Teksto autorė: Natūrali motinystė psichologė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė
Nuotrauka: Emilija Milušauskaitė

Kai kalbame apie vyro ir moters santykius šeimoje atsiradus vaikui, nauji vaidmenys ir naujos atsakomybės čia yra raktiniai žodžiai. Tapę tėvais mes prisiimame naujus vaidmenis (mamos ir tėčio), kurie eina kartu su atsakomybe auginti vaiką ir juo rūpintis. Ir čia man kartais ausį rėžia išgirsti pasakymai, jog „aš padedu žmonai auginti vaiką“. Puiku, kad tu padedi, pagalvoju. Tikiuosi, ir žmona padeda tau, nes juk vaikas yra dviejų žmonių kūrinys, kuriuo rūpintis ir auginti turi abu partneriai kartu.

Pirmaisiais gyvenimo metais mama yra gyvybiškai svarbi vaikui, nes ji – ir jo maistas, ir vanduo. Tačiau tai nereiškia, jog visos kitos pareigos automatiškai priklauso tik mamai.

Dažnai mama natūraliai greičiau priima naujus savo vaidmenis kartu su atsakomybėmis, nes pilve augantis žmogus jau formavo ją, kaip mamą, devynis mėnesius. Vyras, kad ir kaip įsitraukęs į nėštumą, tėčiu tapo tik gimus vaikui. Jis domėjosi, skaitė pats ar klausėsi partnerės naujienų apie nėštumą, jų vaikutį, gimdymo procesą, auginimą, buvo šalia. Bet juk ne jo kūne keitėsi hormonų pusiausvyra, kažkas spardė į šonkaulius, galų gale, gimdė irgi ne jis.

Jis rūpinosi ir palaikė savo moterį, ir visgi iki gimstant vaikui, jis tarsi stebėjo tą procesą iš šono.

Gimus vaikui, jis gauna realią progą ir apčiuopiamą priežastį pereiti iš stebėtojo vaidmens į aktyvųjį, dalyvio vaidmenį. Ir vis daugiau tėčių taip daro ir to siekia! Tačiau taip pat vis dar sutinku daug pervargusių mamų, nes ant jų vienų pečių gula atsakomybė už vaikus, jų auginimą ir namų ūkį. Ir taip būna dėl kelių priežasčių. Kartais tai iš tikrųjų partneriškas susitarimas dėl tam tikrų aplinkybių. Kartais ir pačios mamos užima centrines pozicijas ir sunkiai leidžia partneriui pasireikšti. O jei ir leidžia – tik atidžiai stebėdamos ir komentuodamos. Tačiau vis dar gana dažnai jos yra pervargusios labiau dėl to, kad tėčiai taip ir liko pasyvūs stebėtojai.

Kuo greičiau tėčiai susivokia naujose atsakomybėse ir adaptuoja savo įpročius, pomėgius, ritmą prie pasikeitusios situacijos, tuo daugiau laimi ir jie patys, ir visa šeima. Nes, visų pirmiausia, nuo mažų dienų užsiimdami su kūdikiu, jie išmoksta atpažinti vaiko poreikius ir suteikti jam komfortą. Tarp jų mezgasi unikalus ryšys, kuris augant tik stiprėja, ir kuris taps dovana visam gyvenimui.

Užmezgus tvirtą ryšį su savo vaiku, kelio atgal nėra. Abipusė meilė veda į priekį ir skatina dar geresnį vienas kito supratimą, sklandesnį bendravimą.

Tai pamatas ir ateičiai, nes, priešingu atveju, tėčiui sumanius išlįsti iš šešėlio, kai vaikui sueina treji, ir su juo „jau galima kažką nuveikti“, nebereikia kurti pasitikėjimo ar pradėti mokytis bendrauti. O taip pat ir vaikui augant ir keičiantis, bei su amžiumi kintant jo poreikiams, įsitraukę tėvai lengviau adaptuojasi ir geba suprasti elgesio priežastis, geriau valdo konfliktines situacijas, nes supranta, iš ko tai kyla, ir ko vaikui iš tikrųjų reikia.

Dar vienas pliusas yra tas, kad į vaiko auginimą įsitraukę tėčiai daug geriau supranta savo moteris – kaip jos jaučiasi, ko joms reikia. Stebint iš šono, gal ir gali pasirodyti, kad viskas yra lengva ir paprasta, bet tik perėmus rūpinimąsi vaiku didesnę dienos dalį, žiūrėk, ir tos motinystės atostogos visai nebeatrodo kaip atostogos ir jose reikia visai ne kartais pasiūlomos vienpusės pagalbos, o nuoširdaus įsitraukimo ir partneriškos nuostatos, kad vaiką auginam abu ir padedam vienas kitam, kaip tik galim.