Istorija dalinasi Žydrūnė
Nuotrauka Donatas Zazirskas

Kada ir kaip susiprasti, kad jau nori turėti vaikų? Man suvokimas, kad gal jau visai vaikams atėjo laikas, atėjo tada, kai draugė užkvietė į vestuves užsienyje. Taip taip, labai keistai skamba. Bet tada pradėjau skaičiuoti, kada gi čia tos vestuvės ir kad nėščioms negalima skraidyt nuo kažkurio mėnesio, ir kad va kai pabūsim vestuvėse, gal tada reiks bandyt vaikų turėt. O jei dar iš pirmo karto nepavyks… o jei viskas užsitęs…ir, sudėjus visą matematiką, supratau, kad vaikų geriausiu atveju galėsiu susilaukt po 2,5 metų. Ir kad visą gyvenimą rasiu priežasčių, kodėl gi reikia nukelt vaikų planavimą tolyn į priekį. O tikroji priežastis, kodėl vis nukeliu net mintis apie vaikus yra ta, kad be galo bijau, kiek pasikeis tas mano gyvenimas, kad dar nespėjau padaryt daug dalykų, o kai atsiras vaikai, reikės visko dar labiau atsisakyt, kad nebūsiu ta super mama, kuri sugeba ir vaikus augint, ir dirbt, ir dar kūryba užsiiminėt… ir tas baimių sūkurys susupo taip stipriai, kad net vyrui bijojau prasižiot apie vaikus.

Na, bet kažkada atėjo diena, kai su vyru išėjom į pasimatymą, išgėrėm linksmųjų gėrimų, atsipalaidavo nervai ir netyčia pradėjom šnekėt apie artėjančias vestuves ir ar dalyvausim. Na, o po to išdrįsom pradėt kalbėt ir apie vaikus. Mano nuostabai, vyras jau kurį laiką galvojo apie juos ir nieko nesakė, nes matė mano didelį norą važiuot į kelionę. Kartu priėmėm sprendimą, kad nėr ko laukt ir atidėt dalykų, kurių abu norim, bet bijom.

Gėda ir baimė

Na ir ką, pradėjom „užsakinėt“ vaikus. Kas keisčiausia, čia susidūriau su pirmąja „gėda“ šitam kelyje. Kažkodėl, kai draugai, šeima ar dar kas nors pradėdavo kalbėt apie vaikus, susigėsdavau. Buvo gėda, kad užsiimam seksu vaikams pradėt. Buvo gėda pasakyt, kad jau planuojam tą žingsnį. Buvo gėda pirmiems iš draugų prisipažint, kad jau norim didesnės šeimos. Gal ta „gėda“ nebuvo ta baisi ir negraži, bet ji buvo. Tas toks kuklus susigūžimas ir skruostų paraudimas, kartu susimaišęs su baime „o kas jei dabar pasisakysiu, kad planuojam vaikus, bet negalėsim jų turėt. Va tada tai bus GĖDA“. Ir dėl to sumišusio jausmo taip niekam ir nepasisakiau.

Trečias jausmas – džiaugsmas

Na ir ką, praėjo keli mėnesiai ir pradėjau jaust, kad organizme kažkas kitaip. Praėjo dar keletas dienų, mėnesinės nepasirodė, palaukiau dar savaitę – nieko. Na, nusprendžiau pasidaryt nėštumo testą. Buvo šeštadienis. Atsikėliau ryte, pasidariau testą – PLIUSAS! Visą rytą svarsčiau, kaip čia vyrui gražiai pasakyt, kaip nustebint, kaip pradžiugint. Sulaukiau popietės, nuvažiavom į gražią kavinę ant Neries kranto ir pasakiau gerąsias naujienas. Džiaugėmės, šypsenos drebėjo iš laimės, kartu ir iš pasimetimo bei baimės kaip dabar bus, bet džiaugsmas vis kilo.

Prasidėjo intensyvus literatūros ieškojimas. Skaitėm apie biologinius procesus, apie tai, ko negalima valgyt, ką galima valgyt, kada eit pas gydytojus ir t.t. Ir vienas dalykas, kurį perskaičiau: gink dieve, iki trečio mėnesio pabaigos niekam nesakyk, kad laukiesi. Na ką, parašyta – šventa. Niekam nesakom. Praėjo dar šiek tiek laiko ir nusprendėm visgi pasisakyti tėvams. Juk taip norisi pasidžiaugt. Pasakę tėvams sulaukėm krūvos gerų ir gražių emocijų. Bet kartu buvo ir nerimo tėvų balsuose, užuominos, kad dar niekam aplink nereikia žinot, kad po to širdelės neskaudėtų, jei nėštumas nutrūktų.
Tada dar sykį kilo klausimas: kodėl visi taip baiminasi apie tai pasipasakot. Taigi čia super džiugios naujienos! Suprantu, kad jei nutrūktų nėštumas – po to būtų labai skaudu visiems pasakot, kad nebebus vaikelio. Bet juk artimiausi draugai, kaip ir šeima, suprastų tokius dalykus. Gal čia iš senų laikų atėjusi baimė, kad jei nutrūko nėštumas, tai esi prasta moteris ir užtrauki giminei gėdą? Na, bet visgi nusprendėm toliau niekam nesakyti, kol neaplankėm visų gydytojų.

Ketvirtas jausmas – sumaištis

Dar po kelių dienų nuėjau pas ginekologę. Apžiūrėjusi mane pamatė, kad vaisiaus augimas pagal nėštumo laiką atsilieka 2 savaitėmis. Neramu. Aš prieš dvi savaites kaip tik buvau stipriai peršalusi. Gydytoja guodžia, kad viskas dar gali būt gerai, tačiau prašo nusiteikti galimam persileidimui. Paprašo ateit po dar savaitės.

Nesusipratusi, kas darosi aplink, kur tas džiaugsmas dingo, einu link mašinos ir skambinu vyrui. Nekelia. Paskambinu mamai. Suprantu, kad tuoj apsiverksiu, bet kažkaip gėda pasidaro. Nuryju gumulą gerklėj ir su linksmumu balse pyškinu, kad gal anūko reiks dar palaukt. Žinoma, mama guodžia ir sako, kad gal viskas taip ir turi būt, gal geriau netekt, negu kad su kokia negalia (dėl to peršalimo) gimtų, o kad gal viskas bus ok. Grįžau namo, grįžo nuliūdęs vyras, pasėdėjom, pašnekėjom, kad nėr ko nerimaut, laukiam, kas toliau bus.

Praėjo beveik savaitė, kitą dieną turiu eit pas ginekologą dar vienai patikrai, bet pradėjau jaust skausmus. Vakarop pradėjau kraujuot. Naktį prasidėjo didžiausi pasaulyje skausmai, kokius tik esu patyrusi. Negalėjau gulėt, negalėjau sėdėt, negalėjau šnekėt, negalėjau stovėt. Nuo skausmo akyse temo. O gydytoja dar sakė, kad negalima jokių vaistų, nebent paracetamolio (kurio namie kaip tyčia neturėjau). Taip ir gulėjom naktį apsikabinę: aš susirietus, o jis man galvą glostė. Pradėjau stipriai kraujuot. Tik tada sau drįsom pripažint, kad nebėra to pliuso ant nėštumo testo. Vyras atnešė vaistų. Ir toliau iki ryto varčiausi skausmuose. Ryte gydytoja patvirtino, kad įvyko savaiminis persileidimas.

Dar po savaitės nuėjau pas gydytoją, ji pasakė, kad vaisius savaime neišsivalė, gimda pilna audinių ir kad reikia daryt operaciją – gimdos abraziją. Paskambinu vyrui, pasakiau situaciją ir tik tada, kai jis paklausė, kaip aš laikausi, pirmą kartą nebijojau pasakyt, kad šūdinai. Liūdna, pikta, bet kartu ir priimi kaip natūralų faktą. Juk mums pasisekė – pastojom labai greit. Gaila – greit ir praradom. Kaip ir nespėjai dar labai apsidžiaugt, priprast, pasipasakot. Bet kaip ir liūdna, nes jau spėjai pasidžiaugt. Kad ir nedaug.

Kitą rytą – ligoninė. Tėvams jokiu būdu nesakėm, draugams irgi nieko (juk ir nebuvo ką sakyt, jie nieko nežinojo), pasakiau tik sesei. Ligoninėje sutikau šaunų personalą, prieš operaciją nuramino, papasakojo kaip viskas bus. Vyrui liepė važiuot namo, nes laukimo eilė užtruks kelias valandas. Po operacijos matyt narkozė atleido visas baimes, suvaržymus ir gėdas. Gulėjau palatoj su dar penkiom moterim ir verkiau. Tyliai, kad netrukdyčiau. Po poros valandų atvažiavo vyras pasiimt namo. Pasirodo, visą kelią nuo ligoninės iki namų ir jis verkė. Ir jam širdį skaudėjo. Ir tik mašinoj rado tą vieną vietą, kur niekas jam netrukdė išliet emocijų.

Grįžę namo ilgai kalbėjom ir galvojom, kas čia nutiko: pastojau, pasidžiaugėm, persileidau, paliūdėjom. O kas dabar? Apsimest, kad nieko nebuvo? Gal ir taip. Galvojom, kad dabar reik niekam nieko nepasakot, kas nutiko tiksliai, kad niekam čia nereikia kištis į mūsų reikalus.

Ir išties nesupratom kaip jaučiamės. Ar apsimetam, kad viskas mums gerai, ar išties neliūdim tiek, kaip filmuose rodo. Gal neliūdėjom tieeek labai, nes viskas labai greit nutiko? Buvom ta laiminga pora, kuriems pavyko pastot labai greitai. Nereikėjo stengtis metus ar kelerius. Gal todėl to liūdesio nebuvo tiek daug?

Galiausiai pradėjau skaityt įvairius forumus, kur savo išgyvenimus rašė moterys, kurios patyrė kažką panašaus. Visos tos moterys rašė apie tokį didžiulį skausmą, kaip jos sunkiai atsigavo po visų emocijų, kaip joms buvo skaudu žiūrėt į mažučius vaikiukus ir nėščias moteris gatvėje.

Ir tada man pasidarė gėda… gėda, kad neliūdžiu, kad nežliumbiu tiek kiek „reikia“ žliumbt, kad man vis neskauda širdies gatvėj matyt mažus vaikus su tėveliais ar nėščias mamas. Gėda, kad gal aš neturiu to super stipraus troškimo turėt vaiką čia ir dabar. Gėda, kad esu šūdina moteris.

Apėmus tiems negeriems jausmams toliau naršiau forumuose, norėjau sužinot, ar kas nors jaučiasi panašiai. Ir beskaitydama užklydau į kitą forumo platybę: daug moterų nedrįsta šnekėt apie savo išgyventus persileidimus, nes joms gėda, kad jų organizmai nesugebėjo apsaugot naujos gyvybės. Jog yra prastos moterys.

Ir čia mums „trūko plionkė“. Su vyru nusprendėm nieko neslėpt, nes atsibodo bandyt vaidint tobulus žmones. Atsibodo bandyt atrodyt kaimynų akyse geresniais negu esam. Atsibodo bandyt apsimest tobula pora, kuriems viskas visada sekasi. Pasipasakojom draugams kas nutiko. Be jokių užuolankų. Be jokių paslapčių. Ir čia atsivėrė labai gražūs nuoširdumo varteliai: draugai pradėjo pasakoti, kad ir jie galvoja apie vaikus, kad kai kuriems nesiseka, kad kai kurie išvis nenori turėt vaikų, pradėjom kalbėt ir kitom sunkiom, skaudžiom temom.

Mes visą gyvenimą bijom, kad žmonės apie mus pagalvos kažką blogo, kad apie mus susidarys kitokią nuomonę nei mes norėtumėm, kad mus nuvertins. Bet po galais, po atvirų pašnekesių su aplinkiniais, ypač su savo vyru ir sese galiu drąsiai pasakyt – man nebegėda!

Man negėda, kad persileidau. Ir dėl to nesu prastesnė moteris negu kitos. Ir niekas neturi jaustis blogesniu, jei negali turėt vaikų, ar jų turėt nenori. Niekas neturi jaust spaudimo iš aplinkos būt kitokiais, nes neatitinka visuomenės standartų.

Ačiū vyrui, kad šitoj kelionėj buvom kartu.
Ačiū sesei, kad padėjo suprast, jog man nebegėda (ir paskatino parašyt jums)
Ačiū Nebegėdai, kad man drąsiau sakyt – man nebegėda!