Iliustracija: Greta Cibulskaitė

Visai neseniai jūsų savo instagramo paskyroje klausėme (kai kuriais atsakymais dalijamės tekste), ką manote apie open relationship (liet. atviri santykiai). Atvirų santykių sąvoka apibrėžia daugeliui mūsų gan neįprastą santykių modelį: nemonogamiškus santykius, kai du partneriai, nors teikia pirmenybę vienas kitam emocine prasme, bet neįsipareigoja vienas kitam būti seksualiai ištikimi. Tai, ką reikia žinoti kuriant atvirus santykius, kokių iššūkių gali kilti tai darant ir kitus svarbius klausimus aptarėme su gera Nebegėdos drauge psichologe-seksologe Laura Butvilaite. „Negaliu atsakyti už visus, bet paprastai seksologai gerbia žmonių teisę atrasti tai, kas jiems labiausiai tinka. Manau, mūsų darbas padėti žmonėms gyventi jų autentišką gyvenimą, o ne nurodyti, kaip jis turi atrodyti,“ – paklausta, ką seksologai galvoja apie atvirus santykius, teigia Laura.

Laura, ar tikrai atviri santykiai gali egzistuoti? Man, pavyzdžiui, sunku save tokiuose santykiuose ir įsivaizduoti…

Atviri santykiai tikrai gali egzistuoti, nes, na, jie egzistuoja. Ko gero, neturėtume tokios sąvokos, jei reiškinys neegzistuotų. Bet jūsų klausimas turbūt yra ne apie tai, ar jie įmanomi, ar ne. Kultūriškai mums įprasta manyti, jog geri ir sėkmingi santykiai yra tiktai tie, kurie baigiasi vieno iš partnerių mirtimi. Jei santykius pagal tai vertiname – ar jie pasibaigia tik tada, kai vienas iš žmonių miršta – tada taip, ko gero didžioji dalis santykių, tiek atvirų, tiek monogamiškų, yra nesėkmingi.

Bet jei į santykių sėkmingumą ar gerumą žiūrime labiau per tai, kiek tie santykiai sukuria sąlygų asmeniniam augimui, savęs ir kito žmogaus pažinimui, tobulėjimui ir t.t., tada tas kriterijus ar mirtis partnerius išskirs, ar kitos aplinkybės tampa nebe tiek svarbūs.

Man norėtųsi paskatinti žmones į santykių kokybę žiūrėti ne pagal tai, ar tie žmonės numirs kartu, bet pagal tai, kiek iš tiesų atviri, gerbiantys vienas kitą ir padedantys vienas kitam gyvenimo kelyje partneriai yra. O kokia konkrečiai santykių sudėtis – ar žmonės yra du, ar jų daugiau – tai yra asmeninis konkrečių žmonių reikalas, kad ir kaip mums norėtųsi visiems įpiršti vieną santykių modelį.

Ar žinote tokių nemonogamiškų santykių pavyzdžių? Kas žmonėms padeda tokius santykius palaikyti?

Aš žinau nemažai atvirų santykių pavyzdžių. Paprastai juos geba išlaikyti ir puoselėti žmonės, kurie itin gerai geba komunikuoti, gerai pažįsta save, geba priimti tiek savo, tiek kitų žmonių trūkumus. Be abejo, nei monogamiški, nei nemonogamiški santykiai nėra tobuli. Visuose santykiuose būna iššūkių ir nė vienas santykių modelis nėra ir negali būti pavyzdinis visiškai visiems. Juk visi mes esame skirtingi.

Vieni žmonės yra itin monogamiški ir per savo gyvenimą turės vieną ar du partnerius. Kiti žmonės turės daugiau partnerių, tačiau praktikuos tai, kas vadinama serijine monogamija – kai vienu metu yra santykiuose su vienu žmogumi.

Kai kuriems patinka oficialiai būti monogamiškuose santykiuose, tačiau iš tiesų slapta turėti romanų. Įdomu tai, kad Lietuvoje žmonės dažnai labai neigiamai žiūri į atvirų santykių idėją, tačiau neištikimybė yra labai paplitusi. Neva jei partneris nežino, tai ir neskauda. Tačiau įtampa neištikimybės atveju santykiuose labai didelė, kad ir kaip žmonėms atrodo, jog geba vidinius išgyvenimus užglaistyti. O kai kurie žmonės nenori tos įtampos glaistyti melu ir kaltės mėtymu bei renkasi atvirus santykius.

Kokių esminių iššūkių, jūsų nuomone, gali kilti partneriams palaikant tokius santykius?

Manau, labai svarbu suprasti, kad atviri santykiai negali būti sprendimas kriziniame poros santykių etape. Monogamiška pora, jei ji nutaria pereiti prie atvirų santykių, turi iš esmės būti patenkinti savo santykiuose, gebėti atvirai bendrauti, konstruktyviai spręsti konfliktus, pažinti ir reguliuoti savo emocijas.

Tiek monogamiškuose, tiek nemonogamiškuose santykiuose žmonėms būdingi tie patys jausmai ir emocijos, iškyla tie patys esminiai klausimai – saugumo, gebėjimo pasitikėti tiek savimi, tiek kitu, vienatvės baimės, pakankamumo ir t.t.

Tad kuriant santykius labai svarbi pagarba kiekvienam ir nuolatinis gebėjimas stebėti santykių dinamiką. Pavyzdžiui, jei kažkuriam partneriui ima darytis emociškai per sunku, gera mintis būtų laikinai ar net visam laikui tuos santykius uždaryti.

Jei atviri santykiai kuriami vienos poros pagrindu (monogamiška pora nutaria pereiti prie atvirų santykių), tai tada reikia nepamiršti ir to, kad prioritetas turėtų būti visada teikiamas vienas kitam, ne naujiems partneriams.

Tam, kad tokie santykiai darniai vystytųsi, abu partneriai turi jausti, jog visų pirma jie atliepia vienas kito poreikius, kad nenaudoja kitų žmonių kaip būdo vienas kitą nubausti, pamokyti, atkeršyti ar tiesiog pabėgti nuo tam tikrų santykių problemų.

Jei atvirais santykiais bandoma pasislėpti ar pabėgti nuo tam tikrų poros problemų – tai tikrai nėra gera mintis.

Nemažai žmonių santykiuose yra pavydūs ir savininkiški. Šis aspektas, atrodytų, nemonogamiškuose santykiuose gali būti ne mažiau stipresnis. Ar įmanoma įveikti šią problemą?

Tie, kas praktikuoja atvirus santykius, kalba apie pavydo keitimą į džiaugimąsi tuo, jog mylimas žmogus gerai leidžia laiką, nors ir su kitu asmeniu (angliškai tai vadinama compersion). Manau, visiškai pavydo ir savininkiškumo poroms nepavyksta išvengti, tačiau svarbu, kad šie jausmai netaptų pretekstu kontroliuoti, bausti ar kaip kitaip apkrauti kitą asmenį. Bet pavydas ir savininkiškumas egzistuoja ir monogamiškuose santykiuose, ar ne? Ir net neaišku, kuriuose šito yra daugiau…

Atviri santykiai siejami ir su poliamorija. Kas tai yra ir kuo ši santykių forma ypatinga, mums pasakoja Justė: Kas yra poliamorija?