Iliustracijų autorė: Jolanta Vareikaitė
Teksto autorė V. P.

„Guliu ant stalo kosmetologės kabinete, moterys (o ir vyrai) tikriausiai žino, kad bikinio zonos depiliacija nėra pati maloniausia procedūra. Ir štai vėl it opiausios svarbos klausimas nuskamba teiginys: „Kaip gražu, vaikinas galės džiaugtis. Juk turi vaikiną?“ – priduria kosmetologė.

Klausti nėra blogai, nors asmeniškai manau, kad kartais toks kišimasis į žmogaus gyvenimą nėra sveikintinas, nes ne visi nori taip atvirai dalintis. Tačiau čia susidūriau su trimis problemomis iš karto. Pirma, išankstinis nusistatymas ir išvados. Jei jau draugauji, tai tik su vaikinu! Antra, kadangi greičiausiai esi santykiuose, tai ir depiliaciją daraisi dėl jo! Tam, kad jam gražu būtų. Na, ir trečia – ypač gerai pažįstamas „ar turi berniuką“ stiliaus sakinys. Nes jei neturi vaikino, kai tau dvidešimt vieneri, jau reikia pradėti pamažu save spausti ir vien apie tai galvoti, nes, neduokdie, liksi vieniša visam gyvenimui, jau nekalbant apie nuolat primetamą „pareigą“ galvoti apie dar negimusius vaikus.

Su tokiomis situacijomis LGBT+ asmenys susiduria gan dažnai. Tai kosmetologei pasakiau, kad vaikino neturiu, nes tuo metu draugavau su mergina. Niekada nežinai, kaip kitas žmogus sureaguos, tačiau ji pasakė, kad yra labai tolerantiška, todėl nelieps man keltis, eiti ir daugiau nesirodyti akyse, bet vis tiek pasmalsavo, ar santykiuose netrūksta penio (būtent tokiais žodžiais), kuri iš mūsų vyras, ir kiek laiko jau žinau apie save šį faktą.

Žmonėms iš LGBT+ bendruomenės tai įprasta. Šie klausimai neturi nieko bendro su logika, bet mes dažnai į juos atsakome rimtais veidais, nes informacijos apie LGBT bendruomenę yra neįtikėtinai mažai. Todėl susikaupiame ir pradedame diskutuoti, nes bent savo asmenybėmis ir gyvenimais galime įrodyti, kad homoseksualumas – ne liga, ne dėdės Juozo perduotas genas, ne gyvenimo būdas ir ne pasirinkimas, tai tiesiog yra taip, kaip tavo akys mėlynos ar rudos. Gali nešioti kitos spalvos lęšius visą gyvenimą, bet juk klaikiai nepatogu, tad kam?

Visgi jaučiu pareigą bent į dalį klausimų atsakyti – dėl mamų, tėčių, brolių, sesių, kurie žino, kad jų dukra ar sesuo lesbietė, tačiau jiems gėda.

Supratau, kad nesu heteroseksuali, kai man buvo apie keturiolika metų. Tik supratau tai nesąmoningai – įsimylėjau geriausią draugę. Kartu leisdavome laiką, jaučiau, jog jausmai abipusiai, tačiau tuo metu atrodė, jog būti kartu yra neįmanoma. Sakydavome viena kitai: „Aš tave myliu“, o kalbėdavome apie dirbtinius pasimatymus su vaikinais. Būnant tokio amžiaus pripažinti, kad esi „kitoks“ ypač sunku. Pamenu, kai pirmoji meilė visgi nenusisekė, jaučiausi taip, tarsi būčiau vienintelė tokia pasaulyje. Bandžiau ieškoti literatūros, filmų, informacijos, tačiau nieko panašaus neradau. Su draugais kalbėtis negalėjau, nes nežinojau, kokia būtų jų reakcija. Nuolat jaučiausi nesaugi, vieniša ir vis sau tyliai neigiau, kad galiu rimtai mylėti moterį.

Metai bėgo, situacija visuomenėje nesikeitė. Giminės baliuje vis dar girdėjau: „Viskas gerai, tegul tik nesidemonstruoja“, „pasaulį užvaldo žydrųjų partija“, „nenormalios orientacijos žmonės“. Visad aršiai kovojau prieš šituos pasisakymus. Labiausiai erzina, kai apie LGBT+ žmones kalbama trečiuoju asmeniu. Jie. Tarsi būtume atžymėti, tarsi būtų galima iš anksto atskirti, kuris iš mūsų su kuo miega. Begalę kartų, jau rimtai draugaudama ir gyvendama su mergina, esu girdėjusi, kad man tai tik fazė, nes turiu ilgus plaukus, mėgstu dažytis, darytis manikiūrą ir noriu vaikų. Na, taip, tai tiesa, kada nors norėčiau susituokti ir sukurti šeimą, bet ar dėl to mano jausmai tampa mažiau tikri? Prieš kelias savaites, kai atsiskleidžiau naujam pažįstamam, jis pasakė: „Oho, tu pirma mano draugė, kuri yra turėjusi tokių santykių! Daugiau aplink mane tokių žmonių tikrai nėra.“ O mes, atsiskleidusieji, žinom, kad tikrai yra. Tiesiog visad verta pagalvoti, ar esi žmogus, su kuriuo kalbėtis saugu, ir ar žmogus, atveriantis savo itin asmenišką gyvenimo dalį, gali tavimi pasitikėti.

Jis, kaip ir kosmetologė, klausė, kuri iš mūsų santykiuose yra vyras. Manau, šis klausimas glaudžiai susijęs su nežinojimu, kaip merginos mylisi. Nors kai kurios merginų poros gali prisiimti roles, kurias mes tradiciškai suvokiame kaip moteriškas ar vyriškas, tam, kad moteris patirtų orgazmą, penis nereikalingas. Tai, kaip, kiek, kada ir kur mylimasi, priklauso nuo kiekvienos poros individualiai, kaip ir heteroseksualiuose santykiuose. Iš esmės niekas nesiskiria, o jei porai norisi penio atmainos, tam yra sekso prekių parduotuvės.

Beje, kalbant apie „demonstravimąsi“ – ne visi homoseksualūs žmonės vaikšto į paradus, mosuoja gėjų vėliavomis ir segasi odinius sijonus. Gay pride lankiausi vieną kartą, prieš kelis metus, Anglijoje. Buvau prisiklausiusi tiek gandų, kad net turėdama merginą, bijojau ten eiti. Ką pamačiau? Daugybę šokančių, dainuojančių, gyvenimą mylinčių žmonių, su kuriais jaučiausi ne tik laiminga, bet ir saugi. Verta paminėti, kad įprastą penktadienio naktį lietuviškame klube išgyvenau visai kitokią patirtį: nepažįstamojo rankos, apkabinusios mane iš nugaros, slydo nuo krūtinės iki klubų. Klaikiai išsigandau, nes tam vyrui nedaviau jokio signalo, kad galima mane liesti.

Požiūris į save pasikeitė tik išvykus gyventi į svetimą šalį. Ten kolegos net nesumirksėjo, kad į vakarienę su bendradarbiais atsivedžiau merginą. Ten studijuojant apie LGBT nemažai kalbėjo ir dėstytojai – reklamos kampanijas, socialines akcijas. Nuolat buvo prieinama psichologinė pagalba. Jaučiausi normali ir todėl išmokau priimti save. Dabar svajoju kurti tokią Lietuvą, kur galėčiau jaustis taip pat. Bučiuotis Kaune ir neprisiminti draugių pasakojimų, kaip joms kažkada teko bėgti. Negalvoti, ar saugu paimti merginą už rankos.

Tačiau aš tikiu, kad situacija keičiasi. Jog dėdės prie stalo, kosmetologės, mokytojos, Seimo nariai ir visi kiti kada nors pamatys, jog už lytinės orientacijos slepiasi tik žmonės. Tokie patys, kaip jie: su ydomis, talentais, rūpesčiu. Su meile, kurią jaučiame, nepriklausomai nuo lyties.

O šį straipsnį skiriu merginai, kuri vis dar mokosi mokykloje, trina interneto naršymo istoriją ir galvoja, kad niekada negalės mylėti, atsiverti ir būti priimta. Merginai, kuri negali atsiskleisti net artimiausiams draugams, nes žino, kad ją atstums. Merginai, kuri norėtų papasakoti viską tėvams, tačiau bijo, kad nebeturės, kur gyventi. Merginai, kuri norėtų žiūrėti filmus ir skaityti knygas apie LGBT, tačiau nežino, kur to ieškoti.

Tu nesi viena ir vieną dieną kalbėsim apie šiuos dalykus ne anonimiškai.“

Nbgd dalinasi savo LGBT filmų TOP4:

1. BLUE IS THE WARMEST COLOR, 2013, rež. Abdellatif Kechiche
2. SANGAILĖS VASARA, 2015, rež. Alantė Kavaitė
3. CALL ME BY YOUR NAME, 2017, rež. Luca Guadagnino
4. PORNO MELODRAMA, 2011, rež. Romas Zabarauskas