Nuotrauka Agnės Papievytės
Piešinėliai teksto autorės

Feminizmas mano gyvenime skleidėsi pamažu: dvyliktoje klasėje vaidinau mokyklos spektaklyje aršią feministę, kuri nuolat rėkia ir mosuoja ore botagu (toks buvo mano įsivaizdavimas apie tai, kas yra tikra feministė). Vėliau šį žodį laikiau baisiu keiksmu, kuris man gyvenime visai nereikalingas, o dar vėliau – labai lėtai, per body positivity judėjimą, gražias citatas apie moterų galią, ėmiau kastis prie feminizmo šaknų.

Feminizmas man yra apie laisvę ir drąsą. Jis man padėjo pastebėti, kiek manyje yra manęs, o kiek visuomenės lūkesčių bei stereotipų. Kritiškai nužvelgiau savo gyvenimo pasirinkimus ir supratau, kad asmeniška yra politiška. Personal is political yra frazė iš Carol Hanisch 1969 m. straipsnio, kuriame ji rašo:

Mes tai vadiname „pro-moteriška linija“. Tai reiškia, kad su moterimis yra viskas gerai. Neigiami dalykai, kuriuos sako apie moteris, yra arba mitai (moterys yra kvailos), arba taktikos, kuriomis moterys pasinaudoja tam, kad individualiai susitvarkytų su sunkumais (moterys yra kalės), arba tai, ką mes norime atnešti į naują visuomenę ir tai, ką norime išlaisvinti ir vyrų elgesyje (moterys yra jautrios, emocionalios). Moterys, kaip priespaudą patirianti grupė, elgiasi iš būtinybės (vaidina žioplas prie vyrų), bet ne dėl to, kad tai yra jų pasirinkimas. Moterys išlavino geras gudravimo technikas dėl savo pačių išlikimo (atrodyti gražiai ir kikenti tam, kad gautų, išsaugotų darbą ar vyrą), kurios turi būti naudojamos tuomet, kai tai būtina iki tol, kol sistema pasikeis. <…> Moterys, kaip ir afroamerikiečiai, darbininkai, turi nustoti kaltinti save dėl mūsų „nesėkmių“. – C.Hanisch.

Ši frazė man padėjo suvokti, kad tai, jog vyresni vyrai darbo vietoje mane liesdavo, leisdavo sau „juokais“ man plekštelti per užpakalį, pakomentuoti mano išvaizdą, įvardyti, ar aš seksuali/neseksuali, o tokiose situacijose aš viso labo nevykėliškai pypsėdavau arba kikendavau arba burbteldavau kažkokį nerišlų žodį, ne visai yra mano kaltė. Toks vyrų elgesys yra patriarchalinės sistemos pasekmė. Mano pypsėjimas – taip pat. Griežčiau atkirtusi, užvožusi, būčiau pabaigusi savo karjerą jai dar nė neprasidėjus. Be to, nusileisti, nutylėti yra taip pat išmoktas „moteriškas“ elgesys. Taigi čia berniukai, – sakė man jau darželyje. Anglų kalboje yra šios frazės atitikmuo: boys will be boys. Ir šiame straipsnyje viskas aiškiai sudėliota, kodėl šios frazės turėtų vengti mokytojai, tėvai ir visi kiti žmonės.

Aš noriu, kad mano vaikas užaugtų pasaulyje, kuris jam leidžia atrasti ir tyrinėti savo gabumus bei užsiiimti saviraiška jam priimtinais būdais, o ne tokiais, kuriuos jam siūlo visuomenė, nes jis yra berniukas. – Elisabeth Meyer.

Radikalus feminizmas mato moteris kaip priespaudą patiriančią žmonių grupę, dėl to, jis teigia, moterys susiduria su labai panašiais sunkumais savo gyvenime – seksualiniu priekabiavimu, prievarta, seksizmu darbe. Taigi tai, kas mums atrodė, jog liečia tik mus ir yra mūsų asmeninio gyvenimo nelaimė, iš tikrųjų yra kolektyvinė visų moterų patirtis. Visuomenė vis dar linkusi už patirtą smurtą, prievartą ar neplanuotą nėštumą perkelti kaltę tik moteriai. Smurto atveju sako: „ji pati išprovokavo“, prievartos atveju sako: „bet ji pati ėjo pas jį namo, juk žinojo, kur eina“, nėštumo atveju dalina nemalonius epitetus ir sako, kad ji „pati prisidirbo“. Taip pat aborto atveju pasmerkiama yra tik moteris, o moterys, esančios prostitucijoje, yra apibūdinamos, kad „pačios to nori“, neįsigilinant į jų gyvenimo padėtį, aplinkybes ir nė neatsisukant kliento pusėn: kas jis? kodėl jis perka kito žmogaus kūną? kur jo atsakomybė?
Turiu jums absurdišką pavyzdį: jeigu man vienądien parašytų koks nors žmogus ir sakytų: „Beata, aš noriu tau parduoti nupjautą savo pirštą,“ ir aš jį nusipirkčiau. Į ką kryptų jūsų dėmesys: į jį ar mane, pirkėją?

Tai aš pradėjau būti feministe po truputį. Iš pradžių kalbėdavau: „Taip, aš feministė, bet aš faina feministė“ tam, kad galėčiau suderinti feminizmą ir seksizmą, kurį patirdavau kone kasdien. Nes feminizmas savaime reiškia konfliktą, kvestionavimą visuotinai priimtinų elgesio modelių. Nors aš ir pritariau feminizmo idėjoms, garsiai ir tvirtai už tai pastovėti neturėjau stiprybės ir drąsos. Tad pypsėjau toliau.

Vėliau pradėjau daryti socialinius projektus, rašyti tekstus, kuriuose plačiau išdėliodavau savo mintis ir pažiūras. Susilaukiau priešiškumo. Savo išvaizda pilnai atitikau grožio standartus, diktuojamus moterims: ilgi šviesiai dažyti plaukai, ryškūs lūpdažiai, aukštakulniai, lieknas kūnas, madingi, aptempti drabužiai. Feminizmo priešininkams ne taip baisu girdėti kvestionuojančias patriarchalinę sistemą mintis iš žmogaus, kuris puikiai prisiderina prie sistemos savo išvaizda ir yra malonus vaizdas vyrų akims.

Tik po kelių metų įgijau drąsos ir stiprybės, apsupau save saugia aplinka, kai jaučiausi stabiliau finansiškai, galėjau atsisakyti to „moters kostiumo“: ir aukštakulnių, ir push-up bra, ir makiažo, ir šviesiai dažomų plaukų, ir lūpdažių nebe taip reikėjo (prieš kelis metus visa tai padaryti man atrodė neįmanoma, nes mano darbai buvo susiję su pramogų pasauliu – o mūsų visuomenės spaudimas jaunai moteriai, juo labiau, esančiai scenoje, dėl išvaizdos yra didžiulis).

Tai, kad esu feministė, daugumai žmonių savaime reiškia, kad nekenčiu vyrų. Nuolat bandydavau įrodyti, kad taip nėra: „na, aš turiu daug draugų vyrų“, „aš turiu vaikiną“, „vyrus aš myliu“ ir pan. Bet tokie įrodinėjimai savaime yra absurdas – feminizmas nėra apie tai.

Aš nejaučiu jokios neapykantos tam tikrai žmonių grupei, o ypač lyčiai! Tai būtų neregėto dydžio absoliutinimas, kuris visiškai niekaip nieko bendro su tiesa neturi. Feminizmas siekia sugriauti patriarchalinę sistemą.

Patriarchalinę sistemą, kuri pabrėžia lyčių būtinumą ir kiekvienai lyčiai sukūrė apibrėžimą bei vietą. Vyrai negali būti med. seselėm, nes tai – nevyriška. Moterys negali vadovauti informacinių technologijų įmonei, nes ką jos ten supranta. Vyras turi uždirbti aukštesnes negu vidutines pajamas ir dar keliskart daugiau, nes kitaip jis nėra vyras. Daug pinigų uždirbanti moteris kelia pavojų šalia jos esančiam vyrui bei visai šeimai. Jeigu ji tiek daug uždirba, tikriausiai, visai neturi laiko pasirūpinti šeimos židiniu, tad geriau jau sudeginkime ją ant laužo arba atveskime atgal į protą.

Patriarchalinė sistema pabrėžia vyrą, kaip pagrindinį politinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo dalyvį. Moteris yra labiau naminė veikėja, kurios pareigos sukasi aplink namus, vaikus ir pasirūpinimą vyru. Žinoma, mes dabar gyvename daug lanksčiau. Bet dar yra daug viso to liekanų – seksizmas, seksualinis priekabiavimas, vyrų dominavimas galios pozicijose. Pavyzdžiui, į 2016 m. Seimą buvo išrinkti 111 vyrų ir 30 moterų.

Vyrai nėra savaime priešai. Vyras vadovas, direktorius nėra blogybė. Feminizmas kvestionuoja sistemą, kuri sudaro daug palankesnes sąlygas vyrams pasiekti visų šių pozicijų. Ši sistema yra palaikoma mūsų visų bendrų nuostatų, o jos formuoja elgesį. Kadangi yra savaime suprantama, kad vaikai yra labiau moters pareiga, nes ji juos išnešioja, pagimdo, turi tą mistinį „motinišką“ instinktą, žindo juos, tai sudėlioja, kad moteris ir eis tų motinystės „atostogų“. Dėl to darbdavys, prieš priimdamas į darbą vaisingo amžiaus moterį, gali apie tai pagalvoti ir tai gali padaryti įtaką jo sprendimui. Taip pat, kadangi yra manipuliuojama gražiais posakiais, kad moterys vis tiek yra šiltesnės, labiau rūpestingos, vaikams svarbiausias ryšys yra su mama, tai leidžia preziumuoti, kad jei vaikas susirgs, mama bus tas žmogus, kuris praleis savo darbą tam, kad nuvyktų su vaikais į polikliniką.

Kadangi nuo vaikystės mus supanti aplinka atkakliai moko, kaip dera elgtis pagal tai, su kokiais lytiniais organais gimėme ir kartoja: „neverk kaip boba“, „mergaitės turi būti tvarkingos“, „nelaipiok po medžius su berniukais, tai – berniukų reikalas“, „užsimanei lėlės? Bet juk čia mergaičių žaislas“ ir pan., kai kuriose parduotuvėse vis dar yra suskirstyta, kur galima rasti berniukų, o kur – mergaičių žaislus, mes jau nuo mažų dienų rūpestingai išmokstame savo lyties vaidmenį. Lyties vaidmuo ateina ir su profesiniu orientavimu. Kosmonautai, pilotai, inžinieriai – berniukų reikalas. Mergaitės dažniau renkasi (arba yra orientuojamos?) į humanitarines sritis. Šis šaltinis teigia, kad profesijos pasirinkimui lyčių stereotipai turi įtakos žmogui vis labiau bręstant. Taip pat tam įtakos turi tėvų profesijos arba lūkesčiai. Kadangi tėvai taip pat yra mūsų visuomenės dalis, neretu atveju jie reprezentuoja tuos pačius stereotipus, tad tampa labai sunku ištrūkti iš to rato.

Daug žmonių, manau, nė nesusimąsto, ar jų profesinė siekiamybė yra jų tikrasis noras, o gal labiau aplinkos lūkestis, jų lyties „komforto zona“. Jeigu ir susimąsto arba išdrįsta žengti ten, kur jų lyties žmonių vos vienas kitas, komentarai, pasipriešinimas, dėmesys, su kuriuo tenka susidurti gali tapti dideliu iššūkiu. Mums, žengiantiems pirmuosius žingsnius bet kurioje srityje – ar tai būtų mokymasis plaukti, ar naujos studijos, ar pirma diena darbe, – labai reikalingas palaikymas. O jeigu kiekviename žingsnyje turėtum dar teisintis dėl savo lyties ar įrodinėti, kad tavo lytiniai organai tau tikrai nesutrukdys šioje srityje mąstyti ar mokytis… Tai tikrai gali apsunkinti kelią!

Yuval Noah Harari savo knygoje „Sapiens“, p.146 apie vyriškumą rašė: „Vyrai privalo nuolatos, nuo pat lopšio iki kapo duobės, savo gyvenimu įrodinėti vyriškumą. <…> Vyriškos giminės atstovams yra būdinga nuolatos gyventi bijant prarasti teisę vadintis vyru. Įvairiausiais istorijos tarpsniais vyriškos lyties individai būdavo pasirengę rizikuoti savo gyvybe ir netgi ją paaukoti vien tam, kad žmonės apie juos sakytų: „Jis yra tikras vyras!“

Dėl to aš labai skeptiškai žiūriu į visas „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ apibrėžtis. „Moteriškumo“ mokyklas, kurios moko, kaip svarbu dėvėti sijonus ar būti švelniai. Dauguma šių kursų ir mokyklų išplaukia iš tos pačios patriarchalinės sistemos, kuri atranda naujų būdų moterytėm komunikuoti jų vieteles pasaulyje. Kad tik neduok die, neįbristų į vyrams skirtus vandenis!

Visus mūsų kompleksus dėl išvaizdos, dietų laikymąsi kildinu taip pat iš patriarchalinės sistemos, kurioje moteris turi būti vyro gyvenimo papuošalas. Kad jam būtų malonu pasižiūrėt. Net jeigu jums pačiai nėra malonu žiūrėti į tą vyrą, jūs turite papuošti jo gyvenimą. Net jeigu jis yra tiesiog praeivis. Kokius kovo 8-osios proga pasveikinimus dažniausiai girdime? „Be moterų mūsų pasaulis būtų daug niūresnis, ačiū, moterys, kad papuošiate mūsų gyvenimą.“ Čia galima rasti dar geresnių: „Dėmesio moterims niekada nebus per daug…“, „Tegul Jūsų veidus visada puoš šypsena, nuo Jūsų sklis gėris ir šiluma…“, „Moteris – šeimos židinio kurstytoja, tad tegul ši ugnis niekada neužgęsta“… „Moteris reikia mylėti ir gerbti, dovanoti šypsenas ir gėles. O Jūs, mielos mamos, draugės, žmonos ir mylimosios, visada skleiskite aplink gėrį ir šilumą“…

Tikrai, kaip „gera” gimti ir laukti to princo ant balto žirgo, jo sulaukti, o vėliau iki gyvenimo pabaigos skalbti princo kojines, valyti jam grindis, rūpintis jūsų bendrais vaikais ir būti tikra namų puošmena. Šypsotis, būti švelniai, dėvėti sijonus – būti namų deive, kuri turi sprendimo galią nebent tada, kai perka rūbų minkštiklį. Koks šaunus gyvenimėlis! Ačiū, bet aš atsisakysiu. Man čia panašu į vergovę. Šiltomis sąlygomis, nebadaujant, tarp ikea baldų ir su atostogom gal du kartus per metus, bet vis tiek vergovę. Dar žinant tai, kad dauguma moterų prie visų namų pareigų dar ir dirbti spėja, o vyrai joms buity tik „padeda“, tai susiformuoja dar liūdnesnis reikalas: būti fantastiška mama, kuriai netrūksta vaikų dėmesio, būti nuolat patrauklia ir įdomia savo vyrui, palaikančia partnere, performinti darbe, nes tavo linkedin turi švytėti pasiekimais, gaminti instagram nuotraukų vertus patiekalus, atrodyt stulbinamai gerai – nesuvytusiu užpakaliu ir amžinai jaunu veidu, bei dar turėti švarius, tvarkingus namus, kuriuose nesmirda!

Dauguma vyriškumą ir moteriškumą apibrėžiančių įstatymų, normų, teisių ir pareigų atspindi žmonių vaizduotę, o ne biologinę tikrovę. – Yuval Noah Harari

Tai, kad mano biologinė lytis yra moteris, reiškia tik tiek, kad mano biologinė lytis yra moteris. Tai nulemia mano fiziologiją, tai, kad turiu gimdą ir kartą per mėnesį kraujuoju. Tai reiškia, kad mano mėnesinių ciklo metu savo vaidmenimis keičiasi estrogenas su progesteronu, o ciklo vidury man įvyksta ovuliacija ir aš galiu pastoti. Fiziškai esu silpnesnė už daug vyrų, bet už kai kuriuos esu ir stipresnė, bet ne fizine jėga mes XXI a. išsikovojame savo vietą pasaulyje. Savo vietą randame naudodamiesi smegenimis, išsilavinimu ir įgūdžiais. Tai, kad aš esu moteris, savaime nieko nepasako apie mano turimą/neturimą išsilavinimą ar sugebėjimus.

Čia vėl pacituosiu Yuval:

„Sureikšmindami raumenų jėgą susiduriame su dviem keblumais. Visų pirma, teiginys „vyrai yra stipresni už moteris“ teisingas tik apskritai paėmus ir tik kalbant pie tam tikrus jėgos tipus. Moterys paprastai atsparesnės alkiui, ligoms ir nuovargiui nei vyrai. Taip pat rastume daugybę moterų, kurios sugeba bėgti greičiau ir gali pakelti sunkesnius svorius nei dauguma vyrų. Be to, labiausiai šią teoriją diskredituoja tai, kad visais istorijos tarpsniais moterys buvo nušalintos nuo darbų, kurie reikalauja labai menkų fizinių pastangų (dvasininkijos, teisės ir politikos), o gana dažnai dirbdavo sunkius fizinius darbus laukuose, amatų srityje ir namų ūkyje. Jeigu socialinė galia būtų padalyta pagal fizinės jėgos ar ištvermės santykį, moterys jos būtų gavusios daug daugiau.“

Ką darome?

Visų pirma, reikia nustoti sakyti: „vyrai, na, jie vis tiek racionalesni“, „man įdomiau bendrauti su vyrais“, nes tai, kad žmogaus biologinė lytis yra vyras, nereiškia, kad jis iškart yra geresnis draugas ar sugebės išspręsti aukštosios matematikos lygtį. Nustokime skirstyti žmones pagal jų lytį ir dar priskirti jiems tam tikras savybes. Tai nėra logiška.

Jeigu jūsų vaikas nori žaist su lėlėm, leiskite jam ir nežiūrėkite į tai, kad jūsų vaikas yra berniukas. Žaisdamas su lėlėm jis išmoks svarbių dalykų, kurie yra aktualūs ne vien moterims – plaukų šukavimas, socialiniai ryšiai, galimų lėlės gyvenimų scenarijų kūrimas. Jei jūsų vaikas nori konstruoti robotus, tegul konstruoja ir nedrauskite jam to vien dėl lyties. Mergaitės užaugusios irgi vairuoja automobilius – kodėl jos negali žaisti su mašinytėm? Neslopinkite berniukų emocijų – ašarų, silpnumo, švelnumo, o mergaitėms nedrauskite reikšti pykčio, įsiūčio, ryžto, atkaklumo. Neliepkite merginoms patylėti ir nepezėkite tokių nesąmonių kaip: „vaikinams nepatinka drąsios ir stiprios merginos“. Nei vaikinai, nei merginos neturi būti auginami pagal hipotetinį modelį, kas patinka/nepatinka priešingai lyčiai.

Jeigu jūsų draugė patiria smurtą, reaguokite į tai rimtai ir nekvestionuokite jos. Palaikykite ją. Tikėkite moterimis, kurios kalba apie priekabiavimą, smurtą ar prievartą! Išgirskite jas ir nustokite jas dėl visko kaltinti.

Nustokite vyrus lyginti su bobom. Tokiu būdu viską, kas susiję su emocijomis, švelnumu, emociniu intelektu, jautrumu, nurašome į tą antrarūšę poziciją. O vyrai nuo mažų dienų tik tą ir girdi, kad baisiausia vyrui būt boba ir bėga nuo to kaip velnio – tokiu būdu jie užblokuoja savo tam tikrų emocijų reiškimą, o tai yra žalinga sveikatai.

Nėra vien moteriškų ar vyriškų savybių. Yra žmogiškos savybės, o mes esame žmonės, visko kokteilis.

Nesitikėkite, kad vien tai, kad jūsų partnerė yra moteris, ji automatiškai yra atsakinga už visą namų švarą ar jūsų abiejų vaikus. Nesitikėkite, kad jei jūsų partneris yra vyras, kad jis būtinai turi įkalti vinį ar pakeisti rozetę ar sutaisyti unitazą – youtube mokame naudotis visi.

Tai, kad jūs esate moteris, nereiškia, kad privalote savo išvaizda atitikti kažkokius standartus ar džiuginti visų akį. Pataupykite pinigus ir laiką! Nusispjaukit. Jūsų užpakalis neprivalo niekam patikti. Ne užpakaliu per gyvenimą einame. Tai, kad išeisite šiandien į miestą be pudros, tikrai nesugriaus jūsų karjeros. Šie visi lūkesčiai moterų išvaizdai irgi yra patriarchalinės sistemos dalis. Nusispjaukite ant jų ir mieliau rūpinkitės savo sveikata ir patogumu. Nukreipkite savo dėmesį į buvimą, ne atrodymą. Ar tokia, kokia ESU šiandien, sau patinku? (Besiruošianti triatlonui, išdrįsusi paskambinti dėl naujo darbo, nuėjusi į pirmą plaukimo treniruotę ir pan.) O ne tokia, kokia ATRODAU kitiems? Nes atrodymas yra dažniausiai apie kitus ir apie mūsų išorinę išvaizdą. Svarbiausia yra visų pirma pagalvoti apie save ir tai, kaip jaučiasi vidus. Išorė jį atlieps. Ir be to, gyvenimas nėra mis konkursas. Taip, kad fuck it.

Puoselėkim savo nepriklausomybę ir pakankamumą. Santykiai yra puikus dalykas, kai jie mus augina, palaiko, sušildo, bet svarbu atminti, kad būsimas partneris mūsų neišgelbės. Joks žmogus neturi galios išspręsti mūsų gyvenimo ar padaryti mūsų laimingų. Toks įsitikinimas formuoja mūsų priklausomybę nuo kito asmens. Mes jį padarome mūsų gyvenimo šeimininku. Tai nėra nei protinga, nei saugu. Jūsų gyvenimas yra jūsų reikalas. Jeigu jaučiatės šūdinai, santykiai jūsų nuotaiką pakels tik ribotam laikui, o problemos užgrius su dar didesne jėga. Vis tiek reikės susiimti ir pačioms (patiems) tai spręsti. Nėra princų ant baltų žirgų. Yra tik tokie pat gyvenime ieškantys, klystantys žmonės, kaip ir mes.

Investuokite į savo išsilavinimą, tikslus, finansinį stabilumą, nepriklausomybę. Priklausomybė nuo partnerio finansiniu aspektu padaro mus labai pažeidžiamus ir nemobilius. Gyvenimas banguotas ir svarbu mokėti ir galėti savimi pasirūpinti bet kurioje situacijoje.

Nustokim vaidinti moteris ir vyrus. Paklauskime savęs, o koks aš esu žmogus? Kokias turiu savybes, kokie mano pomėgiai? Ir nustokime galvoti, kaip tai įsipaišo ir ar įsipaišo į lyties rėmus. Mes tiesiog žmonės. Ir visi laaaabai skirtingi. Dėl to pasaulis yra toks gražus ir spalvingas.