš jokiais būdais nenoriu įžeisti nė vienos moters. Jeigu jums gerai su aukštakulniais, su prašmatniu makiažo sluoksniu – aš tik džiaugiuosi už jus. Galbūt galite komentaruose tuomet pasidalinti argumentais, apie kuriuos aš nepagalvojau? Mano tikslas yra turėti įdomią diskusiją. Ačiū!

Vedu radijo laidą „Pasimatymai” per Žinių radiją, vaidinu O.Koršunovo spektaklyje „Kankinys”, visai neseniai išleidau savo pirmąją knygą „Vyvenimas”. O dabar visa galva panėriau į kūno, sekso ir santykių temas – šiuo metu man tai užvis įdomiausia.

Komentarai (54)

  • Avatar

    Kristina

    Super tekstas 🙂 Bet tuo pačiu susimąsčiau, kokioj skirtingoj terpėj mes užaugom ir susiformavom. Man niekada nebūdavo pasakyta “mergaitės taip nesielgia”, o brolis negirdėdavo frazės “tikri vyrai taip nedaro”. Abiems vienodai buvo adresuojama – taip ar kitaip elgiasi išauklėtas, mandagus ŽMOGUS. Jokių stereotipų, jokio primetinėjimo. Abu drauge lipdėm ir skraidinom lėktuvus, abu žiūrėjom princesiškus filmukus. Mačiau savo Mamą su kostiumėliais ir aukštakulniais ir ne rečiau – su sportbačiais ir džinsais. Šiandien esu chameleonas, kuriam reikia visko ir visur. Vieną dieną einu full glam – sijonai, aukštakulniai, makiažas. Kitą į darbą žygiuoju su džemperiu ir ne pirmos dienos švarumo kuodu ant pakaušio. Jeigu man žiauriai norisi, atvažiuoju į kaimą bordinėm lūpom ir man nusispjaut kad kažkas galvoja, jog tai ne ta vieta. Jeigu man šiandien tokia nuotaika, tai taip ir darau. Nesuprantu moterų, kurios taikosi prie vyrų užgaidų, gal todėl, kad mane augino beprotiškai stipraus charakterio moterys, kurios visada šeimoje buvo lygios partnerės vyrams. Jūsų tekstai priverčia pergalvoti visą savo realybę ir įvertinti, kad toli gražu ne visiems taip pasisekė turėti artimoje aplinkoje tokius pavyzdžius, tokį elgesį ir tokią pagarbą kaip man…

    reply
    • Avatar

      Eglė

      Man mama 8-oj klasėj nupirko reperio kelnes, nes tada šokau hip-hop’ą, visi aplink, įskaitant ir tėtį sakė kaip negražu, o aš tokia kieta jaučiausi, gi mama nupirko. Tad irgi tik dabar supratau kokią prabangą turėjau 🙂

      reply
  • Avatar

    Ugnė

    Sveiki! Tikrai sutinku, kad medijos daro didelę įtaką žmonių įvaizdžio suvokimui. Bet… nematau nieko blogo, net jei ir leidžiame kartais savaitgalį ar per švenges išsipustyti gal kiek per daug nei įprastai. Juk kiekvieną dieną skubame, lekiame, slegia įvairios problemos, rutina, nėra laiko nei puoštis nei ruoštis. Taigi, gal visai ir gerai leisti sau kokį penktadienį pasidaryti šventę ir atitrūkti nuo įtemptos savaitės rūpesčių. Juk mes tiesiog norime atrodyti gražios 😉 O jeigu tai suteikia nors šiek tiek laimės, manau tai nėra taip jau ir blogai.

    reply
  • Avatar

    Daumante

    Pagimdžiau 23 metų. Ir esu sulaukusi komentarų:” gal plaukus nusikirpk trumpai, juk jau pagimdei”. Nusipirkau converse batus, labai džiaugiausi, o komentaras buvo:” tu jau mama, turėtum solidesnius batus pirktis.”. Ir t.t.

    reply
    • Avatar

      ieva

      Man jau virs 30, esu dvieju vaiku mama, taciau daznai uzimaunu “conversus”ar sportinio stiliaus kepure su snapeliu.Ir is tiesu, nors nesu sulaukusi jokiu panasiu komentaru garsiai, taciau atejusi i darzeli ar mokykla oj kokiais zvilgsniais kartais esu palydima kitu mamu.Kartais net susimastau,”gal is tiesu deretu kitka uzsivilkit”bet po to is karto ateina kita mintis: “o kodel ne? ar man kazkoks statusas neleidzia tai vilktis? ar egzistuoja kazkoks apibrezimas kaip ir ka rengtis iki ir po tam tikro amziaus ribos?”.Keista, bet taip jau yra. Dar siek tiek musu zmonems reikia “paaugti”iki issilaisvinimo is kazkokiu stereotipu.

      reply
    • Avatar

      Simona

      Mano mamai 58 metai ir ji vis dar vaikšto su converse batais. Pati manęs dažnai klausia, gal jau aš per sena su tokiais vaikščioti? O aš jai visada sakau : o batai turi amžių? Su kokiais nori, su tokiais ir vaikštai 🙂 taip, kad “mama” nėra kažkoks kitoks gyvenimo žaidimas. Tai tik dar viena papildoma savybė jūsų asmenybei !

      reply
  • Avatar

    girl

    Aš tai dažnai save pagaunu jaučiant, kad tas puošimąsis būna ne kiek tam, kad neva įtikčiau vyr. lyties atstovams, bet tam, kad neatrodyčiau prasčiau , mažiau įdomiai nei kitos. Be to, dažnai medijose pabrėžiama tas aukštakulnių, aptemptų suknelių dėvėjimas kaip nelabai, o jau laisvas, koks nors hip ir artsy išskirtinis stilius tai neva neužima tiek laiko ir pastangų. Nors ir kartais atrodo, kad tavo išvaizda sako: „I don’t care how I look. And I’m so original”.. bet tam, kad taip atrodytum tu kuiteisi po n skudurynų ir investavai galbūt daug laiko vietoj to,kad kažką doro nuveiktum vien tam, kad atrodytum taip „laisvai”

    reply
  • Avatar

    Agnietė

    Deja, šitos frazės yra skausmingai pažįstamos. Iš močiučių dažnai girdėdavau ‘jei nemokėsi grindų šluot/gamint valgyt, tai niekada nesusirasi vyro’. Arba tipinės frazės iš tėvų, kad mergaitės taip nesielgia. Labai liūdna, kad šitie suaugusiųjų komentarai iš tikrųjų mus labai veikia ir formuoja. Net būdama 30 metų pastebiu, kad dažnai tiesiog šypsausi mandagiai, klausydama kažko visiškai prieštaraujančio mano nuomonei. Ačiū už tokius straipsnius!

    reply
  • Avatar

    Austėja

    Išties nebūtina priimti viso visuomenės taisyklių „rinkinio” pavadinimu „moteris“! Atvirai sakau, gyvenime nesu naudojusi makiažo, nei dėvėjusi aukštakulnių. Man nuo vaikystės tai buvo ir vis dar yra taip svetima, jog net dažnai sulaukdama pastabų/priekaištų, niekada nepasidaviau kitų spaudimui, išlikau savimi. Taip, aš vaikystę leidau laipiodama po medžius, kasdien žaisdama lauke, artimiausi mano draugai buvo berniukai, o apie makiažą, aukštakulnius, sijonus ar sukneles, aš net pagalvoti nenorėdavau. Jau tada kaip įmanydama vengdavau bendrauti su tais, kurie tiki, jog mergaitė privalo kažkam įtikti ir atitikti kitų asmenų įsivaizdavimą. Būdama 19-kos, (dabar man 21-ieni) įgyvendinau seną svajonę – ilgus plaukus nusikirpau trumpai, prieš tai atlaikiusi begalę argumentų, paremtų stereotipais, kodėl neturėčiau to daryti, na, bet čia jau kita istorija.
    Patys būkime savimi ir leiskime kitiems būti savimi! 🙂

    reply
  • Avatar

    Justė

    Aš manau, kad patį makiažą ir tą puošimosi kultūra neturėtų būti smerkiama, kadangi turime mokėti išskirti priežastis to noro atrodyti kitaip nei esam suformuotos. Pirma, ar tai padaro mane laimingesnę nes tai naudoju, kaip saviraišką ar tai naudoju kažkokio tikslo siekimui (susirasti vyrą, darbą, etc.). Tai neturi būti taisyklė, kad pasidažiusi, pasipuošusi reikalauja dėmesio, tikrai ne. Jei tau kyla noras puoštis, kodėl turėtum būti teisiama? Nors ir parašyta straipsnio pabaigoje, kad nieko įžeist nenori Beata ir ji palaiko moteris, visame straipsnyje yra jaučiama ironijos prieskonis, nepaisant visų per gyvenimą suformuotų normų, kai esam suaugusios prieiname taško, kai pasirinkimus priimame pačios, kokia aš noriu būti ir kokią mane matys kiti. Savo įvaizdžio kurimas yra saviraiška, nepaisant visų “standartų” ir jei tave tai daro laiminga, nemanau, kad apskritai tai yra diskutuotina.

    reply
    • Avatar

      Aurelija

      Aš irgi dažnai susimastau, nu o kodėl blogai, jeigu norisi?
      Bet suprantu, kad straipsnyje lendama giliau, ir klausiama – o kodėl to norisi? Ar tikrai iš vidaus? Ar tikrai pasakymas “naudojų makiažą kaip saviraišką” nėra įpročio dangstymas? Ar spuogelių ir raukšlių maskavimas tikrai yra saviraiška? O gal spuogeliai ir raukšlės yra tiegiog “negerai”?
      Man yra smagiausias dalykas – kvestionuoti socialinės visuomenės įpročius ir normas. Čia kaip dauguma tobulina įprastą garo variklį metų metus, iš jo daro hibridus ir t.t. O kažkas ima kvestionuoti, kam iš vis jo reikia ir sukuria Tesla.

      reply
  • Avatar

    Elena

    Beata,

    kaip man patinkat Jūs, Jūsų tekstai ir šis projektas!
    Tikriausiai kiekvienai moteriai su tuo tenka susidurti. Kai buvau ~18 metų nusprendžiau, kad REIKIA nešioti aukštakulnius, nes suaugusios moterys taip daro 😀 To pasekmė sugadintos pėdos. Dabar absoliučiai nenešioju aukštakulnių, na nebent per kažkieno vestuves valandai užsidedu, o mama tai būna pakomentuoja, kad tavo batai kažkokie vyriški, jokio kulniuko nėra.
    Man tiesiog gaila tų, kurios taip save kankina (jeigu juos iš tiesų nešioja ne dėl savęs, o dėl kitų įtakos) ir gaila makiažo vergių, kur kasdien po pusvalandį makliavojasi, nes kaip čia išeisi ” į žmones” su savo tikru veidu. Žinoma, užeina noras pasidažyti ir pasipuošti einant į kokį vakarėlį, bet svarbiausia tai daryti, kad tikrai tuo metu to reikia pačiai.

    reply
  • Avatar

    Egle

    Beata, tekstas super! Labai sutinku su daugeliu issakytu minciu! Pati is savo puses atsimenu viena istorija, trumpa, bet man ji vis labiau smezuoja atmintye. Benrdavau su vaikinu, tiesiog susitikinedavome, taciau staiga viskas nutruko, be jokio paaiskinimo, be jokio zodzio. Galiausiai per pazistamus isgirstu, kad vaikinas neva skundesi, jog is manes buvo per daug iniciatyvos: atrasiau per greit, pakvieciau kazkur pati (kas, mano manymu, yra visiskai normalu ir as nenoriu sutikti su tuo isitikinimu kad tik vaikinas kazkur kviecia), tiesiog buvau “too much”. Visko pasekoje dar ir sulaukiau replikos is drauges, neva vaikinams nepatinka kai taip elgiamasi, kad netureciau to daryti. Is tikruju nors tai ivyko jau gerokai pries kelis menesius, as vis dar griztu prie to nejuciomis ir negaliu suprasti, kodel visuomeneje tu turi buti tyli ir nuolanki ir laukti, kol vaikinas teiksis buti gailestingas ir tt. As nekalbu apie atvejus kai galbut is tikruju prisikabini ir neatstoji, bet man keista, kad net ir uzsienyje (gyvenu Londone), zmoniu mastymas vis dar nesikeicia.

    reply
    • Avatar

      Rūta

      labas, Egle, man buvo, tiksliau yra, labai panašiai. vaikino šiuo metu neturiu, ieškau gilaus žmogaus, kurio vertybės būtų panašios į mano ir jau spėjau pastebėti, kad, atrodytų, bendravimo pradžioje atviras, nuoširdus ir bendraujantis vaikinas pabendravęs su manim užsisklendžia ir praranda tą bendravimo ugnelę, kuri bent jau pas mane taip įsiliepsnojusi, kad turbūt niekuomet neužges. taip, aš ir toliau visuomet rašau pirma, susitikimus kieme organizuoju pati ir kartais net prarandu savyje visą esmę ir prasmę, nebesuprantu kam ir dėl ko taip stengiuos, bandau pakeisti žmones į tokius, kokių man reikia. juk, panašus į mane žmogus greičiausiai išsiskirtų nuo pat pirmojo “labas”.

      reply
      • Avatar

        Gita

        Merginos, jūs tokios ne vienos! Dar mokyklos laikais iš draugių nuolat sulaukdavau priekaištų, kaip galiu kažkam rašyti pirma, pakviesti susitikti, o baisiausia – paskambinti. Tai joms atrodė lyg savanoriškas išstojimas sušaudymui. O jei jis neatrašys, nepanorės susitikti, neatsilieps? Juk TU liksi įskaudinta, nes jis nepanoro su TAVIMI bendrauti. Tada supratau, kad dauguma mano draugių tiesiog nori jaustis padėties šeimininkėmis, geidžiamomis (nors buvo ką tik sulaukusios 15-likos) ir galinčiomis pasakyti ne.
        Šiandien gyvenu su nuostabiu vaikinu. Kurį užkalbinau pati. Tai buvo vienas iš aspektų, kodėl jam pasirodžiau įdomi. Tad tikrai nereikia bijoti žengti žingsnį pirmai, vien dėl to, kad visuomenėje taip priimta.

        reply
  • Avatar

    Aistė

    Aš tai nebežinau, kaip galvoti, tiesą sakant. Man patinka, kokie pokyčiai vyksta visuomenėje pastaruoju metu ir džiaugiuosi, kad vis daugiau išlenda temų, apie kurias anksčiau buvo nekalbėta ir vis daugiau žmonių ima elgtis ne pagal visuomenės spaudimą. Ir belaikydama save progresyvia bei tolerantiška, kartais jaučiu nepatogumą, jog visgi dažnai noriu būt moteriška tuo klasikiniu būdu. Dažytis lūpas, skustis pažastis ir užsidėt palaidinę su iškirpte, kad seksualiai atrodyčiau savo bernui. Nes man smagu būt jam seksualia. Ir smagu, kai jis užsideda baltas trumpikes, nes tai man yra seksualu. Man atrodo, kad net nepersistengtas (be full make up ir aukštakulnių) moteriškumas lygiai taip pat yra iš šono vertinimas, kaip vergiška duoklė visuomenės normoms. Bet aš savanoriškai kai kurioms normoms pasiduodu, nes tai man patinka, gražu ir dėl to gerai jaučiuosi.

    reply
  • Avatar

    Estera

    Kai man 20+
    Išeiti be makiažo pro namų duris, buvo tolygu išėjimui be sijono ar kelnių. Aukštakulniai – moteriškumo įrodymas. Maniau, kad man privaloma gerai atrodyti, tai mane darė stipresnia kitų akivaizdoje. Be makiažo, niekada nebūčiau išdrysusi reikšti garsiai savo nuomonės ar kitaip atkreipti kitų dėmesį į save.
    Dabar man 30+
    Nežinau kas tiksliai pasikeitė, bet dabar tiesiog pamirštu išsidažyt. Man nebegėda būti be makiažo, aš pati sau esu graži be jo. Beveik nebeaviu aukštakulnių, nes sportiniai bateliai tinka prie visko. Nebijau sutikti pažįstamą neissidažius ir tt.
    Neseniai ir pati dėl tų pokyčiu buvau sisimasčiusi. Mamai sakau, greičiausiai suaugau😅Dabar mano vidinis žinojimas kas aš esu, ką moku, kiek uždirbu yra mano pranašumas ir nebereikia sleptis po kauke. Nu toks geras laisvumo jausmas! Linkiu visoms jo💋

    reply
    • Avatar

      Milda

      Puiku, labai panašiai jaučiuosi ir mąstau! Tai turbūt ateina su amžium (nors ne visoms.. 😉

      reply
  • Avatar

    Aušra

    Na po galais. Pagalvojau, kad atsirado kažkas įdomaus, naujo, tai paskaitysiu. Bet…
    Ar nesame suaugę žmonės, kad patys nuspręstume kas patinka, ką vilkėti ir avėti ar dažytis ar ne. Kodėl viskas atrodo turi būti įteigta visuomenės, jeigu tos visuomenės stereotipai yra nepriimti, tai jais ir nereikia sekti. Viskas yra taip išpūčiama 100 kartų.
    Žinot kas labiausiai smerkia jeigu užsidedi aukštus aukstakulnius ir su jais žygiuoji kaip podiumu? Ogi pačios moterys. Šiandien užsidėjau akinius plačiais rėmais, tai siaubas kokie žvilgsniai. Na man tai neturi jokios įtakos ir aš niekada neatkreipiau žvilgsnio į savo trumpą sijoną, nes tai yra mano pasirinkimas ir negalima taip teigti, kad visi esame banda. Jeigu žmogus jaučiasi, kad jam bandoje yra patogiau, tai lai būna.
    Tos moterys kavinėje slaptai užsiimančios people watching ir kreivais žvilgniais nulydinčios kitas moterys yra blogiau negu visuomenė.

    Ar perskaičius nesusidaro įspūdis, kad elgiamės blogai išvis nešiodamos aukštakulnius, nes va kažkam yra nepatogu. Tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas, o nuomonė ir lieka tik nuomonė. Turint tokią auditoriją ir balsą galima sukurti tvirtą tribe, o va ir toliau skatinamas kažkoks nepasitenkinimas.

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Labas Aušra, ačiū tau labai už komentarą. Vien paskaičius atsiliepimus po šiuo straipsnių, ar Nebegėda social media paskyrose- aišku, kad daug moterų vis dar jaučiasi verčiamos atitikti tam tikras normas, o šią problemą mes ir kvestionuojame. Kaip Beata ir klausia mūsų: „Kodėl mes taip dažnai, kai renkamės drabužius, ignoruojame savo paprastus kūno poreikius: šiltumo, patogumo, malonios medžiagos, o renkamės tai, kas tiesiog gerai atrodo? Ar tai darome tikrai tik dėl savęs ar dėl kitų? Kiek dar gyvenime darome dalykų tik dėl kitų, tuo metu save versdamos į priešingą pusę?”.

      reply
  • Avatar

    Eglė

    šiuo metu ypač garsiai kalbama apie natūralumą, tačiau mane užklumpa dvilypiai jausmai. tikiu, kad kiekviena mergina turi mylėti savo tikrąjį veidą, tačiau man makiažas yra užsiėmimas. mane žavi naujos spalvos ir tai, kokį efektą jos gali suteikti skirtingai panaudotos. todėl makiažą labai myliu. dažnai sulaukiu komentarų kodėl dažausi, kad man to nereikia, kad esu graži ir be to. ir juk aš tai žinau. todėl dažnai jaučiu spaudimą nenaudoti makiažo.. o dažytis man tiesiog patinka. sukurti kitokį savo įvaizdį, pamatyti save iš skirtingų pusių, manau tai įdomu. nepamenu ar esu jautusi spaudimą maskuotis, slėpti savo tikrąjį veidą vien todėl, kad taip daro visos. greičiau esu labiau užspausta žmonių, kurie mane replikuoja, jog neva dažausi per dažnai ar per daug. mokykloje buvo mergina, kuriai mokytoja burbėjo, jog dažosi per daug (pasidažydavo tikrai gražiai). daugelis iš jos juokėsi, kai išgirdo pasakymą, kad makiažas yra jos saviraiškos forma. labai prijaučiu tai merginai, nes tikrai aplink yra begalės “natūralisčių”, kurios nesidažo, todėl jaučiasi geresnės už besidažančias, neva, jos didžiuojasi savo tikruoju veidu ir neturi ko slėpti, o va tos kur dažosi, tai jaučiasi prastesnės, savimi nepasitiki ir tt. tokie nauji stereotipai jau formuojasi, todėl manau reikia į šį klausimą žvelgti plačiau:)

    reply
    • Avatar

      Eglė

      Aš skaitydama irgi galvojau kaip bendravardė, kad makiažas – tai savotiška meno rūšis. Kažkas mėgsta piešti ant drobės, užrašų knygutėje, kažkas sau ant veido. Ir kaip galbūt tie, kurie mėgsta užmesti vis akį ką jie ten knygutėje nupiešė, taip kitos mėgsta žvilgtelėti į veidrodį ir pasiužiūrėti kokią šiandien nuotaiką tavo piešinys kuria 🙂 man nebe už kalnų 30, greit bus 2 metai kaip auginu vaikutį, ir būdavo dienų kai pasidažydavau net kai niekur neplanuodavau išeiti, tiesiog smagiau save netikėtai pamatyti veidrodyje virš kriauklės plaunant leliukui užpakaliuką. O buvo daugybė dienų kai iš namų išeidavau nepasidažiusi. Todėl labai džiaugiuosi, kad esu moteris ir galiu dažytis! Neįsivaizduoju kaip vyrai be to išgyvena – amžinai vienodi, na nebent barzdą užsiaugina, nusiskuta ar pakeičia šukuoseną…. o dėl aukštakulnių pritariu autorei, nors mano ūgis žemas ir kojos trumpos, kai tik galiu stengiuosi jų išvengti. O išvengti nepavyksta nebent kai norisi sukurti tam tikra įvaizdį, visumą. Jau tikrai nebe tie laikai kai aukštakulniai yra “privalomas” moters atributas… Musų mamų, močiučių jaunystėje – tai taip, užtai vargšės dabar ir vargsta nes išnirę padikauliai ir į negražius batus dažnai sunkiai telpa….

      reply
  • Avatar

    :)

    Jusu mintys labai ikvepia ir padeda islikti savimi, nesistengti prisitaikyti prie kitu merginu, kurios atrodo kitaip nei as.
    Yra nutike tokiu situaciju, jog tiesiog neidavau susitikti su draugemis, nes neva atrodau ne taip graziai, per mazai pasipuosiau, nes stai kitos jau kelia i instagramo story nuotraukas su aukstakulniais, suknelemis ir keliu sluoksniu makiazu, na o as susiruosiau su dzinsais ir kedais ir visiskai nepasidaziusi! Tai tiesiog baigesi asaru pakalne: kaip as tokia eisiu.
    Taip pat daznai perkant rubus pazadu sau, kad jau si karta nusipirksiu kazka mergaitisko, bet griztu su patogiais dzinsais, mielu siltu dzemperiu ir panasiai. Kita karta pazadu ta pati, bet vis tiek nepavyksta. Reiskia nereikia. 🙂
    Na truputi nuvaziavau jau i lankas, tiesiog noriu padekoti uz tokius tekstus, jauciu, kad kai kurios merginos rengiasi dazosi, puosiasi, bet galbut giliai sirdyje tiesiog nori jaustis siltai ir patogiai ir nesidazyti. Linkiu sau ir visoms kitoms myleti save, nes mes visos esam nuostabios ir grazios.

    reply
  • Avatar

    Aura

    Puikus straipsnis. Puikūs komentarai po juo.
    Augau šeimoj, kur vienas troško, jog tapčiau lygiaverte, ar bent žinanti savo vertę (nuomonè rūpi, netinka ar žeidżia nebijai sakyt ar net pakovot už save, niekad savęs su niekuo nelygini, nesitraumuoji jei paprastesnis, mażiau talentų, ar mażiau jègų. Neiśsiśoki, jei daugiau talentų ar jègų), kitas – prisitaikèle (nesiginčyt, rodyt pagarbą net ir įžeidinèjančiam vyresniam asmeniui, paklusti, šeimininkauti ir tt. Tas kitas, tètis, nes jam tokia moteris – geriausia moteris)
    Aplinkos moterys ir jų vyrai lipdè mane kaip plastiliną – mergaitè turi būt tokia ir anokia, ir kai matydavo tokią mergaitę gatvèj, vistiek rasdavo kaip prikibt, jog każkas dar negerai. Tas suformalo apatiją stereotipams, bei abejingumą aplinkinių nuomonei. Man visiśkai vienodai nuo pat paauglystès, kokią mane kiti žmonès mato. Ypač iśoriśkai. Aš atrodau taip, kaip jaućiuosi. Noriu – į klubą ar prabangų restoraną ateinu išsičiustinus, noriu – susivèlus. Nes ten einu tik paśokti, ar tik pavalgyti. Noriu – į kaimą ar pajūrį važiuoju išsičiustinus, noriu – susivèlus, nes ten vażiuoju tik pabūti. Replikas girdžiu iki śiol, bet neįtakoja, kol pati nenoriu. Aš niekad nesijaučiau parodos dalis, man labiau pačiai patinka apžiūrinèti parodas ir rasti, kas labiausiai patinka ir deri su aplinka.
    Labiausiai save mègstu už tai, kad išmokau būti tolerantiška, pagarbi, atvira, mandagi ir matanti, bei galinti rasti grožį beprasmybèje, ar kitų viltyse, bei neviltyse. Ir, kad jaučiuosi savimi, būdama balta varna, tarp klegančios masės.

    reply
  • Avatar

    ieva

    Buvo laikas, kai eidama i mokykla, veida pasitepdavau “tonaliniu”kremu,o blakstienas- tusu, nes po keliu pabandymu tai tapo tarsi butinybe iseinant i zmones””.Bet! po labai neilgo laiko, dar tais paciais mokykliniais metais mane apeme kazkokia keista baime. As issigandau butent to fakto, kad nepasidaziusi nenoriu niekur rodytis, nors tikrai tas “makiazas” buvo ant tiek minimalus kad visos ta praktikuojancios net nepavadintu to makiazu. AS pajauciau kazkokia tarytum gresme, kad jei priprasiu visuomet “piesti veida”( taip juokais lyg siol vadinu makiazo darymasi) tai manes gali nebepriimti be jo, net as pati saves galiu nebepriimti be jo.Nezinau ar kas supras apie ka as, bet nuo tos dienos mano kosmetine net ir suaugus yra tikrai labai skurdi.Taip, nemeluosiu, viena is to priezasciu dabar jau tapo dar ir tai, kad nemoku graziai ir pagal visas taisykles pasidazyti, ir kad nenoriu tam skirti tiek daug laiko kiek jo reikalauja tinkamas “make upas” (vadinkit mane tingine)bet pagrindine priezastis visgi : bijau kad pripratus tai daryti nuolatos, pradesiu sau atrodyti nekaip be jo.
    Nepaisant savos “baimes” kartkartem as ir nusiraudonuoju lupas ir pabreziu akis o ir internete pasigroziu merginomis,kurios moka dailinti savo veida ir is tiesu niekada megstanciu tai daryti nesmerkiu, nes visgi tai- kiekvieno pasirinkimas. Ir to pasirinkimo prieazstys- kiekvieno galvoje ir nebutinai itakotos sociumo idiegtais standartais. Kazkas tai daro, kad pasijustu geriau ir graziau, kazkam tai savotiskas relaxas ir hobis,kazkas net ir miega su bent minimaliu makiazu, o kazkas net blakstienu tuso ar lupu blizgio nenaudoja. Svarbu, kad butu ir tokiu ir kitokiu ir kad priimtume vieni kitu pasirinkima be jokio smerkimo.

    reply
  • Avatar

    Šarka

    O aš savo gyvenime pastebėjau, kad dažnai merginos gražinasi, vaikšto su tais nepatogiais aukštakukniais ir sijonais pirmiausia ne dėl įdiegto noro patikt vyrams, o dėl begalinės konkurencijos tarp pačių merginų. Juk taip dažnai pirmiausia “netobulumus”, “kitoniškumą” pastebimi ir gėdina būtent moterys. Ypač dabartiniai soc. medios laikai verčia konkuruoti, pateikti save kuo geriau, be jokių trūkumų, parodyti, kad aš ne ką prastesnė. Kiek teko pastebėti, kad ir tam pačiam instagrame merginos daugiausia seka kitas merginas, tas tobulesnes vienodumo versijas ir stengiasi jas kopijuoti, nes tai tarsi standartas, kurio laikantis gali turėti tai, ką turi ta žvaigždė iš ig. Labai liūdna, kad dažnai mes pačios užsukam tą patį “geros mergaitės” įvaizdį kaip rodiklį.
    Tarsi “kitokios” nieks nenorės, nieks negerbs ir nesiklausys. Ir su apsiburbuliavusiu džemperiu joks tikras vyras į tave nežiūrės. Nors daugelis net nenori to princo ant balto žirgo, apie kurį šnekama nuo pat mažens.
    Beje, princo tema manau irgi būtų aktuali, ne tik moterims yra prokrusto lovos

    reply
  • Avatar

    eglė

    aš žvilgsnį iš tokios perspektyvos suprantu, bet neretai tokie (panašūs) lietuvaičių pasisakymai man palieka blogą skonį burnoj. paaiškinsiu kodėl – širdis dainuoja stebint kaip mergaites ir moterys atranda laisvę nuo socialinių lyčių standartų, bet tik ne tada kai tai daroma kitų moterų sąskaita. tas stebėjimas ir švelnus, tylus smerkimas iš šono is not a good look.
    esu save ne kartą pagavus labai įdėmiai renkantis, ką apsirengti einant į darbą kavinėj – ‘šiandien labai noriu užsidėti suknelę ir nusibrėžti strėles su eyelineriu, tiesiog jaučiu kaip man pačiai visa diena smagesnė nuo to bus… bet turbūt tuomet apie mane galvos kad kvaila pamaiva esu, kad vaidinu geresnę, kad bandau įtikti kitiems.’ esu save pagavus taip galvojant ne šiaip sau, o būtent todėl kad esu girdėjus tokius komentarus ne kartą.
    kad ir kaip noriu džiaugtis šiuo straipsniu ir jo esme – būkim kokios norim, būkim laisvos, būkim savo ir sau; bet tas lyginimas ir kontrastavimas man yra nu toks nesmagus.

    reply
    • Avatar

      SAULĖ

      Koks pažįstamas jausmas! Tiesa, pastudijavusi užsienyje jau sugebu vis labiau ‘atsipalaiduoti’, ir, jei norisi, net ir visiškai eilinę dieną nusibrėžti tas strėles su eyelineriu, nes svetur, rodos, žmonės labiau patys atsipalaidavę ir nesijaučia tokio stipraus konkurencijos spaudimo… Ir grįžusi vasarai vis girdžiu iš šeimos narių tas frazes ‘o ką žmonės pagalvos’, ‘o ten tai reikia atrodyti labiau va taip ir taip’. Būtent tokiose situacijose vis pagaunu save ir tėvus, garsiai pasakau – o ką? Ir tegu! Žiūrės į mane ir kažką galvos? Ir tegu! O man negaila. Aš labai gerai jaučiuosi, o kiti tegu galvoja, kad aš pamaiva, kad vadinu geresnę/blogesnę, tegu. Galbūt jie patys visąlaik taip norėjo, bet neišdrįso… Tiesiog išmokime būti taip, kaip norime mes <3

      reply
  • Avatar

    Lina

    Pritariu užsiminusiems apie saviraiškos laisvę ir paprasčiausią norą ką nors apsivilkti ar įdomiai išsimaliavoti.
    Darykime taip, kaip mums atrodo artima ir tikra, bei leiskime kitiems daryti tą patį.

    reply
  • Avatar

    Agnetė

    Žinote, Beata, o man buvo taip, kad aš kone visą gyenimą labai tingėdavau dažytis, man būdavo gaila ir pinigų visiem tiem škurliam ir batam, mieliau pirkdavau knygas. IR… ir iki kol neatradau Jūsų, aš labai ilgą laiką save dėl to graužiau, jog mano kasdieninis įvaizdis nėra pribloškiantis, jog dauguma mane tūrbūt laiko labai neptrauklia mergina, jog kada nors rasiu daugiau laiko skirti makiažui, drabužiams ir t.t. Esu grafikos dizainerė, kartą viena mano draugė man pasakė, jog kaip žmogus turintis labai gerą “pajautimą” estetikai rengiuos išties nuobodžiai ir “galėčiau geriau”, o man būdavo taip patogu rengtis “nuobodžiai”. 🙂

    reply
  • Avatar

    Monika

    Ačiū, Beata, už tai, ką darai!
    Aš rengiuosi ir visąlaik rengdavausi taip, kaip patogu mano kūnui, t.y. neaviu aukštakulnių, aptemptų drabužių, ir kol nereikia su niekuo bendrauti (apie šeimą ir geriausius draugus nekalbu), tol jaučiuosi savimi. Bet kai ateina laikas bendrauti, kažkoks nepasitikėjimas savimi apima, kad kažkaip ne taip atrodau, ir išvis kokio velnio aš “nepasipuošiau”. Bet aš esu savęs auklėjimo procese ir jau kokius tris mėnesius net be makiažo vaikštau, o to anksčiau net nebūčiau galėjusi įsivaizduoti. Tikiuosi, kad kažkada “persiauklėsiu” ir jausiuosi puikiai būdama savimi visur..

    reply
  • Avatar

    Augustė

    Bet iš tiesų labai dažnai replikų dėl makiažo merginos susilaukia iš vaikinų. Nekalbu apie tą makiažą, kuris “pakeičia” merginos veidą ir ji tampa nepanaši į save, bet kas blogo, jei užmaskuoji kelis spuogelius, švelniai paryškini bruožus? Kartą draugavau su vaikinu, kuris net pykdavo ir drausdavo naudoti bet kokį makiažą. Tada tikrai buvo susidaręs įspūdis, kad dažytis yra nuodėmė.

    reply
  • Avatar

    Ras

    Man tai liūdina tie užstabarėję šablonai, kad vyras yra vaikščiojanti piniginė ir pakalaba rankinukams; moteris turi būti graži ir prie puodų mokėti su samčiu darbuotis; o dieve kaip tu gali 28 neieškoti antro pusės ir negalvoti apie šeimą; kaip tu gali taip apsirengus vaikčioti viešai – ir visi kiti. Na primena 80-uosius, kai moteraitės valanda ankčiau atsikeldavo, kad bigudukus susisukti ir vyras atsikėlęs gražią pamatytų.

    Man visada kyla noras paklausti, o kaip galima kito lūkesčius statyti aukščiau savęs? Ir kodėl privalu būti kaip visiems? Man patinka būti balta varna, kuri susikrauna šmutkes ir jaučiausia puikiausiai keliaudama pati sau su savimi, ar į ofisą atėjus su oversize rūbais ir šarkos lizdo kuodu / ar nusikirpus berniokiškai plaukus (nu ne pagal jų ilgį mano darbo kokybė matuojas), ar kad aš mieliau nueisiu tuo šešis kilometrus, nei kad nuvažiuosiu – kojytes tai turiu, akys ir rodo 🙂 kuo greičiau atsikratysime stereotipų ir mažiau klijuosim etiketes, tuo jaukiau bus gyventi.

    reply
  • Avatar

    Dovilė

    Nors esu toje vadinamųjų natūralisčių pusėje, pritariu čia jau pasisakiusioms kelioms merginoms, kad straipsnis turi kažkokio kartėlio, kuris kyla iš supriešinimo “mes” ir “jos”, leidžiant suprasti, kuri pusė aceit teisingai elgiasi. Moterys pačios turbūt dažnai nesupranta, kodėl daro taip ar anaip, todėl mums žaisti iš psichoanalitikų ir jas sustatyti į lentynėles nereikėtų. Geriau kalbėkime apie tai, kodėl mes save pateikiame taip, o ne kitaip, kaip jaučiamės savo kūne, kaip keičiamės ir t.t.

    reply
  • Avatar

    Gintaras

    Beata, tikrai puikus tekstas ir tikrai manau kad panašūs dalykai taikytini ir mums, vyrams. Negali verkti viešumoje, nes atrodysi silpnas, turi būti stiprus, ištvermingas, užkalt daug babkių, arba kaip mano vienas pažįstamas sakė – “mergom rūpi tik daug babkių ir didelis pimpalas”. Tuo metu, kai jis tai pasakė, tai skambėjo juokingai, nes jis mėgsta aštriai pasisakyt, bet man buvo itin keista, kad galima taip siaurai mąstyt ir iš moterų ir iš vyrų pusės.

    Truputį nukrypau, bet visgi, vyras ne tik turi būti stiprus, tvirtas, ištvermingas, daug babkių turėt, bet kartu būti ir švelnus, rūpestingas, galvojantis į priekį ir visi kiti dalykai, kurie paverstų tave visapusišku vyru. Tai nėra blogai, bet mane tai kartais verčia jaustis bejėgiu, nes vienoje vietoje kur reikėjo būt stipriu, buvau silpnas,kur turėjau būt švelnus, buvau grubus, etc.

    Ankščiau visuomenėse iš vyrų reikalaudavo tos jėgos, kad išliktų pati visuomenė, ir jeigu tu netikdavai tiems standartams, tave išmesdavo tiesiog, galbūt tas pats ir moterims galiodavo. Bet dabar, kai viskas daug laisviau, kai neturi tiek daug laiko praleisti įtikdamas stereotipams, tai jauti, kaip atsipalaiduoja viskas ir pradedi lengviau gyvent, bet irgi, ne visada taip jauties.

    Aš visados ieškodavau to atsakymo į klausimą “kas yra tikras vyras?”, bet suprantu, kad atsakymas yra pati kelionė, o ne konkretus, vienas veiksmas ar žodis. Taip pat manau, kad mes visi, ieškodami to atsakymo į kažkokį klausimą susidursime su dualizmu – gali būti ir taip, ir kitaip, tad vieno teisingo kelio nėra. Tad belieka keliauti savo keliones ir atrasti kasdien kažką naujo.

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Ačiū jums už komentarą, Gintarai. Jau turime paruošę keletą tekstų, kurie kaip tik ir analyzuos vyriškumo sampratą mūsų visuomenėje, jie pasirodys jau visai netrukus 🙂

      reply
  • Avatar

    Ugnė

    Aukštakulniai dėl to, kad su jais mano kojo atordo ilgesnės ir lieknesnės. Kad ir kokie jie patogūs bebūtų, po visos dienos kojos man tikrai nedėkoja ir man jų gaila, Ypač, kad gal jau ir amžius ne be tas… Man virš 30. Nesilaidoju, bet jau ir ne 16…
    Makiažas. Kad užmaskuotų spuogus, išryškintų akis, kad būtų gražiau! Bet ne kažkam, o sau.
    Push up papinukai irgi ne dėl kažko, o dėl to, kad, jei nuleidusi akis pirma pamatai atsikišusią bambą, o ne savo krūtinę, tai susimąstai. Ne dėl kažko, o savęs.
    Turiu omeny, kad yra priemonės, korios padeda slėpti savo trūkumus.
    Neturiu ilgų kojų ir papų, šikna per plati ir oda paglebus, bet džiaugiuosi, kad bent kartais galiu save apgauti. Apgaudinėti negerai, ypač save, bet tai yra mano argumentai “už” kablus, dirbtines garbanas, paralonines liemenėles ir dar krūvą netikrų dalykų.

    reply
  • Avatar

    Jokūbas

    Visų pirma, sveikinu ir džiaugiuosi, jog jūsų projektas susilaukia tiek sėkmės. Tačiau po kiekvieno straipsnio man kyla toks stiprus jausmas gintis, jog esu vaikinas. Nemanau, kad autorė(s) turi tokį norą man taip jaustis, tačiau dauguma keliamų teiginių man labai svetimi – augau šeimoje kuri turios nariai turi tam tikras nuostatas, tačiau mane ir brolį auklėjo, jog mes galime turėti ir savo požiūrį. Augdamas jutau šiokį tokį spaudimą iš visuomenės konformuotis į tam tikrus rėmus, tačiau turėjau bendraamžių kurie irgi puoselėjo atvirą mąstymą ir mes tai įtakai nepasidavėm. Todėl skaitant kaip suaugusios moterys elgiasi vienaip ar kitaip būtent dėl auklėjimo, man norisi sušukti ‘bet juk jūs mąstantys žmonės, nesielkit kaip nenorit!”Tada nusiraminu, pakvėpuoju ir susimąstau, galbūt mano asmeninė patirtis tiesiog labai skiriasi nuo kitų ir būtent dėl to labai svarbu jums rašyti tai ką rašote, o tokiems kaip aš tai perskaityti. Tad ačiū.
    P. S. Apie šią svetainę sužinojau kai su seniai matytu draugu diskutavome apie tai, jog iš vaikinų tikimasi tam tikrų dalykų kaip būk stiprus ir pan. ir jis man uzrodė Jus. Taip kad minėtas tekstas iš vyro perspektyvos būtų labai įdomu

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Sveikas, Jokūbai, ačiū tau labai už tavo komentarą ir labai smagu girdėti, kad diskutuojate su draugais tokiomis svarbiomis temomis. Ateityje bus straipsnių analizuojančių ir stereotipinę vyriškumo sampratą, tikiuosi patiks!

      reply
  • Avatar

    Rita

    Kodėl čia negalima kur nors paspausti like ar kokią širdelę??? Nerealiai patiko straipsnis ir dauguma komentarų. Norisi visus tiesiog apkabinti už keliamus klausimus ir atsakymus, už palaikymą, kurio taip seniai laukiau ir gavau, jei ne iš savų, tai bent uš svetimų žmonių ♡

    reply
  • Avatar

    Justina

    Ačiū už straipsnį 🙂 labai įkvepia. Kai nusikirpau plaukus irgi esu išgirdus, kad neva moteris turi būti ilgais plaukais:D o kaip apsirengdavau juodai, sulaukdavau komentarų, kodėl? Juk niekas nemirė. O eidama 27-uosius metus, daznai sulaukiu spaudimo, kad jau neva gyvenimas baigias, o ir vestuvių nėra :DD zodziu, totalus spaudimas žmonių.

    reply
  • Avatar

    Kotryna

    Suprantu tuos visus stereotipus, kuriuos formuoja socialiniai tinklai, aplinkiniai, auklėjimas. Bet turiu kiek kitokią nuomonę. Jei norime pasipuošti, bent jau mano atveju, tai darome dėl savęs, ne dėl aplinkinių. Juk būna tokių akimirkų, kai tiesiog tokia nuotaika, norime atrodyt ypatingai. Ir tikrai ne visada po tuo slepiasi noras lėkti paskui madą. Tai tik savo širdies užgaida 😊

    reply
  • Avatar

    Egle

    Straipsnis toks, dvipusiškas, jei galima taip pasakyti.
    Jau jei gimei moterimi tai pasiruošk turėti daug vaidmenų – moteris iš prigimties, draugė, dukra, žmona, mama ir t.t., ir kaip čia taip dabar yra, jei bent kurio nors iš paskutinių dviejų neprisiimi. Pagal ‘kažką’ turi būti pasitempusi, rafinuota, kodėl visada su kelnėm ir t.t.
    Iš kitos pusės gal vis gi yra daug tokių kurioms norisi puoštis, dažytis ir staipytis, kitoms norisi džinsų ir sportbatukų. Kiekvienas yra laisvas rinktis.
    Aš mokausi priimti visus kokie yra, kai kolegė į darbą sekmadienį, kai dirbam viršvalandžius ir nieko aplink nėra ateina kaip į balių, su pilnu makiažu, aukštakulniais, o aš su vakar surištais ir nešukuotais plaukais, be liemenėlės, be makiažo.
    Svarbu pajausti ko ir kada pats nori, ne aklai kažkuo sekti, o jaustis savyje gerai, tada nesvarbu ką ir kaip vilkėsi, visada atrodysi puikiai ir vietoje 🙂

    reply
  • Avatar

    Gintare

    Vieni pasiduoda spaudimui, kiti ne. Paauglystes laikotarpiu man ir sesei mama taip pat prikaisiodavo musu stiliu – keistos kelnes, sportiniai batai, tas anas, mes juk mergaites. Bet mes ir toliau vaiksciodavom taip kaip mums patinka 🙂

    reply
  • Avatar

    Asta

    Įdomus straipsnis ir visų komentatorių patirtys 🙂 Aš jaučiuosi šiek tiek kitaip… Vaikystėje nepamenu, kad mama kažkaip kitaip kalbėtų su manimi nei su mano broliu. Žaisdavome futbolą, eidavome į žygius, lipdavome į medžius, “vogdavome” obuoliukus iš kaimyno sodo ir t.t. Suknelės tokiems žygdarbiams nelabai tiko, todėl dažniausias mano rūbas buvo maikutės, šortai, kelnės ir basutės, kai pradėjau bręsti pradėjau jaustis kitokia, nešiojau laisvus rūbus, kad kiemo draugai nepamatytų, jog moteriškėju…Su mama apie tai nenorėjau kalbėti, nors ji ir stengėsi, man buvo gėda ir jaučiausi kažkokia silpnesnė. (galėčiau visą knyga parašyti, bet nesiplėsiu 🙂 )
    Dabar dirbu darbą statybų srityje ir jaučiu, kad NORIU vilkėti sukneles, lengvai pagarbanoti savo plaukus ir pasidažyti lūpas ( savaitgaliais ir penktadienio vakarais būtent taip ir atrodau) bet darbe to daryti negaliu, nes čia pagrindiniai klientai statybininkai, kurie nesupranta kas yra asmeninė erdvė, o ir pačiai baisu rengtis taip kaip noriu, nes jaučiu vidinį pasipriešinimą:/ Todėl jei penktadienį pamatysite gatvėje laimingą merginą kuri vilkės suknelę, batukus su nedideliu kulniuku, bus lengvai pasidažiusi ir kvepės, kaip gaivus vasaros vakaras žinokit kad čia aš 😀 nors atrodysiu rami, bet viduje bus daug minčių! Taip aš mokausi pamilti save 🙂

    reply
  • Avatar

    Morta

    Sveiki, iš viso straipsnio išsivystė gana įdomi diskusija. Dalykas, kurį aš pastebėjau savo gyvenimo laikotarpyje vakystė-paauglystė yra tas, kad “gera mergaitė” skirtingose aplinkose yra skirtingai gera. Namuose mama sakydavo: -Nesidažyk, pasensi., -Kam tau tie aukštakulniai, tai gi nepatogu. O mokykloje priešingai. Kai pirmą kartą atėjau į mokyklą pasidažiusi blakstienas, tai buvo pirma po daug laiko diena, kai reakcijos pakito nuo “ta ryža, kur kitaip rengiasi” iki “O, atrodai, kaip kitas žmogus, tau labai tinka”. Po tokių “įverinimų” pradedi žaisi žaidimą, kai namie bandai įtikti mamai (žvelgiant retrospektyviai jos nuomonė nebuvo neteisinga, tik galbūt ne taip išreikšta), o mokykloje visiems kitiems, nepriklausomai nuo lyties. Toks nuolatinis vaidmenų kismas lydėjąs link suaugystės ir vis dar lydintis (nesu tikra, kad pribrendau iki jos) vedė link nebežinojmo, tai kuri iš šitų skirtingų mergaičių esu “AŠ”. Ilgainiui atsiranda supratimas, kad abi, nes nepriklausomai nuo lyties mes esam socialūs, mums svarbu, kad mūsų šeima, draugai, bendrauomenė, dabar ir “draugai” socialiniuose tinkluose pripažintų ir galvotų, kokie faini esame. Savęs, kaip asmens atradimo procesas prasideda nuo savęs pastatymo į milijonus skirtingų padėčių ir save apvilkus milijonais skirtingu drabužių ( čia tik mano nuomonė. Labai džiaugiuosi už tuos, kurie gimė žinodami, kas yra ir ko nori). Ir net kai jau surasi sau “tinkantį” rūbą, niekada negali žinot ar tai tas vienintelis. Ir tiesa pasakius, tik rašydama šitą komentarą supratau, kad per bandymą pritapti kažkur (nes visą laiką esi, ta kur kartais per stora, per plona, per aukšta, su per dideliomis krūtimis ir viskas yra “per daug/per mažai”) aš pritampu prie savęs. Bet prie savęs identifikavimo moterimi reikia padirbėti, esu heteroseksuali, bet kažkaip, kai reikia save identifikuoti šitas faktas atsiranda kažkur gale sąrašo. 😀

    reply
  • Avatar

    Saulė

    Tiesiog kalbėjomės su močiute, kol pokalbis nepakrypo prie žmogaus jausmų. Ir iš jos lūpų išgirdau tai “Mergaitės negali būti piktos, jos gali būti tik geros, gražios, mandagios ir tvarkingos” Aš iš tų jaunų žmonių, kurie turi pagarbos jausmą vyresniems žmonėms, bet tą akimirką manyje kažkas užvirė, visą savo gyvenimą tyliai prieštaravau prieš tokius pasisakymus, prieš vyrų dominavimą, prieš jausmų slėpimą, o čia man tėškia į veidą, kad moteris negali rodyti savo emocijų ir jausmų. Pagaliau išdrįsau paprieštarauti, išdėščiau savo įsitikinimus. Močiutė ramiai išklausė ir nesiginčijo, turbūt iš mano kalbos suprato kokia yra nepakeičiama mano nuomonė ir įsitikinimas, ir kad aš nebūsiu tokia moteris, kaip ji. Nesislėpsiu po devyniais užraktais nei savo jausmų, nei kūno.

    reply
  • Avatar

    Sigita

    Aš asmeniškai esu ir basų kojų, ir sportinių batelių ir aukštakulnių mėgėja. Esu tokia, kokia tuo metu noriu būti. Dažniausiai nesidažau, bet man labai patinka ir pasimėgauti savimi Coco Chanel stiliumi. Aš, kaip chameleonas – visokia. Manęs tėvai nemokė paklusti. Būdamos paauglės su sese jodinėdavome ant suaugusio buliaus pasikinkiusios jį pėdkelnėmis 😁. Ką čia tokiai daug paaiškinsi. Nors kartais ir norėjosi truputėlį to paklusnumo, nes manau, kad dažnai yra svarbiau žengti žingsnį atgal, o ne ragais badyti sieną. Šaunu, kad gyvenimas netingi ir daug ko išmoko.

    reply
  • Avatar

    Simona

    O aš užaugau nelabai girdėdama kas dera ir kas nedera mergaitėms. Aš tiesiog augau ir ėmiau pavyzdį. Nebuvau mergaitiška, mano draugai beveik visi buvo berniukai. Galbūt labiausiai save spaudžiau dėl to, kad turiu gerai mokytis, nes mano klasėj visos mergaitės gerai mokėsi. Tėvai labai didžiavosi, kad esu aktyvi, gerai mokausi ir mokytojų mylima. Tai buvo didžiulis spaudimas man, nors jie to nesuprato. Paauglystėje pradėjau labiau mergaitiškėti ( turėjau gan anksti krūtinę ir apvalų užpakaliuką), norėjau pritapti, susirasti draugių, pradėjau rengtis labiau kaip mokyklos merginos. Bet savo mąstymo ir nuomonės niekada nekeičiau, kad pritapti, tai ir nepritapau 😀 Dabar man 29 ir aš esu visiškam savęs pametime… Ieškau, bet nerandu, bet tai jau kitos aplinkybės.

    reply
  • Avatar

    Šiukšlinė Katė

    Nesidažiau ir nesidažau nei kasdienybėj, nei per vadinamąsias „didžiąsias šventes“. Man makiažas yra svetimkūnis, trukdantis būti savimi. Jaučiuosi graži be jo ir nevengiu to pripažinti diskusijose su kitais žmonėmis. Žinoma, esu sulaukusi daug priekaištų ir pašaipų dėl tokios savo pozicijos, bet manęs tai nė kiek nejaudina. Užgrūdino mokykla.

    reply
  • Avatar

    Arvydas

    O Beata,kaip džiaugiuosi,kad atsitiktinai užklydau į nebegeda.lt,Jūs aprašote įvairias situacijas ir tos situacijos tinka moterims,tinka ir vyrams. Kartais galvoju,kad gal aš ne vyras,nes labai myliu savo sūnus,o ir žmona man pati gražiausia tokia,kokia būna tik prabudusi ryte,tokia tikra,dar be kaukės,o ji tikrai labai stipri moteris,bet gi tie stereotipai… ir susigraudinu iki ašarų ivairiose jautresnėse situacijose,bet gi turiu aš tuos vyrų privalumus,kurie,galbūt,moterims visai nerūpi,gal tik mums patiems jie ir svarbūs,gal nukrypau nuo temos… Man gražiausios moterys tos,kurios yra tikros ir be kaukių ir spindinčiomis akimis,kurios nesistengia apgauti kitus,kad yra kažkokios -esnės už kitus ,o apsigauna pačios,bet myli save tokias,kokios yra,tuomet jos geba mylėti ir kitus,tai tinka ir vyrams,bet mes irgi vaidinami vieni prieš kitus,va mano “mažulė” tokia krūta,telefonas toks ogogo,uždirbu tiek,kad kitiems nė nesusapnuot tokių pinigų,bet gal tai tik nebrandumo požymiai,nes visas mūsų turtas yra tik viduje,t.y. sugebėjimas mylėti save,o tuo pačiu ir kitus,įvairiose gyvenimo situacijose.Man tokio žmogaus pavyzdys yra šviesios atminties Tėvas Stanislovas,kuris kiekviename ieškojo gėrio ir dalinosi meile.Kaip vieno pamokslo metu,jis pasakojo apie Dievą,kad tai ne piktas dėdulė,kuris baudžia visus už jų nuodėmes,o meilė,meilė visam kam šioje planetoje Žemė. Ačiū už tai,kad esate,Jūs padedate mums tobulėti.

    reply

Komentuok